Tag Archives: anglija

Svečio straipsnis: Žmonės, kas jums yra?

Štai ir vėl jums svečio įrašas – ilgai temptas, bet labai geras. Ponas Povilas Korop neieško žodžio kišenėje, kai užeina kalba apie visokius kliedesius. Ir čia jis neieško, nes tiesiai sako apie paprastą dalyką – kažkodėl vietoje to, kad bandytų surasti ką nors gero, dažnas lietuvis ima visaip verkti, koks jis nelaimingas, visi aplink blogi, vieni vagiai ir gyvuliai aplink, o jokių galimybių niekam nėra.

Labas, lūzeriai! Ar norite skųstis?

Labas, lūzeriai! Ar norite skųstis?

Aš tai pasakyčiau paprastai: norit pamatyt, kur išties blogai – važiuokite į kokią nors laukinę Afrikos šalį, kur žmonės uždirba 50 kartų mažiau už skurdų lietuvišką varguolį – tenai galėsite gyventi tol, kol jūsų pinigų neatims, jūsų paties nenušaus, o lavono neišprievartaus. Galėsit paskui skųstis.

Žodžiu, paskaitykite straipsnį, gal šiek tiek persivers galvose kažkas.

Continue reading

Emigracijos priežastys

Pasižiūrėjau aš kai kurių skaičių, kiek kur maždaug mūsiškių gyvena. Grubūs tie skaičiukai, labai orientaciniai, tačiau šį bei tą susigaudyti leidžiantys. Ir svarbiausia, kad keliantys klausimus. Aišku, jei tuos klausimus susipranti užduoti. Ir jei susipranti pažiūrėti truputį giliau į tai, kur yra emigracijos priežastys ir ką pataisius, viskas pasisuktų kitaip.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai - Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai – Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Žinot gi, kaip būna, kai viskas atrodo labai natūralu ir „taip ir turi būti“? Tai vat kai galvoji, kad taip ir turi būti, tai ir lieka viskas mistika. Būtent tokia mistika, kaip nuolat visokių politikų skleidžiama: „žmonės bėga, nieko negalim padaryti, nieko čia nepakeisi“.

Bet kai pradedi klausinėti ir aiškintis apie tai, kas daugeliui atrodo savaime aišku, tai pradeda lįsti kai kurie įdomūs reikalai. Netgi labai įdomūs. Ir tai labai gerai, nes kaip žinia, jei turime problemą, tai ją išspręsti galime tiktai tada, kai išsiaiškiname, iš kur ir kaip ji kilo. O jei neišsiaiškinam, tai lieka tiktai inkšti, kaip visokie konservatoriai ir liberalai kalti dėl emigracijos ir žūstančios Lietuvėlės.

Taigi, banaliai pažiūrėkime, sąrašiuką pasidarę – kur ir kiek lietuvių maždaug gyvena. Ir kodėl kažkur lietuvių daug, o kažkur kitur – mažai. Skaičiai nebūtinai turi būti tikslūs – pakanka daugmaž orientacinių, kad ir su didelėmis paklaidomis. Svarbu, kad bendras vaizdas pasimatytų. Ir kad nepasitenkintume kokiu nors pernelyg akivaizdžiu ir nieko nepaaiškinančiu atsakymu.

Continue reading

Julian Assange – jau laisvėje

Paleistas už 200 tūkstančių svarų užstatą (apie milijoną litų) prieš kelias valandas. Su pasižadėjimu neišvykti ir t.t.. Suimtas buvo pagal abejotinus Švedijos kaltinimus išprievartavimais. Po suėmimo įvairias WikiLeaks trukdžiusias bendroves internete nusiaubė Anonymous grupuotė. Apie visą tą WikiLeaks, Julian Assange ir Anonymous istoriją  neseniai rašiau.

Neprijaukintasis Užkalnis apie prijaukintąją Angliją

Jau bene penktą ar šeštą kartą rašau apie Andrių Užkalnį. Kokį trečią ar ketvirtą kartą rašau apie jo knygas. Nežinau, kodėl jis man užstrigo – gal dėl to, kad jis didžiausias Lietuvos internetų ir laikraščių trolis, sugebantis kiekvienu savo straipsniu skaitytojus padalinti į dvi tarpusavy besipjaunančias stovyklas. Įdomiausia, kad kiekvieną kartą tarpusavy pjautis ima vis kiti žmonės, o dar keisčiau, kad vieną dieną autorių plūdę žmonės kitą dieną jau ima jį garbinti – aišku, iki kito straipsnio, kur vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis*.

Andrius Užkalnis. Prijaukintoji Anglija.Lietuviškosios Vikipedijos vadovas (jei išvis ten yra kokių nors vadovų) Mantas Dirgėla kartą ištarė frazę, kurią pasigavo internetų (taip, internetų, o ne interneto) troliai: „Jazau, kas tas Užkalnis!“, o praėjus vos keliems mėnesiams, šis posakis tapo bendriniu, taikomu, kalbant apie bet kokius iš minios išsišokančius veikėjus, pavyzdžiui, „Jazau, kas tas Kubilius!“. Kiek vėliau vieno iš Vikipedijos administratorių sukurtą straipsnį apie Užkalnį jau tą pačią dieną kažkas pareikalavo ištrinti, argumentuodamas, esą tai „kalbantis hamburgeris“**. Taip, Andrius Užkalnio tekstai žmonėms kelia tikras isterikas. Galiu garantuoti, kad panašias isterikas daugeliui sukels ir naujoji jo knyga – „Prijaukintoji Anglija“.

Taip, ši knyga – tai pirmosios Andriaus Užkalnio knygos tęsinys. Panašiai, kaip ir „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, ši knyga pasakoja daugybę įvairiausių keistenybių, paaiškina nesuprantamų angliškų įpročių priežastis, parodo tai, dėl ko dažnas lietuvis, nuvykęs į Londoną, paskui kalba, esą ten visi kažkokie trenkti ir viskas nenormalu. Bet ta pati tema – tai vienintelis ryškesnis knygų panašumas. Naujoji knyga yra visiškai priešinga savo požiūriu, čia nėra tų švelnių ir kultūringų tekstų, kurie buvo pirmojoje. Čia nėra žvilgsnio iš paukščio skrydžio, ji grubiai nuleidžia skaitytoją ant žemės. Jei pirmoji knyga buvo teorija, paaiškinanti angliškas keistenybes, jų priežastis, jų prasmę, tai antroji – panašesnė į konkretų imigranto (kiek mažiau – turisto) vadovą, pilną praktinių pavyzdžių. Kaip neapsijuokti, kaip elgtis, ko negalima daryti, kur verta nueiti ir kodėl atvykėlis yra šiukšlė***. Be skrupulų.

Prisijaukinęs skaitytoją savo pirmosios knygos švelnumu, kur viską pasakojo, kaip savas, draugiškas lietuvis, turintis tikro anglo žinias apie šalį, antrojoje knygoje Andrius Užkalnis persiverčia nelyg vilkatas. Dabar jis jau pasakoja, kaip koks škotų menedžeris, turintis patį geriausią lietuviško imigranto išmanymą apie kraštą. Škotų menedžeriai – tai ne šiaip vadovai, o vadybos sistemų ir žmonių valdymo asai, garsėjantys visame pasaulyje savo negailestingais sprendimais, ciniškumu ir tuo, kad jų patarimai – neįkainojami****. Andrius Užkalnis čia parodo savo menedžerio patirtį – tokią, kuri prilygtų škotiškai.

Norite greito kurso apie tai, kaip atvykti, įsidarbinti ir imti daryti karjerą? Nurykite viską, ką galvojate ir melskitės autoriui, kuris nesicackindamas supažindins jus su realybe. Patarimų ir situacijų išaiškinimų šviežiam imigrantui į šalį čia tiek, kiek ligšiol nesugebėjo parašyti visa naujoji lietuviška diaspora. Jei norite emigruoti iš Lietuvos – perskaitykite šią knygą bent 10 kartų, kol išmoksite beveik atmintinai.

Iš šios knygos sužinosite elementarias darbinimosi taisykles (naudingas, beje, ne tik Anglijoje, bet ir Lietuvoje ar bet kurioje kitoje šalyje), būtent čia perskaitysite, kodėl nykus pasiteisinimas policijai apie tai, kad „o pas mus Lietuvoje galima“ taps garantija, kad būsit nubaustas. Ar žinote, kad vien už tai, kad kišenėje turite lenktinį peiliuką (jau nekalbant apie ką nors rimtesnio) galite būti pasodintas? Ar žinote, kad vadovų laidomos pagyros nieko nereiškia, tačiau švelni užuomina apie blogą darbą – tai rimtas įspėjimas? Ar žinote, kad jei vaiką net neilgam paliksite vieną namie, galite turėti labai didelių problemų su valdžia*****?

Manote, kad knygoje vien tokie nekalti dalykėliai? Toli gražu. Andrius Užkalnis neturi stabdžių. Kodėl lietuvės mėgsta „šokoladines dūdeles“ ir kuria šeimas su juodaodžiais, kaip į mokyklas vaikai varomi dar nuo 2-3 metų amžiaus, o kilnios pagyvenusios anglų ledi tiesiog eina iš proto dėl, atleiskite, pimpalų. O gal manote, kad lietuviški pensininkai gyvena blogai? Jūs nežinote, kaip gyvena anglų pensininkai******. Visa angliška realybė be jokių pagražinimų.

Kur geriausias turgus? Kaip paprasčiau išvengti bėdų su mokesčiais? Kokios įdomiausios šalies vietos? Kur šiaip verta apsilankyti? Kokia anglų žurnalistika? Kas per daiktas tas angliškas humoras? Kodėl jie daugiausiai Europoje šneka apie seksą, o dar daugiau – apie visokias šlykštynes (mėsa su išmatų pagardais – per TV!!!)? Kodėl Lietuvon grįžtančių emigrantų taip nemėgsta mūsų biurokratai?

Ne, knyga nėra taisyklių vadovėlis, čia nėra nei vieno konkretaus nurodymo, kur eiti ir ką daryti. Greičiau atvirkščiai – autorius kalte kala į galvą supratimą apie tai, kaip kažkas vyksta ir kodėl taip yra – kad išvadas patys galėtumėt pasidaryti. Su pavyzdžiais. Kodėl lietuviai geresni darbuotojai už vietinius. Kaip nepadaryti klaidų. Kaip pasinaudoti savo galimybėmis. Viskas – tuo pačiu, visiems žinomu, kandžiu ir tiesiu, beveik škotų menedžerio ar, tiksliau, Andriaus Užkalnio stiliumi. Skaitydamas gali piktintis arba mokytis. Ir jei mokysiesi, liksi autoriui dėkingas už tai, kad išvengsi daugybės problemų.

Aš nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą paskaityti kiekvienam, kas galvoja apie emigraciją. Ji tikrai palengvins gyvenimą ir patyrusiems emigrantams. Vien dėl to, kad paprastai ir aiškiai sudėstys, kaip tvarkytis, norint Anglijoje gyventi geriau. Bet net jei niekada gyvenime negalvojote apie emigraciją, net jei neturite išvykusių pažįstamų, net jei nesiruošiate į Angliją nuvykti kaip turistas, ši knyga bus labai įdomi: ji tiesiog leis sužinoti apie tą šalį tai, ko nepapasakos joks kelionių vadovas*******.

——————–

* Į trolius dauguma žiūri neigiamai – esą jie trukdo gyvent. Išties greičiau atvirkščiai: troliai parodo mūsų suvokimo bėdas. Jei gali būti užtrolintas, reiškia, kad arba esi kvailas, arba žioplai pasidavei provokacijai, arba tiesiog pats šneki nesąmones. Sugebėjimas būti geru troliu (ne šiaip durniumi, o Troliu iš didžiosios) – tai išskirtinis talentas.

** Žmonėms, kurie neturi argumentacijos, nelieka nieko kito, kaip tik plūstis. Andrių Užkalnį įvairūs veikėjai plūsta ypatingai dažnai, o tai rodo, kad jis itin taikliai kabina problemas.

*** Taip, atvykėlis yra šiukšlė, jei jis imigrantas į šalį. Ir tai reikia įsisavinti bet kuriam imigrantui, bet kurioje šalyje. Imigrantai į Lietuvą – irgi daugelio vertinami, kaip šiukšlės. Tad ar vertta tikėtis, kad Anglijoje kitaip?

**** Geri patarimai retai kada būna malonūs. Nori sėkmės – pirmiausiai susitaikyk su tuo, kad problemos tavo paties galvoje. Keiskis pats – tai žymiai lengviau. Tačiau akivaizdu, kad norint taip pasikeisti, reikia nuryti ne vieną karčią piliulę.

***** Kai kurie atvejai išties prieina iki beprotybės – pliaukštelsit vaikui per subinę – gali baigtis tuo, kad vaiką iš jūsų atims tarnybos. Tokie atvejai kraupina daugelį Lietuvoje gyvenančių, tačiau tokia tvarka. Nenorit problemų – išmokite atitikti vietiniams reikalavimams.

****** Mirę nuo šalčio ar iš bado – vos ne įprastas dalykas. Mūsų pensininkai gali nesiskųst, kad per mažai gauna – pasakos apie tai, kaip gera anglų senukams, tėra pagrįstos nesupratimu, jog gerai gyvena tik tie, kas sugebėjo prisitaupyti jaunystėje, o paskui parduoti savo būstą ir išvykti į šalį, kur viskas pigiau.

******* Tiek išnašų pridariau tyčia – dėl to, kad autorius naujoje knygoje jų pridėjo gerokai mažiau, nei pirmojoje. Reikia juk kažkaip kompensuoti.

Andrius Užkalnis. Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį.

Galų gale, reikia bent trumpai pristatyti pastarojo dešimtmečio lietuviškų knygų debiutų rekordininką – garsaus publicisto Andriaus Užkalnio šedevrą, knygynuose stovintį šalia Butkutės ir Minedo rašliavų. Tiesa, sumelavau – tiražas išpirktas. Teks apseiti. Greitai bus antras leidimas.

Gal ir būčiau nerašęs – bet aptikau nuotrauką, kuri praktiškai visą anglų esmę nupasakoja vienu vaizdu. Bet… Kas nepagyveno Anglijoje arba bent neperskaitė Andriaus Užkalnio knygos – nesupras. Nesupras, koks tai viską aprėpiantis kultūrinis koncentratas, paradoksaliai natūralus, nors ir sukeliantis šoką. Todėl turiu paaiškinti šią nuotrauką. Ir Užkalnio knygą, be kurios šios nuotraukos nebūčiau supratęs ir aš pats.


(Londonas, apie 1930 metus. Nuotrauka iš mano mylimiausios LJ bendruomenės – http://community.livejournal.com/adski_kafeteri/1648361.html )

Kažkada, prieš daugybę metų, ten praleidau kokias 10 dienų, gal ne visai pilnų, tačiau visiškai pankiškų, didele dalimi su vietiniais valkatom – visokiais gatvės muzikantais ir neformalais. Tai buvo nuostabus laikas, tai buvo nuostabus potyris – ta šalis kiek iš vidaus, tokia, kokią ją vargu ar pamatytų dažnas imigrantas, netgi pragyvenęs ten metus. Lengvas, bet staigiai nuslepiamas vietinių chebros šokas, kai paaiškėja, kad jų senai pažįstamas smulkaus krautuvininko sūnus gyvena nuosavame šeimos name Picadilly Circus, o paskui visiškai nejuntamai, bet rimtai pakitę santykiai: visi kartu, bet jis ten, o kiti – čia. Pats to vyruko tėvas, apsirengęs kaip nuskuręs kaimietis ir dirbantis parduotuvėje už prekystalio – visai chebrai žinomas. Ir vakare, beperkant alų, ir pakalbant, prasitariantis, kad vienas pagrindinių jo verslų – didmeninis aliejaus ir prieskonių importas. Tie keisti čiaupai su paskirai tiekiamu karštu ir šaltu vandeniu, bei iš sienų styrančios durų rankenos – vandeniui klozete nuleisti. Kartais esančios per porą metrų nuo klozeto. Arba, vienu keistu atveju – net ne tualete(!!!).

Mane nepažįstami anglai nuolat palaikydavo savu, aišku, kol nepradėdavom kalbėti (o mano anglų kalba tuo metu buvo tragiška): visiškai bomžiška išvaizda jiems paradoksaliai sukeldavo respektabilaus piliečio įspūdį. Man prireikė kelių dienų, kol supratau, kad tiesiog rengiuosi taip, kaip patys anglai. Nešukuota galva, aptrinti nuo senumo ir absoliučiai nemadingi drabužiai – rodiklis. Keista buvo tai, kad "savais" (kiek išvis jiems kas nors gali būti savas) nelaikė jokio kito iš mūsų (lietuvių ir italų) atvykėlių, o keistus angliškus juokus laidydavo tik su manim, visai nebandančiu su jais bendrauti.

Keistos žmonių reakcijos gatvėse į naktimis besišlaistančius praeivius, prasilenkiant kuo skubesniu žingsniu. Aišku, jie į nusikalstamumą žiūri kitaip. Keistas Lietuvai požiūris į viską: jei daiktas tinkamas (nesugedęs), nėra ko jo keisti. Nėra ko daryti remonto, jei kažkas negriūna. Gi viskas tvarkoj. Keistas nuolatinių ir labai aiškių ribų pojūtis bendraujant – "tu čia, aš čia, joksai malonus pokalbis, koks bebūtų, nieko neįpareigoja". Keistas neformalus taisyklių skirstymas į visiškai ignoruotinas ir absoliučiai privalomas. Alkoholio prisiplempę nepilnamečiai ar žolę stotelėje rūkanti chebra, šalia pat kurios stovi policija ir nieko "nepastebi" – normalu. Be bilieto važiuoti metro – nesuvokiama. Ir žinoma, lietuviškam protui absoliučiai nesuprantamas buhalteriškai finansinis mastymas visur, optimizuojant išlaidas su sadistiškai natūraliu išskaičiavimu. 20 pensų per dieną kainos skirtumas bendrame projekto biudžete gali tapti nediskutuotinu pagrindu, dėl kurio jūs būsite apgyvendintas žemesnės klasės viešbutyje, esančiame 5 kilometrais toliau, nei reikia. Tai natūralu jiems, o mums atrodo, kaip klaikus durnumas.

Keistos angliškos moterys: pirmiausiai – klaikios, siaubingos. Ganėtinai normaliai atrodanti viršutinė kūno pusė kartais kompensuojama tokių nesuvokiamų matmenų užpakaliu, dėl kurio joms tenka pro duris eiti skersomis. Ir fantastiškos anglų policininkės, kurias, atrodo, atrenka grožio konkursuose. Tikrą paprastų anglų moterų grožį supranti tik po kiek laiko: jos absoliučiai kitaip mastančios. Jos yra anglės, pavergiančios savo anglišku charakteriu. Vietiniai negrai (tik neduokdie šitą žodį ten pavartoti) kažkodėl daug panašesni į lietuvius: su jais gali rasti bendrą kalbą, o to išskirtinio angliško bendravimo barjero – nėra. Tik grįžęs į Lietuvą, staiga suvoki, kiek daug keistų (nors ir kitokių) panašumų tarp anglų ir mūsų: mes irgi turime iš pradžių nematomą, bet išties nepaprastai aukštą bendravimo sieną atvykėliams ir krūvą tarpusavio santykius nustatančių barjerų.

Angliškas alus, kuris taip skiriasi nuo mūsų parduotuvėse esančios lietuviškos gazirovkės. Tikras, natūralus, apyniuotas, tirštesnis – tiesą sakant, labai primenantis tą alų, kurį verda mūsų mažosios alaus daryklos, tokios, kaip Butautų dvaro ar Biržų. Ir pilstomas pintomis – iki pat bokalo viršaus. Keisti kontrastai miesto centre: prabangūs durininkai su šalia namų stovinčiais "Rolls-Royce", o vos už kelių dešimčių metrų – ant šaligatvio miegantys bomžai ir metrinio aukščio šiukšlių kalnai. Kai kurios gatvės dėl šiukšlių naktį tampa elementariai nepraeinamomis. Ir kalnai šiukšlių angliškuose autobusuose. Kurie kartais važinėja taip, kad Vilniaus mikrobusų vairuotojai, palyginus su jais, atrodo, kaip senos atsargios tetulės.

Ir tos angliškos tvoros – tai išvis atskiras reiškinys: jos visur, visur, kur tik gali būti, ar net negali būti. Ir šimtametės, su grubiai atkištais smaigaliais, besitaikančiais išbadyti akis tam, kas bandys perlipti, ir naujos, prie prabangių namų – su iki blizgesio išgaląstais ir paauksuotais ašmenimis, vaizduojančiais dekoratyvinių gėlių lapus, milžiniški tvorų tinklai, o kažkokiam dokų rajone – 12 metrų aukščio (!!!) gelžbetonio plokščių tvora, o šalia terasinių namų – pusės metro aukščio tvorelės, rūpestingai papuoštos daužytų butelių šukėmis bei surūdijusia spygliuota viela. Kažkuriuo momentu supranti, kad tos tvoros – ne apsaugai: jos tiesiog vidinių barjerų atspindys, eksteriorizacija ir vizualizacija.

———————

Ir štai dabar – Andriaus Užkalnio knyga, kurioje paaiškinama viskas. Išties – ji ne apie anglus. Ji apie mus – lietuvius, ji apie tai, kodėl mes anglams nesuprantami ir neįdomūs. Ir kodėl tie anglai tokiais keistais atrodo būtent mums. Ir ta daugybė klausimų, kurie man buvo likę po tos išvykos, dabar gavo atsakymus. Aš žinau, kodėl į mane reagavo saviau, nei į kitus. Aš žinau, kodėl buvo barjerai. Aš žinau, kodėl pas juos toks kitoks požiūris į vadovus. Aš žinau, kodėl jie stato tvoras. Aš žinau, ko mums trūksta čia, Lietuvoje. Užkalnis mane privertė į save patį pažvelgti kitaip.

Taip, aš taip ir nepaaiškinau, ką sako nuotrauka. Nes aš – ne Užkalnis. Galų gale, juk reikia paskaityti visą knygą, kad suprastum, jog ši nuotrauka simbolizuoja visą krūvą angliškų vertybių ir gyvenimo keistumų. Būtent todėl aš to ir nepapasakojau. Tai jau padarė Andrius Užkalnis.

O buitiškai – būtent šios knygos dėka nusipirkau jūros druskos maistui. Kaip ir minėjo autorius, stebuklingas skonis – ją galima netgi valgyti vieną. Tik vienas pastebėjimas: poskonis – labai ilgai išliekantis. Rekomenduoju. Ir druską, ir lygiai tokią pat druskingą knygą.