Rokiškis Rabinovičius | Aš esu Rokiškis Rabinovičius ir būsiu Visatos Valdovas. Čia jums ne kokia vieša vieta, čia skirta tik tiems, kam aš leidau.

Įvykiai Ukrainoje ir Lietuvos problemos

Ukrainoje įsivažiavo Euromaidanas. Kuo jis baigsis – vis dar neaišku, nors akivaizdu, kad Viktoras Janukovyčius dreba dėl savo subinės, o Maidano rengėjai supranta, kad arba jie laimės, arba jie bus susodinti į kalėjimus tūkstančiais, o gal net ir dešimtimis tūkstančių.

Man nežinomo dailininko akvarelė apie Euromaidano susirėmimus – „Mūšis Gruševskio gatvėje“.

Euromaidanas kilo po to, kai Viktoras Janukovyčius paskelbė, kad neis link Europos Sąjungos. Ir tai parodė, kad valdžios interesai visai neatitinka tų, kuriuos turi žmonės: su Jaukovyčiumi susiję oligarchai visai nesuinteresuoti ES, nes didelė dalis jų pajamų siejama su Rusija. Tuo tarpu žmonės žiūri paprastai: ES yra daug daugiau demokratijos, nevyksta sistemingi kriminalinių su valdžia susijusių gaujų siautėjimai, o link ES pasukusių šalių gyventojai netgi uždirba keleriopai daugiau.

Tai krenta į akis visiems – kadaise, kai buvo sovietmetis, Ukraina gyveno ne ką prasčiau, nei Lietuva. Dabar gi praktinis pragyvenimo lygis Ukrainoje yra apie du-tris kartus mažesnis. Ypač prastai gyvena žmonės iš tų Viktorą Janukovyčių palaikančių regionų, kurie turtingi iškasenomis – gal tai ir paradoksas, bet iškasenos juos tiktai nustekena, o jie tada balsuoja už tuos, kas juos apvogė.

Visgi ne pats žemas pragyvenimo lygis ir ne pats demokratijos trūkumas tampa problema – tai greičiau simptomai. O problemos (visų tų matomų blogumų priežastys) yra kiek gilesnės. Todėl štai jums keletas dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

Continue reading →

Prezidentų rinkimai – V turas

Balsuok greičiau!

Ponai ir ponios, mane užkniso laukt, pakol anas turas surinks tiek balsų, kiek anksčiau – atrodo, kad daugelis principingai nusprendžia geriau išvis nebalsuoti, negu balsuoti už tą, už ką nenori. Šitas reiškinys – visiškai toksai pat, kaip ir įprastuose rinkimuose, kur jei nėra nei vieno priimtino kandidato, o visi blogi, tai daugelis irgi neina balsuoti už nieką.

Ta iškilminga manęs užknisimo proga stabdau aną IV rinkimų turą su maždaug pusantro tūkstančio balsų, o ne dviem tūkstančiais. O šitą darysime su kokiu tūkstančiu. Nes taip ar kitaip žiūrėsim, rezultatai prie tokio kiekio nelabai ir tesikeičia – faktiškai, nors ir labai ilgai kabėjo paskutinis balsavimų etapas (kai kurie netgi skundėsi tuo), ale balsų pasiskirstymas nuo papildomo pusės tūkstančio pabalsavimų liko praktiškai nepakitęs.

Žodžiu, pirma imam ir pabalsuojam už tuos vos kelis kandidatus, kurie liko iš milžiniško pirminio sąrašo, o tada žiūrim ankstesnių balsavimų rezultatus.

Taigi, jei pabalsavote – paplatinkite šitą dalyką kitiems, o tada jau labai greitai pažiūrėkime ankstesnio turo rezultatus ir pokyčius. Šįsyk žiūrėti gal ir nereiks tiek daug kaip anksčiau – pokyčiai nėra labai radikalūs, o tendencijos iš esmės išlikę tos pačios – iš esmės prognozuotinos ir natūralios.

Continue reading →

Kalbos reguliavimai ir debesys

Šitas straipsnis dar nuo 2011 metų kabojo pas mane tarp juodraščių, taip ir nepabaigtas. Tai matyt ir nepabaigsiu. Įdomus jis tiktai tiems, kas kasto po semiotinius reikalus, nes pačios kalbos, o tuo pačiu ir mąstymo polimorfizmas (ne kokia kalbainiškąja žodžių variacijos, ir net ne įprasto programavimo, o biologine ir dar labiau kai kurių programavimo virusų prasme – kaip gebėjimas savigeneruotis ir savimodifikuotis), o taip pat ir metasemantiškumas (neatsiejamas nuo tokio polimorfizmo), kadaise išlindęs per poststruktūralistinį pastebėjimą apie tai, kad tas pats naratyvas gali atspindėti begalinį kiekį diskursų – truputį komplikuotas reikalas

Galima išsiaiškinti, kaip atsiranda debesys, kaip jie keičiasi, ir netgi kažkur kažkaip juos paveikti. Tačiau tikėtis, kad debesys ims elgtis pagal kokių nors veikėjų susigalvotas taisykles – tai absurdas.

Žodžiu, mintis paprasta: kalbainystė yra pasmerkta iš principo. Pasmerkta vien todėl, kad statinio ir vienasluoksnio kalbos (taip, visos kalbos, o ne šiaip kokio diskurso ar paradigmos) gyvosios modelio tiesiog negali būti ir viskas, nes patsai tas daugiasluoksniškumas ir dinamika – tai net ne kalbos savybės, o pati kalbos esmė (kaip kam žinoma kaip kunda-lakunda), kuri dėjo ant visų kalbainiškų bandymų kažką apibrėžti taisyklėmis ir tada visus priversti elgtis atitinkamai.

Nors tam tikri kalbiniai subsetai gali būti formalizuojami labai griežtai (taip, kad kalbainiai to niekad nesupras), o kartu turėti labai nemenkas galimybes, reali žmogiškos kalbos paslaptis (toji metametastruktūra, kurioje veikia tos metastruktūros, kurios vadinamos kalbomis) bent jau kol kas taip ir lieka neformalizuojama dėl savo absoliučiai nesveiko polimorfizmo, kuris slypi kažkur pačioje kalbos esmėje.

Kovodami su tuo kalbos polimorfizmu, kalbainiai perėjo į tokius kliedesius, kaip aiškinimai apie tai, ką žodis gali reikšti, o ko negali reikšti, o paskui netgi ėmė sapalioti, esą kokie tai žodžiai esą vertalais, nes negalima turėti žodžių, kurių prasmė tokia, kaip kokioje nors kitoje kalboje. Nors ką ten aiškinti, kai tipiškiausias bet kurio kalbainio požymis yra tai, kad toksai netgi prasmės nuo reikšmės negeba atskirti.

Tai vat apie tai šitas neužbaigtas ir visai trumpas tekstas, kurį kažkam gal perskaityti bus smagu, o kažkam tai pasirodys kaip tiesiog nesuprantamų žodžių kratinys. Beje, jei kažką suprasit – tai jau reiškia, kad esat ne kalbainis.

Continue reading →

Ko pasigestų nostalgiją sovietmečiui jaučiantys durniai

Be ko gyventų tie durniai, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui? Visų pirma – be tualetinio popieriaus. Tasai SSRS buvo deficitas, kurio gauti galėdavo ne kiekvienas, o ir kas gauti galėdavo – tai irgi neretai su papildomu vargu – pvz., rinkdamas didžiules krūvas makulatūros, už kurią būdavo galima gauti talonų, pagal kuriuos kaip kada būdavo galima nusipirkti.

Jauniems žmonėms visiškai nesuprantamas posakis „suglamžyti laikraštį“ yra būtent apie tai – tekdavo šluostytis laikraščiu, kuris, kaip žinia, ir kietas, ir nelabai gerai šluostantis. Kad šluostytų bent kiek geriau ir subinės nedraskytų, reikdavo gerai paglamžyti. Kai laikraščio nepasitaikydavo, tekdavo šluostytis knygomis. Tiskliau – lapais iš knygų. Kai kur nors atrasite seną knygą, iš kurios dalis lapų išplėšta – žinokite, kodėl. Beje, kokių nors normalių knygų nusipirkti irgi gaudavosi tik pagal talonus, kurie gaunami būdavo panašiai, kaip ir talonai tualetiniam popieriui.

Sovietinis tualetinis popierius buvo plonas, vienasluoksnis ir negana to, stebėtinai šiurkštus – tiesiog braižantis subinę. Šiais laikais panašaus jau nerasite netgi tyčia ieškodami, nes netgi prasčiausias popierius daug minkštesnis.

Iš to pat periodo atėjo ir toksai pusiau anekdotas, bet iš realybės: kaip nusišluostyti vinimi? Ogi paprastai: šluostytis pirštu, o jau pirštą – nubraukti į vinį. O kiek po nagu užsiliks – tiek vinies smaigaliu iš panagės išbraukti.

Realybė buvo tokia, kad išties kartais žmonėms taip ir tekdavo šluostytis. Laikraščio kartais pritrūkdavo – ar kur nors kolchoze, kai į darbus išveždavo, ar armijoje, ar dar kur. Todėl kai kada rūpestingi ūkvedžiai ir įkaldavo vinis į tualetų pertvaras, dėl viso pikto: juk ir pačiam kada gali prireikti. Taip tualetuose ir kyšodavo šūdinos vinys. O kur vinių nebūdavo, neretai būdavo galima pamatyti šūdais ištepliotas sienas. O ką daryt, kai popieriaus nėra?

Kadaise toksai Andre Gide, komunistuojantis rašytojas, atvyko į SSRS, norėdamas pamatyti, kaip gyvena sovietiniai žmonės. Tai buvo dar 1935 metais. O jau 1936 anas išleido knygą, po kurios buvo paskelbtas didžiausiu komunistų priešu. Vienas iš įdomumų, kuriuos Andre Gide aprašė, buvo tai, kad netgi užsieniečių viešbučiuose nebuvo tualetinio popieriaus.

Po to, kai Andre Gide parašė tą savo knygą, tualetinį popierių SSRS ėmė importuoti, tačiau tiktai užsieniečiams skirtuose viešbučiuose jis ir tebūdavo. Ir tai tęsėsi iki pat 1969 metų, kai buvo pradėtas gaminti jau Sovietų Sąjungoje. Bet iki pat sovietmečio pabaigos tualetinis popierius taip ir liko prabanga, deficitu ir gero buržujiškai-kapitalistinio gyvenimo simboliu.

Būdavo ir linksmesnių atvejų: sovietmečio pabaigoje kažkoksai tarybinių dešrelių gamyklos direktorius viešai per televiziją aiškino, kad netiesa, jog į pieniškas dešreles ir daktarišką dešrą dedamas tualetinis popierius – suprantate, šis gi deficitinis, jo gauti neįmanoma, todėl taip negali būti. Paskui sklandė juokai, kad tarybinėse dešrelėse tualetinis popierius būdavo panaudojamas antrą kartą. Atsiminus tų tarybinių sasyskų skonį, galima įtarti, kad tokiose kalbose buvo bent truputis tiesos.

Bet ne tik tualetinis popierius buvo nepasiekiamu daiktu. Daugelio kitų dalykų taip pat būtų pritrūkę. Tai apie šitai ir pakalbėkim – ne apie kokius nors deficitinius džinsus ar japoniškus magnetofonus, kurie jau visai buvo svajonė, o tiesiog apie kasdienius, buitinius dalykus.

Continue reading →

Paieškos atradimai jūsų džiaugsmui

Štai tasai garsusis pašto ženklas

Kadangi laiks nuo laiko jums paskelbiu paieškos rezultatus ir papasakoju, kokie durniai ateina čia pas mane į blogą, ieškodami kartais Rokiškio Rabinovičiaus, o dar dažniau – kažkokių nesusijusių kliedesių, tai štai jums bus nauja porcija. Juoba jau ištisi metai praėjo nuo paskutinio karto.

Keista, tačiau paieška vis keičiasi ir ateina vis kitokių žmonių. Netgi dar keisčiau tai, kad kažkodėl kartais ėmė ateidinėti gal netgi visai ir ne durnių, o tai labai stebina, nes tie, kas nėra durniai, yra visiška mažuma, o tą jau daug ankstesnės kliedesingos paieškos akivaizdžiai įrodė.

Taigi, kaip visada, pradėsim nuo sisteminių paieškos atvejų – tokių, kurie nėra vienkartiniai, o yra daugkartiniai, reguliarūs ir vis pasikartojantys. Akivaizdu, kad ieško manęs (tokiomis frazėmis, kaip „Rokiškis“, „Rokiškis Rabinovičius“, „Rokiškio blogas“, „Rokiškis popo“ ir panašiai), nors randančių ir nelabai daug, bet vis koks lankytojas-kitas ir pasitaiko, o tai reiškia, kad tampu didele garsenybe, kas nenuostabu, nes visi žino, kad greitai tapsiu Visatos Valdovu.

Neabejotinai nuo seno vis lenda kažkokie seksualiniai daugelio lankytojų polinkiai. Pvz., „putė monstras“ arba „penis drakonas“. Kai tokios frazės persimaišo su frazėmis apie lytinių organų higieną ir niežtėjimą, tai gaunasi visai jau fantasmagoriška kažkaip. Man rodos, kad žmonėms stogas dėl sekso pačiuožęs dar labiau, nei ponas Freudas įsivaizdavo. Jis gi neturėjo interneto ir negalėjo sužinoti, ko žmonės ieško paslapčia. Būtų sužinojęs, tai dar neaišku, ar pats nebūtų išprotėjęs.

Na, bet gal prie realių pavyzdžių pereikim, nes tenai tikrasis įdomumas.

Continue reading →