Tag Archives: Garliava

Naratyvai

Čia jums naratyvų keletą pabersiu. Įvairių. Tokių, kurie skirtingi. Ne, tikrai negalėčiau parašyti visko. Taip, tikrai daug praleidau. Ne, nerašysiu jokio savo naratyvo. Tik tuos kitus.

Vienas

Šiandien turėjom važiuoti į ten. Jau seniai aišku buvo, kad reiks, visi apie tai kalbėjo. Niekas nenorėjo – nemalonu, kai nekenčia, plūsta, keikia, bet darbas yra darbas. Nežinau, kaip čia viskas išties, ne mano reikalas žinoti. Jei aš nedirbsiu šito darbo, tai kažkas kitas dirbs. O aš dirbu, nes turi būti tvarka. Kartais gal ir ne visai tokia, kaip kažkas nori, bet vienoda tvarka.

Atvažiavom, žmonės meldžiasi, verkia. Kai kuriems aiškiai ne visi namie. Gali ir kokią plytą mesti. Bet dauguma visai paprasti žmonės atrodo. Žiūri į mane, matosi, kad bijo ir nekenčia. Būtent tokiomis dienomis nenoriu dirbti šito darbo. Bet reikia.

Kai nešė, tai riksmas pakilo baisus… Galvojau, kad visgi pratruks. O prie manęs lindo kažkokia bobutė, akys degančios, beprotiškos. Kilo mintis, ką daryti? Jei prasidės susirėmimas, mane ji puls, akis draskys savo pajuodusiais nagais, o aš ką? Ar turėsiu ją mesti ant žemės? Paskui rėks visi, kokie žvėrys, žmones muša…

Na, viskas baigėsi, nenoriu prisimint. Net nesuprasi, kurie teisūs. Čia kaip šeimyniniai konfliktai. Kažkada kai patruliu dirbau, tai prisižiūrėjau – visi rėkia, visi teisūs, o kas ir dėl ko, tai net neaišku. Ir nesuprasi, kas kaltas, o kas nekaltas. Tik čia jau ne kokie penki žmonės, o minia.

Tvarka turi būti, nes kitaip visiškai chaosas bus. Kad ir neteisinga tvarka, nei jokios tvarkos.

Du

– Durne tu, pedofile, aaaaaaaaaaaaaaaaaaaa, nelįsk prie manęs!!!!!!!!!!!!!!!!! Aaaaaahaha!!!!!!!!!

Trys

Ta idiotė ir šiandien prisidirbs. Duok dieve, kad neprisidirbtų, nes ji buka, kaip taburetė. Ir reikia taip padaryti, kad niekas neprisiknistų. Ką čia pasakyti jiems visiems? Nes ta isteriška minia gali paskui ir prie namų imti mane persekiot – dar užpuls. Vienas jau buvo toks, šaudė. Nuo jo ir prasidėjo. Būtų šitą idiotę nušovęs – tai ir problemų nebūtų niekam. Niekas nesiaiškintų, kas ten kaltas, o kas nekaltas. O jai mat pinigų pritrūko.

Darbą dirbti gerai reikia, tai ir pinigų pakaks. Turėjai gerą pasigavusi debilą, tai ir reikėjo pas save traukti, o ne vaizduoti pasikėlusią durnę, paskui kurią šokinėti kažkas turi. O jei jau durna buvai, tai paskui reikėjo pasitenkinti tuo, ką gavai. Bet nepakanka čia jai mat… Nieko, pakaks, kai suras tave. Ir šauks paskui minia, kad „žiūrėkit, ir tą nudėjo, argi neteisūs buvom, klanas pėdsakus naikina“.

Atrodo, visgi pavyko. Nors kartą pavyko, tikiuosi, kad bent dabar jau niekas negalės prikibti. Tie atmatos neprognozuojami. Tik tiek iš jų naudos, kad atlyginimą iš jų užsidirbu.

Keturi

Ką dabar daryti, ką daryti? Išvežė. Na, čia jau aišku buvo, kad išveš. Ką daryti? Dabar jau negaliu, prievartaus vaiką, gal ir nužudys. Reikėjo tai kalei pasiūlyt pinigų, bet ne, kaip gi galima, juk vaiką pardavinėjo, argi čia galima už tai dar ir pinigus mokėt. O ji būtų paėmusi, ta šliundra. Tik pakankamai užmokėt būtų reikėję, nes už pigiai nebūtų sutikusi. O paskui, kai viskas užsisuko, tai jau nesigavo.

Ką dabar daryt? Žmones kviest, prie prezidentūros? Kas dabar bus? Dabar jau prasidės kitos bylos… Na, bet gal dar ją suras kažkas. Gal dar ne viskas baigta…

Penki

Nekenčiu aš jūsų visų. Ir ta sterva, ir šita, ir tie idiotai. Nesupranta, už kieno piniugs ten renkasi. Na, nors kartą padarė pagaliau. Dabar reiks vaizduoti gražiai, o paskui jau bus laimingas gyvenimas. Nekenčiu. Dar jūs man pažiūrėsite, sumokėsit pinigus. Na, jau pagaliau, dabar jau viskas pajudės kitaip, jau baigiasi visa šitai. Ir tu ožy, ko čia žiūri į mane?

Šeši

Na, bet gera istorija. Aišku, tie debilai tai pykina, bet palaikymas iš jų tai bus geras. Svarbu tik neišsiduot, ką galvoju. Pradėsiu juoktis, tai supras. Laikykis, akis pasitrink, jei ašarų ir nebus, tai bent vaizdas bus.

Žiūrėsim, matysim, jau ruduo greitai, tada pamatysim, kas buvo teisus. Kažkas kitas verks tada. O aš švęsiu.

Septyni

Tuos patvorinius visus iššaudyt reikia. Arba napalmu ant viso namo su visom tom isterikėm. Lietuva gražesnė pasidarytų. Pinigų nepasidalijo mat. Dirbo sau kaip prie daškinių, kailius augino, mokesčių nemokėjo, užrašyt rado kam – savo torpedai. O torpeda rado sau kekšę ir apsivesti nutarė.

Tai koks čia skirtumas, visus juos naikinti reikia. Tokie patys jie. Ir tas vaikas, kuris yra – jau pasmerktas. Irgi bus nenormali, tik visą gyvenimą kankinsis ir kitus kankins.

Ir nesuprantu, kodėl čia jie isterikuoja? Buvo ten pedofilija, nebuvo, koks skirtumas? Ir viena gera, ir kiti geri. Tokie patys, banditai ir kekšės su savo razborkėmis. Tokius šaudyti visus reikia, nes kol jie bus, tol niekas gerai gyventi negalės.

Aštuoni

Aš norėčiau būti Lietuvoje. Bent kažkuo padėčiau gal. Būčiau gal ten bent kameras įrengęs, paslapčia, kad filmuotų. Policija būtų nepamačiusi, dabar pigių galima nupirkti, visai mažų. Bent kažką galėjau padaryti.

O dabar nepavyks. Reikėjo man anksčiau apsispręsti. Per ilgai laukiau. Kaip galima vaiką atiduoti į tokias rankas? Ji juk kekšė, visiška. Ir aišku tai daro tik dėl pinigų. Ir nesupranta, kad ją jos pačios draugeliai paskui nudės. Išveš kažkur, paskelbs, kad išvyko į užsienį ir dėl saugumo slepiama. Ir viskas. Galai į vandenį.

Negi ji nesupranta to? Negi ji nesupranta, kad jeigu ją muša per veidą ir paskui verčia skelbti kaip ją užpuolė, tai nepasismulkins? Argi jai neaišku, kad jau tiek nudėjo, tai ir ją nudės?

Reiks bent šiandien į piketą nueiti prie ambasados…

Devyni

Those latvians, wtf are they doing? It’s like an Russia or Thai. That’s disguisting. Are they really in Europe?

Vieneri Drąsiaus mito metai

Praėjo jau metai nuo to laiko, kai pranašavau, kad Drąsius Kedys taps herojumi legendoje apie save, tad paprasčiausiai jaučiu tam tikrą moralinę pareigą apžvelgti viską, kas vyko. Gal būt, truputį plačiau, nei tą kartą. Ir painiau – nes įvykių, gandų ir faktų vis daugėjo, o aiškumų darėsi vis mažiau.

Kai rašiau apie Drąsiaus Kedžio mitologizavimą, apie archetipiškumo požymius, buvo praėjusios vos kelios dienos po kruvinų įvykių Kaune. Tuo metu vis dar niekas nesuprato, kas vyksta, tačiau jau matėsi ženklų, kad čia ne šiaip koks žiniasklaidos keliamas triukšmas, o visiškai išskirtinės visuomenės reakcijos. Rašydamas, aš nuoširdžiai galvojau, kad kada nors apie Drąsių Kedį bus kuriamos dainos ir pasakos. Kažkada. Tarp žmonių, kurie komentuoja mano blogą, berods nebuvo prieštaravusių – mane tai nustebino (ir visiškai nenustebino masinės marginalinių komentatorių reakcijos „Lietuvos Ryte“ ir „Verslo Žiniose“). Dar labiau nustebino, kad įvairi kūryba, perpasakojanti įvykius, ėmė plisti jau po kelių mėnesių – aš tikėjausi gerokai ilgesnio periodo.

Continue reading