Tęstinumo valdymas valstybės mastais

Kažkaip jau taip gaunasi, kad per tuos įvykius Ukrainoje visiškai užsiverčiau ir blogas kuriam laikui liko faktiškai neprižiūrimas. Vargu, ar galima kažko kito tikėtis – jau kai prasidėjo tie Maidano įvykiai naktimis su neįtikėtinai intensyviu naujienų srautu, tai visas tas aktyvumas ir persikėlė pas mane į Facebook. O paskui jau ir Krymo okupacija, ir dar kiti reikalai. Beje, čia jums ta proga noriu pristatyti naują ir labai gražų projektą – Laisvoji Ukraina, kurį sukūrė tokia ULLL – aktyvių Ukrainos rėmėjų grupė.

Yra trys visiškai skirtingi klausimai: kaip padaryti, kad gaisras nekiltų, kaip laiku užgesinti gaisrą ir ką daryti, jei sudegė namai. Ir aš jums labai patariu šitų dalykų nepainioti.

Yra trys visiškai skirtingi klausimai: kaip padaryti, kad gaisras nekiltų, kaip laiku užgesinti gaisrą ir ką daryti, jei sudegė namai. Ir aš jums labai patariu šitų dalykų nepainioti.

Taigi, o dabar grįžkim prie reikalų – karo grėsmės. Ir pasižiūrėkime labai vadybiškai, paprastai ir sistemiškai, kas gi čia turėtų vykti ir kam reiktų ruoštis, nes apie reikalus užmirštam, o jie gi vyksta ir vyks. Aišku, kai kurių tų dalykų visai nesinorėtų, bet būkime realistais. Ir neužmirškime, kad iš svetimų klaidų mokytis yra kardinaliai pigiau ir lengviau, negu iš savų. O apie tai ir yra visa vadyba – apie tai, kaip išvengti klaidų, pasimokant iš kitų patirties.

Taigi, vadyboje yra trys (ir labai labai savo esme skirtingos) rūšys blogų dalykų – incidentai, problemos ir dizasteriai (katastrofos). Tačiau gaunasi kažkaip taip, kad jei apie galimus incidentus kažkas kalba, apie problemas irgi tarpais kažkas pasakoma, tai iki šiol dar nieko negirdėjau apie tai, kaip būtų valdomos galimos katastrofos. Na, aš čia neturiu omeny visokio žurnalistinio briedo – jie katastrofomis vadina ką papuola. Žinote tą – „agonijos neslėpė Eglė“?

Ai, taip, pirmiausiai, kad nebūtų bereikalingų ginčų, duodu aiškų apibrėžimą jums, kurį išmokite kaip kokią mantrą, nes tai jums ir versle labai labai padės:

  • Incidentas – tai tiesiog įvykis, kuris įvyko ir padarė kažkam nemalonumų. Nesvarbu, kokio didumo tie nemalonumai – esmė yra ta, kad įvykis įvyko. Ir padarė kažkokių neigiamų reikalų. Jei kažkas neįvyko arba tiesioginių ir realiai esančių neigiamų pasekmių nėra – tai ne incidentas. Incidentas gali būti ir labai labai didelis, bet tai visvien incidentas.
  • Problema – tai vieno ar kelių jau įvykusių ar netgi dar neįvykusių (tačiau neabejotinų) incidentų priežastis. Problema savaime gal būt netgi nėra kažkas žalingo (tiesioginių neigiamų efektų nėra), tačiau dėl jos kyla arba gali kilti incidentai. Problema dažnai gali būti nematoma, bet ją išsprendus, kažkokie incidentai jau nekyla.
  • Katastrofa arba dizasteris – tai toksai įvykis, dėl kurio pasidaro neįmanoma išvis kažką daryti, t.y., visą organizacijos veiklą ištinka kolapsas. Katastrofa gali būti dėl incidentų, o incidentai – dėl katastrofų (t.y., šios gali suveikti kaip problemos), negana to, tas pats įvykis ir incidento, ir katastrofos požiūriu gali būti tas pats. Skirtumas čia paprastas: incidento atveju sutrinka kažkokia veikla, bet apie visos sistemos griūtį mes nekalbam. Katastrofos atveju sugriūna organizacinė sistema, o dėl to tampa neįmanomu ir incidentų sprendimas, ir išvis kokia nors veikla.

Labai svarbu suvokti skirtumus: incidentas – jau vykstantis įvykis, kur yra kažkas blogo. Problema – ne įvykis, o tik priežastis, dėl kurios blogi įvykiai vyksta. Katastrofa – tai organizacinės sistemos griūtis.

Pažiūrėkime į pavyzdį: jei mašina numušė žmogų gatvėje – tai incidentas. Jei sankryžoje ir mašinoms, ir skersai einantiems pėstiesiems tuo pat metu gali užsidegti žalia šviesa – tai savo esme ne incidentas, o problema: tiesiogiai lyg ir nieko blogo nėra, tačiau suprantame, kad dėl to mašinos numušinėja pėsčiuosius, t.y., kyla incidentai. Jei netikėtai sužlugo šviesoforus aptarnaujanti įmonė – tai mums nei incidentas, nei problema, tačiau suprantame, kad padėtis katastrofiška: niekas tų šviesoforų neprižiūrės, problemų nespręs ir viskas čia kolapsuos, nes nustojo veikti pati organizacinė sistema.

Šviesoforai gali kurį laiką veikti ir be juos tvarkančios įmonės, bet patys suprantate, kas po kiek laiko bus.

Ar pagaunate skirtumą? Žinau, kad pradžioje jis būna sunkiai suprantamas, bet jį suvokti būtina, nes tiktai taip įmanoma kažką suvaldyti. Perskaitykite kelis kartus, pakartokite tai ir jeigu pagausite vidinę tokio skirstymo logiką, jūsų vadybiniai skilsai paaugs krūva balų.

O dabar, jei jau kelis kartus pakartojote, tai apžvelgsime kai kuriuos niuansus, susijusius su valstybės masto incidentais, problemomis ir dizasteriais. Ir ypač pažiūrėsime į tęstinumo valdymą.

Continue reading →

Darbo partija pritilo

Taigi, Dalia Grybauskaitė pasakė, kiti pacypė, o vat dabar visi kažkodėl ir aptilo.

Taigi, Dalia Grybauskaitė pasakė, kiti pacypė, o vat dabar visi kažkodėl ir aptilo.

Aš jums čia labai trumpą ir nedidelę konspiraciją pasakysiu. O jūs išvadas pasidarykite. O konspiracija yra tokia, kad valdantieji ne taip seniai skelbė, kad iki šiandien Dalia Grybauskaitė turi pasiaiškinti, o jei ne – tai ten kažkas bus. Gal kokios apkaltos, o gal komisijos, o gal dar kažkas – visokių ten kalbų buvo ir per visokius politikus, ir per politologus. Aišku, ryškiausiai čia kažkodėl piktinosi ponia Loreta Graužinienė ir šiaip Darbo partija, bet tai ir suprantama matyt.

Čia prisiminkim, tarp kitko, kad dar 2006 pavasarį Artūras Paulauskas skelbė, kad Viktor Uspaskich ir Rolandas Paksas gali būti kažkokių užsienio specialiųjų tarnybų instrumentai. O prisiminus ir DP bylą dėl juodosios buhalterijos, ir keistas Viktoro Uspaskicho keliones į Maskvą, galime tarti, kad ponia Prezidentė paskelbė viešą paslaptį, taigi, nieko išties nenustebino.

Žodžiu, šiaip jau apie visą tą istoriją kalbėti kaip ir nėra ką, nes tiesiog nėra apie ką kalbėt, o visas triukšmas, reikalaujant kokių tai įrodymų – matyt, tiesiog dėl akių. Nes gi reikia kažkokių pasiteisinimų, kad ir kas kam bebūtų aišku.

Konspiracija gi čia tokia: kovo 7 dieną valdančiosios koalicijos politinė taryba Algirdo Butkevičiaus pareiškimu aiškino, kad Prezidentė privalo pateikti pasiaiškinimus iki kovo 14 dienos. Nes kitaip ten kažkas bus. To norėjo ir Rolandas Paksas, ir darbiečiai. Viktoras Uspaskichas, tarp kitko, lygino Prezidentės pareiškimus su kažkokiomis valytojos šnekomis. Todėl arba Dalia Grybauskaitė turi pasiaiškinti, arba kažkas ten bus.

Taigi, šiandien ta kovo 14, o jokių veiksmų valdantieji nesiėmė, o tiesiog kažkaip nieko nesiėmė ir nutilo, nors lyg ir nieko nepateikė jiems Prezidentė. O gal visgi Prezidentė pateikė jiems kažką, o jau todėl viskas ir aptilo, todėl jokios reakcijos ir nėra? O kaip jūs manot?

O dar, prisiminkime, kad visiškai netikėtai Darbo partijos sąrašą į Europos Parlamento rinkimus ves ne Vydas Gedvilas, o Viktoras Uspaskichas.

Politiniai ciklai, besikartojantys kas 25 metus

Kas kažkiek laiko vis kartojasi ir kartojasi tie patys įvykiai. Įvykiai, kurių mums visai nesinorėtų, nes nieko gero juose nėra. Istoriniai ciklai, su vis kylančiais karais ir konfliktais. Tie ciklai atsiranda dėl prastos atminties: maždaug per tiek metų užauga nauja žmonių karta, kuri ima gimdytis vaikus. Vaikai užauga ir neatsimena, todėl nebijo ir nesiruošia. Kiti gi užauga ir nekenčia, tapdami karo kurstytojais ar penktakolonininkais.

Vladimiras Putinas, 2008 metų nuotrauka. Tuo metu Rusija įsiveržė į Gruziją.

Vladimiras Putinas, 2008 metų nuotrauka. Tuo metu Rusija įsiveržė į Gruziją.

Lygiai taip pat per tiek metų pasikeičia ir politikų kartos: tie, kas pergyveno karą, nueina praeitin, o tuo pačiu praeitin nueina ir jų patirtis apie tai, kaip lengvai gali kilti karas. Į tų politikų vietą ateina nauji – vieni iš šių nemato karo grėsmės, kai ji kyla, o kiti tuo tarpu serga revanšizmais ir galvoja, kad karas tėra pergalinga eisena. Tie politikai neatsimena įvykių, nes nors istorija ir moko, nieko ji neišmoko.

  • 1914 metai. Prasidėjo I Pasaulinis karas. Įvykiai, nuo kurių viskas prasidėjo, buvo lyg ir pakankamai riboto masto – kokio tai erchercogo žmogžudystė. Austrija-Vengrija po to paskelbė karą Serbijai, o tada viskas ir įsisuko, nes į karą ėmė jungtis visi, kas papuola. Greitai Europa pamatė tokias žmonių skerdynes, kokių negalėjo net įsivaizduoti.
  • 1939 metai – kaip tik 25 metai po I Pasaulinio karo. Prasidėjo įvykiai, baigęsi tuo, kas vėliau pavadinta II Pasauliniu karu. Sudetai, Klaipėdos kraštas, Molotovo-Ribentropo paktas, Vokietijos ir SSRS įsiveržimas į Lenkiją, Baltijos šalių okupacija, o galų gale – skerdynės, savo mastais pralenkusios netgi I Pasaulinį karą.
  • 1962 metai, Kubos raketų krizė (branduolinė Karibų krizė), kurią objektyviai vertinant, galėtume tarti, kad tai buvo neįvykusio III Pasaulinio karo pradžia. Žmonija atsidūrė ant susinaikinimo ribos. Matyt susivokę, kuo viskas gali baigtis, Politbiuro nariai 1964 nušalino Nikitą Chruščiovą ir konfliktas peraugo į ilgą Šaltąjį karą. Tikras karas neįvyko, tačiau apie 1964 pasauliui pasidarė aišku, kad vienintelis atsakas Sovietų Sąjungai – tai neribotas karinės galios auginimas.
  • 1989 metai, kaip tik 25 metai prie to posūkio, kurį aukščiau minėjau. Varšuvos pakto byrėjimo pradžia, o tuo pačiu – ir krizės Sovietų Sąjungoje pradžia. Mes laimėjom. Jau po poros metų SSRS subyrėjo į gabalus. Atrodė, kad galų gale viskas baigsis, nes teroro imperija žlugo.
  • 2014 metai, dar 25 metai po aukščiau minėtos datos. Rusijos įsiveržimas į Ukrainą.

Mes to norime ar nenorime, tačiau Rusijos karinė galia auga, agresyvumas auga lygiai taip pat. Įsiverždamas į Ukrainą, Vladimiras Putinas paskelbė kažkokius „antiteroristinius“ mokymus, kuriuose dalyvauja ir kosminė kariuomenė – tenai taip vadinami daliniai, atsakingi už Pasaulio pabaigą, tarpžemynines branduolines raketas. Vladimiro Putino nesiskaitymas su pasauliu tampa neribotu, o ir jis pats ne taip jau seniai viename iš pareiškimų spėjo pripažinti, kad Šaltasis karas prasidėjo vėl – apie tai bene pirmu Lietuvoje ėmė kalbėti Vytautas Landsbergis. Taip, tai naujo Pasaulinio karo pradžia. Tikėkimės, kad visgi tik Šaltojo karo pradžia.

Atsimenate, kaip 1939 naciai ir bolševikai gabalais draskė Lenkiją? Tuo metu platintas Viačeslavo Molotovo pareiškimas apie Lenkiją buvo praktiškai toks pat, kaip Rusijos pareiškimai apie Ukrainą – esą valdžia tenai kokia tai neteisinga, nesuvaldanti kažko, o sovietinė kariuomenė kažką apgins, nes kitaip gali būti chaosas. Rusijoje šiuo metu jau rengiamos valdiškos demonstracijos karo palaikymui, o Internete įvedama cenzūra – nuo šios dienos visi tenykščiai blogeriai privalės registruoti savo puslapius. Kad nerašinėtų internetuose ko nereikia.

Lietuvoje irgi jau matome įvykius – penktakolonininkai ima veikti pilnais pajėgumais. Visokie iš šiknos išlindę politikos apžvalgininkai skelbia, kad Rusija neturi Ukrainoje jokių interesų ir nieko ten nedaro, kai kurios politinės šiukšlės jau skelbia pas save feisbukuose palaikymą Rusijai, dar kitos atliekos protestuoja prieš vienintelius Lietuvos saugumo garantus – Europos Sąjungą ir NATO. Rusijos propagandinė mašina dirba pilnais tempais – ir apmokami komentatoriai per visokius proksius (tokie, beje, jau ėmė eiti ir pas mane į blogą), ir Rusijos televizijų pilamas absoliučiai neadekvatus propagandinis mėšlas, ir absurdiški Rusijos ambasadoriaus kaltinimai Lietuvai dėl karo Ukrainoje. Pats muša – pats rėkia.

Prisiminkim, kad ir apie Sausio 13 tie atmatos taip rėkia, kad savi šaudė į savus. Ir lygiai taip pat rėkia apie Ukrainoje nužudytus protestuotojus, kuriuos Berkut ir neaiškios kilmės snaiperiai šaudė – beginklius. Nors tas beginklių žmonių žudymas buvo nufilmuotas, Rusijos propagandai tai nei motais – jie irgi rėkia, kad ten esą savi šaudė į savus. Rusijos propaganda nesiskaito su niekuo, jų tikslas tik vienas – ne pateikti kokias nors naujienas, o jas imituoti, plaunant smegenis žmonėms. Kad būtų užauginta kuo daugiau putinizmo rėmėjų, kad būtų užčiauptos burnos bet kam, kas turi sveiko proto.

Mums lieka tik melstis, kad karas bus panašus į Šaltąjį. Ilgas, kankinantis, tačiau vykstantis kažkur kitur, o ne pas mus, neužkabinantis tiesiogiai NATO šalių. Ne branduolinis, ne tiesioginiais kariniais veiksmais vykdomas, o kažkoks kitoks karas. Tačiau viltis – durnių motina. Rusijos karinės bazės – čia pat, kitoje Nemuno pusėje, propagandinės Rusijos TV transliacijos – kiekviename televizoriuje, o penktakolonininkai – aplinkui mus.

Visuotinė amnestija

Šiandienos teisingų įvykių proga, kadangi prasidėjo Leninakritis, o Ukraina pasuko į Laisvę – skelbiu visuotinę amnestiją visiems. Kadangi bendras užbanintų akauntų, IP adresų ir taip toliau kiekis jau artėja prie 10000, o banai dėlioti ir čionai bloge, ir manęs FB gerbėjų puslapyje, ir šiaip FB, ir Google Plus, ir dar kažkur (net neatsimenu, kur) tai reikalas užtruks. Ale užtat turėsiu malonumą iš naujo paskui baninti visokius puspročius. O tuo tarpu bent kiek smegenų turintys žmonės gaus šansą pasitaisyti.

Ukrainoje krenta paminklai Leninui - žmonės švenčia Laisvę.

Ukrainoje krenta paminklai Leninui – žmonės švenčia Laisvę.

Leninakritis dar tik prasidėjo, bet jis jau vyksta – Laisvė yra nesuderinama su komunistiniais šūdais. Todėl Leninai turi dingti. Turi dingti ir šūdini balvonai nuo Žaliojo tilto. Ir raudonosios lervos, kurios siekia tik vieno – Lietuvos ar bet kurios kitos laisvos valstybės sunaikinimo.

Atbaninimo proga kviečiu visus draugiškai imtis tinkamų veiksmų prieš komunizmą, kuris dar yra išlikęs. Komunizmą, kuris yra ne kas kita, o prievarta, melas, vagystės, plėšimai ir žudynės.

Kaip palyginti sovietmečio atlyginimus ir kainas su dabartimi?

Kažkada seniai, kai internetai Lietuvoje tebuvo žinomi kokiems keliems tūkstančiams žmonių, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras* Lukašenka atsidarė savo internetų portalą. Tai buvo gal kokie 1998 metai. Tas Lukašenkos internetas buvo labai kietas – jame buvo galima palikti lankytojų atsiliepimus, tiesa, su moderacija. Atsiliepimus kažkas peržiūrėdavo, o paskui paskelbdavo – aišku, su sąlyga, kad tas pasisakymas bus teigiamas ir šlovinantis Baltarusijos valdžią. Taigi, aš jiems parašiau, pasidomėjęs jų kainomis.

Sovietinis absurdas:netgi nesuvokiamai šūdinas zapukas kainavo tiek, kad jo neįmanoma įpirkti, bet nepaisant to, paklausa buvo tokia, kad žmonės eilėse metų metais stovėdavo, o nepaisant tokios paklausos, valdžia dar ir skirdavo pinigus reklamai. Nebandykit šito suprasti, nes logikos tame nėra ir nebuvo.

Sovietinis absurdas:netgi nesuvokiamai šūdinas zapukas kainavo tiek, kad jo neįmanoma įpirkti, bet nepaisant to, paklausa buvo tokia, kad žmonės eilėse metų metais stovėdavo, o nepaisant tokios paklausos, valdžia dar ir skirdavo pinigus reklamai. Nebandykit šito suprasti, nes logikos tame nėra ir nebuvo. Tai niekaip nesisieja su mūsų dabartiniu supratimu.

Parašiau apie tai, kaip nuostabiai jie gyvena ir koksai geras tasai jų prezidentas, ir kaip gerai tvarkosi, nes aš, gyvendamas Lietuvoje, už savo pusės metų atlyginimą galėčiau butą Minske nusipirkt, o Vilniuje negaliu. Todėl labai gerai jiems Baltarusijoje gyvent, nes štai pas juos galėčiau, o Lietuvoje – viskas daug brangiau.

Žinot, kas baisiausia, kai kalbi su žmonėmis, gyvenančiais planinėje ekonomikoje? Ogi tai, kad jie nesupranta elementarių dalykų: jei kažkoks tipiškas lietuvis (ir dar 1998 metais!) už pusmečio atlyginimą gali nusipirkti butą pas juos – tai reiškia, kad jie visiški skurdžiai. Bet jie to nesuvokia, nes jiems pernelyg sudėtinga ką nors suskaičiuoti ir palyginti. Todėl Aleksandro Lukašenkos prezidentūros administracija per kokį mėnesį laiko sugebėjo patikrinti mano laišką, gavo palaiminimą ir įdėjo į skyrelį su skaitytojų pagyromis prezidentui.

Paskui kokius pusę metų, jei ne ilgiau, kabojo tas mano atsiliepimas pas Aleksandrą Lukašenką, kol galų gale matyt kažkas jiems paaiškino, kas ten išties parašyta – vat tada ir ištrynė, kartu su visu atsiliepimų skyriumi – vietoje šio atsirado kažkoks skyrelis su įžymybių pasisakymais. Galiu tik įtart, kad kažkas dėl to nukentėjo, jei jau nuspręsta buvo, kad reikia spręst problemą iš pašaknų.

Dar buvo įdomu, kad po to, kai anie paskelbė mano pasisakymą (su mano kontaktiniu emeilu), gavau laiškų iš baltarusių. Vienas, pasipiktinęs, man parašė, kad kaip galima taip blogai kalbėt apie Lietuvą ir taip gerai apie Baltarusiją, nes argi aš aklas ir nesuprantu, kad Lietuvoje visi daug daugiau uždirba ir daug geriau gyvena? Jis rėmėsi tuo, kad pats buvo į Lietuvą atvažiavęs ir matė, kad uždirbame kardinaliai daugiau. Man teko aiškinti, kad būtent tą aš ir parašiau: už kelių mėnesių lietuvišką atlyginimą galiu nusipirkti butą Minske. Tasai žmogus nesuprato. Suprato tik dar po kelių laiškų, kuriuos vienas kitam parašėme. O tada netikėtai paklausė maždaug taip: „negi jie nesupranta, ką jūs jiems parašėte, nes jūs juk parašėte, kad Baltarusijoje skurdas ir šitaip iš jų valdymo išsityčiojot?“

Matot, tam žmogui įvyko persijungimas iš vienos finansinės paradigmos į kitą. Pradžioje jis bandė vertinti, remdamasis prielaida apie bazinius, t.y., visur fiksuotus ir vienodus pajamų dydžius (prisiminkit nuolatinį sovietžmogišką klausimą apie MMA) su įvairaujančiomis kainomis ir dėl to galvojo apie tai, kad žino, jog butui Lietuvoje uždirbti būtų galima greičiau – reiškia, kad mes daugiau galim nusipirkt už tą patį atlyginimą – t.y., pagal jį, mums viskas Lietuvoje pigiau. O jau paskui, po aiškinimų, persijungė į vertinimą pagal tiesioginį (pinigais konvertuojamą) santykį tarp pajamų ir kainų. Vienu metu abiejų paradigmų išlaikyti galvoje jis nesugebėjo, todėl paskui pats ėmė stebėtis tuo, ar įmanoma suprasti kažką taip, kaip jis pats suprato.

Gal ir juokingai atrodo, bet išties tą kainų skirtumą tarp skirtingų ekonominių sistemų palyginti yra klaikiai sunku, nes jos paprasčiausiai skirtingos. Tiek skirtingos, kad neįmanoma parašyti lygybės – ji tiesiog neįmanoma, nes visa ekonominių santykių logika yra skirtingose dimensijose. Planinė ekonomika su planinių atlyginimų normomis ir fiksuojamomis kainomis niekaip nesisieja su rinkos ekonomika, netgi jei paprastam žmogui atrodo, kad jis ir vienu, ir kitu atveju parduotuvėje kažką perka, mokėdamas pinigus. Paprasčiausiai ir jo atlyginimo dydis, ir prekių kainos randasi visiškai kitaip ir iš visai kitų finansinių procesų.

Žinoma, ekonomistams, vadovams ir šiaip žmonėms visgi norisi išvesti kažkokį gerą palyginimą, bet jis neišsiveda ir viskas. Tą bandė padaryti ir vakarietiški ekonomistai, ir sovietinė valdžia – ir senais, dar stalininiais laikais, ir vėliau, jau prie Chruščiovo ir Brežnevo, o ir dabar dar kai kurie bando. Bet normalaus palyginimo nėra, nes jo iš principo negali būti – per vienur ar kitur lygintum, gaunasi arba šiaip kažkokie iškreiptumai su vietomis lendančiomis grandiozinėmis neatitiktimis, arba klaikūs skaičiai, arba dar kažkas. Bet visvien, lyginti reikia, kad ir kiek kliedesių ar keistenybių gautųsi, nes tiktai lygindami suprasim skirtumus.

Štai todėl aš čia labai prašau ir jūsų prisijungti su visokiais lyginimo metodais ir būdais – čia toleruosiu bet kokius, netgi trenkčiausius paskaičiavimus į visas puses, jei tie paskaičiavimai bent kažkiek suprantami bus ir nenusipeizintys į skleidesius apie tai, kad visiems viskas buvo nemokamai, nieko netrūko, ikrus visi šaukštais valgė ir žmonės buvo dvasingesni. Pats jums irgi kelis skaičiavimų variantus pateiksiu.

Continue reading →