Dabar mane sveikinkite su pasauline Manęs diena ir švente. Neškite man dovanas ir pinigus. Nes aš esu jūsų mylimas, branginamas ir jūs be manęs negalit gyvent.
Šitas tortas yra mano. Su niekuo nesidalinsiu, nes jis ir taip mažas. O aš visas baltas ir pūkuotas, ne kaip jūs visi.
O dar, kad visiems būtų labai džiugu šita ypatinga manęs proga, tai aš rengiu jums visuotinę amnestiją ir atbaninimą.
Ai, ir dar tortus irgi neškite man. Su pinigais.
Su sąlyga, kad jums patiko apie sovietmečio katastrofas, čia jums tiesiog duosiu pabirų apie Lietuvoje buvusias ir paprašysiu jūsų pagalbos, kad kas žinote, pasidalintumėte apie nepaminėtas čia blogo komentaruose su manimi ir kitais. O kas nežinote – paklausinėtumėte pažįstamų ir man patys parašytumėte, kokios buvo ryškesnės sovietmečio katastrofos, avarijos ir panašūs dalykai Lietuvoje.
Suprantate, kaip gaunasi: pabandžiau aš pakapstyti apie įvykius visokius, o beveik nieko rasti apie tai neįmanoma – informacija slepiama buvo pakankamai gerai, kad jos beveik neliktų. Na, taip, Jonavos „Azotas“ ar koks „Globe Asimi“ – tai yra. Kažkas dar ir Žaslių traukinio avariją prisimena ar kokį pontoninio tilto Vilniuje griuvimą. Bet kiek tų katastrofų niekur nefiksuota, nes visur amžinai viskas buvo tiktai gerai ir laiminga socialistinė tarybų Lietuvos darbo liaudis kovojo už šviesų komunistinį rytojų?
Kaip pavyzdys: apie 1950-1970 buvo komplektas avarijų su krūvomis aukų, kur suduždavo ir sukiužę užsidegdavo autobusai KAG: kėbulas neatlaikydavo, o kai viskas buvo iš medžio, o dar kai ir benzinas išsiliedavo – tik blykst ir dega aukos. Buvo viena ar kelios avarijos, per kurias sudegė kelios dešimtys žmonių. Tačiau pabandžius paieškoti ko nors internetuose – riebi špyga apie tai.
Aišku, turiu visgi pripažinti vieną dalyką: lyginant su SSRS mastais, Lietuva gyveno nepaprastai saugiai ir gerai. Tos superkatastrofos, kurios buvo klaikios mums, kai kuriose sovietinės imperijos vietose atrodytų kaip kažkokie vidutinio ar netgi smulkaus masto įvykiai. Bet mums jie buvo pakankamai dideli, kad prisiminti vertėtų.
Bet nesivelsiu čia dabar į nuokrypius, tad geriau šiaip pavardinsiu vietinių pavyzdžių pamečiui – labai tikiuosi, kad mane papildysite. Manau, kažkam vėliau tai pravers: bent jau pradžiai už kažko užsikabint bus galima. Kita vertus, kadangi esu blogas ir negeras, tai aš jums nuorodų jokių neduosiu, bet jei ieškosite – maždaug pusė informacijos randama tiktai kvadratinėmis raidėmis.
Turėkite omeny, kad nukentėjusių žmonių skaičius šiame sąraše gali būti pakankamai klaidingas: duomenys būdavo nukarpomi ir mažinami visais įmanomais būdais, kad tik atrodytų ne taip baisiai, taigi, neretu atveju nukentėjusių skaičiai gali būti ir daug (gal net 10 kartų) didesni. Skaičių iškraipymai ir šiaip slaptumas irgi varijuoja – pvz., nuo Perestrojkos ir Glasnost pradžios informacijos staigiai daugėja, o skaičiai ima artėti prie realių. Kiek geresnė situacija ir prie Chruščiovo. Vėlyvojo brežnevizmo periodas – slaptumas pakankamai aukštas, o duomenų patikimumas – gal netgi maženis, nei stalininių.
Duomenys apie gyvulių epidemijas – nepatikimi dėl paprastos priežasties: nors tos epidemijos ir būdavo, ir kartais realiai milžiniškos, jos taip pat buvo naudojamos ir gyventojų judėjimui riboti per religines šventes, t.y., kartais skelbiamos dirbtinai. Todėl nesigauna būti tikru, ar kažkuri epidemija buvo tikra, ar tik buvo surengtos karantino priemonės, skirtos religinėms šventėms apriboti.
Duomenys apie katastrofas labiau išlikę iš vėlyvojo sovietmečio, o apie senesnius laikus – tik fragmentiški faktai. Taigi, jei ką atsimenate daugiau – nepatingėkite į komentarus man parašyti. Mano paties šaltiniai dažnai buvo nepatikimi ir labai fragmentiški, tad jais pernelyg smarkiai remtis nepatariu, bet gal kažkam tiesiog kas nors padės užsikabinti ir išsiaiškinti truputį daugiau.
Upd. 2018: kai rankiojau faktus, naudojausi tiesiog Google paieška – nemažai duomenų buvo visokiuose archyviniuose teisės aktuose, epidemiologų puslapiuose ir panašiai. Nežinau, ar tie puslapiai dingo, ar (atrodo, labiau tikėtina) Google tiesiog šalina iš rezultatų senesnius puslapius, bet dabar dokumentuotų duomenų apie daugumą tokių įvykių rasti jau nesigauna – pvz., paieška apie dizenterijos (šigeliozės) epidemijas, susijusias su Vilniaus pieno kombinatu – neduoda nieko, nors anksčiau gavosi rasti duomenų, kad panašių epidemijų būta ne vienos, o bent kelių, keliais skirtingais (tik dauguma atvejų neįvardintais) metais.
Po to, kai parašiau apie kelias didesnes sovietmečio katastrofas, aišku visvien atsirado veikėjų, kurie ėmė man pasakoti, kad aš neteisus. Nors turiu pasakyti, kad paskutiniu metu tokių tipažų visgi mažėja: kai susipažįsta su realybe, kuri tokia, kad sprogdina jiems smegenis, tai anuos ištinka staigus psichikos kolapsas. Kitais kartais būna, kad sukilusi frustracija sovietžmogį paverčia į tirtančią, nerišliai mekenančią lachūdrą, pilną bejėgiškos neapykantos.
Bet randasi pavyzdžiui, tokių veikėjų, kurie pradeda jau visai beviltiškai šnekėt apie tai, kaip pvz., „tai pasakos, visvien neturi tu įrodymų, pateik patikimus šaltinius, viskas buvo ne taip“. Tai aišku, kad tokiems aš siūlau eiti tenai, kur jiems ir vieta, nes susirasti ir pasitikrinti informaciją apie tokius įvykius dažniausiai yra tiek lengva, kad kelios sekundės – ir jau turi krūvas straipsnių. Čia pakanka visiškai minimalios kompetencijos – tiesiog į Google įvedi kelis žodžius ir pasižiūri, ką gavai. Puikiai galima suprasti, kad panašūs klausinėjimai turi tik vieną tikslą – tiesiog belenkokiu durniausiu būdu kvestionuoti realybę: juk nieko kito ir nelieka, kai realybė kliedesiams prieštarauja. Paskui tokie tipažai dar bando remtis tipiniu ir nykiu argumentu iš nemokšiškumo: „aš nesuprantu (netikiu, nežinau, šiaip esu dalbajobas, kuris negeba sakinio perskaityti, o ir išvis neklausau, kas man sakoma) – vadinasi tai netiesa“.
Anuomet toksai laikraštis "Pravda" jau buvo tapęs propagandinio melo simboliu. Kaip, beje, ir laikraštis "Tiesa". Nes jau ko ko, bet tiesos ten tikrai būdavo maža.
Kita vertus, klausimas apie įvairius šaltinius, jų patikimumą ir įrodymus čia visgi yra įdomus visai kitu aspektu: kai informacija yra dešimtis metų slepiama, ji ilgainiui degraduoja, dingsta, užsimiršta ir išskysta. Ir tada jau gerai, jei ta informacija atrandama kokiuose nors archyvuose, kur kažkokie istorikai kasasi. Tik vat kai ta informacija buvo dešimtis metų labai sistemingai slepiama, tai atrasti ją kartais tikrai būna labai sunku. Ir ypač kai tie slėpimo mechanizmai buvo labai efektingi.
Štai čia ir pažiūrėkime į vieną labai specifinį ano meto informacijos ribojimo procesą, dėl kurio patikimai išsiaiškinti duomenis apie sovietmečiu buvusius įvykius (t.y., buvusius vos prieš kokius 30-40 metų, kai netgi liudininkai gyvi) kartais yra sunkiau, nei atkasti duomenis apie įvykius, buvusius prieš 100-200 metų. Ir netgi ne tik dėl tyčinio slėpimo, to tiesiog dėl to, kad taip jau viskas buvo organizuota.
Pirmiausiai pažiūrėkim, kaip yra realizuojamas sovietinis valdymo informacijos procesas, kurio metu informacija apie incidentus turėtų pakliūti į vadovybę:
Rezultate netgi pačių įstaigų viduje neatsiranda tikslios informacijos apie įvykius – ji nuslepiama, nufiltruojama, iškraipoma, paverčiama belenkuo, kas tik negali būti įvertinta, kaip kažkas neigiamo. Negana to, kuo labiau į viršų, tuo ta informacija iškraipoma, pametamos visos jos detalės, o kartais ji netgi apsiverčia aukštyn kojomis: koks nors gamybinę avariją sukėlęs veikėjas įvardinamas kaip susidorojęs su išskirtiniais sunkumais ir apdovanojamas.
Visai nukrypstant (bet užtat grįžtant prie man įprastesnių vadybinių temų) – čia vertėtų prisiminti Demingo principus ir užduoti sau klausimą, kodėl gi Demingas taip kategoriškai reikalavo išgyvendinti baimę: viena iš svarbiausių priežasčių būtent ta ir yra – kad neprasidėtų informacijos slėpimas ir filtravimas, o tuo pačiu – ir bardakai, panašūs į buvusius SSRS*.
O dabar vat jums bus teminis (ir šiuo atveju – neaiškaus patikimumo, užtat tiesiog smagus) praplėtimas tokios istorijos, kurią jau minėjau viename iš ankstesnių straipsnių, kai rašiau apie klaikias sovietmečio katastrofas. Ten buvo apie tokį laimingai pasibaigusį gaisrą Novočeboksarsko cheminio ginklo gamykloje. Bet tame fabrike incidentų buvo ir anksčiau. Ir per vieną iš jų SSRS susidūrė su faktu, kad iki tol nelabai teprabandytas fosforganinių cheminių ginklų antidotas veikia ne taip, kaip reikia.
Vat čia jums ir istorija: esmė tame, kad fosforo organiniai junginiai veikia organizmą labai staigiai, tačiau nuo jų padeda kai kurie cholinolitikai, įskaitant ir atropiną, skopolaminą ar netgi kažkiek ir nikotiną. Aišku, dauguma šitų nelabai naudojami, tik atropinas, kuris irgi toksai, kaip čia pasakius – ribotai veikiantis.
Leninas į jus taip žiūri, kaip gyvas, tuoj ims kalbėti
Kita vertus, labai svarbus toksai momentas: kai žmogus apsinuodija kokiu nors dichlofosu, tai kartais prireikia kokių dešimties mirtinų atropino dozių, kad tas atsigautų, o ir tai tik kuriam laikui. O tai reiškia, kad jei koks cheminiu ginklu apnuodytas kareivis gaus pakankamą atropino dozę, tai bus labai dideli šansai, kad jis nuo to atropino numirs. Bet jei gaus kiek per mažą, tai numirs nuo cheminio ginklo.
Taigi, apie 1950-1960 įvairios pasaulio šalys labai aktyviai ieškojo ko nors, kas veiktų daug kartų smarkiau ir greičiau, tačiau būtų ne taip nuodinga. Ir vat tada sovietai atrado vieną preparatą – safoleną (jei tiksliau – safolen-21), kurio antidotinės savybės buvo tikrai puikios, o toksiškumas – bent kelis kartus mažesnis, nei analogišką efektą turinčių atropino dozių.
Bet kažkaip taip jau gavosi, kad pakankamai visapusiškai prabandyti jo neprabandė, tik vat štai ėmė ir prasidėjo klaikiai spartaus fosforganinių cheminių ginklų gaminimo programa, kurios metu ir buvo pastatytas tas pats Novočeboksarsko cheminio ginklo fabrikas, kaip ir krūva kitų. O darbuotojai ten juk irgi gali apsinuodyti cheminiu ginklu, tiesa, taigi ką daryt? Ogi gaminti tai, kas yra. Taigi, gavo anie ir krūvas antodoto, to paties safoleno. Tik vat kokios pasekmės bus, nepagalvojo…
Pasižiūriu aš čia kurią dieną į feisbuką ir žinot, kaip įprasta – šiukšlių srautas visokių. Žiūriu aš tas šiukšles, o tarp tų šiukšlių vienas-kitas prasmingas dalykas, anekdotas ten koks, pasisakymas kieno nors ar dar kažkas. Ir tarp viso to šlamšto – visokios pažįstamų žmonių nuotraukos. Ir tarp viso to – dar ir viena tokia pažįstama moteris išlenda, savo profilio fotkę pasikeitusi. Tik vat kažkas neteisingai toje fotkėje, kažkas labai neteisingo, bet neaišku, kas.
Na, trumpai tariant, žiūriu aš į tą fotkę ir galvoju, kas gi čia ne taip. Užkliuvo tas kažkoks neteisingumas, o vat kas būtent užkliuvo – tai bbž, nesuprantu ir viskas. Nuotrauka lyg ir kaip įprasta: melejonai panašių būna – ir gražesnių, ir baisesnių, tik paprastai be jokio tokio neteisingumo. Žodžiu, kažkoks klaikiai nemalonus kraupumas tos pažįstamos veide matosi. Irgi kažkoks neaiškus – veidas lyg ir kaip įprasta, lyg ir panašus, tik kad tasai veido snukis kažkoks kraupinantis, nors ir neperkreiptas.
Čia tokia Priscilla Presley, apsipumpavusi botokso. Būdingas dalykas - papurtęs veidas, lyg užtinęs po ilgo gėrimo ar alergijos. Visos raukšlelės, įskaitant ir emocines - dingę. Raumenys praradę judrumą (botulino toksinas blokuoja nervinius signalus, faktiškai suparalyžuodamas), tad nepriklausomai nuo to, ką žmogus jaučia, veidas praktiškai nieko nerodo, išraiška lieka maždaug tokia, kokia suformuota injekcijomis.
Vat žiūriu į tą nuotrauką, žiūriu ir nesuprantu, kas tenai ne taip, nes labai jau baisiai. Netgi žinot, kažkoks toksai veidas, lyg ir panašiai, kaip turi būt, bet lavoniška išraiška tokia. Žinot, kaip būna pas lavonus? Visi raumenys atsipalaidavę ir kažkaip papurtę – lyg būtų kaukė kokia nors, o ne tikras žmogus. Tai vat kažkokia tokia baisi beišraiškė išraiška tame veido snukyje.
Čia aš dar pasakysiu, kad moteris tai visiškai jauna, dar net ir 40 nesulaukusi, ir šiaip tai graži, ir šiaip jau nėra kažkokia besmegenė višta, tik vat kažkas labai nenormalaus tame veide, kad atrodo panašiai, lyg kažkoks užpakalis žiūrėtų iš nuotraukos, o ne žmogus. Maždaug įsivaizduokit, kokią išraišką turi šikna: du žandai ir skylė. Tai vat, kažkaip panašiai ir atrodo – nors nuotraukoje veidas, bet išraiška kaip užpakalio. Na, pabandykit įsivaizduoti, jums į akis užpakalis žvelgia – tai maždaug taip ir atrodo.
Ir vat žiūrėjau, galvojau, KPŠ čia toksai baisumas ir nutariau pažiūrinėt, kodėl čia dabar pažįstamas (nors ir kelis metus nematytas) žmogus taip kraupina. Paspaudžiau ant tos jos profilio nuotraukos, pradėjau žiūrėt ankstesnes – ogi akurat! Ir netgi, atrodo, taip, kad kaip nors kitaip, kaip kokiais keiksmažodiniais šauksmininkais įvertinti ir sunku – baisumas virsta per ekraną tiesiog.
Žodžiu, žiūriu ir matau, kad tos ankstesnės nuotraukos – suvisam klaikios. Ir maždaug taip už kokius pusę metų ar tai gal metus – vis baisiau ir baisiau eina. Ir jau tame periode, kur visai baisiai – viskas stoja į savo vietas: taigi ta asilagalvė prieš kokius metus aiškiai prisivarė į veidą botokso, dargi tokiais kiekiais, kad net ir neatpažintum. Aiškiai bent metai laiko praėjo, visi tie išpurtimai sumažėjo, ančialūpiška išraiška nunyko, bet sustingęs beprasmiškas mordos snukis vis dar išliko taip, kad šviečia net per nuotraukas sustingusiu lavoniškumu.
Nu jūs man pasakykit, KPŠ čia vyksta? Kodėl lyg ir sveiko proto turėjusi jauna moteris, lyg ir ne visiška dūra, ir graži, ir taip toliau, užsiima šūdais ir susigalvoja sau į veidą prisivaryti botoksų? KPŠ, atleiskit?
