Tag Archives: dujos

Energetika po 100 metų: protingi nanotinklai, vėjas ir pasaulinė energijos sistema

Kažkaip pamąsčiau apie tai, kaip vystosi pasaulinė energetika. Ir visokių čia man minčių kyla, nes mozaika dėliojasi iš gan įdomių faktų, tiktai labai jau nerišli. Ši sritis, nors ir atrodo nepaslanki (nes investicijos eina dešimtmečiams ar net ilgiau), išties vystosi neįtikėtinais tempais, tad sunku ją prognozuoti.

Mažas energijos gamybos tinkliukas pasižymi labai didele diversifikacija, dėl to atsiranda ir stabilumas, ir efektyvumas.

Mažas energijos gamybos tinkliukas pasižymi labai didele diversifikacija, dėl to atsiranda ir stabilumas, ir efektyvumas.

Dar ne taip seniai, prieš kokį šimtmetį, elektra buvo prabanga. Dabar be jos neįmanoma gyventi. Žmonija išbandė krūvas visokių elektros gamybos būdų – ir anglies elektrines, ir hidroelektrines, ir atomines, ir dar belenką. Kai kurios elektrinės, beje, yra kraštutinai efektyvios – pvz., Brazilijoje, kur vyksta cukraus gamyba (tam reikia daug šilumos), faktinis naudingo energijos panaudojimo lygis kartais pasiekia apie 98%. Bet energijos sąnaudos pasaulyje didėja, energijos šaltinių – greičiau jau mažėja, tad problemų tik daugėja, o kaip jos bus išspręstos – visiškai neaišku.

Neabejotina, kad energetiniai gigantai išliks, o ir šiaip, per artimiausius keliasdešimt metų jų išvengti nepavyks (prisiminkime, kodėl Lietuvai reikia atominės elektrinės ir kodėl paskutiniu metu išaugo Elektrėnų jėgainės), bet kai kurios kitos tendencijos irgi po truputį ryškėja.

Tiesiog pabandykime įsivaizduoti, kaip po kokio šimtmečio galėtų atrodyti pasaulio energetikos sistema ir kaip ji skirtųsi nuo dabartinės. Tik čia jau siūlau su fantazija pažiūrėti, nes be fantazijos – sunku kažką ir nuspėt.

Continue reading →

Neekonominė ekonomika prieš rinkos dėsnius

Cukrus yra toks paprastas dalykas, tačiau net ir toks paprastas dalykas gali būti toks įdomus, kai panagrinėji su juo susijusius ekonominius reiškinius. Gal dėl to, kad cukrus – viena iš ypatingų prekių. Prekė, be kurios lyg ir galėtume išgyventi, tačiau be kurios gyventi negalime.

Cukrus ir laisvoji rinka

Galim prisiminti, kaip kadaise mums buvo įvestas cukraus akcizas, sudarantis bene pusę cukraus kainos ir vėliau dar veidmainiškai pervadintas į kažkokį „cukraus mokestį“ ar kaip ten, kartu  debiliškai paskelbiant, jog esą cukraus akcizas panaikintas. Valdžiai trūko lėšų, bet įvedant cukraus akcizą, buvo skelbiama, esą dėl mažos cukraus kainos lobsta naminės varytojai – tai mat būsianti kova prieš girtavimą. Tačiau šie mokesčiai – tai niekai, tik paviršinės įdomybės. Cukrus pasidaro ypatingai įdomus, kai panagrinėji jo kainas ir savikainas.

Klasikinis, nykus, dar Markso formuluotas, o dabar taip visokių LLRI frydmanistų mėgstamas ekonomikos modelis yra paremtas mintimi, kad pridėtinės vertės kūrimo procesas yra balansuojamas rinkoje esančios konkurencijos tiesiogiai.

Na, taip, suprantu, kad formuluotė paini. Tai tiesiog reiškia įsitikinimą, kad jei pvz., koks nors cukrus gaminamas su savikaina 2 litai už kilogramą, o parduodamas po 5 litus, tai jo pardavimo kaina greitai kris iki kokių 2,5 lito (2 litai savikainai padengti ir puslitis – investicijoms, t.y., savininkui), nes visi cukraus gamintojai konkuruos ir mažins kainas taip, kad pelnas minimizuotųsi. Tokiu primityviu įsivaizdavimu yra paremta visa ta „laisvos rinkos“ idėja.

Rudasis, baltasis ir nevalytas cukrus

Taigi, problemėlė tokia: cukraus savikainoje, kiek atsimenu, viena iš didesnių sudedamųjų yra toks procesas, kaip balinimas arba valymas, dar berods vadinamas rafinavimu. Baltą cukrų pagaminti kainuoja žymiai brangiau, nei, nevalytą. Rudas cukrus, kuris gaminamas, maišant melasą su baltuoju cukrumi, yra truputį brangesnis už paprastą baltą.

Parduotuvėje baltas cukrus kainuoja kokius porą litų už kilogramą. Ar tai du su puse – maždaug. Paprastas nevalytas cukrus – kainuoja apie keturis-penkis litus. Už pusę kilogramo. Arba dar brangiau. O lyg ir brangiausiu turintis būti rudas cukrus – kainuoja maždaug tiek pat, kiek ir nevalytas, o kartais net ir pigiau, priartėdamas net ir prie baltojo cukraus kainos (taip taip, rudasis cukrus, kurio perdirbimas kainuoja daugiausiai, kartais kainuoja pigiau, nei tas, kurio savikaina mažiausia).

Norit pasianalizuoti? Galiu pasakyti tik tiek, kad su jokiomis gamybų, pardavimų, pakavimų ar pervežimų apimtimis tokie kainų skirtumai neturi ničnieko bendra.

Kiti, jau necukriniai ekonomikos ir rinkos paradoksai

Jei jau sugebėsit atsakyti į klausimus apie cukraus kainas, tai pabandykit pasakyti atsakymus dar krūvelei klausimų:

  • kodėl geltona tekila pas mus brangesnė už baltą,
  • kodėl puikus Fuldataler tonikas kainuoja ne ką brangiau už šūdiniausią limonadą iš sacharino ir naftos, o gerokai prastesnis Schweppes tonikas kainuoja porą kartų brangiau,
  • kodėl mes už dujas mokame daugiau, nei daug toliau nuo Rusijos esantys vokiečiai,
  • kodėl buto šildymas Vilniuje kainuoja porą kartų daugiau, nei ištiso nuosavo namo šildymas
  • kodėl šūdinos Sony muilinės yra brangesnės už daug geresnius kitų gamintojų fotoaparatus,
  • kodėl suknistas šūdkibinis Trakuose sėkmingai parduodamas už 5-8 litus, lyg tai būtų kažkoks kepsnys,
  • kodėl Vilniuje butai iki šiol brangesni, nei daugelyje išties rimtų Vakarų Europos miestų,
  • kodėl Apple fanai kvankšta ir kvankšta,
  • kodėl Vilniuje butų nuomos kainos prieš porą metų sugebėjo pakilti beveik iki vidutinio atlyginimo dydžio,
  • kodėl pas mus vaistai brangiausi ES,
  • kodėl kiniečiai, uždirbdami tiek milijardų, taip skursta,
  • kodėl taip sėkmingai egzistuoja toks darinys, kaip Rubicon,
  • kodėl Canon ir Nikon vis nepadaro padoraus entry levelio veidrodinio fotoaparato, kokį galėjo pagaminti dar prieš 5 metus, o vietoj to leidžia tik vos vos pagerintus modelius,
  • kodėl daugybę metų nenaudota (bet jau šimtmetį žinoma) hibridinė automobilių pavara tik dabar ėmė plisti,
  • kodėl kažkas perka šūdiną Husquarna mechaninę žoliapjovę už 250 litų, nors puikią elektrinę kinietišką galėtų nusipirkti dvigubai pigiau,
  • …ir dar daugybę visokių kodėl.

Manau, kad ir jūs patys galite užduoti daugybę, tikrai daugybę panašių klausimų, kurie visiškai neįsipaišo į jokius „laisvos rinkos“ dėsnius.

O kokia iš viso to išvada? O nesakysiu aš jums jokios išvados. Patys pasakykit, jei sugalvosit.

Kaip keičiasi vartojimas

Neseniai buvau Klaipėdoje. Nuostabus miestas, bent jau senamiestis – fantastiškas. Absoliučiai nepanašus į Vilniaus senamiestį, tačiau, sakyčiau, žymiai geriau sutvarkytas. Į akis krenta ir daugybė mažų parduotuvėlių – Vilnius šiuo atžvilgiu, sakyčiau, smarkiai atsilieka. Yra vienas senas Klaipėdos skirtumas – čia Maxima ir Eko (dabar – Rimi) buvo labai silpni, ilgai išsilaikė alternatyvus tinklas – Naktigonė. Gal su tuo ir susiję bus…

Susitikau su vienu senu draugu – jis yra išskirtinis ekonomistas ir finansų valdymo specialistas. Papasakojo man vieną įdomų dalyką apie Klaipėdą: sovietmečio pabaigoje ten gyveno apie 200 tūkstančių gyventojų, dabar – apie 150 tūkstančių. Tačiau per 20 metų mažmeninės prekybos plotai išaugo 30 kartų. Pardavimų apimtys, reikia manyti, irgi sulyginamai. Klausimas – iš kur? Atsakymas akivaizdus: vartojame, kiek papuola. Perkame daiktus, kuriuos išmetame, išmetame ir pusę nusipirktų maisto produktų – auginame šiukšlynus. Visa ekonomika auga tiktai iš vartojimo skatinimo, o ne iš realių poreikių augimo. Klaipėda šiuo atžvilgiu – tik pavyzdys. Kituose miestuose vartojimas augo dar labiau.

Dar viena, iš pirmo žvilgsnio – lyg ir nesusijusi mintis: naftos kainų augimas. Iš kur jis? Per paskutinius porą dešimtmečių naftos pasiūla pasaulinėje rinkoje ne tik nesumažėjo, bet dar ir padidėjo. Konkurencija irgi turėtų didėti, nes atsiranda vis naujų žaidėjų. Tačiau naftos kainos kyla. Kodėl? Puikiausias pavyzdys – naftos gręžinio katastrofa JAV: per parą tas išmeta bene 5 tūkstančius barelių naftos. Tačiau jau dabar pasigirsta riksmai, kad dėl to turi kilti naftos kainos. Tačiau pasižiūrim į skaičius ir matom, kad JAV degalų suvartojimas siekia 9 milijonus barelių per dieną. Naftos kainos kyla ne dėl jos ribotos gavybos, o tiktai dėl pardavėjų.

Ekologiški ir taupūs hibridiniai automobiliai pasirodė tiktai dabar. Tačiau bandoma juos gaminti buvo dar 1990. Visos tai dariusios įmonės sustabdė jų gamybą. Kalifornijoje buvo bandyta platinti elektromobilius, valstybė investavo didžiulius pinigus, taupumas buvo nuostabus, tačiau viskas žlugo. Kodėl? Oj, ką čia apie tai, kas buvo prieš 20 metų, hibridinė pavara su savo privalumais puikiai žinoma jau šimtą metų – pradėta naudoti dar Pirmo pasaulinio karo povandeniniuose laivuose. Kai kurie iš Antrojo pasaulinio karo laikų vokiškų tankų naudojo būtent hibridinę pavarą – jai nereikia mechaninio diferencialo, ji leidžia buferizuoti galią, jai esant variklis neužgesta, nereikia pavarų, idealus daiktas, net jei negalvosime apie kuro taupymą. Hibridinės pavaros daug dešimtmečių naudojamos įvairiuose laivuose ir geležinkelyje. Kodėl lengvosiose mašinose jos imamos naudoti tik dabar?

Dar prieš 30 metų buvo gaminamos mašinos, kurios 100 kilometrų ėsdavo 5-6 litrus degalų. Jau ir tada 15 litrų degalų atrodė daug. Ką matome dabar? 15 litrų atrodo daug, o tobuliausios ir ekonomiškiausios mašinos ėda 5-6 litrus 100 kilometrų. KPŠ? Esmė labai paprasta: vartojimas. Naftos vartojimas.

O dabar truputis konspirologijos: į Vakarų Europą tiesiami nauji dujotiekiai. Jau po kokių 10 metų Vakarų Europa dujų galės gauti porą kartų daugiau. Klausimas – ar nepakanka dujų dabar? Ar Vakarų Europa dėl kažkokių priežasčių staigiai ir nežmoniškai smarkiai augins chemijos pramonę? Vargu. Nepaisant globalinio atšilimo kritikos, yra požymių, kad Arkties ledynai sparčiai tirpsta, o Golfo srovė jau rodo kaprizus. Šaltas tirpstančių ledynų vanduo pakeičia šiltųjų srovių kryptį, o tai reiškia, kad vos ne pusė Europos Sąjungos jau per artimiausią dešimtmetį dėl globalaus klimato atšilimo patirs nežmonišką lokalų atšalimą. Dujų reikia šildymui. O gal šiaip vartojimui? Elektros vartojimo apimtys auga stebėtinais tempais, o bene pagrindinė žaliava elektros gamybai – tos pačios dujos.

Krizė Europoje, kuri atrodo, kad jau praėjusi, išties tik prasideda: britai kalba apie tai, kad niekad neįsivedinės euro, nes jiems naudingiau turėti svarą, Vokietija ir iš dalies Prancūzija jau deda į kelnes, matydamos, kas darosi PIIGS (Portugal, Italy, Ireland, Greece, Spain), o čia dar ir HELL (Hungary, Estonia, Latvia, Lithuania) dvesia. Kalbama apie tai, kad bus stabilizacinis fondas – 400, o gal ir 700 milijardų eurų, tačiau ką jis pakeis? PIIGS ir HELL – neproporcingai išaugusio vartojimo aukos, ir ten, ir ten vartojimo burbulai pūtėsi visiškai neadekvačiai.

Nors į mokesčius žiūriu su pasibaisėjimu, akcizą degalams palaikau, bent iš dalies: jis reikalingas ne tiek tam, kad surinkt biudžeto lėšas, o visų pirma tam, kad mes išmoktume taupyti. Padidinti mokesčiai degalams garantuoja didesnius šansus vietiniams, aukštesnių technologijų gamintojams. Ir kartu mažina importą. Gal būt dėl panašių priežasčių ES remia ir GMO, nors gyventojai tam ir priešinasi. Bet ar tai padės?

O gal verta pagalvoti apie save: kai supermarkete perki maisto už 100 litų, ar tikrai jo tiek suvalgysi? O gal pakaks 30 litų? Atrodo sunku? Aš pabandžiau, man pavyko. Keli paprasti receptai jums: sudarinėkite sąrašus namie ir pirkite tiktai tai, kas sąraše. Į parduotuvę eikite tiktai sočiai prisivalgę – mes perkame dėl godumo, o godumas kyla iš alkio. Neikite į parduotuvę pakeliui iš darbo į namus – tai nesutaupys laiko. Užsukite namo, pavalgykite, o tada jau eikite apsipirkti. Laiko užims mažiau, nes ateisite ne piko metu, be to, nesišlaistysite, ieškodami kažko, ko gal būt reikia, o gal būt – ne. Ir tai sutaupys 60-70 procentų jūsų pinigų.