Tag Archives: Andrius Užkalnis

Rinkimai į savivaldybes

Norit sužinoti, už ką balsavau aš? 🙂

Labai daugelį nustebino (mane – irgi) faktas, kad Voldemaro Tomaševskio grupuotė (15.06%) prasimušė į antrą vietą po Artūro Zuoko (17.75%). Kita vertus, truputį pagalvojus, man jau atrodo, kad tai nenuostabu. Greičiau priešingai – rezultatas, kurio reikėjo laukti. Tiesiog mes gal iki šiol negalim patikėti tuo, kaip viskas keičiasi.

Visi seniai ir puikiai žino, kad lenkai Lietuvoje faktiškai yra prasčiausiai išsivysčiusi visuomenės grupė. Priežastys – paprastos: daugelis jų, prastokai mokėdami lietuvių kalbą, nesugeba integruotis į visuomenę, atitinkamai, gauna prastesnius darbus, mažesnius atlyginimus, etc.. Tas pat ir su vyresnio amžiaus lenkais – per visą sovietmetį tęsėsi lygiai tas pat. O juk natūralu, kad jei išsilavinimo neturi tėvai, sunkiau išsilavinimą gauti jų vaikams, tad bėdos tiktai tęsiasi.

O dabar turime tai, ką turime – visokie tomaševskiai knisa lenkams protą apie tai, esą visur prieš juos vykdoma tikslinga diskriminacija, o jie tuo ir tiki. Bet net ne tame esmė. Vilniuje apie pusę milijono gyventojų, iš jų gera pusė turi kompiuterius su internetu. O dabar pabandykime subjektyviai įvertinti, kokia dalis tarp šių žmonių yra lenkai, kokia – lietuviai, kokia – rusai? Spėju, kad lietuviai ir rusai pasiskirstys panašiai, tačiau internetizuotų lenkų dalis bus porą kartų mažesnė.

Banalu, bet eilinis Vilniaus lietuvis, prieš ruošdamasis rinkimams, nueina į Google.lt, pasiieško kažko apie kandidatus ir atranda. Ir natūralu (nors vargu, ar normalu), kad eilinis Vilniaus lenkas neturi interneto, o jei ir turi, tai lenkiškai teranda lenkiškų populistų platinamas klejones. Štai ir rinkimų rezultatai: Vilniuje laimi grupė, kuri aktyviausiai veikia internete (faktiškai – vienintelė, kuri išvis žino, ką internete veikti) – Zuoko koalicija. O gyventojai, kurie visiškai nežino tų jūsų internetų, balsuoja už politines atmatas, efektingai naudojančias senus agitpropo metodus – Tomaševskio bloką (15.06%), Darbo partiją (11.60%), Pakso tvarkiečius (6.00%). Beje, Rusų sąjunga (1.78%) surinko labai menkai balsų – tą ir galim spėti, turėdami omeny labai artimas socialines rusų ir lietuvių struktūras.

Liūdnokai atrodo ir tradicinių partijų rezultatai – konservatoriai liko vienintele partija, sugebėjusia kažką išlaikyti (13,92%). Ir visa tai – nepaisant nevykusių reformų ar apsitaškiusio mero Navicko.

Išties tenoriu pasakyti vieną paprastą dalyką: internetas mus paverčia kaimu. Tie, kas į jį įsijungia, žino apie valdžią tiek, kiek apie savo kaimynus. Ir netgi įtakoja (prisiminkim, kaip internetinis triukšmas apie Navicko bajeriukus ir bandymus prastumt sutartį su Rubicon 35 metams baigėsi to paties Navicko išmetimu). Tuo tarpu politikų kliedesiais tikintys – tiesiog neturi interneto. Jiems telieka tikėti tuo, ką jie gauna per politikų apmokamus kanalus.

Pažvelkim į skaičius: 3,19 proc. negaliojančių (t.y., sugadintų) biuletenių Vilniuje – tai beveik tiek pat, kiek surinko liūdnai pagarsėję Liberalų Sąjūdis (3,57%) bei Liberalų ir Centro sąjunga (3,27%) ir vos porą kartų mažiau, nei surinko socialdemokratai (7,08%) ar paksuoliai (6,00%).

Knygų mugė

Čia tas išprotėjęs reklaminis golemas jau išsiveržęs į lauką

Jei manęs kas klaus, kas labiausiai užstrigo šioje knygų mugėje – tai atsakysiu tiesiai: išprotėjęs žurnalo „Valstybė“ reklaminis stendas, katras neaišku kokiais būdais važinėjosi po visą parodą tarp žmonių, tarpais bandydamas ką nors pastumti, o tarpais – šiaip išgąsdinti, vis nerasdamas sau vietos – akivaizdžiai, valdomas Dirbtinio Intelekto. Pradžioj slankiojęs kažkur 5 korpuso minioje, stendas greitai numigravo ten, kur bent truputį erdviau – į 3 korpusą, pasisukiojo rūbinėje, pabandė užsukt į Andriaus Užkalnio konferenciją, bet galų gale, dar valandikę beprasmiškai pasistumdęs, sugebėjo išsiveržt pro tas sukamas (kaip kokiame Nekropolyje) 3 korpuso duris, o tada jau ir nurūko kažkur į miškus, palaidas, laukinis ir nevaldomas. Jaučiu, dabar tūno kur nors Viršuliškių parke, įklimpęs į pusnį… Robotizacija, vienok… Naujieji golemai…

Beata Nicholson ir Andrius Užkalnis

Be abejonės, matyti ir rašytojai, tapę blogosferos žvaigždėmis – Andrius Užkalnis bei Beata Nicholson. Nuostabu, aš galvojau, kad gandai apie tai, jog ši priešingybių pora esą sesuo ir brolis – tiktai mitas. Ale gi pasirodo, kad mažų mažiausiai – ne visai. Visai dargi ne visai, o priešingai – brolis ir sesuo, pasirodo. Jaučiu, praeis dar kiek laiko ir paaiškės, kad ir Monika Bončkutė – pono Užkalnio žmona iki pat šių dienų. Tuo tarpu Landsbergis-Žemkalnis (įsiklausykit: Žemkalnis ir Užkalnis, o tada prisiminkit tikrą istoriją, kad pavardė Užkalnis teatsirado pokario laikais, kai Užkalnio tėvai kažkur slapstėsi, o jų abiejų pavardės besą kokios tai verstinės) – galėjo būt paties Užkalnio nesantuokinis tėvas dar Tarpukario laikais ir taip toliau. Dar pridėkim, kad būtent šalia Užkalnio sėdėjo ir knygas pasirašinėjo Kristina Sabaliauskaitė – garsi sąmokslo teorijų kūrėja bei įgyvendintoja. Kam nors kyla abejonių? Galiu jas išsklaidyti: ten pat buvo ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis. Tas pats, kuris vaikams rašo tokias dvigubos semantikos pasakas, kad tėveliai spangsta. Taigi, kaip matome, viskas su tais rašytojais akivaizdu.

Rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis

Ką gero parsinešiau? Užplaukė smegenų aptemimas ir nusipirkau kažkokios leidyklos perleistą visą Aleksandro Volkovo seriją. Nuolaidos nepadarė, parazitai, tai nereklamuosiu, kas tokie ir kur nusipirkt, nei netgi, kaip ta krūva atrodo. Sutaupei – reklamą praradai, štai dabar ir žinokit. Džiaugėsi man šitie leidėjai, kad pirmųjų knygų prieš belenkiek laiko išleistas nenurodytas tiražas – pusiau išparduotas jau. Beje, tiražą nurodyti reikalaujama pagal taisykles, o kiek mano atmintis nemeluoja – nebūtina jo nurodyti, tik esant apimtims iki 500 egz.. Reiškia, niekam neįdomūs šie sovietmečio bestseleriai. Pardavėt 200 knygučių ir džiaugiatės, ar ne? Taigi, ponuliai, atrasit dabar mano blogą ir liūdėsit, kad parodoje nuolaidų nedarėt, o kiti tuo tarpu juoksis 🙂

Pono Maumo herbas visame gražume. Ir dar tautinėm spalvom su kardais.

Nusipirkau storą Žečpospolitos herbyną – kažkokie lenkai pardavinėjo, nei lietuviškai, nei angliškai nesuprantantys. Atsiverčiau kažkur per vidurį, kaip tik, kur baigiasi herbai ir prasideda kažkokie pavardžių sąrašai – ogi žiū, pono Maumo herbas visame gražume. Tai dabar dar pridėkim, kad Žilinsko pavardė – ne tik sena, bet ir reiškianti žilę, o tas visas žilas, kaip bebarzdis Kalėdų Senelis, nors ir už mane jaunesnis būdamas – neabejotinai jau šimtus metų jo giminę liaudis stebi, todėl taip ir užvadina. Čia jums dar lašelis sąmokslo teorijosna. O dar paklauskit savęs, kodėl aną vis matydavau kur nors palei Užkalnį. Ten pat, kur matydavau ir Ashtroką? Kas tarp jų bendro? Ir kodėl tai siejasi su anokiais leidiniais, katrie konkuruoja su golemus parodon atvežusia „Valstybe“, katrai rašo Užkalnis ir kuri paskutiniame numeryje redaktoriaus žodyje pati tuos konkuruojančius leidinius gyrė?

Kairėje - imbierinė degtinė, dešinėje - fruktovojagodnas punšas

Dar buvo karšto šokolado, puikiai paruošto, kažkur visai visai parodos užkampyje ir po 5 litus už mažą puodelį. Bet labai skanaus. Bet visgi knygos yra knygos, tad geriausios – tos, kur stikliniais viršeliais. Žinoma, kad vynas bei degtinė. Taip kad kaipgi be to apsieisi, jei tai bus tiesiog neliteratūriška? Ale gi suprantat, šiaip jau alkoholis ne košeris, tad šiuo atveju parodos organizatoriai tiesiog nuostabiai pasirūpino ir pakvietė tikrąsias knygų mugės žvaigždes – bealkoholinio vyno bei degtinės platintojus iš firmos nežinau, kaip ten vadinasi (nuolaidos nepadarė, bet pavaišino už dyką, tai nereklamuosiu jų, o tiktai gėrimus), tad siūlau visiems šio dalyko pasiieškot – ir parodoje, ir kitose prekybos vietose. Taip, aš nuo mažų dienų svajojau, kad atsirastų bealkoholinė degtinė. Ir štai, ji atsirado. Stikliniuose viršeliuose, su užsukamu skirtuku, maloniai geriama iš čėrkelių ir tinkama netgi vaikams. Švelnesnio mėgėjams – bealkoholinis vynas.

O dar gero kas? Nu jūs man pasakykit, kokių galų į parodą susirinko tiek visokių durnių, kad net praeit neįmanoma, čia jums kas, cirkas, ko jūs ten neradot? Paroda yra skirta iškiliems žmonėms lankytis, o ne miniai visokių, per kuriuos praeit neįmanoma! Nors, kita vertus, kas dar nespėjote – šiandien iki 5 vakaro paroda dar veiks.

Kalbainiškosios paradigmos dekonstrukcija

Ir man, ir ponui Andriui Užkalniui ne vienas užduoda klausimą – prieš ką gi mes čia kovojam, kas čia per revoliucija vyksta ir ko mes išvis siekiam. Atsakymas labai akivaizdus – užveikė, tai ir kovojam. Laisvės siekiame. Tiesiog, kad nesikištų į mūsų mąstymą. Bet, matomai, daugeliui tokie atsakymai atrodo pernelyg banalūs, o kai kurie puspročiai ima netgi vaizduotis, esą kažkas čia kovoja už kažko uždraudimą. Vienas (pas poną Užkalnį) komentaruose netgi pareiškė, esą čia kažkas norėtų uždraustį „išmanųjį telefoną“ ar kokį kitą gargarišką pavadinimą. O išties gi paprasta – vadinkit ką norit, kaip jums gražiau, geriausias, vykęs pavadinimas – nusistovės savaime, nevykę – atmirs, kažkurie kiti liks tinkami specifiniams atvejams. Natūralu.

Įvairovė augina kalbą, draudimai – žudo. Ir netgi svetimybės kalbą praturtina, jei kalba neturi kažkokio funkcionalumo, o dar daugiau – svetimi žodžiai patys priverčia kalbėtojus kurti naujus žodžius ar seniems suteikti naujas prasmes. Tik nereikia to daryti prievarta. Išprievartavimai neatneša meilės. Nors kasdien prievartaujantiems kalbainiams ir atrodo kitaip.

Iš kur ta prievarta? Tomas Venclova sako, kad iš netikėjimo – kalbainiai manantys, kad lietuvių tauta žūsta, dingsta, kad lietuvių kalba negyvybinga, mirštanti – todėl ir diegia ją prievarta – tokią, kokią patys ją įsivaizduoja. Jo žodžiais, „panikuoja dėl kalbos būtent tie, kurie visiškai netiki savo tauta, netiki, kad tai – stip­ri, padori tauta„. Negaliu nesutikti. Būtent VLKK forume daugiausiai atrastumėt visiškai lietuviškumu netikinčių žmogelių, būtent kalbainių tarpe aptiksite tiesiog isteriškai reaguojančias žmogystas, kurioms atrodo, kad dėl neteisingų kabučių lietuvių kalbai bus padaryta neatitaisoma, tragiška žala.

Natūralu, kad net ne šiaip nacionalistinis, o atvirai izoliacianistinis ir ortodoksiškas kalbainiškasis diskursas – dar ir atvirai autoritatyvinis. Būtent toks kyla tada, kai netikima tauta, kai manoma, kad žmonės tėra buka masė, kuriai reikia geležinės rankos. Tad nesvarbūs argumentai, svarbu tik tai, kad kažkuris iš kalbainiškųjų autoritetų nusprendė. Nusprendė ir viskas. Aš jau citavau kalbainių požiūrį, kai rašiau apie priešdėlį „da-„ – nesvarbu, kad nėra įrodymų apie menamą šio priešdėlio svetimumą, nesvarbu, kad kažkas randa baltišką jo kilmę. Svarbu, kad autoritetai jį draudė, todėl jis ir turi būti draudžiamas. Draudžiama, nes uždrausta, o jei uždrausta, tai ir viskas.

Bet tiksliausiai man paaiškino situaciją Aktorius. Ar žinote, kaip kalbainiai pisa aktorius? Ne, nežinote. Jūs net neįsivaizduojate. Žurnalistas, laikęs egzaminus pas Smetonienę ar net spardytas ant kilimėlio LRT buldogo kabinete, tik miglotai gali nuvokti, ką aktoriui tenka kentėt metų metus. Tačiau aktorius turi talentą – įsijausti į svetimą galvą, suprasti, kas joje vyksta, įjungti savyje kitą žmogų ir jį pergyventi, perprasti, netgi perskaityti niekada neišsakytas to žmogaus mintis. Žinote, ką man pasakė aktorius Henrikas Savickis? Puikus artistas ir dainininkas, vaidinantis jau nuo kokių 5 metų amžiaus, perėjęs devynis kalbainiškojo teroro ratus, mokantis skaityti svetimas mintis taip, kaip jas skaityti sugeba tiktai aktoriai?

Jie yra muziejininkai, atidžiai saugantys savo eksponatus„. Taip, mes, kalbos vartotojai – kalbainiams esame ne žmonės, ne kalbos vartotojai. Mes netgi ne kokie nors eksponatai, o tik negyvi baldai – muziejiniai stendai, į kuriuos įdėti kalbainių eksponatai. Kalbainiui nesvarbu, ką jūs galvojate – niekas nesiklauso taburetės ar spintos. Niekam neįdomu, ką ta spinta ar taburetė pasakys. Kalbainiui įdomus tiktai jo eksponatas. Ir neduokdie, jei tūmbačkė, sauganti savo kalbą, sugalvos mąstyti be muziejininko žinios.

Kalbainiai, atėję į teatrą, pasižiūri spektaklius ir dėlioja baudas už neteisingą kirčiavimą. Aktorius pasako vardą „Nataša“ ir neduokdie, jei kirtis ne ant paskutinės raidės – reikia sakyti „Nataš`a“. Kas iš to, kad pusė salės juoksis, o kita pusė salės kvatos, išgirdę tokį kirčiavimą dramoje? Teatro žiūrovai kalbainiams nesiskiria nuo teatro kėdžių. Tai tik baldai. Kaip ir aktoriai. Muziejiniai baldai, skirti eksponatų saugojimui.

Kalbainių nelaimei, jų baldai yra žmonės. Mąstantys, patys kuriantys ir tobulinantys savo kalbą. Patys sugebantys atsirinkti, ar jiems sakyti „interneto svetainė“, ar „tinklapis“, ar „tinklalapis“. Patys sugebantys spręst, ar tiksliau bus pasakyti „prisivažiavo“, ar „dasivažiavo“. Žmonės, sugebantys kabutes atskirti ir tada, kai jos parašytos paprastai, o ne visokiomis Ctrl-Alt-Del kombinacijomis. Būtent tai ir siutina kalbainius. Jie jaučia savo bejėgiškumą, todėl bando viską reguliuoti taisyklėmis ir baudomis. Jie jaučia, kad kalba yra jiems nepavaldi, nesuvaldoma netgi kalbos gramatika, todėl ima reguliuoti prasmes, kurdami naujakalbę.

Juk kalba atspindi mąstymą, kaip ir mąstymas atspindi kalbą – todėl kalbainiai ima kištis į mūsų mintis, sakyti, ką galima galvoti, o ko galvoti negalima. Paklausykite kalbos valandėlių, transliuojamų per Lietuvos Radiją – beveik kiekvienoje nagrinėjama, ką kas gali galvoti, o ko negali. Kaskart vis tipinis siužetas: vienas veikėjas padaro menamą klaidą – pagalvoja ne tai, ką galima, o kitas pagalvoja tai, ką galima ir supranta visai ne taip. Nes kaltas tas, kuris galvojo, kaip negalima galvoti, pavartojo žodį netinkama reikšme. Nes negalima juk galvoti taip, kaip neleidžia kalbainiai. Negalima žodžių suprasti taip, kaip juos kažkas supranta. Galima tiktai taip, kaip kalbainiai leidžia.

Deja, net ir muziejinis diskursas nepasako visko: kalbainiai nėra mokslininkai. Jie tik prisidengia menamu moksliškumu, patyliukais „tobulindami“, „gerindami“, „grynindami“ savo eksponatus pagal savo pačių supratimą, o jei tikras kalbos tyrėjas, kaip Loreta Vaicekauskienė, ima abejoti kalbainiškais metodais – kyla baisus pasipiktinimas. Nemokslininkais pavadinami būtent tie, kas drįso abejoti kalbainių nesąmonėmis. Nes moksliškumas pagal kalbainius – tai rėmimasis kalbainiškaisiais autoritetais, būtent kaip daro Aldonas Pupkis, išsakęs esminį kalbainizmo principą. Visa kalbainizmo esmė: „nesvarbu įrodymai ar faktai, svarbu, kad uždrausta“. Visa, kas prieštarauja kalbainiškąjai ideologijai – tai išpuoliai prieš lietuvių kalbą. Vieninteliu svarbiu dalyku tampa būtent kalbainių išrandamos taisyklės – jos ir tampa tais saugomais eksponatais.

Kalbainių pasaulis paprastas – mes esame ne mąstančios būtybės, o tik eksponatų saugojimo tūmbačkės, kuriose laikoma pačių kalbainių kūryba. Kaip gali tūmbačkė išdrįsti, kaip gali tūmbačkė suabejoti tuo, ką į ją kiša kalbainis?

Koks gali būti dialogas su tais, kurie tavyje mato dėžę, tūmbačkę, skirtą jų neurotiškos kūrybos saugojimui?

Stylish Blog Awards proga, sveikinu blogo skaitytojus

Patsai įžymusis Piktas Gnomas Arvydas suteikė Rokiškiui Rabinovičiui iškilmingą apdovanojimą – taip kad savo žiurkiško snukelio dėka, o gal dar ir dėka to, kad loju ant žmonių, kaip šuva, šis blogas dabar skelbiamas, kaip Stylish Blog, ir dar ne šiaip sau kaip nors, o awarded!

Tad net jei čia kartais ir pritrūksta proto, bent jau mano stilingumas – pripažintas ne bet kokio, o įžymaus blogosferos autoriteto 🙂

Ir čia ne šiaip koks rokiškis (iš mažosios raidės) apdovanotas, o jūsų numylėtasis, branginamas ir nekenčiamas chamiškasis Rokiškis iš dižiosios raidės apdovanotas! Taigi, tuo pačiu, ir jūs visi apdovanoti! Nes jei nebūtų jūsų – tai ir Rokiškis būtų be blogo ir neegzistuotų jokiuose internetuose! 🙂

Pagal Stylish Blog Awards reikalavimus, kiekvienas, kas tik apdovanotas, privalo ne tik šį apdovanojimą priimti, bet ir išvardinti apie save 7 įdomius dalykus, geriausia – itin pikantiškas paslaptis, o paskui išrinkti savo nuožiūra būrelį kitų apdovanotųjų. Aišku, išrinkti būrelį kitų – gal ir nesunku, kai skaitai tiek, kad negali apsispręsti, kuriuos skaitai nuolat, o kuriuos – atsitiktinai, užmiršti vienus, atrandi kitus ir neturi jokio RSS readerio.

  1. Taip, aš neturiu jokio RSS readerio ir esu ar tik ne vienintelis toks atsilikėlis mūsų blogosferoje? Skaitau blogus, kurie atmintyje, o kadangi atmintyje telpa vos keletas, tai gaunasi taip, kad kurį laiką skaitau 2-3 vienus, paskui – 2-3 kitus, paskui – dar 2-3 kitus ir rezultate labai daug prarandu, bet kita vertus, ir daug atrandu.
  2. Aš ganėtinai daug valgau. Įprastas mano patiekalas – šeimyninė pica. Kartais – daugiau. Visgi, priešingai, nei teigia kai kurie draugai, dvi šeimyninės picos nėra man įprasta porcija, o greičiau – retesnė išimtis. Paprastai pakanka vienos šeimyninės, o jei smarkiau išalkęs – tai vienos šeimyninės ir vienos paprastos.
  3. Aš neturiu jokio smartfono ir nesiruošiu jo įsigyti. Mano supratimu, telefonas yra telefonas, juo skambint reikia. Turėti navarotlyvi telefonai su internetais kažkodėl būdavo tik mažiau pritaikyti skambinimui. Nešioju telefoną toje pat kišenėje, kur ir raktus. Galit įsivaizduoti, kaip jis atrodo 🙂
  4. Turiu gal kokius 3 ar 4 kostiumus, kurių nei vieno nebuvau apsivilkęs jau bent metus ir tuo labai džiaugiuosi. Nekenčiu kostiumų. Suplyšę džinsai ir koža – va, kur yra patogumas.
  5. Mane kažkodėl nervina SMS. Niekada neatsakinėju į jokias SMS žinutes ir išvis jų niekam nerašau. Jei labai reikia – geriau perskambinu atgal. O šiaip – ignoruoju.
  6. Aš neturiu televizoriaus jau kokius 10 metų. Ir per tą laiką man jo neprireikė. Pastebiu, kad panašių į mane po truputį daugėja. Prieš 5 metus tai dar daugeliui atrodė labai keista, bet dabar – atrodo, jau darosi normalu.
  7. Iš esmės, nevartoju alkoholio, nors ir nesu absoliutus abstinentas. Nes blaivumas – dar malonesnė būsena už apgirtimą.

O dabar – gražioji dalis, nes ne apie mane.

Stylish Blog Awards apdovanojimai nuo Rokiškio

Aš galvojau, kas čia tokie stilingieji galėtų būti. Žinoma, moterys – tai jau neabejotinai. Bet moterys ir taip jau stilingos, net ir be apdovanojimų, o turint omeny, kad ši apdovanojimų banga į Lietuvą ir atėjo iš moterų blogerių, tai sunku ir rasti būtų tokią, kuri dar neapdovanota. Aš tik dar kartą pagalvojau apie tuos, kas įsuko mūsų blogosferą. Apie tuos, kas ją įtakojo ir padarė tokia keista, stipria ir įdomia – štai tie žmonės ir atnešė mums stilių, visai kitą – blogosferinį.

Tad jau nesupykit už mano keistus pasirinkimus ar, gal būt, kiaurą galvą, dėl kurios kažką praleisiu (ne dėl nevertingumo, o gal dėl pirmus požymius rodančios senatvinės smegenų džiūties). Mano supratimu, stilius – ne išvaizdoje, o tik galvoje. Tad pagal tai ir skirsiu „Stylish Blog Award“ apdovanojimus. O kadangi mano keistenybių buvo paminėtos septynios, tai tebūne ir blogeriai septyni.

  • Vienas Toks. Neabejotinai, žmogus, kuris tapo blogosferos krikštatėviu – tai Džiugas Paršonis. Jei ne jis – mes neturėtume tokios didelės ir taip vis augančios blogerių bendruomenės. Šis žmogus yra toks, kad jį savaime galima pavadinti visos lietuviškosios blogosferos stiliumi. Jo įdėto darbo aš pats dar neseniai negalėjau nei įsivaizduoti. Dabar jau truputį įsivaizduoju. Truputį. Ir žinau, kad net jei Lietuvoje yra koks nors blogeris, kuris nežino, kas yra Vienas Toks iš Nezinau.lt, net ir tas blogeris už daug ką galėtų būti dėkingas Džiugui.
  • Karolis Pocius. Jis suregistravo blogerius Tviteryje ir tapo lietuviškos Twitter bendruomenės ašimi. Jūsų dar nėra Twitter? Tai reiškia, kad jūs dar tik viena koja blogosferoje 🙂
  • Artūras Račas. Prisipažįstu, tai žmogus, kurio aš nesuprantu, jo pažiūros visiškai skiriasi nuo manųjų ir mes, man rodos, gal net nei vienu žodžiu nesam persimetę. Tačiau Artūras Račas yra unikalus. Taip, tai žmogus su stilium. Nes tik žmogus su stilium galėtų suburti tokią milžinišką ir neretai – net ir kvankštelėjusią diskutuotojų bendruomenę, akivaizdžiai pademonstravusią mums, kad blogai gali konkuruoti su rimtais žiniasklaidos portalais.
  • Aurelijus. Tiesiog Aurelijus. Jis atnešė į blogosferą ne šiaip stilių, o minties stilių. Lakonišką, aiškų, suprantamą ir paliekantį erdvės skaitytojui. Aurelijaus dėka per kelerius metus rašyti gerus straipsnius išmoko, ko gero, daugiau žmonių, nei sugebėjo išmokinti visos Lietuvos mokyklos, įskaitant ir aukštąsias.
  • Andrius Užkalnis, priešpastatantis save ir Artūrui Račui, ir Aurelijui. Jo dėka mes atradom naują stilių – kad galima juoktis iš bet ko. Juoktis iš visko, net ir iš savęs. Neįtikėtinas balamūtas, turintis genialų talentą užčiuopti silpnąsias vietas bet kur, kur tik įmanoma ir net neįmanoma. Per kokius metus ar du Andrius Užkalnis pridarė tiek smagių bardakų, kad visa blogosfera ėmė keisti savo veidą. Ar atsimenat, kaip prieš porą metų vos ne geru tonu atrodė, jei koks blogeris vaizduodavo sausą, nykų ir nuobodų rimtuolį? O ar liko nors kažkas panašaus dabar? Humoras nugali viską. Tai irgi stilius, neįtikėtinai ryškus.
  • Andrius Kleiva. Žinoma, kaip gi be jo 🙂 Tai vienas jauniausių blogerių amžiumi, bet jau tikrai nejaunas savo blogeriška patirtimi. BlogOUT konferencijų organizatorius, žmogus, į kurį žiūrėdamas, aš pats pagalvoju, kad norėčiau būti kažkuo panašiu.
  • Žavinta. Na, kaip gi be moterų? Žavinta kažkodėl truputį apleido savo blogą, tačiau neabejoju, kad daugelis žmonių jos pasiilgsta. Dar ne taip seniai ji tapo lietuviško Tviterio siela, o dabar kažkodėl aptilo. Žavinta, pradėk rašyti vėl. Tavo gerietiškumas, tavo rūpinimasis kitais – tai tikras stilius!

O dabar einu kiekvienam asmeniškai pranešinėti…

Andrius Užkalnis ir prijaukintoji Anglija

Taigi, praėjo kažkiek laiko ir dabar jau visa recenzija apie naują Andriaus Užkalnio knygą prieinama viešai, be jokio ten slaptažodžio – prašom skaityt ir komentuot.

Gavosi kažkaip kvailas dalykas – norėjau parodyti ją knygos autoriui, kitur neskelbdamas, tai uždėjau slaptažodį (yra čia tokių navarotų), bet paaiškėjo, kad kaip ir visvien pasiskelbia kažkaip. Tik slaptažodžio prašo. Aišku, ne vienas už tokį paskelbimą mane išvadino durniumi, ir teisingai. Bet kita vertus, buvo proga ir pasismaginti – pažiūrėti, kaip recenzija plis, paskelbus slaptažodį.