Apie ekonominio kairumo ir dešinumo skalę

Kai kalba užeina apie kairumus ir dešinumus, labai dažnai būna suveliama viskas kas papuola ir tada gaunasi kažkokios nesąmonės, pvz., kai kokie nors ultrakairieji puspročiai komunistai pradeda vadinti tokius pat ultrakairiuosius puspročius nacionalsocialistus ultradešiniaisiais. Tai yra visiškas kliedesys, nes ir anų, ir kitų šaknys yra tos pačios (XIXa. socialdemokratinės teorijos), o ir ekonomikos įsivaizdavimas pas vienus ir kitus visiškai vienodas. Aš nejuokauju: tarp moderniųjų nacionalsocialistų, kaip ir tarp daugelio komunistų kokia nors Šiaurės Korėja laikoma turinčia tinkamą ekonomikos valdymo modelį.

Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja - dvi valstybės, kurių vystymasis nuėjo skirtingomis kryptimis. Šiaurės Korėjoje ekonomika buvo tvarkoma stalininiais metodais, tad nepaisant milžiniškos paramos iš SSRS, jie taip ir liko laukine valstybe. Tuo tarpu Pietų Korėja, pasukusi į liberalią ekonomiką, augo kaip stebuklas. Per kelis dešimtmečius iš visiškai agrarinės šalies jie sugebėjo išaugti į ekonominį gigantą. Pietų Korėjos BVP gyventojui sudaro 32000 dolerių, kai Šiaurės Korėjoje - vos apie 1800. Palyginimui, Lietuvoje BVP gyventojui yra apie 14000 dolerių.

Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja – dvi valstybės, kurių vystymasis nuėjo skirtingomis kryptimis. Šiaurės Korėjoje ekonomika buvo tvarkoma stalininiais metodais, tad nepaisant milžiniškos paramos iš SSRS, jie taip ir liko laukine valstybe. Tuo tarpu Pietų Korėja, pasukusi į liberalią ekonomiką, augo kaip stebuklas. Per kelis dešimtmečius iš visiškai agrarinės šalies jie sugebėjo išaugti į ekonominį gigantą. Pietų Korėjos BVP gyventojui sudaro 32000 dolerių, kai Šiaurės Korėjoje – vos apie 1800. Palyginimui, Lietuvoje BVP gyventojui yra apie 14000 dolerių.

Toksai manipuliatyvus aiškinimas, įvardinant kaip dešiniuosius tuos, kas išties yra ultrakairiųjų pažiūrų, atsiranda dėl paprastos priežasties: vieni kitų tiesiog nekenčia ir nenori pripažinti, kad ekonominės pozicijos išties yra praktiškai tapačios, o skirtumas – tik tame, kokius priešus pirmiausiai norėtų susodinti į koncentracijos stovyklas.

Beje, čia netgi nesigilinkim į vietines Lietuvos keistenybes, kur socdemai paatstovauja stambų kapitalą, o konservatoriai – pensininkus. Atsiribokim nuo tų politikų ir paprastai pažiūrėkim.

Taigi, jei atmesime visą tą ideologinį bulšitą ir pasižiūrėsime į tai, kur išties yra kairumo-dešinumo ribos, tai rasime ganėtinai įdomią skalę, kuri tegul ir sąlyginė, tegul ir labai jau ekonominė, tačiau pakankamai paprasta, kad ja galėtume pasinaudoti, kai prireikia kažkur orientuotis. Aišku, bandant įvertinti, kur kokia valstybė toje skalėje yra, tenka daryti visokias išlygas (kai kurie reguliavimai sunkiai palyginami), tačiau galime pasiremti ir dar viena prielaida, kuri orientuotis padėtų: menamas optimumo taškas turėtų leisti visiems gyventi geriausiai.

Continue reading

Helovynui - NE

Helovynui – NE

Jau krūvą metų darau akciją, kuri aiškiai pasiteisina. Tai akcija „Helovynui – NE“. Ir pernai buvo, ir dar anksčiau. Ir tai buvo teisinga.

Matau, kad prekeiviai mažiau kiša tą kliedesišką pseudošventę, nes jiems nepatinka, kai aš juos vadinu visokiais negražiais žodžiais. Taigi, šitai labai gerai. Ir todėl pakartosiu tai, ką kartojau dauk sykių: visokie helovynai yra nieko bendro neturintys su Lietuva. Tai yra tik proto krušimui ir pinigų uždirbimui skirtas renginys, savo esme primenantis akciją „čiulpk bybį, laimėk zaporožietį“.

Helovynui - NE

Helovynui – NE

Todėl siūlau su tais helovyniškais kliedesiais neprasidėti ir kitiems pasakyti, kad šitokiomis nesąmonėmis užsiimti nereikia. Nes yra pas mus normalių švenčių su visokiais maskaradais, lietuviškų ir tradicinių. Taigi, skleiskim šitai ir sakykim visiems: Helovynas (arba kaip kalbainiai liepia sakyti – Helovinas, nes jiems atrodo, kad ten trumpoji „i“ – čia rimtas) – tai šūdšventė.

Trupučiukas apie propagandinius botus

Nesigilinant į visokius teksto parsinimo niuansus, semantinių domenų identifikavimą ir kitokius pusiau techninius, o iš dalies – visgi semiotiką kabinančius dalykus, aš jums parodysiu paprasčiausią variantą, kaip bukuoju būdu botas gali generuoti šimtus, tūkstančius ir netgi milijonus skirtingų politinių komentarų įvairiausiuose interneto puslapiuose. Aišku, visi tie komentarai bus nukreipti konkrečia linkme, tad sudarys ištisinės žmonių minios įspūdį.

Kai jūs bendraujate su robotu, tai galit įtikinėti ir argumentuoti kaip tik norite. Robotui tai nieko nereiškia, nes jis tiesiog vykdo programą. Ir jis jums kartos tą atį kliedesį vis kitais žodžiais, nepavargdamas ir neribotais kiekiais.

Kai jūs bendraujate su robotu, tai galit įtikinėti ir argumentuoti kaip tik norite. Robotui tai nieko nereiškia, nes jis tiesiog vykdo programą. Ir jis jums kartos tą patį kliedesį vis kitais žodžiais, nepavargdamas ir neribotais kiekiais.

Štai jums vienas hipotetinio komentaro pavyzdys:

Žmonės, pagalvokite ką daro mūsų politikai? Parduota ekonomika, išparceliuotas turtas – tai yra Landsbergio dėka. Brangieji, atsipeikėkit! Kiek ilgai leisim plėšti? Sukilkim ir padarykim tvarką!

O štai jums antras hipotetinio komentaro pavyzdys:

Brangieji, ar jums buvo kilusi mintis kaip žlugdo Lietuvą liberalai? Prarasta žmonių sveikata, sunaikintas gerbūvis – visa tai Šimašiaus afera. Žmonės, atsimerkit! Ar ilgai jie vogs? Atsipeikėkim ir reikalaukim pensijų!

Kad maža nepasirodytų, štai jums ir trečias variantas:

Lietuviai, ar nepagalvojote kuo užsiima dešinieji? Sunaikinta pramonė, prarastas mūsų tėvų palikimas – tai Šimonytės nuopelnas. Mielieji, susimąstykit! Ar ilgai kentėsim? Eikim į gatves ir padarykim tvarką!

O dabar pagalvokite, kas tarp šitų trijų tekstų yra bendro? Ogi struktūra, ponai ir ponios. Čia, kaip sakant, jums semiotikos įvadas bus, tiesiog ant praktinio pavyzdžio paaiškinant, kas ir kaip. Ir ne su išvedžiojimais, o taip, kad pamatysit vienareikšmiškai vieną ir tą pačią struktūrą visais atvejais. Kita vertus, nujaučiu, kad jau ir patys nujaučiate, kas ten tokio.

Continue reading

Neapleidžiant minties apie biurokratinius efektus

Jau spėju, kad užknisęs būsiu visus, su Maldeikienės problema (gal netgi ir pačią ponią Aušrą Maldeikienę užveikiau). Bet visvien noriu dar kartą grįžti prie tos pačios temos apie biurslą. Nes lenda per visur tas mėšlas – ir stambiai, ir smulkiai. Išsunkdamas viską, ką gali ir iškreipdamas ekonomiką taip, kad kartais kyla klausimas, kaip išvis šitaip gali būti.

Ji jums sako: reikia dar reguliavimų, dar visokių įstatymų, ribojimų, draudimų, tikrinimų ir valdžios kišimosi kur papuola. Pažiūrėkit į biurslinės lervos akis. Kažkada ji buvo normali, bet pasidavė reguliavimams.

Šita zombė jums sako: reikia dar reguliavimų, dar visokių įstatymų, ribojimų, draudimų, tikrinimų ir valdžios kišimosi kur papuola. Pažiūrėkit į biurslinės lervos akis. Kažkada ji buvo normali, bet pasidavė reguliavimams. Dabar ji nori tik vieno: suėsti jūsų smegenis ir paversti jus tokiais pat zombiais. Tai biurslo deivė.

Priminsiu trumpai ano esmę: biurslas – tai tokia simbiozė tarp ganėtinai nesveiko verslo, paremto valstybės įtaka iš vienos pusės ir valdininkų, kurie naudojasi verslo įtaka iš kitos pusės. Tarpusavio nauda gali būti įvairi – ir atkatai, ir politinė galia, ir šiaip besidalinamas pelnas, ir netgi paprasčiausiai rami kokio nors valdininko galva, nes jo problemos išsisprendžia savaime. Variantų čia daug.

Būtų gal ir nieko blogo, jei ne tai, kad dėl biurslo atsiradimo valdžios išlaidos ima augti tiesiog absoliučiai neadekvačiai, o tuo tarpu normalus verslas yra paprasčiausiai išstumiamas nesveikais reguliavimais. O paskui tai virsta neadekvačių reguliavimų sukeltu emigracijos srautu.

Continue reading

Atsakas į pono Mariaus Kundroto neiginius

Ponas Marius Kundrotas savo straipsnyje polemizuoja su mano greitu įvykių vertinimu. Iškart pasakysiu: daug kur pono Kundroto požiūris yra elementariai gynybinis (nes užkabinau partiją), o ne holistinis, o iš to – atsiranda vertinimo klaidos, o ir vertinimas gaunasi tiesiog nepakankamas, toks, kai paprasčiausiai nematoma savęs, nes žiūrima gi iš savo pozicijų. O nematoma todėl, kad rūpinamasi partijos reikalais, kas yra labai pagirtina. Bet problema ta, kad kartais reikia pažvelgti iš šalies. Ir vat čia kritiką reikia priimti, kaip didžiulį gėrį, nes ji leidžia atrasti silpnas vietas ir jas pataisyti.

Daugumai atrodo, kad ekonomika labai paprasta. Bet kai pradedi žiūrėti į tai, kas ten gaunasi, paaiškėja, kad viskas yra kažkaip ne taip...

Daugumai atrodo, kad ekonomika labai paprasta. Bet kai pradedi žiūrėti į tai, kas ten gaunasi, paaiškėja, kad viskas yra kažkaip ne taip…

Tasai požiūrio nepakankamumas kyla dėl to vidinio požiūrio taško: iš atsakymo jaučiasi, kad ekonomika ponui Kundrotui atrodo svetima – kaip priedas prie politikos (t.y., kažkoks išorinis procesas). O kai ji atrodo svetima ir išorinė, į ją žiūrima ne kaip į esminį gerovę reguliuojantį pradą ir viso ko aplinką, o kaip į kažkokį antrinį mechanizmą, kur nėra didelio skirtumo, ar taip suktelsi, ar anaip.

Tačiau yra atvirkščiai: būtent politika yra priedas prie ekonomikos, nes ekonomika yra visur, o politika ekonominėje aplinkoje veikia, kaip terpėje. Ir tai yra visur – pradedant rinka ir baigiant tuo, ar mes galime daugintis (taip, gyventojų dauginimasis – irgi ekonominis procesas).

Tiems, kas perskaitė ankstesnį mano pasisakymą apie tautininkus ir seka visą diskusiją, o ir pačiam ponui Mariui Kundrotui pasakysiu gal nelabai daug, bet pakankamai pamąstymo vertų dalykų. Tiesiog pamąstymui, padetalizavimui ir padiskutavimui. Atsakinėsiu ne pagal pono Kundroto punktus, nes jie tiesiog netinkamai sudėlioti (būtent dėl holistinio požiūrio trūkumo: ponas Kundrotas žiūri iš vidaus, o ne iš šalies).

Aš labai tikiuosi, kad tai, ką parašysiu, bus pergalvota, nes ten slepiasi daug daugiau įdomybių, nei galėtų pasirodyti. Ir iš to tautininkai gali išpešti labai daug naudos, jei pažvelgs giliau, kaip į sistemą, kurioje pilna visokių priežasčių ir pasekmių. Tik viskas dažnai kiek kebliau, nei norėtųsi. Todėl ir noriu, kad pergalvotumėt.

Continue reading