Tag Archives: ekonomika

Naujienos iš politikos

Taigi, praėjus pusantrų metų, jei ne daugiau, Kubilius galų gale susiprato, bent jau truputį – žada sumažinti verslo liudijimų kainas 10 kartų. Kaip sakant, geriau vėliau, negu niekad, stebina tik tai, kad čia "laikinai, tiktai kol krizė". Bet taip ar anaip, žingsnis teisinga kryptimi.

Ufonautų sąmokslas: "mes manome, kad greičiausiai nesusipratimas, jog nemokamų atostogų išėję turi mokėti sveikatos draudimą, manom, kad tur būt nereikia, bet dar aiškinsimės, tačiau bedarbiai privalo mokėti" – maždaug tokiais žodžiais Kubilius pasakė apie tą privalomą socialinį draudimą, pagal kurį paaiškėjo, jog valstybei už orą skolingi šimtai tūkstančių žmonių.

Dalios Grybauskaitės įstatymas, pagal kurį kyšininkavimas priskiriamas sunkiems nusikaltimams ir dėl to dingsta trumputė, berods vos kelių metų senatis – labai įdomus. Įdomus tuo, kad pagal balsavimą už jį ar prieš jį galima bus sužinoti, kas ima kyšius, o kas neima. Stebėkit balsavimo rezultatus ir visokias politines diskusijas.

PVM: milijardas šen, milijardas ten, koks skirtumas?

Šiandien iš kolegos, dirbančio vienoje didelėje, daug importuojančioje firmoje, sužinojau labai įdomų dalyką. Kubiliaus administracija, sugalvojusi PVM padidinimus, kol kas tyli apie vieną bėdą, kuri, drįstu spėti, ganėtinai greitai bus narstoma per visus galus. Nes atrodo, kad tai yra vambzdiec. Tai PVM surinkimas ES ribose importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms.

Pagal vieną iš ES direktyvų, PVM gali būti sumokamas vienoje iš šalių, dalyvaujančių importo-eksporto sandėryje pirkėjo pasirinkimu. Kitaip tariant, jei pas britus PVM bus 17,5 procentų, o pas lietuvius – 21 procentas, tai ir vežant iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą, ir iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją, labiau apsimoka PVM sumokėti ne Lietuvoje, o būtent Didžiojoje Britanijoje – juk tai pigiau.

Pagal tokią schemą PVM gauna tiktai ta šalis, kurioje PVM yra mažesnis – ir tai natūralu. Lietuva, kurioje PVM yra bene didžiausias ES, ima atlikinėti aukos vaidmenį. Nes atrodo, didelė dalis importuotojų ir eksportuotojų jau persitvarkė ir pasikeitė PVM mokėjimo vietą – iš Lietuvos į užsienio šalis.

2009 Lietuvoje surinkta 6,8 milijardo litų PVM. Lietuvos eksportas Europos Sąjungoje 2009 sudarė 26,2 milijardo litų, tuo tarpu importas – 26,5 milijardo litų, sumoje – 52,7 milijardo. 21 procentas iš šios sumos sudarytų 11 milijardų litų, bet aišku, nemenką dalį šių prekių Lietuva reeksportuoja, tad visa suma, žinoma mažesnė. Tačiau, kaip visgi matome, sulyginama. Skaičiuojant pagal britiškus 17,5 procentų, PVM praradimo potencialas sudarytų 9,2 milijardo litų per metus, o skaičiuojant pagal vokiškus 19 procentų – tai būtų 10 milijardų. Tai, žinoma, potencialas, tačiau jis irgi šį tą rodo.

Tingiu kapstytis po realius skaičius (tarp kitko, kai pabandai surasti kokius nors aiškesnius ekonominius duomenis, susidaro įspūdis, kad valdžia kažką slepia: daugelį Lietuvos rodiklių lengviau gauti iš Eurostato, nei iš Statistikos departamento. Žinoma, tai tik prastas valdininkų darbas, bet užknisa). Labai grubiai spėju, kad importuojamiems bei eksportuojamiems produktams tenkantis PVM sudarytų apie pusę viso PVM surinkimo, ar net daugiau, tad galim spėti, kad minėtoji ES direktyva leidžia Lietuvai dėl nekonkurencingumo prarasti apie 3-4 milijardus litų per metus (pasikartoju – tai vertinimai iš lubų, tiesiog mastams suvokti). Tol, kol lietuviškas PVM nesiskyrė nuo kitų ES šalių, tol praradimų nebuvo, tačiau nuo 2009 rugsėjo situacija pasikeitė kardinaliai – 21 procentas Lietuvoje, palyginus su 17,5 procentų Anglijoje – tai ištisi 3,5 procentai prekės ar paslaugos vertės. Smarkiai konkuruojančiuose rinkos segmentuose įmonių gaunamas pelnas neretai būna maždaug tokio dydžio.

Taigi, puikus taupymo šaltinis – mokėti PVM toje šalyje, kur tas PVM yra mažesnis. Tarp kitko, čia gal būt atsiveria ir kai kurios įdomios mokesčių taupymo schemos (taupymo, o ne slėpimo – viskas legalu): pvz., įmonė gamina prekes Lietuvoje, eksportuoja į Kanarų salas, kur 5 procentai PVM, ten sumoka PVM, ir vėl importuoja į Lietuvą. Jei kas susiduriate, pakomentuokite apie tai, nes mokesčių taupymo praktika yra ne mano sritis – tiesiog įdomu, ar taip daroma?

Tarp kito, vėlgi tai primena asmens bankroto įstatymą, kuris Lietuvoje vis nepriimamas: žmonės važiuoja į Didžiąją Britaniją, ten bankrutuoja ir problema išspręsta.

Tokia miela Ingrida Šimonytė. Manau, kad po to, kai rugsėjį valdžia padidino PVM iki 21 procento ir jo surinkimas kokiam mėnesiui ar dviem ėmė viršyti planus (lapkritį labai tuo džiaugėsi ir skelbėsi spaudoje) – tikėjosi, kad taip ir liks. Tuo tarpu aš turiu įdomių gandų, kad kai kas VMI jau raunasi plaukus. Pažiūrėsime, ką iškapstys spauda – aš labai, tikrai labai norėčiau pažiūrėti į PVM surinkimo iš importuojamų bei eksportuojamų prekių mėnesinius grafikus. Drįstu spėti, kad nuo 2009 rugsėjo iki dabar PVM surinkimo iš importo-eksporto kritimas turėtų sudaryti kokių 10 skaitmenų skaičių.

Truputį pabirų apie kelius ir transportą

Truputis pabirų visokių. Būtų labai smagu ir iš jūsų visokių išgirst.

Kažkada standartinis eismo juostos plotis buvo nustatytas lygus ~2 metrams. Dabar tokie keliai atrodo beveik neįsivaizduojamais, tačiau jų vis dar yra išlikę. Visi keliai, tiesti Lietuvoje po kokių 1970, turi 3 metrų (vadinamąsias pusantrines) ar netgi dar platesnes (iki 4,5m pločio) eismo juostas. Apie tai, kokio pločio yra seni keliai, sako jau elementarus faktas: autobuso plotis yra 2,5 metro, tad tokiame kelyje prasilenkdami, abu autobusai turi gerokai užvažiuoti ant kelkraščio.

Vokiški keliai atrodo stebuklingais dėl jų tiesimo technologijos, sukurtos beveik netyčia – remontuojant po antro pasaulinio karo išdaužytas "betonkes": Hitlerio visur tiesti keliai iš gelžbetoninių plokščių, ant jų nutiesus asfaltą, gaudavosi tiesiog idealiai lygūs ir praktiškai amžini. Lietuvoje yra kokių poros kilometrų atkarpa betonkėje iš Vilniaus į Molėtus – gal prieš kokius 4 metus ant plokščių nutiestas asfaltas, nepaisant nuolat važiuojančių fūrų, dar ir dabar yra toks lygus, tarytum grindys: su juo palyginus, netgi vakar nutiestas įprastas kelias atrodo duobėtas. Važiuoti tokiu keliu po įprasto – truputį nerealu, momentaliai kyla pojūtis, kad mašina sustojo, nes dingsta net menkiausi virpėjimai, naktį – toks jausmas, kad mašina skrenda kosmosu.

Žiemą keliai barstomi dažniausiai įprasta druska (NaCl), tačiau šioji yra daugiau pasityčiojimas, nei priemonė kovai su kelio ledėjimu. Porą kartų brangesnis kalcio chloridas (CaCl2) – kardinaliai efektyvesnis, juntamai tirpdo sniegą iki -20 laipsnių. Svarbiausia priežastis – tirpdamas vandenyje, jis išskiria šilumą. Efektyvesnės už druską bei mažiau teršiančios gamtą – ir amonio bei magnio druskos, taip pat – karbamidas (populiari trąša, vadinamasis šlapalas). O tam kad mažiau keltų koroziją, vietoj druskos rūgšties druskų neretai naudojami acetatai. Yra ir dar geresnių ledo tirpinimo priemonių, tačiau šios vis dar laboratorijose: prieš kokius 30-40 metų iš kai kurių dirvožemio bakterijų buvo išskirti fermentai, tirpdantys ledą, netgi esant -60 ir žemesnėms temperatūroms. Deja, šis malonumas, nors teoriškai sniegą pašalintų visiškai, vis dar pernelyg brangus, kad apie jį verta būtų bent svajoti. Tuo tarpu japonai bando kitus dalykus – apšildomas gatves. Pasirodo, jei oro temperatūra tik nežymiai mažesnė už nulį, pakanka negiliai po gatve nutiesti kanalizacijos vamzdžius: šių skleidžiama šiluma visai gerai nutirpdo ir sniegą, ir ledą. Aišku, geriausiai ledą tirpindavo senesnės kartos aviatoriai, bet jau ne nuo kelių, o nuo pačių lėktuvų: tiesiog per purškiklius laistydavo ant lėktuvų sparnų spiritą. Deja, tai jau net teoriškai nepritaikoma keliams.

Vienas iš įdomiausių išradimų kelio dangoms – tai maltos padangos. Maišomi su asfaltu, tokie milteliai ne tik leidžia atsikratyti neekologiškomis padangomis, bet ir gerokai sumažina keliu važiuojančių mašinų triukšmą: guma vaikia kaip puiki garso izoliacija. Negana to, kelio danga gaunasi truputį elastinga, tad nuo jos lengvai nutrupa plikšalos ledas. Nežinau, ar kas nors panašius dalykus daro Lietuvoje.

Ekologiškos mašinos nei velnio ne ekologiškos. Kažkokie ekologai paskaičiavo, kad hibridinė mašina per savo eksploatacijos laiką gamtą užteršia labiau už įprastą. Skirtumas tik tas, kad didesnė dalis teršalų pagaminama gamyklose. O ir šiaip, gaminant bet kurią mašiną, kiekvienam mašinos kainos doleriui suminis išmetamų teršalų kiekis panašus, kaip ir sudeginant naftos už tą patį dolerį. Tad jei už 40 tūkstančių litų nusipirksite naują mašiną, kuri ės litru mažiau ir kasdien važinėsit po 100 kilometrų, tai nauda gamtai pasijus tik po kokių 10 tūkstančių dienų, kitaip tariant – maždaug po 27 metų. O praktikoje, kadangi važinėjami atstumai bent kelis kartus mažesni – tur būt po kokio šimtmečio. Tad paskaičiavus, paaiškėja, kad netgi dvigubai daugiau benzino ryjantis 30 metų senumo trantas yra ekologiškesnis, nei nauja pseudoekologiška mašina.

Tas pat pasakytina ir apie taupumą. Gal ne tiek žiauriai, kaip su ekologija, tačiau taupant irgi veikia tie patys dėsniai. Turėti poros dešimtmečių senumo mašiną yra žymiai taupiau, net jei ji ėda gerokai daugiau degalų: naujos mašinos kainos niekaip neįstengia padengti mažesnis degalų eikvojimas. Net jei tai kokia nors hibridinė mašina. Dar įdomesnis dalykas: hibridinėse mašinose kas kelis metus tenka keisti baterijas, o jų pakeitimas kainuoja tiek, kad visiškai panaikina kuro taupymo privalumus.

Vilniaus gatvėse neseniai pasirodė savivaldybiniai plakatai su užrašais, esą "iš mašinos išmetama tiek šiukšlių, kiek ir CO2". Šie plakatai – visiškas, o ir klaikiai nemokšiškas melas. CO2 iš mašinos išmetama pagal svorį maždaug tris kartus daugiau, nei sueikvojama degalų (tikslesnę oksiduotą masę galit pasiskaičiuoti pagal formulę sotiesiems angliavandeniliams: CnHn*2H2 + xO2, kur H=1, C=12, O=16). Užduokim sau klausimą: "ar kelionėje iš Vilniaus į Klaipėdą išmetam iš mašinos 90 kilogramų šiukšlių?" Taigi, pseudoekologija – ne tik verslo įmonių, bet ir valdininkų mėgstamas dalykas.

Didžiausius pasaulyje autobusus Antrojo pasaulinio karo metais gamino JAV. Tai, iš esmės, buvo milžiniškos fūros su trijų aukštų kėbulais, pritaikytais kareiviams vežti. Į vieną tokį autobusą susodinama būdavo apie pusę tūkstančio karių, kitaip tariant, dešimteriopai daugiau, nei į kokį nors normalų tarpmiestinį autobusą. Tokios milžiniškos keleivinės fūros nelabai galėdavo važinėti netgi amerikietiškais keliais, tad savaime aišku, nepaplito.

Galų gale, truputis viešojo transporto skaičiavimo, kurio aš nesuprantu. Jei autobuso talonėlis kainuoja 2,5 lito, t.y., į darbą ir atgal bent 5 litai, tai gaunasi, kad nusipirkti už kelis tūkstančius vis dar neblogą mašiną ir su ja į darbą važinėtis – dažnai juntamai pigiau. Ir tai dar turint omeny, kad valstybinės viešojo transporto įmonės yra neblogai finansuojamos. Matau požymį, kad iki trijų ketvirtadalių lėšų iš šių įmonių gali būti pavagiamos arba tiesiog išmetamos į balą.

Truputis apie Vyriausybę ir situaciją šalyje

Prieš kokį mėnesį ar du, Dalia Grybauskaitė, paklausta apie tai, kodėl Lietuvai reikia euro ir ką gero tas euras duotų, neilgai dvejojusi pareiškė maždaug taip: "duotų vieną esminį dalyką – atsirastų fiskalinė drausmė".

Į šitą frazę prezidentė sudėjo tiek prasmės, kad visą straipsnį apie tai verta parašyti. Tiems, kas nemoka skaityti tarp eilučių, paaiškinu: prezidentė įvardino, kad yra bardakas su mokesčiais bei lėšų panaudojimu ir tas bardakas yra toksai didelis, kad jinai nesitiki, kad išvis įmanoma jį sutvarkyti tol, kol nebus atimtos teisės kištis iš esamos valdžios.

Tai, ko gero, pati baisiausia kritika, kokią yra išsakiusi Dalia Grybauskaitė Lietuvai per paskutinius N metų. Tik pasakyta užmaskuotai. Dėl to gal būt daugelis ir neatkreipė į šią frazę tinkamo dėmesio. Pažvelkim truputį plačiau: euro įvedimas, lyginant su esama situacija, naudos Lietuvai duoti turėtų labai nedaug (jei neminėsim fiskalinės drausmės), kartu kardinaliai suvaržydamas galimybes vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, t.y., spręsti problemas, taikant kurso valdymo priemones ir pan. (nors, reikia pripažinti, valdžia tomis priemonėmis visvien nepasinaudoja). Tačiau prezidentės nuomone, elementariausia kontrolė iš ES atpirktų visus lito atsisakymo praradimus. Žiauru, ar ne?

Visgi, Lietuvai teko daugiausia Dalios Grybauskaitės kritikos Gedimino Kirkilo valdymo laikotarpiu. Paradoksalu, bet nors socdemai vėliau prisipažino žinoję apie krizę ir artėjančią katastrofą, nieko nedarė, dar daugiau – tiktai gilino problemas. Aš pats manyčiau, kad gerai paieškojus, būtų galima atrasti BK straipsnį ir visus įrodymus. Bet argi tai kam nors rūpi?

Pabandžius palyginti, Andriaus Kubiliaus vyriausybė, lyginant su kirkiliška – atrodo, kaip tikri geradėjai, realūs kovotojai už permainas. Bet skiriasi situacija: Kirkilo laikais tai buvo fantastiškais tempais besipučiantis burbulas, o Kubiliaus laikais – burbulas kaip tik ėmė bliūkšti. Bet ką visgi gero padarė Kubiliaus vyriausybė? Pažiūrėkim, kas man užstrigo (dauguma dalykų – ekonominiai):

  • NT kontorų gelbėjimas. Visiškas feilas. Bet NT mokestis įmonėms iki šiol neįvestas. Dvigubas feilas.
  • PVM padidinimas pačios krizės pradžioje – kaip tik ir tapo postūmiu ristis žemyn. O jau vėliau pradėta skolintis. Kai reikėjo pirma skolintis arba devalvuoti, o tada būtų neprireikę ir PVM didinti. Dvigubas feilas.
  • Smulkaus verslo skatinimas – vietoj skatinimo – sukurti papildomi barjerai: pakelti mokesčiai smulkiesiems, o vadinamųjų "freelancerių" padėtis pasidarė išvis tragiška. Visiškas feilas.
  • Biurokratijos mažinimas – neaišku, kaip pasireiškė, tačiau po kelių mokesčių pakeitimų pasidarė išvis neįmanoma suprasti, kiek už ką ir kodėl ir kaip mokėti. Visiškas feilas.
  • FlyLAL bankrotas – labai įdomi istorija su labai gudria koncepcija, man rodos kažkada rašiau apie tai, kas ten ir kaip buvo. Visgi valdžiai ir Lietuvai tai gavosi visiškas feilas.
  • Lietuvos tūkstantmetis ir Vilnius – Europos sostinė. Du renginiai, turėję ir galėję sukelti labai gerą naudą iš turizmo. Pagrindinės (didele dalimi – nematomos) investicijos čia teko ES, o Lietuvai teliko galutiniai veiksmai – surinkti iš turistų pinigus. Tai į ką šitai išvirto – tai kaip koks cirkas, kuris sugalvojo sutaupyti ant bilietų, kasininkų ir kontrolierių, todėl patyrė fiasko. Vienas iš įspūdingiausių naujosios valdžios feilų.
  • Individualių įmonių situacija – regresinis apmokestinimas nepanaikintas, tuo tarpu užkrauta privaloma Sodra. Visiškas, gal net dvigubas feilas.
  • Progresiniai mokesčiai – niekaip neįvesti, nors jų verkiant reikia. Visiškas feilas.
  • Bankų gelbėjimas – kokiems tikslams bankus išvis buvo bandoma gelbėti – iki šiol neaišku, tai buvo lyg koksai mados šauksmas: "Vakarai gelbsti, tai ir mes gelbėkim". Kaip paaiškėjo paskui – gelbėti nebuvo nuo ko. Tačiau kaip vėlgi paaiškėjo, bankai lėšas išvežinėjo iš Lietuvos, iš LB pasiskolintus pinigus perskolindavo Vyriausybei, o dar gavo kažkokią paramą. Trigubas feilas.
  • Verslo skatinimo programa, kuria valdžia vis dar bando girtis – jau ankstesniame straipsniuke rašiau, kokie ten atsiranda mechanizmai, skirstant pinigus. Visiškas feilas.
  • Valdžios sugebėjimas gyventojams paaiškinti savo veiksmus – ko gero mažiausias iš viso, ever. Netgi riaušės kilo, praėjus vos keliems naujojo valdymo mėnesiams. Visiškas feilas.
  • Naujas, patyliukais įsigaliojęs autorinių teisių įstatymas berods tapo drakoniškiausiu iš panašių įstatymų visame pasaulyje? Visiškas feilas.
  • Tabako akcizų padidinimas – išvirto į nežmonišką kontrabandos šuolį, tačiau neatrodo, kad smarkiai padidino valdžios pajamas. Netiesioginiai efektai jau matosi – nusikaltėlių gaujos vėl ima klestėti, kaip prieš kelioliką metų. Visiškas feilas.
  • Cirkas, bandant susodinti dideles pašalpas gavusias motinas, remiantis tuo, kad jos _teisėtom_ priemonėm gavo padidintas pašalpas – cirkas, tebesitęsiantis iki šiol. Visuomenės nuomonės formavimo požiūriu – visiškas feilas.
  • Saulėlydžio komisijos veikla – iki šiol neaišku, kuo pasireiškusi. Drįsčiau sakyti, kad tai feilas.
  • Saulėtekio komisijos veikla – išvis nežinau, ką ta komisija daro. Drįsčiau sakyti, kad tai feilas.
  • Bandymas sutramdyti prekybos tinklus. Sąlyginai nesėkmingas. Bet bent jau kažkoks. Kol kas nedrįstu teigti, kad feilas, nors pagerėjimo požymių nematau.
  • Bandymas sutramdyti farmacininkus – iki šiol neaišku, kuo baigsis. Irgi dar nedrįstu teigti, kad feilas, bus matyt.
  • Alkoholio mokesčių padidinimas – šešėlinė alkoholio gamyba irgi padidėjo, bet atrodo, dar ne iki tiek, kad persvertų reikalą į blogąją pusę. Nedrįsčiau vertinti, kaip feilo – subjektyviai pliusų kol kas lyg ir truputį daugiau.
  • Barclays atvedimas į Lietuvą. Labai gražus, nors ir pavienis aktas. Nors dažnas kritikas aiškina, esą vos keli šimtai darbo vietų ir baisios valdžios investicijos, realybė tokia: IT segmentas Lietuvoje faktiškai išplėstas dvigubai, plius krūva atneštų geriausių praktikų. Netiesioginė įtaka ekonomikai – milžiniška, pasekmes po kelių metų pajus net ir neturintys ryšių su IT. Liuks.
  • Viešųjų pirkimų pokyčiai – ko gero pats geriausias dalykas, kokį tiktai daro dabartinė Vyriausybė (ir Ūkio ministerija). Centralizuoti viešieji pirkimai korupcijos lygį numuš N kartų, o viešojo sektoriaus bei valdžios išlaidas sumažins pora dešimčių procentų – efektus jau mato visi, kas tuo naudojasi. Su sąlyga, kad tą centralizaciją pavyks padaryti privaloma visiems. Biurslo pasipriešinimas – milžiniškas, tačiau vien už šitą projektą, jei jį pavyks įdiegti visur, galima bus atleisti už pusę aukščiau išvardintų feilų.
  • Vyriausybės taupymo programa – nors ir kaip baisiai braškėdama, bet irgi po truputį duoda savo rezultatus. Dar porą priveržimų įgyvendins – galų gale pasijus visiems. Vyriausybė tragiškai prastai komunikuoja apie tuos taupymus, tačiau šią programą visgi vertinčiau kaip daugiau teigiamą.

Kas dar? Kažką praeleidau?

O kaip vertinčiau bendrai ir ką patarčiau? Bendrai, nors ir daugybė feilų, matosi bent šioks toks judesys. Skirtingai nuo pūtimosi, bandoma kažką keisti. Dažniau nesėkmingai, nei sėkmingai. Bet visgi. Prieš kokius metus minėjau, kad daugiausiai šansų trumpame laikotarpyje turi turizmas ir žemės ūkio / maisto pramonė. Kaip pamatėm, turizmą sukniso kaip tik tuo metu, kai buvo paruoštas turizmo pikas (FlyLAL ir Vilniaus – Europos sostinės feilai), o žemės ūkis / maisto pramonė tapo vienintele ganėtinai stabilia sritimi.
Ką patarti Kubiliaus vyriausybei ir valdančiąjai daugumai? Kelis dalykus, kurie visgi ištaisytų padarytas klaidas ir pataisytų tai, kas blogai, bent svarbiausius ar skaudžiausius reikalus:

  • Progresiniai mokesčiai. Jie būtini. Be didelių progresijų, bet kad progresija visgi atsirastų. Makaronai apie "progresinius" "neapmokestinamus" minimumus čia netinka – reikia realiai progresinių mokesčių. Mokesčių būtų galima surinkti kiek daugiau, socialinis balansas staigiai pagerėtų (sumažėtų neturtingųjų apmokestinimas), o ekonomikai tai atsilieptų labai greitai, visų pirma, dėl atsirandančios netiesioginės paramos smulkiam verslui.
  • Įvesti griežtą valstybinę kontrolę bankams. Įsteigti valstybinį banką, kuris kiek stabilizuotų rinką ir leistų skaidriai skirstyti paskolas, apeinant tuos fokusus, kuriuos gali daryti komerciniai bankai. Nes tai kas vyksta iki šiol – tai karikatūriškas vaizdas, kai būrelis bankų tratina valdžią įvairiausiais būdais, o ši net nesupranta atsigulusi kekšės vieton. Tai sritis, kur reikia geležinio kumščio ir jokio gailesčio bankininkams.
  • Būtina kardinaliai supaprastinti smulkaus verslo kontrolę ir apmokestinimą. Ir išvis mokesčių sistemą. Tai, kas yra dabar – tai yra blogiau, negu kada nors buvo per paskutinius porą dešimtmečių. Net jei atrodo, kad bus visokių problemų, kažkokių mokesčių slėpimų – paprastinti ir viskas. Tai viena iš sričių, kur netgi paprastas griovimas atneš naudos.
  • Prekybos tinklai – tai visiškai monopolizuota sritis, taip vadinamos lokalios monopolijos. Bet kokios priemonės, kurios spusteltų prekybos tinklus ir sukurtų galimybę rastis mažoms parduotuvėms (jos jau beveik išnaikintos), čia atneštų naudos. Paprasčiausias variantas – įvesti progresinius mokesčius už turimą prekybos plotą kiekvienai parduotuvei.
  • "Kvailas" ir kartu reikalingas dalykas – sumažinti akcizus cigaretėms. Nes nauja daškinių-agurkinių-kamuolinių karta jau baigia įsitvirtinti. Muitai, pasieniečiai ir policija čia neišgelbės: vienintelis būdas – tai išlaikyti legalių rūkalų kainas konkurencingomis. Nes jau dabar gaudamos dešimtis milijonų litų pelnus kas mėnesį, gaujos greitai išaugs tokios, kad maža nepasirodys. O kai jų turimos lėšos pasidarys pakankamos masiniams papirkinėjimams – teks kovoti su antra korupcijos banga.
  • Aktyviau vykdyti taupymo programą. Žymiai aktyviau. Ir žiauriai baladoti visus, kas tik nenori naudotis centralizuotais pirkimais.
  • Galų gale, atrišti lito kursą. Tegul plaukioja. Nes dabartinis valiutų valdybos modelis – kaip akmuo po kaklu, o truputį pridėjus lankstumo – ir laisvų lėšų atsirastų kaip reikiant.
  • Galų gale, pradėti komunikuoti. Nes tas Kubiliaus "dialogas" su visuomene, kuris yra dabar – lyginant su juo, netgi Lukašenka atrodo, kaip populistas.

O ką jūs pridėtumėte?

Kaip veikia verslo skatinimo planas

Įsivaizduokite, kad yra "gerųjų mamų" organizacija, norinti, kad vaikučiai vietoj visokių čipsų su kola valgytų varškės sūrelius, užsigerdami pienu. Ir štai ta organizacija sugalvoja paskatinti parduotuves aktyviau prekiauti pieno produktais, surenka pinigus ir imasi veiklos. Bet negi duosi pinigus vaikams? Jie juk prisipirks kolos su čipsais. Taigi, į jūsų parduotuvę ateina labdaringa moteriškių delegacija ir pareiškia: "mes jums duosime 1000 litų pieno produktams pirkti, kad galėtumėte geriau tiekti pieną bei sūrelius mūsų vaikams". Ką jūs darysite, būdamas apsukriu vertelga?

Savaime aišku, paimsite pinigus, už juos pripirksite dar kelių rūšių kolų ir čipsų, kuriuos imsite pardavinėti vaikams. O kadangi pieno produktų už 1000 litų ir taip parduodate per kelias dienas, mėnesio pabaigoje be problemų pateiksite mamų organizacijai ataskaitą apie nupirktą ir parduotą pieną. Mamos bus patenkintos, jūs – irgi.

O dabar įsivaizduokite, kad yra geroji vyriausybė, norinti, kad verslas gautų finansavimą. Bet negi duosi pinigų verslininkams? Neaišku, kam jie tuos pinigus sueikvos. Taigi, geroji vyriausybė suteikia pinigų bankams, kad šie verslininkams duotų paskolų. Ką jūs darysite bankininkų vietoje? Žinoma, kad tam tikrai daliai verslininkų paskolas suteikiate ir taip, aišku, drakoniškomis sąlygomis, bet ataskaitų pririnktumėte, kiek tik reikia. Gavę vyriausybės paramą, pateikiate ataskaitas, o gautus rezervus bei garantijas tiesiog panaudojate NT paskolų dalinimui ir panašiems reikaliukams.

Natūralu? Žinoma, kad taip. Ar stebina, kad po to, kai Vyriausybė paskiria pinigus, bankai ima vėl skelbti reklamas, siūlančias pirkti NT? Žinoma, kad nestebina. Juk pinigų yra, laisvo NT – irgi, o dar ir priklausančio bankams. Reikia tai panaudoti, o paskolų rizika Lietuvoje vis dar menka – čia ne JAV, kur NT paskolų rinka buvo perpildyta dar prieš porą dešimtmečių.

Elementari, tiesiog elementari buhalterija. Paprasčiausiai pergrupuojam skaičių stulpelius, o pinigus panaudojame ten, kur norim – štai ir viskas. Man neduoda ramybės tik vienas klausimas: ar vyriausybės ekonomistai tokie buki, ar atvirkščiai, tokie protingi? O gal aš kažką blogai supratau?

Kaip pinigus būtų galima paskirstyti efektyviau, naudingiau valstybės ekonomikai? Ogi bet kaip, su sąlyga, kad kuo mažiau jų patektų visą lietuvišką burbulą išpūtusiems bankams bei NT vertelgoms. Net paprasčiausiai pinigus išmėčius gatvėse, kad prisirinkt galėtų kiekvienas norintis, jie ekonomikai atneštų daugiau naudos.