Marketingistai ir politikai, pasimokykit šiukšlių rinkimo meno

Marketingistai ir politikai, pasimokykit šiukšlių tvarkymo meno. Sakau tai nuoširdžiai ir labai rimtai. Ir visiškai ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Tiesiog eikit ir padirbėkit šiukšliavežiais, šiukšlių rūšiuotojais, šiukšlių rinkėjais. Tai tikrai jums padės. Lietuvoje yra tik viena įmonė, kuri sugebėjo pasidaryti tokią marketingo kampaniją, kaip VSA. Negirdėjau, kad dar kažkam būtų taip pavykę. Negirdėjau nieko panašaus. Net rimčiausi bandymai, lyginant su tuo, ką daro VSA – tai tik bandymai.

O padarė VSA elementarų dalyką – iš savo darbo ėmė daryti humorą. Ėmė linksmintis. Ėmė linksmintis su darbuotojais. Iš šiukšliavežių vairuotojų ėmė daryti žvaigždes. Ėmė norintiems rengti ekskursijas į šiukšlyną. Ėmė vežioti bernvakarių herojus. Ėmė atvirai (būtent – atvirai) rašyti ir apie savo bėdas, ir apie tai, kur ir kuo klientai nepatenkinti, ir kaip tai tvarkoma. Galų gale, ėmė sirgti už olandus per futbolo čempionatą. Viešai. Ir linksmintis. Darbuotojai, kurie gali savo įmonėje linksmintis, dalyvauti visokiose atrakcijose – tai yra pati didžiausia įmonės varančioji jėga. Žinoma, patys elementariausi dalykai įgyvendinami sunkiausiai, bet panašu, kad VSA – išskirtiniai savo srities meistrai.


Gal ir nenuostabu, kad po 4chan mėmės apie "Robenball" pasirodo ir kita – "Robben has truck", gal truputį mažesnė, bet užtat lietuviška. Paprastų šiukšliavežių humoro jausmo dėka oranžinis sunkvežimis tampa žinomas didesniam kiekiui pasaulio žmonių, nei nemokšiškai kurtas Lietuvos prekinis ženklas, kainavęs nežinia, kiek pinigų. Tiktai natūralu, kad labiausiai iš viso šio fotbolistiškai-šiukšlininkiško reikalo išlošia Olandija. Nes juk lietuviškoms įstaigoms tai neįdomu. Lietuviškos ambasados nenusileidžia iki to, kad populiarintų Lietuvą paprastais būdais. Mūsų valdininkai galvoja, kaip čia išleisti dar keliasdešimt milijonų kažkokiam Lietuvos įvaizdžiui. Nuostabiai visą situaciją analizuoja Commonsense.lt – Galvažmogųpuošia duoda tiesiog elementarius receptus – ką turėtų daryti mūsų ambasados užsienyje. Tikrai taip – Olandijos ambasadorius važinėja lietuviškomis šiukšliavežėmis ir tuo didžiuojasi. Nes ir jam – linksma. Ir kartu – tai puiki proga dar kartą pagarsinti savo šalį – Olandiją.

Brangūs Seimo nariai ir Vyriausybės ministrai, kreipkitės į VSA, paprašykite jų, kad jums padėtų. Manau, kad ši įmonė leis jums už dyką padirbėti šiukšlių tvarkytojais kokią dieną – kitą. Už dyką, neimdama iš jūsų už tai pinigų! O patirties per vieną dieną gausite tiek, kiek negautumėte brangiausiuose marketingistų kursuose per ištisą mėnesį! Aš jau nekalbu apie tai, kad apie jus, išdrįsusius dirbti tokį darbą, rašys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spauda!

Ir tikrai taip, po šitokios akcijos – aš irgi noriu pasimokyti iš VSA. Ar jūs irgi norite? Jei atsiras vienas kitas į kompaniją – galim bandyt įsiprašyt, kaip manote? 🙂

Du filmai: Inception ir Shutter Island

2010 metai matomai buvo Leonardo Di Caprio dvasingų savieškų metai – šis pakliuvo į cielus du filmus, turinčius veik vienodą siužeto pagrindą ir netgi kiek panašią struktūrą – „Shutter Island“ (vasarį) ir „Inception“ (liepą). Abu filmai tokie panašūs savo esmine mintimi, vystymusi ir pan., kad kyla net klausimas – kas nuo ko kopipyzdino idėją kartu su visu Di Caprio – ar Martin Scorsese, kuris „Shutter Island“ išleido kiek anksčiau, ar Christopher Nolan, kuris, esą, kūrė savo tą „Inception“ ar tik ne 10 metų (blablabla, 20, ne 50 metų).

Abiem atvejais kalba apie tą patį – kur realybė, o kur sapnas, kur riba tarp realaus ir menamo pasaulio, blablabla. Ir pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio. Abiem atvejais melodramatiškai nelaimingas ir persekiojamas mirusios žmonos fantomų. Ir vaikų fantomai irgi jį kamuoja. Ir pabaiga, kur klaustukas paliekamas – ar čia jis realybėj, ar toliau kažkokioj menamybėje – irgi. Ir filmų išleidimo datos skiriasi vos pusmečiu.

„Inception“ siužetas ganėtinai banalus (na, taip taip, ne toks banalus, kaip eilinis bojevykas, bet visvien): kažkokį mistinį bendro sapnavimo prietaisą turintys veikėjai bando šnipinėti informaciją iš svetimų galvų per sapnus, tuose sapnuose sapnuoja kitus sapnus, etc., kol galų gale susipainioja tiek, kad ima neskirti, kur ten tikras sapnas, o kur realybė. Filmas kimšte prikimštas bojevykiškų scenų iš tų sapnų, visi šaudo gaudo, nesvarumai, tratata, tratata, sapnas šen, sapnas ten, vėl bach, tratata, tratata, o herojų asmenybių gylis – maždaug, kaip kokiame Rambo, tratata, tratata, bach bach. Ir tai nepaisant visokių ten besikartojančių scenų su dvasingu Di Caprio, dvasinga Di Caprio žmona ir panašiai. Visi kiti aktoriai atrodo išvis pastatyti tik dėl vaizdo, pakeitus juos į kokius nors South Park herojus – filmas ne tik kad smarkiai nepablogėtų, bet gal net ir taptų juokingesniu, tratata, tratata, tratata, bach bach. „Inception“, atrodo, susilaukė puikaus populiarumo – IMDB reitingas 9,2, o balsavusiųjų skaičiumi jau aplenkė gerokai anksčiau išleistą „Shutter Island“. Jei nesigilinate į siužetą, o kokie nors „Čarlio angelai“ jums atrodo geras filmas – nueikite į „Inception“, galėsite pasijusti pakylėtu ir paskui ištisus metus kalbėti visokiom filosofinėm temom apie tai, kur realybė, o kur tikrovė.

„Shutter Island“ siužetas – gerokai sudėtingesnis, kardinaliai logiškesnis, ir tiesiog nesulyginamai dailiau atidirbtas. Čia nėra jokių stebuklingų technologijų. Tikroviškumas – detalėse. Scenaristo skrupulingumas – stulbina.  Vietoj sapnų – realybė. Ir psichiatrinė ligoninė. Herojaus paranoja. Kliedesiai ir haliucinacijos. Nenormalūs daktarai. „Skrydis virš gegutės lizdo“ kažkuriuo momentu pasirodo, lyg banalybė, palyginus su šiame filme perjaustu ir tyčia neišsakytu netikrumo, nepasitikėjimo, baimės pojūčiu – kam sakyti tai, kas baisu? Nežinomybė baisesnė. Čia nėra skerdynių. Čia tik vieniša sala, paskirta psichiatrinei ligoninei. Sala, kur laikomi pavojingi pacientai. Sala, kurioje ieškoma pabėgus pacientė. Ir nuostabu – tas pats Di Caprio šiame filme atgyja. Taip taip, šita melodramatiškai tauriaveidė vaškinė lėlė irgi ima rodyti emocijas, tarpais – atvirai kraupinančias (negi čia Di Caprio?). Taip, čia yra ir kiti aktoriai – asmenybės, o ne statistai. Kažkuriuo momentu kyla mintis, kad žiūri siaubiaką. Čia nėra jokių scenų, primenančių žaidimus, tačiau kiekvieną minutę matome tiesiog klasikinį operatoriaus, scenografo ir režisieriaus meistriškumą. Tobulą meistriškumą, kuriam kompiuterinis montažas – ne tikslas, o tiktai tikslingai naudojama priemonė. Ir siužetas, vis lūžtantis keisčiausiu būdu tada, kai jau ima atrodyti, kad viskas aišku. IMDB reitingas – lygus 8. Jei jums nieko nesako Scorsese pavardė – į filmą neikite. Tik veltui sugaišit laiką.

Tokie panašūs savo siužetų pagrindu, abu filmai skirtingi tiek, kad atrodo, jog atėję iš nesusijusių pasaulių. Ir nors pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio, bežiūrėdamas ir belygindamas – supranti, kad visgi aktorius – tėra lėlė režisieriaus rankose. Būtent todėl išties rekomenduoju pažiūrėti abu. Būtent tam, kad pamatyti, kaip smarkiai ir kardinaliai gali skirtis du filmai, pasakojantys lyg ir apie tą patį.

Apie kultūrą ir nekultūrą, skiriama naujiems šio blogo skaitytojams

Vat kažkaip gavosi, kad jau ir FB ėmė eiti pas mane komentarų rašinėt keistuoliai visokie. Išvis, kažkoks paradoksas – per vasarą kiti mano puslapiai nukrito pagal lankomumą kelis kartus – tai įprastas sezoninis pokytis, tačiau šitame bloge lankytojų srautas dvigubai išaugo – bbž, kodėl. Bet ne apie tai visgi, o apie mano rašliavų komentatorius visokius. Štai vienas parašė ištisą didžiulį ir baisiai originalų sąmojį apie tai, kaip nepadoru klausytis kamerinės muzikos koncerto ir jo viduryje ploti, o paskui kažkokiems savo draugams girtam aiškint, kaip čia nieko gero tame koncerte nebuvo. Tas komentaras buvo kaip ir namiokas apie tai, kaip aš čia nekultūringai iškeikiau visokius ten intelektualus su jų diskusijom, o galėjau ir patylėt. Nes juk jie protingi tokie, tai čia jau bent padorumas iš manęs reikalavo nieko nerašyt, nes visvien juk nieko nesuprantu. Argi kas nors abejoja, kur ir kaip aš tą komentatorių pasiunčiau? 🙂

O visgi suprantu, kad ateina čia ir visokių moralizuojančių, save inteligentais laikančių protuolių, kurie galvoja, kad savo dvasingais išvedžiojimais parodys savo išlakiai prakilnią taurybę. Bet manęs nekaso visa ta pseudodvasinga moralizuotojų esybė – paprastai tai tik elementarus davatkizmas. Pažįstu vos kelis žmones, kurie, nors ir šlykštėdamiesi bet kokiais keiksmais ir mane nuoširdžiai moralizuodami, turi pasišventimo gėriui savyje tiek, kad jų priekaištus priimčiau, kaip esminius, o ne megalomaniškai narciziškus, paremtus įsitikinimu, kad pasaulis turi taikytis prie jų pseudomoralinių egocentrizmų. Kita vertus, suprantu, kad reikia parodyti ir savo paties esybės gražiąsias puses, bent kraštelį inteligencijos ar panašiai, idant malonybinį entelektą turintys dvasuoliai galėtų bent pajusti, kad prieš pasiunčiant, buvo išklausyti ir teisingai suprasti.

Aš ganėtinai ilgai galvojau, gal kokias cielas 5 minutes, o gal net dar ilgiau, kol man dašilo. Taigi pasiųsti reikia ne šiaip vulgariai, o kultūringai, dvasingai ir gražiai, tiesiog su pakylėjimu ir iškilnumu, kad pasiųstasis asmuo pasijustų, lyg lydimas fanfarų – žinoma, Rossini čia puikiausias fonas. Pirma galvojau, kad gal verta paieškoti ko originalesnio, bent jau atlikime (Great Kat ar Gelso Pelligrini – absoliučiai skirtingi, bet puikūs atvejai), tačiau manau, kad šiam aktui visgi idealiai tiktų klasikinis variantas – vario garsas sukuria tiesiog ypatingą prasmingumą žodžiams „valink naxui“.

Taigi, jūsų dėmesiui – Rosinio Viliaus Telio finalas – tasai nuostabus, neužmirštamas ir nepralenkiamas, tad jei ką nors kur nors pasiųsiu – įsijunkit ir tada jau eikit pasistrykčiojančiu žingsniu, o tarpais – dar ir pasisukinėdamas aplink savo ašį 🙂 Ir ne todėl, kad tai privaloma, o tiesiog tam, kad eit su nuotaika, linksmai ir negalvojant čia sugrįžti 🙂 Juk visada žymiai maloniau kažką daryti su džiaugsmu 🙂

Labai norėjau Herberto fon Karajano įrašėlį duoti (vargu, ar kas čia jam galėtų bent prilygti), deja, paskiro karajaniško finalle jūtūbėje neradau, o žanras reikalauja būtent to gabaliuko, tad gal ir kiek prastesnis, bet visgi nuostabus – Roberto Abbado:

O šiaip – nekenčiu dibilų. Nekenčiu. Todėl, kad kiekvienas superstas dibilas vaizduojasi, kad jis gali turėti savo niekuo neparemtą nuomoniūkštę, kuri, esą, yra verta kažkokio išklausymo, pripažinimo, dėmesio ir tolerancijos, vien dėl to, kad tai jo „nuomonė“, o jis toks kažkuo unikalus. Kiekvienas šūdas žymiai unikalesnis, nei tipinių dibilų tipinės demagogijos (ypač – su tuo kraštutinai šlykščiu argumentavimu iš nemokšiškumo), o dar bjauriau – jei tie pezalai ir pagražinti nuvalkiotais beprasmiais „sąmojais“, turinčiais rodyti jų aukštą kultūrą.

Man visiškai neįdomūs komentatoriai, kurie nesugeba sukaupt smegenų vingių ir pabandyt padiskutuot aštriai. Galit mane keikti, galit plūsti – bet argumentuokit kietai, realiais faktais ir logika malkit mane į miltus, arba išvis nei neskaitykit, ką rašau. Norit diskutuoti – rodykit, kad ginčytis galite žostkai. Norit – galit net ir į asmenybes pereiti, tik turėkit omeny, kad mano šlykštus būdas čia gali itin staigiai pasidemonstruoti taip, kad galimai suprasite, padarę klaidą. Bet net ir tai, sakyčiau – diskusija. Taip, kelios dešimtys aršiai diskutuojančių čia jau lankosi. Ir taip, aš išties kartais parašau nesąmones. Tačiau patikėkit manim – daug įdomiau yra žostkai ginti kad ir nesąmoningą nuomonę, atrandant vis naujų dalykų, nei paneiginėti pačiam save, neatrandant nieko. Bet – tik tuo atveju, jei yra argumentai 🙂

Janis Joplin

Tiesiog filmukas iš tolimų 1969-ųjų. Janis Joplin tada buvo vos 26 metai. Tačiau atrodė, lyg būtų kokius du kartus vyresnė. Netgi studijinis grimas ir apšvietimas nesugeba nuslėpti to, kaip smarkiai ji prasigėrusi ir kaip ją suėdęs heroinas. Ir balsas jau praradęs tuos neįtikėtinai švelnius ir skaidrius tonus, kurie pasigirsdavo dar pora metų anksčiau. Janis Joplin buvo viena iš pačių talentingiausių, išskirtiniausių visų laikų vokalisčių, kokias tik turėjo žmonija. Mirė nuo overdozės 1970 rudenį, taip ir nesulaukusi savo 28 gimtadienio.

Politfilosofinės trydos pėdsakais

Po to, kai anoks Venclova trysteli krūvas visokių filosofijų apie bbž kokias ten savo įžvalgas, o paskui jį trysteli dar tai vienas, tai kitas, tai trečias, o dar prisideda ir panelė Vasiliauskaitė, o ir išvis krūva visokių garbių paleistažodžių veikėjų, o jau paskui minia visokių intelektualų džiaugiasi, kokia jiems graži diskusija gavosi, man kyla toks klausimas: ko jie visi smirda? Jau net neatsimenu, kada paskutinį kartą buvo toksai masinis susitriedimas apie kažkokius intelektualus, dvasingumus, sovietinius mentalitetus ir panašiai.

Vienas trysčioja apie tai, kad kažkokie nacionalizmai, kitas – kad intelektualų nėra, trečias piktinasi, kad nebuvo įtrauktas į intelektualus, ketvirtas – dar belenką. Ir jau toks vaizdas, kad visi aplink juos tėra kažkokie moraliniai-intelektualiniai nuopisos, o to priežastis – tai, kad gimei gėdingoj Lietuvoj. Arba atvirkščiai, kad iš Lietuvos pabėgai ar esi nepatenkintas. Akivaizdu, kad elementari realybė šiam trydos baliui tėra nykus fonas, įkyriai trukdantis mėgautis savo purškiamais fontanais – iš to ir kyla brangiųjų superintelektualų nepasitenkinimas.

Brangūs trydos žinovai ir mėgėjai, ne jūsų tryda yra Lietuvos problema ir jūsų prisipažinimai čia nieko nepadės. Problema – sisteminė, ji ne jūsų ar dar kažkieno galvose, o bukame sovietinės nomenklatūros tęstinume. Tęstinumas – visur: ir teismuose, ir medicinoje, ir švietime, ir savivaldybėse, ir politikoje, ir netgi, kaip nuostabu – VSD. Nomenklatūrininkai tie patys, daugybė įstaigų tiktai pakeitė pavadinimus, o kur išėjo seni sovietmečio degeneratai – ten dažniausiai atėjo jų augintiniai, vis dar išlaikantys senuosius ryšius. Bet tai ne dvasinguminės bėdos, o elementariai sisteminės. Visi viskuo suinteresuoti, todėl sistema – lig šiol gyva. Tačiau nepastebėdami buko, elementaraus sistemos tęstinumo, jūs ieškote kažkokių dvasinguminių kirmėlių.

Brangūs politfilosofai, tai, kad pezėsit ten apie kokias krikščioniškas morales, sovietinius mentalitetus ar vakarietiškus dvasingumus – nei tai pakeis korupcionizmą, nei ką. Sistema puikiausiai gali gyventi su visokiomis ideologijomis. Ir giliai nusispjaut tiems sisteminiams veikėjams, ar kažkokios ten vertybės bus provakarietiškos, ar prosovietiškos, ar krikščioniškos, ar nacionalistinės, ar tolerancinės, ar dar kokios nors. O priklauso viskas būtent nuo sistemos. Sistema, nomenklatūra, korupcionizmas, o ne kažkokia ideologija valdo. Ir jūsų ideologijos – tai ne sistemos kūrimo šaltinis, o tiktai prielipas, maskuotė, uždangalas sistemai. Sistema gali būti gera, gali būti bloga – tačiau ir vienokia, ir kitokia sistema tiesiog užsikloja viena ar kita ideologija, nekeisdama savo esmės. Todėl, jei nepatenkinti kažkuo esat, ne uždangalus keisti reikia, o sistemą tvarkyt.

Taigi, mieli trysčiotojai, keliantys briedovas diskusijas, nuo jūsų pezalų su giliomis įžvalgomis ir trysčiojimais tai kairėn, tai dešinėn, bei dvasingai intelektualių šūkalojimų apie tai, kad "mano tryda trydesnė, o štai tas – neteisus" – nuo jūsų pezalų niekas nepasikeis. Tiktai tie trydos fontanai dar geriau uždengs, užmaskuos tikrą padėtį. O sistemos atstovai dar kartą gaus progą pasakyti: "čia ne mes kalti, tai mentalitetas".