Sura – korėjietiškas restoranas

Šiandien pradžiuginsiu jus įspūdžiais iš korėjietiško kaboko, esančio Oze. Kabokas užsislėpęs pačioje Ozo apačioje, kažkur minusiniame aukšte ir yra daugeliui Ozo lankytojų nežinomas vien todėl, kad niekas nei nepagalvoja į jį nusileisti. Kita vertus, tai bene vienintelis Vilniuje korėjietiško maisto kabokas, todėl visai vertas aplankymo. Aišku, su sąlyga, kad sugebėsite į tą Ozą užvažiuoti. Čia negaliu nepriminti, kad Ozas yra tokia paini skylė, kad važiuoti į jį išties net ir neverta.

Aplinka ir bendri įspūdžiai

Suros interjeras nepasižymi niekuo. Tai yra tiesiog nykiai išlaižytos, viešbutiškai banalios ir neutralios aplinkos pavyzdys, turintis vienintelį neveikiantį pliusą – šviečiančias modernias korėjietiškas iliuminacijas, puikiai sukuriančias korėjietišką aplinką tada, kai veikia. Kadangi jos neveikia, tai ir pliuso nėra. Visa kita – vidutinybių vidutinybė visame banaliame banalume. Lygiai nulis.

Gal visgi duočiau vieną balą už tai, kad visgi nebjauru ir sąlyginai nuteikia pasėdėti, bet visgi neduosiu, nes +18 laipsnių nėra ta temperatūra, kuri nuteikia pasėdėti. Nulis.

Ne toks banalus yra meniu, kuriame susigaudyti kebloka, nes prikišta tų valgių belenkiek. Belenkiek paprastai reiškia, kad visi valgiai bus vidutiniški, bet aš ne apie tai. Meniu nebanalumas slypi tame, kad šios Suros vadovai matomai nėra girdėję apie transkribavimo meną, tad ir lietuviškai, ir angliškai visus pavadinimus rašo visiškai vienodai – angliškai. Pavyzdžiui, „Kim Chi Chi“. Tad kaip sakant, kam kim chi chi, kam kim cha cha, o jums, mieli liurbiai iš Suros – minus vienas balas už bukumą. Chi chi, cha cha.

Sura turi visai gražią interneto svetainę, kuri visai išsami, džiugina pateikiamomis patiekalų kainomis ir visai realybės neatitinkančiomis interjero nuotraukomis, tačiau tekstai ten yra tokie klaikiai nemokšiški, tokių degeneratyvių beraščių kurti, kad net ir meniu su visais „chi chi – cha cha“ paskui atrodo visai mielai. Kad nesivargindami galėtumėt įsivaizduoti, pateikiu jums tiesiog tipinį kratinį: „Tiek ryžiai tiek grūdai yra dažnai naudojami vermišelės gamybai, kuri vaidina pagrindinį vaidmenį korėjiečių virtuvėje„. Taigi, už interneto puslapio grožį ir atvirumą – +1, o už sistemingą nemokšiškumą – dar vienas -1.

Deja, nepasidomėjau, ar ten yra WiFi, nors šiaip jau turėtų būti – visas Ozas to WiFi pilnas.

Aptarnavimas ir padavėjos

Mielai besišypsančios ir linksinčios pardavėjos neatrodytų užguitos, bendrauja, nereikia laukti, kol prieis ar ieškoti pačiam, tad galėtų gauti pliusą. Kita vertus, kai užsisakai sriubos ir normalaus patiekalo, o padavėja atneša tik tą patiekalą, apie sriubą užmiršusi, ir taip – dviem žmonėm – tai akivaizdus bukumas. Bukos padavėjos – tai minus vienas. Susumavus – nulis.

Šiaip tai būtų gal ir nieko, jei ne bjauresnis dalykas. Aš mėgstu tikrą mineralinį vandenį, tačiau keista, kad daugelis kabokų jo neturi. Dar keisčiau, kad dauguma kabokų silpnaprotiškai vaizduojasi, kad vietoje mineralinio vandens visiems tiks koks nors geriamasis. Čia aišku išvis atskira istorija galėtų būti apie tai, kad pavyzdžiui Vilniuje paprastas vanduo iš krano yra skanesnis už bet kokį negazuotą vandenį iš buteliuko, tad kabokus, kurie nesugeba klientui duoti paprasto vandens už dyką išvis galima vadinti subininiais mulkintojais, bandančiais nuplėšti pinigus net už vandenį.

Bet aš ne apie tai, o apie tai, kaip paprašiau gazuoto mineralinio ir paklausiau, ar neturi tikro. Žinoma, kad jie neturėjo tikro mineralinio, tiktai kažkokį „Vichi“ fufelį. Bet padavėja ėmė aiškinti, kad kažkokį ten kitą jie turi, kuris labiau mineralinis. Žodžiu, atnešė to labiau mineralinio. Kažkokios kreivos rūšies Perrier geriamasis vanduo, už kurio buteliuką, pasirodo, reikia sumokėti cielus ištisus 7 litus. Ir tasai vanduo, nesiskiriantis nuo vandens iš krano – net negazuotas. Nors aiškiai pasakiau gazuoto.

Taigi, už proto krušimą – minus vienas balas, o už tai, kad padavėja sistemingai buka ir net neskirianti gazuoto nuo negazuoto – dar vienas minus vienas.

Galų gale – apie korėjietiškus valgius

Sura džiugina vienu esminiu dalyku – nepaisant visų negandų, jie vis dar siūlo paragauti tikrai korėjietiškų valgių (plius vienas balas jau vien už tai). Džiugina ir puikiais, tiesiog idealiais ryžiais, už kuriuos tiesiog negaliu neskirti balo. Įsivaizduokite ryžius, kurie paradoksaliai birūs ir limpantys vienu metu – lazdelėmis valgyti tokius tiesiog puiku. Nors kažkodėl korėjiečiai ryžius valgo šaukštais. Šaukštais tokius valgyti – irgi puiku. Ryžiai su kiaušiniu – tokie skanūs, kad juos galima valgyti vienus. Aišku, gal dėl to ir kaina jų – ištisi 7 litai. Labai, labai patariu tų 7 litų nepagailėti.

Šiaip turiu pasakyti, kad korėjiečių virtuvė kažkuo labai jau panaši į lietuvišką. Visapusiškai. Paralelių tiek, kad net galim pagalvoti, kad korėjiečiai – tai kažkokie rytų lietuviai. Kaip ir Lietuvoje, ten žinomos dvi nacionalinės virtuvės – kaimietiška ir dvarų (arba karališka). Kaimietiška virtuvė – tai tokie mums brangūs kopūstai, kiauliena, morkos ir t.t., o karališka virtuvė – smarkiai įtakota aplinkinių imperijų – Kinijos ir Japonijos. Visai panašiai, kaip lietuviška dvarų virtuvė, irgi perėmusi daug patiekalų iš kitur ir juos savaip perdirbusi.

Korėjiečiai turi savo nacionalinę vertybę, kurią maišo į belenkur – tai kim či (tas pats, kurį Sura vadina tais savo „Chi chi cha cha“). Kim či – tai tiesiog rauginti kopūstai, į kuriuos vietoj mums įprastų kmynų su spanguolėmis anie deda raudonuosius pipirus. Skirtingai nuo spanguolių ir kmynų, raudonieji pipirai puvimą stabdo prastai, tai tų pipirų jie prideda tiek, kad kopūstai pasidaro raudoni. Labai skanu.

Pakrančių ruožuose korėjietiška virtuvė gal artimesnė japoniškai – iš esmės tie patys makiai, nigiriai ir sašimiai, kuriuos korėjiečiai vadina gimbap arba kimbap ir valgo su tuo pačiu kim či, tuo tarpu sušis pas korėjiečius yra hwe, valgomas irgi su jų specifikomis (kažkokia ten raugintų pupelių koše). Deja, Sura čia kardinaliai nukrypsta nuo korėjiškumų ir net nemini tų gimbapų ir hvėjų, visus tuos patiekdama kaip įprasta japonams – su vazabiu, gariu ir daikona. Aišku, geriau jau nuokrypis į japonus, nei į kiniečius – tai visgi artimiau korėjiečių virtuvei.

Lazdelės Suroje – eilinis, tipinis feilas. Na, įsivaizduokim, kad nueinam į kokį nors lietuvišką kaboką, užsisakom steiko už 39 litus, atneša puikiai pagamintą patiekalą ir plastmasinę vienkartinę šakutę su plastmasiniu vienkartiniu peiliu. Ir su šitais reikia valgyti. Aš suprantu, kai tuos vienkartinius pagaliukus duoda kokioje nors piguvoje, kur papietauti gali už 10-15 litų. Bet mieli jūs brangūs silpnapročiai, kuriantys tuos savo rytietiškus kabokus, jei jau bandote vaizduot prestižą, tai kuriems galams jūs taupote tuos 10-15 centų ir neduodate normalių pagaliukų? Minus vienas balas. Duočiau ir minus du, jei pagaliukai būtų tokie, kaip pas Čili Kiniją, kuri turi dar prastesnius, bevalgant lūžinejančius.

Na, tiek to, apie kitus dalykus – jautiena „Pulkogi“ – nors ir truputį sausoka, labai skani, išlaikanti ir jautienos skonį, ir kažkokius korėjietiškus prieskoninius subtilumus – verta to, kad duočiau už ją vieną balą. Nuostabi „Kim Chi Chi Cha Cha Ge“ sriuba – chi chi, cha cha, taigi puikiausia kopūstienė su apkeptais kiaulienos gabaliukais, tokia artima lietuviškam skrandžiui, tačiau korėjietiškai kupina raudonųjų pipirų. Tiesą sakant, būtų sriuba kaip sriuba, tačiau principingas požiūris, kurio dėka neatsisakoma pipirų – dar vienas balas.

Čia dar norėčiau papildyti, kad kabokai Lietuvoje dažnai elgiasi šlykščiai, skelbdamiesi apie kokį nors maistą, esą tas aštrus, nors ten pipirų nei pėdsako nėra. Kai dabar jau neegzistuojančioje „Užuovėjoje“ kartą užsisakiau „aštrų“, atseit „čili“ kepsnį ir supratau, kad jame nėra anei pėdsakų aštrumo, paprašiau, kad man atneštų tų čili pipirų, kurių dėjo. Tada ir paaiškėjo, kad raudonųjų pipirų jie neturi, o vartoja „Tabasco“ padažą, kurio matyt lašelį užlašina. Taigi, baigėsi tuo, kad atnešė tą padažą, o kai baiginėjau suvarvinti visą tą buteliuką, padavėja beviltišku balsu tarė: „gal galite palikti nors truputį, nes neturėsime kepsiams“. Nykus, apgailėtinas pravalas.

Pipirai neretai būna absoliučiai neatskiriama patiekalo dalimi. Iš recepto išmesti pipirai – sugadintas patiekalas. Taip pat sugadintas, kaip būtų sugadinti cepelinai, iš jų pašalinus bulves. Sura čia elgiasi puikiai: ten, kur turi būti pipirai, jie ir yra. Ir tokiais kiekiais, kokiais ir turi būti.

Kas gi dar? O visai rekomenduočiau pasirinkti kokį nors akcijinį patiekalą. Gal tai nebus taip subtilu, gal truputį primins kiniečius, tačiau soti kiauliena už 15 litų kartu su dubenėliu ryžių vidutiniam žmogui bus pakankama, o pagal tą nuvalkiotą „santykį tarp kainos ir skonio“ tai gali būti nepaprastai geras pasirinkimas, vertas dar vieno balo.

Bendrai imant, mano pravalgyta suma per vienus pietus Suroje (akcijinė kiauliena, kažkoks ten patiekalas, sriuba, du ar tai trys indeliai ryžių, suknistas vanduo ir pora puodelių kavos) sudarė apie 100 litų, normalus žmogus ten galėtų papietauti už 40-50, o jei rinktųsi akcijinį patiekalą – už 25-30 litų.

Apibendrinti Suros vertinimo rezultatai

Taigi, paskaičiuokime balus – už aplinką ir bendrus įspūdžius duodu -1, už aptarnavimą duodu -2, o už maistą – viso +4 (jei tik nesuklydau skaičiuodamas). Taigi, visai teigiamas bendras balas: +1. Rekomenduoju apsilankyti kiekvienam, kas dėl kokių nors priežasčių nusibels į Ozą.

Atskirai dar norėčiau parašyti kokiems nors Suros atstovams, jei tokie čia skaitys. Jūs pririnkote krūvas neigiamų balų už smulkmenas, kurias pataisyti be galo paprasta. Už tai, kad nemokate rašyti lietuviškai (už tūkstantuką litų kokia nors lituanistikos studentė viską sutvarkytų taip, kad blizgėtumėte), už netikusias valgymo lazdeles, už neveikiančias jūsų iliuminacijas ir pan. – visa tai labai lengvai pataisoma. Aišku, su padavėjų bukumu susitvarkyti yra daug kebliau, kita vertus, net ir tai pataisoma. Tiesiog pabandykite į save pažvelgti iš šalies – aš tikiu, kad jums pavyks.

Ekonomika, kaip ruletė

Ruletė - tai azartinis žaidimas

Ruletė išties galėtų būti visai neblogu ekonomikos modeliu. Jei tik truputį taisykles pakoreguosime.

Aš jau rašiau berods keletą straipsnių, kur ekonominius procesus ir problematikas nagrinėjau įvairiais būdais, pavyzdžiui, ekologiniu. Štai čia – dar vienas, paremtas tiesiog azartinių žaidimų modeliu, tiesa, su keletu neįprastų taisyklių: pirmoji nustato minimalų statymo dydį (tai ekvivalentas minimalaus investavimo į gamybą ar kitą verslą dydžiui), antroji nustato, kaip dauginasi laimėjimai (tai ekvivalentas sinergistiniams reiškiniams, pvz., vertikaliai ar horizontaliai auginamoms įmonėms, etc.), trečioji nustato, kad daugiau, nei pusė statymų yra pelningi, be to, žaidimą finansuoja ruletės savininkas (tai, kad žaidėjai laimi daugiau, nei pralošia – pridėtinės vertės gamybos teigiamumo ekvivalentas). Ketvirtoji taisyklė atlieka realaus finansų persiskirstymo rinkoje funkciją (per žmonių pirkinius, įmonių tarpusavio santykius, valstybę ir t.t.).

Taigi, ruletė su paprastomis taisyklėmis:

  1. Minimalus statymas – 1 litas, galima statymus daryti ant tiek langelių, kiek tik norite
  2. Jei laimite daugiau, nei vieną langelį, tai jūsų laimėjusių langelių išlošimas dauginamas iš laimėjusių langelių skaičiaus
  3. Ant ruletės yra N*3 langelių ir metama N*2 rutuliukų, kur N=žaidėjų skaičiui, o ruletės savininkas ant kiekvieno langelio papildomai stato 1 litą
  4. Laimėjimai dalinami pagal proporciją: visi pastatyti pinigai sumuojami, gauta suma dalinama iš bendro išlošimų dydžio ir paskirstoma proporcingai išlošimams.

Gal lengviau būtų įsivaizduoti, kaip tai veikia, jei panagrinėtume tiesiog paprastą lošimo atvejį:

  • Turime 3 žaidėjus. Vienas turi 1 litą, antras turi 3 litus, trečias turi 9 litus.
  • Ruletėje yra N*3=9 langeliai
  • Pirmas žaidėjas pastato ant vieno langelio (sakykim, 1), antras – ant trijų langelių (sakykim, 2,3,4), o trečias – ant visų 9 langelių. Papildomai po litą ant kiekvieno langelio pastato ir ruletės savininkas.
  • Žaidimo metu metami N*2=6 rutuliukai. Iškrenta, sakykim, 1,2,3,7,8,9 (pamodeliuoti galim įvairių variantų)
  • Bendra pastatytų pinigų suma lygi 1+3+9+9=22 litai.
  • Bendra išlošimo suma pirmam žaidėjui – 1, antram žaidėjui – (1+1)*2=4, trečiam žaidėjui – (1+1+1+1+1+1)*6=36, suminis išlošimų dydis – 1+4+36=41, vienam išlošimo vienetui tenkantis laimėjimas – 22/41=0.54lt
  • Kitaip tariant, po tokios statistinės žaidimo partijos pirmasis žaidėjas turės 1*0,54=0,54lt, antrasis – 4*0.54=2.16lt, trečiasis – 36*0,54=19.44lt

Kaip matome, schema labai įdomi – jei statymas yra per mažas, t.y., mažiau, nei du langeliai, nueini tiktai į minusą. Prie tam tikro dydžio gauni lyg ir sąlyginai stabilią situaciją – laimėdamas 2/3 (laimėjimų vidurkis), esi padėtyje, kuri lyg ir smukdo, bet bent jau pradžioje – ganėtinai minimaliai. Čia kyla ir dar vienas įdomumas – iš principo gali ir nepasisekti, jei pradžioje skaičiukai iškris nelaimingai, tačaiu jei pasiseks, gali gauti ir gerą augimo pagreitį (jei antram žaidėjui būtų iškritę ne 2/3, o 3/3 langeliai, koeficientas būtų buvęs ne 4, o cieli 9, tuo tarpu laimėjimas būtų pasidaręs lygus ~4,32lt). Kartu galim pastebėti, kad viršijus tam tikrą skaičių, laimėjimas auga visada, nepriklausomai nuo to, kaip statai, sėkmingai, ar ne. Nes tiesiog bendras laimėjimų skaičius yra teigiamas.

Kas vyksta toliau? Galim nesunkiai suprognozuoti, kad pirmasis žaidėjas taip ir lieka bankrotu, antrąjam greičiausiai irgi galų gale nepasiseka, o trečiasis po kiek laiko visiškai uzurpuoja žaidimą. Iš esmės, galim pastebėti ir tai, kad tas trečiasis išvis prakišti gali tik vienu atveju – jei per proto aptemimą ims statyti visus pinigus ne ant visų ar daugumos, o ant vieno ar dviejų langelių.

Kokius galime sugalvoti scenarijus iš realybės, kurie atitiktų čia nagrinėjamus? Ko gero tokius:

  1. Pirmasis, vos litą teturėjęs žaidėjas – ko gero, kažkokio varguolio ekvivalentas. Pinigų suma atrodo lyg ir pakankama pradėt verslui, tačiau paaiškėja, kad tikrovėje reikalingos sumos yra keleriopai didesnės, nei numatyta. Man tai labai primena įdomią situaciją, kur steigdamas įmonę, mokesčius turi mokėti anksčiau, nei gavai pelną. Gaunasi, kad investuoji, investuoji, o kiek uždirbi – tiek mokesčiams nueina ir dar skolingas lieki.
  2. Ganėtinai stabilios, realų, paskaičiuotą, nors ir rizikingą startą darančios įmonės situacija. Išlošimo tikimybė yra truputį didesnė, nei pralošimo, tačiau pinigų augimas nėra labai jau stulbinantis netgi vidutinės sėkmės atveju. Kas labai įdomu – įmonės likimas priklauso nuo pirmųjų žingsnių sėkmės. Jei pirmas išlošimas pasisekė – įmonė turi gerus šansus augti toliau. Jei nepasisekė – pereinama į vegetavimą ir užsidarymą.
  3. Garantuotas išlošimas yra pas smarkiai diversifikuotas arba ypatingai stiprias finansiškai įmones – tokias, kurios priinvestuoti gali belenkur ir kurioms nusispjaut, kad trečdalis investicijų taps į balą išmestais pinigais – pakankamai pelno atneš likę du trečdaliai. Iš esmės, monopoliams, bankams ir pan. organizacijoms būdingas modelis, kur galima remtis ir matematiniu sėkmės modeliavimu tiesiog dėl pakankamai didelių imčių, padengiančių daugumą ar išvis visus įmanomus atvejus.

Ar primena tą modelį, kuris yra Lietuvoje? Sakyčiau, kaip toks primityvus abstraktas, gaunasi savo savybėmis netgi visai artimas realybei, ypač dar jei žaidimą pakoreguotume taip, kad būtų pvz., 6 pirmo tipo žaidėjai (minimalus statymas), 3 antro tipo (*3 statymas) ir 1 trečio tipo (statymas ant visų). O kaip galima pakeisti žaidimo taisykles, kad situacija kiek pagerėtų?

Subtilus ir brutalus mastymas

Įstrigo man frazelė apie „brutalų mastymą“, neretai išsakoma visokių tolerastiškai kairuoliškų aktyvistų. Šie nemažai turi įvairių frazių, netgi kuria kažkokią naujakalbę, kuria pliekia sau nepatinkančius, o fraziukė apie brutalų mastymą – viena iš ryškiausių panašių. Tokios frazės dažniausiai išlenda pseudodiskusijose, kur viena pusė ima trysčioti, nerasdama argumentų, tačiau isterikuodama ir piktindamasi oponentais. Isterikos kyla tipiškai – po to, kai kažkas iš oponuojančių tolerastams pasako argumentus, kuriems keblu paprieštarauti. Štai tada ir pasigirsta tokie keisti pasakymai apie brutalų mastymą.

Mastymas būna arba ne. Jei jo nėra – nėra apie ką ir kalbėti, o jei jis yra, tai jis tiesiog yra. Ką gi išties reiškia frazė „brutalus mastymas“? Na, tarkim, mastymas turėtų būti pirmiausiai logika, samprotavimas? „Brutali logika“ – kaip jums tai skamba, ką reiškia? Man tai skamba visai gražiai ir reiškia paprastą dalyką: logiką, kuri nepaneigiama. Jei logika brutali – reiškia stipri, griaunanti kažkieno nelogiškus argumentus. Logika, kokia ir turi būti.

Kita vertus, ką reiškia tasai žodis „brutalus“? Akivaizdu, kad jei jau tokį žodį kas nors vartoja, tai matyt, visai neigiama prasme. Priešingybė šiam žodžiui turėtų būti žodis „subtilus“. Subtili logika… Nagi, jei jau priešingybė brutaliai, griaunančiai kažkieno nelogiškus argumentus, tai turėtų būti negriaunanti kažkieno nelogiškų argumentų, švelni, subtili, silpna logika. Klaidinga, ar kaip čia dar tokią pavadinti. Šūdina pseudologika – gal būtų tiksliausias apibūdinimas.

Brutalumas ar subtilumas loginės argumentacijos požiūriu nereiškia nieko. Logika yra logika. Mastymas yra mastymas. Tai gali būti klaidinga logika ar mastymas, o gali būti teisinga. Bet tai nieko bendra neturi su jokiais subtilumais ar brutalumais, tad bet koks pastarųjų žodžių vartojimas bent truputį nemetaforine prasme laikytinas nenormaliu. Etikečių „brutalus“ ar „subtilus“ klijavimas tokioms sąvokoms, kaip logika ar mastymas – visiškas absurdas. Panašiai būtų, jei etiketes „brutalus“ ir „subtilus“ kas nors klijuotų ant analinių žvakučių. Nemanau, kad tai būtų normalu. Netgi dar daugiau – analines žvakutes brutaliomis ar subtiliomis vadinančius žmones aš pats pavadinčiau tiesiog durniais.

Visgi, kai kurie NK-95 atstovai ar atstovės sugeba brutalaus mastymo sąvoką iškišinėti ir kabinti tada, kai praranda gebėjimą nors ką nors argumentuoti. Pavyzdžiui, Rokiškis masto brutaliai, todėl subtiliai mastantys juo pasipiktinę, todėl ginčytis nėra prasmės. Jei taip jums atrodo, tai susikiškit sau brutalią žvakę subinėn – tai bus ryški subtilaus mastymo apraiška.

Fiziologinė semiotika

Paieškoję apie semiotiką internete, galime atrasti tikrų nuostabybių – pavyzdžiui, straipsnių apie kūdikių virškinimo semiotiką. Gerai dar, kad ne apie bezdalų semiotiką. Vulgari semiotika yra tokia vulgari, tačiau tai irgi semiotika – mokslas apie ženklų, prasmių ir reikšmių sistemas. Tačiau pabandykime dar labiau suvulgarizuoti ženklo, prasmės ir reikšmės sąvoką, privesdami ją iki minimalaus gyvenimiško absurdo – juk taip ar anaip, semiotika yra ribinis mokslas, tiesa?

Kartą sapnavau, kaip spaudau kompiuterio pelę kažkokiame Feisbuke „like“ mygtuką prie kažkokios žinutės – kiekvienas paspaudimas ją vis pagerindavo. Kaip tyčia tuo momentu atsibudau, kuriam laikui patirdamas tą būseną, kur sapnas susilieja su realybe. Aš krapščiausi pirštu ausį. Ausyje buvo kažkoks kutenimas, kurį intensyviai bandžiau iškrapštyti pirštu. Ir tuo pat metu tuo pat pirštu spaudžiau kompiuterinę pelę iš sapno. Absurdiškas momentas todėl ir įstrigo atmintyje: kompiuterinė prasmių ir reikšmių sistema susiliejo su visiškai fiziologiniu, tiesiog refleksyviu poreikiu pasikrapštyti ausį, pajutusią kutenimą.

Net neabejoju, kad visi, kas tik skaito šį tekstą, ne kartą, ne du, net ne dešimtį, o šimtus ar tūkstančius kartų kažką panašaus jau esate patyrę. Kas atrasdavo, kad sapne skaičiuoti pinigai pavirto į uodo įkąstos rankos niežulį, kurį bandai nusikasyti, kas patyrė, kad koks nors įkyrus kaimynas iš sapno tikrovėje besąs įkyriu žadintuvu, verčiančiu keltis į darbą. Sutapatinimų būna neįtikėtinų.

Neįtikėtina, bet sapnuojant mūsų pasąmonė tiesiog nusispjauna į visokius mūsų sugalvotus abstraktus – kompiuterius, pinigus, knygas ar dar ką nors, tiesiog suvesdama visokias abstrakčias prasmes į paprastus, tiesiog fiziologinio lygmens dalykus.

Panašius sutapatinimus bene pirmasis ėmė rimtai analizuoti Sigismund Freud, ėmęs ieškoti atitikmenų tarp instinktyvių funkcijų ir prasmingumų. Seksas ir meilė, durys ir vaginos, kardai ir pimpalai – atrodytų nesusiję, bet dar ir kaip susiję. Sapnuose, kuriuos taip tyrinėjo Freudas, riba, skirianti mūsų vartojamus abstraktus (ir prasminius, ir reikšminius) nuo primityvių, nesąmoningų fiziologinių funkcijų, neabejotinai įsiūtų į mūsų smegenis, išsitrina, o jai išsitrynus, pasimato ir ryšiai. Tie patys ryšiai, kuriuos savo kasdienėje kalboje vartojame, kaip metaforas. Pavyzdžiui, „šikti į komentarus“, „išpisti už greičio viršijimą“, „praryti mažesnę kompaniją“ – atrodo kažkokie perkeltiniai, tačiau suprantami visai natūraliai. Galime spėti, kad tas supratimas – ne kažkoks mistinių žmogiškos įžvalgos galių padarinys, o elementarus, tegul ir užmaskuotas semantinis, prasminis ryšys.

Taigi, galim spėti, kad „šikti į komentarus“ išties pasamoningai siejasi su defekacijos aktu, baudą išrašinėjantis policininkas – su prievartavimu (dar prisiminkim – „turto prievartavimas“ ir „išprievartavimas“), o kokio nors verslo pirkimas – su maitinimusi. Gal dėl to Freudo mitologinių tekstų interpretacijos laikomos tikra klasika, gal dėl to jos yra pačios ryškiausios iš visų mandymų dekonstruoti ir vėl sukonstruoti tam tikrus pasakojimus.

Štai čia ir užduokim klausimą: kokio galo (galo!) kokia nors abstrakti prasmė susisieja su kažkokiomis fiziologinėmis banalybėmis? Tarkim, kokiu būdu mūsų galvoje defekacija susisieja su nesąmonių rašymu komentaruose arba kokiu būdu kompanijos pirkimas (jau išvis abstrakti finansinė operacija) susisieja su maitinimusi? Arba per kokį galą (galą!) mes susiejame netgi semiotiką su galu, tiksliau pimpalu, klausdami „kokio galo“?

Jau ne kartą rašęs apie kalbinius mechanizmus programavime, čia irgi negaliu susilaikyti, nepalyginęs: primityvi asemblerinė komandų seka išauga į abstraktesnes teksto apdirbimo funkcijas, šios – į visai sudėtingas tekstų analizės ir generacijos programas, nors kažkur giliai taip ir pasilieka koks nors asemblerinis ciklas, bukai telyginantis skaičiukus. Abstrakcija visvien susideda iš primityvų.

Galime spėti, kad ir žmogiška abstrakčių prasmių kūryba vienaip ar kitaip paremta žymiai paprastesniais primityvais, pavyzdžiui, gal koks nors tekstų rašmas tėra papildomų prasminių antstatų įgavęs kasymasis ar blusų gaudymas – malonus, tegul ir naudos neteikiantis užsiėmimas. O gal – tiesiog masturbacijos pakaitalas, o gal ir dar kažkas visai primityvaus. Pavyzdžiui, kramtymas, gromulavimas – juk berods kartais sakom būtent panašiai – „sugromuluoti mintį“?

Žinoma, tokia koncepcija visai natūrali: kažkokie fiziologiniai procesai juk vyksta, kai mastome. Ir taip pat akivaizdu, ka pas mūsų protėvius jie buvo primityvesni. Gal būt koks nors beždžionžmogis išties natūraliai sutapatindavo menkai artikuliuotą kalbėjimą su valgymu, o kokia nors visai paprasta beždžionėlė, nemokėdama ir kalbėti, teapsiribodavo paprastu valgymo pajautimu.

Koks nors kalbinis prasminis primityvas tiesiog tampa pagrindu sudėtingesnėms sąvokoms: atradę naują reiškinį, ieškome jam vietos savo prasmių sistemoje ir ją randame, tiesiog truputį pakeisdami, išplėsdami, paslinkdami kažkurią iš turimų sąvokų. Per daugybę metų poslinkių susikaupia tiek, kad darosi sunku atsekti galus (vėl galus!), tačiau kažkur jie išlieka. Ir kartais prasimuša į sąmonę pačiais kvailiausiais ir banaliausiais būdais. Neretai taip prieštaraujančiais kasdieniam suvokimui, kad kasdieniame suvokime net atsisakome juos pripažinti.

Aišku, atsekti visų galų (galų!) gal ir nelabai įmanoma, kita vertus, minčių apie kalbos konstruktus tai kelia įvairių. Ir, mažų mažiausiai, suteikia mums tam tikrą šansą išeiti už savo įprastos kalbinės sistemos ribų, bent jau kažką įtarti apie tam tikrus nematomus dėsningumus. O beje, gal tiktai to ir tetrūksta kompiuteriniams botams, kad jie taptų panašiais į žmones – sugebėjimo užpošlinti bet kokį intelektualų pokalbį?

Negalvokite, kad klausiu retoriškai ar juokauju: daugiaprasmiškumas – būtent ta vienintelė iki šiol identifikuota savybė, kuri kompiuteriams trukdo analizuoti ir versti žmogiškus tekstus.

Klasikinės gitaros skambesys

Nei nežinau kodėl, bet vat toksai netipiškas čia gabalas pasitaikė – aišku, kad ne netyčia, kaltas dėl visko Rokas Arbušis, kuris komentaruose apie Jimi Hendrix pasisakė. Tai štai ir prašom, gerbiamasis. Trys žvaigždės viename – Paco de Lucia, John McLaughlin ir Al di Meola. Man tai kažkaip flamenkas greit, labai labai greit pabosta, jau po kokios minutės klausymosi. Tačiau meistriškumas – neabejotinas, ar ne?

Na, o kad rimti nebūtumėm, tai dar pašposinimo truputis…

Continue reading →