Svečio įrašas: Kokios anglų kalbos mes mokomės?

Šį straipsnį, aiškiai norėdamas klastingai pasireklamuoti anglų kalbos projektais, parašė ponas Povilas Korop, kuris garsus internetuose įvairiais projektais (aš jums garantuoju tai – jūs tikrai esat juos matę). Užtat jis čionai dabar publikuojamas svečio teisėmis, nes yra to vertas.

Tiesą sakant, aš gal ir nedėčiau kokių savireklaminių straipsnių, bet būtent šis straipsnis yra įdomus ne kaip reklama, o kaip mintys žmogaus, kuris nuoširdžiai nori padaryti kažką gero, nes mato, kad žmonės pinigus moka ne už tai, ką jiems kažkas bruka, o už tai, ko jiems išties reikia. Tai kodėl gi nepasireklamuot? Juk tai yra gerai, kai reikalas yra nuoširdus ir geras.

Anglų kalba yra tokia įdomi, kad jai reikia perkreiptų smegenų.

Anglų kalba yra tokia įdomi, kad jai reikia perkreiptų smegenų.

Kita vertus, ir man pačiam tema apie anglų kalbą įdomi: pamenu, kaip Londone pats negalėdavau susikalbėti, nes kažkokie keisti posakiai visiškai nesuprantamais būdavo. Toks įspūdis kartais kildavo, kad anglų kalba ten visai kita, negu ta, kurios mokiausi. Tiek kita, kad tiesiog visai kita kalba.

Dar kita vertus, įdomu čia ir toks dalykas: kaip mąsto verslumo jausmą turintis žmogus? Ogi paprastai: jis mato savo problemą, nusprendžia, kad tai ir kitų problema, o tada ją nutaria išspręsti ir sau pačiam, ir kartu kitiems. Štai į tą irgi atkreipkite dėmesį, kai skaitote.

Continue reading

Nacionalinis liberalizmas arba Lietuvos ekonomika iš kitos pusės

Žinot, aš netgi nežinau, nuo ko čia pradėti tą temą, nes pernelyg ji plati, o užkabint tepavyktų visvien vos kelis procentėlius viso to sudėtingumo – kas gi galėtų būti naudinga visai Lietuvai ir jos gyventojams, kokios yra bendros sisteminės problemos ir kokių sprendimų reiktų. Viskas pernelyg kompleksiška, kad imtum, užkabintum ir sugalvotum sprendimus. Nebūna gi taip. Tačiau jau kelinti metai įvairūs žmonės vis man sako, kad parašyčiau, tai matyt, kad anksčiau ar vėliau reikia tai padaryti.

Taigi, dabar ir parašysiu jums sudėtingai, bet visvien gan paviršutiniškai. Ir ne apie viską, o tik fragmentiškai ir daugiau visokiais iš lempos išgalvotais pavyzdžiais. Bet visgi gausit kažką, ką gal būt galėtų būti užvadinta tokiais žodžiais, kaip liberalnacionalizmas ar nacionalliberalizmas ekonomikoje: valstybės valdymas, orientuotas ne į kokias nors abstrakčias gėrio-blogio idėjas, o į labai pragmatišką valstybės ekonominių pranašumų auginimą. T.y., tiesiog apie laisvarinkišką (beveik ultradešinįjį) ekonominį nacionalizmą.

lietuva_trispalve1

Jei jau norim žiūrėt į valstybės gerovę nacionalistiškai, tai žiūrėkim taip, kad būtų galima kažką realiai pagerinti. Ekonomikoje ant idėjiškumo toli nenuvažiuosi – čia veikia labai pragmatiniai dalykai, galutiniame rezultate matuojami tiesiog pinigais.

Pirmiausiai, prieš pradėdamas, aš jums pasakysiu vieną labai abstraktų, tačiau būtiną įvardinimą, kurį reikia turėti omeny: tarp valstybės ir piliečio yra amžinas konfliktas. Viena vertus, mes suprantame, kad kartu galime pasiekti daugiau, todėl valstybė tampa neišvengiama. Kita vertus, valstybė, kuri apriboja piliečius, tampa negyvybinga ir žlunga. Beje, dar toksai senovinis Adam Smith įvardino, kodėl žlugo vergovinės valstybės: ogi todėl, kad darbas jose klaikiai neefektyvus – ekonomika nekonkurencinga, o tai buvo dėl vergovės – valstybės prievartos prieš žmogų. Taigi, valstybės sėkmė priklauso nuo to, kiek laisvių turi visi piliečiai. Bet kita vertus, visiškos anarchijos įvesti irgi neįmanoma, tad reikia gerai apgalvoti, kur ir ką galima reguliuoti ir ar valstybė savo purvinomis kanopomis visko nesugadins.

Bendras, beveik visada veikiantis ekonominis dėsnis yra toks: laisva rinka yra kardinaliai (t.y., daug kartų, matuojant santykį tarp išleistų pinigų ir rezultato) efektyvesnė už valdžios veiksmus.

Dabar pabandykim į viską pažvelgti iš kitos, truputį labiau praktinės pusės: štai yra Lietuva, kurioje gyvena trys milijonai žmonių. Visi jie turi įvairių interesų, tačiau kokie tie žmonės bebūtų, visi supranta, kad egzistuoja tam tikri bendri tikslai ir sprendimai, kurie gali nulemti visų žmonių gerovę ar negerovę. Taigi, galim vertinti valdžios sprendimus pagal paprastą kriterijų: jei nuo tų sprendimų Lietuvos gyventojams bus kažkaip geriau, tai jie yra geri. O vat jeigu bus blogiau – tai tie sprendimai yra blogi. Atrodo lyg ir logiškai, tiesa?

Galima sakyti, kad tinkami sprendimai didina Lietuvos, kaip valstybės, konkurencingumą: šalis daugiau uždirba, gyventojai irgi daugiau uždirba, ir Lietuva auga sparčiau, nei kitos šalys, t.y., laimi konkurencinėje kovoje. O jei taip, tai šitai yra gerai Lietuvos gyventojams. Taigi, kiekvieną valstybės sprendimą galime analizuoti visai paprastais klausimais:

  • Ar dabar yra problema, kuriai spręsti reikalingas sprendimas? Jei problemos realiai nėra – tai kam išvis kažką keisti, juk visi pakeitimai patys sukelia problemas?
  • Kaip mes įsivaizduojame situaciją, kur nėra tos problemos ir pagal ką mes tą situaciją galėtume įvertinti? Jei negalėsime įvertinti, tai gal tas sprendimas visai nieko neišspręs?
  • Kaip kažkoks siūlomas sprendimas išsprendžia turimą problemą ir sukuria tą gerą situaciją? O kokias blogas pasekmes jis duoda? Ar tikrai geros pasekmės yra daug geresnės už blogas?

Vat čia pažiūrėkim į šitus reikalus truputį detaliau. Nes kai kurie dalykai neretai tampa lazda su dviem galais. Ir kai pabandai tą paanalizuoti, tai gaunasi kažkokia keistoka ekonominė koncepcija: lyg ir visiškai nacionalistinė, bet kartu labai jau link liberalizmo pasukta. Tai aš jums duosiu krūvą visokių hipotetinių pavyzdžių iš lempos, o paskui jau pažiūrėkim, kas iš to gausis.

Continue reading

Cheminis ir bakteriologinis ginklas SSRS

Cheminis ir bakteriologinis ginklas Lietuvoje – tai tokia tema, kur spėlionių yra daug daugiau, negu faktų, o informacijos apie tai rasti – pakankamai sudėtinga: tėra tik kažkokie įvairaus senumo ir labai neaiškūs gandai, šiokia tokia bendra sisteminė informacija bei viena-kita neaiški užuomina sunkiasvoriuose šaltiniuose. Būtent todėl dabar čia nieko nerašysiu apie Lietuvą, o patariu tiesiog pagalvoti ir patiems paieškoti kokių nors galų. Bet užtat supažindinsiu jus su šiuo bei tuo apie SSRS bakteriologinio ir cheminio ginklo programas.

Nepaisant dar 1972 pasirašytų tarptautinių sutarčių, draudžiančių kurti bakteriologinį ginklą ir nuolat skelbiamų aiškinimų, kad SSRS cheminio ginklo nėra, ši šalis ir kūrė, ir gamino abi šias masinio naikinimo ginklų rūšis. Negana to, kiekvieną tarptautinę sutartį SSRS nagrinėjo tiktai kaip galimybę apriboti kitų šalių tyrimus ir taip gauti privalumų sau. Taigi, vos tik SSRS įsipareigodavo kokiais nors ginklais neužsiimdinėti, išsyk dar labiau sustiprindavo tos rūšies ginklų kūrimą. Būtent todėl pačioje sovietmečio pabaigoje prasidėjo didžiuliai skandalai.

Cheminis karas visiems sovietiniams kareiviams asociavosi su kankinančiais lakstymais, užsimovus dujokaukę ir priešcheminę aprangą. Kai kurie nuo tokių lakstymų mirdavo - dėl šiluminio šoko.

Cheminis karas visiems sovietiniams kareiviams asociavosi su kankinančiais lakstymais, užsimovus dujokaukę ir priešcheminę aprangą. Kai kurie nuo tokių lakstymų mirdavo – dėl šiluminio šoko.

Cheminio ginklo programas SSRS, tiksliau jau Rusija, pristabdė tik po to, kai 1992 kilo klausimas, ar JAV nepradės naujo šaltojo karo etapo: tada Rusijos mokslininkas Vil Mirzajanov, anksčiau dirbęs cheminio ginklo srityje, paskelbė, kad SSRS cheminio ginklo programa ne tik nestoja, o tik dar labiau vystoma. Ėmė aiškėti, kad JAV pinigai, skirti SSRS cheminio ginklo programos uždarymui, naudojami perkant įrangą, skirtą naujos kartos cheminio ginklo „Novičok“ gamybai. Mirzajanovas buvo staigiai pasodintas į kalėjimą, tačiau vėliau įsikišo Borisas Jelcinas, supratęs, kad karinis-pramoninis kompleksas dėl savo interesų gali sukelti antrą Šaltąjį Karą ir taip visiškai sužlugdyti Rusiją. Ilja Mirzajanovas paleistas į laisvę, tačiau gana greitai emigravo į JAV.

Nepaisant skandalų, cheminius ginklus kūręs GosNIIOHT, kuriame dirbo Mirzijanovas, taip ir nebuvo išformuotas, o toliau dirba su nuodingosiomis medžiagomis, oficialiai užsiimdamas cheminio ginklo naikinimu, o kartu ir prisipažindamas, kad tyrinėja kažkokių ten junginių toksines savybes. 2012 pabaigoje Rusijos cheminės kariuomenės vadas generolas majoras Jevgenijus Starkovas pareiškė, kad nepaisant cheminį ginklą draudžiančių konvencijų, jo atsisakyti neįmanoma. Tokios kalbos šį bei tą sako.

Su bakteriologiniu ginklu gavosi nesmarkiai kitaip – šį kūrusių ir gaminusių įmonių ir institutų buvo bent kelis kartus daugiau, o slaptumas buvo tiesiog nesulyginamai didesnis, tad valdžia kartais net ir pati nesusigaudydavo, kad skirdama lėšas kokių nors pašarų gamybai, finansuoja kokią nors bakteriologinio ginklo šaką. Tad nepaisant paties Boriso Jelcino bandymų, daugelis įmonių išliko išvis tokios pat uždaros, kaip sovietmečiu. Dar blogiau: atėjus Vladimirui Putinui, situacija vėl pasikeitė, buvo vėl sukurta ir imta finansuoti programa, skirta esą apsisaugojimui nuo bakteriologinio ginklo, o kalbos apie šio gamybą imtos vėl slopinti, kartu vėl pradedant skleisti dezinformaciją. Kita vertus, dėl to, kad bakterioloinis ginklas kainuoja daug brangiau, kai kurie institutai visgi užsilenkė dėl pinigų trūkumo, o programa tiesiog kažkiek susitraukė, atsisakydama paralelinių padalinių.

Centrinis mikrobiologų padalinys – „Vektor“, ten puikiai sukasi ir dabar, skelbdamas, kad jokiais bakteriologiniais ginklais jie niekad neužsiimdinėjo. Būtent toks neigimas, nors visi įrodymai yra, leidžia įtarti, kad senos biologinio ginklavimosi programos nėra peržiūrėtos, pripažintos ir panaikintos.

Paradoksaliu būdu gavosi netgi taip, kad JAV, po SSRS įsipareigojimų dėl bakteriologinio ginklo, buvo priversta sustiprinti dar 1969-1973 beveik pilnai sustabdytas karines programas, susijusias su bakteriologiniu ginklu – tiesiog tam, kad būtų sukurta naujų antibiotikų. Nes paaiškėjo, kad norint apsisaugoti nuo grėsmių, esamų antibiotikų absoliučiai nepakanka, o Rusijos turima bakteriologinė ginkluotė yra tokia išvystyta ir taip įsitvirtinusi, kad sutartimis pasitikėti negalima.

Continue reading

Apie GMO, bakteriologinį ginklą ir SSRS

Įvairioms supermamoms, kalbančioms, kad sovietmečiu nebuvo GMO, vertėtų sužinoti vieną faktą: būtent genų inžinerija buvo ta sritis, kur SSRS patyliukais ir visai nesigirdama pirmavo visame pasaulyje kone iki pat suirimo. Būtent taip: kai kažkas pasakoja, kad sovietmečiu buvo natūralus maistas ir nebuvo jokio GMO, tai galit tam žmogui į veidą nusijuokt ir pasakyti vieną žodį – „Biopreparat“.

Kaip žinia, visa SSRS buvo labai dvasinga ir viskas buvo skirta žemės ūkiui. Taip pat ir GMO, kurio nebuvo, nes buvo Mičiurinas.

Kaip žinia, visa SSRS buvo labai dvasinga ir viskas buvo skirta žemės ūkiui. Taip pat ir GMO, kurio nebuvo, nes buvo Ivanas Mičiurinas.

Su bakteriologinio ginklo kūrimu susiję genų tyrimai Sovietų Sąjungoje prasidėjo dar Stalinui gyvam besant ir vyko netgi aršiausio Lysenkoizmo siautėjimo metais, kai genetika buvo paskelbta Vakarų propagandiniu išmislu ir uždrausta. Bent jau bakteriologinio ginklo srityje genetiniai tyrimai vyko tokiais mastais, kad šiais laikais jau kyla klausimas, ar negalėjo būti taip, kad tie Trofimo Lysenkos kliedesiai gal net ir tyčia buvo palaikomi, kaip dūmų uždanga. Taip juk niekas nei įtart negalėjo, kas gi vyksta biologinio ginklo kūrimo srityje, nes būtent nuo bakteriologinio ginklo tyrimų Sovietų Sąjungoje ir prasidėjo GMO sklaida. O kurdami biologinius ginklus, sovietai pasiekė labai daug.

Sovietinės bakteriologinių ginklų programos buvo tokios įspūdingos, kad kai į Vakarus pabėgo ir apie tai papasakojo anoks Vladimiras Pasečnikas, tai net žymiausi JAV genetikai kelerius metų abejojo, ar išvis tokie fokusai įmanomi. Paskui, kai duomenis patvirtino vienas iš SSRS bakteriologinės programos veikėjų Kanžatanas Alibekovas (dar žinomas, kaip Ken Alibek) paaiškėjo, kad sovietinė karinė beprotybė viršija bet kokias fantazijas – pvz., kad ir binarinis bakteriologinis ginklas, kur dvi skirtingos lyg ir nekenksmingos bakterijos gamina skirtingus, pavieniui nekenksmingus toksinus, kurių kombinacija jau tampa mirtina žmonėms: tokių bakterijų patogeniškumo beveik neįmanoma identifikuoti, todėl neįmanoma ir nuo to apsisaugoti. Arba dar geresnis variantas – virusai (bakteriofagai), kurie plinta per įprastas žarnyno bakterijas, jas užkrėsdami ir modifikuodami jų genus taip, kad šios imtų gaminti žmogui mirtinus toksinus.

Continue reading

Peliukas Mikis aka Mikimauzas

Pasiuskit, Kubiliaus ir Landsbergio nekentėjai

Galėjau šitą parašyti gerokai anksčiau, paskui kažkaip parašiau, bet gavosi kaip įprasta – blogerio problema: vis kažko trūksta, tai norisi pataisyt, o tada visas reikalas pakimba. Bet jau tiek to – parašyta, tai paskelbsiu dabar, juoba kad kažkodėl vis dažniau pasitaiko įvairūs tipažai, mane vadinantys kubiloidu, landsbergistu, klerikalu, konservu ir taip toliau. Taigi, tegul dabar tokie tipažai gauna realų pagrindą pasiusti, nes taip jiems ir reikia.

Peliukas Mikis aka Mikimauzas

Kai kurie jau išnaglėjo tiek, kad mane vadina proamerikonišku Mikimauzu. Tai yra puiku, nes Mikimauzas yra personažas, kuris beveik toks pat garsus, kaip ir aš.

Ogi parašysiu jums čia apie tą ne taip jau seniai buvusį balsavimą ir varžybas tarp Andriaus Kubiliaus ir Vytauto Landsbergio bei visą TS-LKD problematiką taip, kad visokie manęs nemylėtojai paspringtų.

Continue reading