Tag Archives: internetinis balsavimas

Dekonstruojant elektroninių balsavimų diskursą

Rankinė granata - žvakė

Žinoma, kad galima pezėti apie visokius dvasingumus, apie tai, kaip jaunimas labiau balsuos internetuose ir nupasakoti viską taip, lyg rinkimų perkėlimas į internetą - kažkoksai gėris. Galima net šūkį sugalvot - "praleisk romantišką vakarą su Olialia Pupytėmis ir balsuok Internetu". Nepaisant to, granata yra granata, ji neskirta nei vienam, nei kitam tikslui, kuriam tiktų žvakė.

Visai neseniai susitikau su tokiu ponu Andriumi K., kuris yra nuoseklus internetinių ir elektroninių balsavimų priešininkas, o apie jo kvalifikaciją sako faktas, kad jis į Litnet ir visą Lietuvą atnešė IPv6 palaikymą. Bet šįsyk papasakosiu ne apie techninius/organizacinius internetinio ir elektroninio balsavimo niuansus (su kuriais ir taip viskas aišku), o apie kitką – žmonių požiūrį.

Techninės priemonės – tai tik techninės priemonės, nors jos kartais ir ima kažkaip atitikti mūsų mąstymą. Bet tie dalykai, kuriuos darome – tai mūsų mąstymo, mūsų apsisprendimo pasekmė. Pietų Afrikos respublikoje prieš porą dešimtmečių buvo skandalingas atvejis, kai vienas žmogėnas atėmė iš moteriškės jos grūstuvą, kuriuo ji virtuvėje visokius daiktus smulkindavo – riešutus ir pan.. Moteriškė baisiai įsižeidė ir žmogėną (savo kaimyną) padavė į teismą, o tada ir nuskambėjo istorija: pasirodo tasai grūstuvas buvo prieštankinė granata. Pakankamai sunki ir masyvi, su rankena, patogi. Tą granatą moteriškė surado savo mirusio vyro įrankių dėžėje ir porą dešimtmečių puikiausiai naudojo. Techninės priemonės – tai tik techninės priemonės, o jų panaudojimas priklauso nuo paradigmos.

Pono Andriaus K. dėka susitikau su tokiu ponu Steve S., ypatingai aršiu internetinio balsavimo šalininku, katrą pradžioj, prieš pamatydamas gyvai, dar ir išvadint spėjau žemesnio intelekto asmeniu (vėliau teko atsiimti savo žodžius, nes paaiškėjo, kad klydau, todėl atsiimu savo žodžius dar kartą, jau bloge, ir atsiprašau matant ir tiems, kas apie tą ginčą nieko nežino – tai jums įrodymas, kad aš esu neadekvatus pridūrkas).

Su ponu Steve S. gavosi tokia įdomi diskusija. Ne, ne tiek apie tai, kokie argumentai už ir kokie argumentai prieš, o dar gerokai gilesnė, nes ponas Steve S. pateikė labai įdomų požiūrį apie tuos balsavimus, visiškai nesusijusį su IT, o susijusį su paradigmos* pokyčiais, apie kuriuos ir aš esu rašęs.

Pradėkim gal nuo to, kodėl eilinis Lietuvos pilietis galvoja, kad elektroninis, o ypač internetinis balsavimas – tai geras sprendimas (sako, apie 75 procentai interneto vartotojų tuo tiki). Ogi viskas labai paprasta: žmonės mato tokius bajerius, kaip pvz., su ponu Evaldu Lementausku**. Ir mato, kad valdžiažmogiai tiesiog dėjo ant visuomenės (beje, dėl šio Seimo sprendimo prokuratūra jau nutraukė Lementauskui bylą). Tai tiesiog realybė, puikiai patvirtinanti bobutišką, tačiau juk teisingą apibendrinimą: „valdžia yra vagys, vieni kitus dengia“.

Eilinis žmogus apie nesuprantamus dalykus mąsto paprastai, asociatyviai, magiškai: realybėje yra visokios makliavonės, yra visokios cenzūros, nedemokratijos ir t.t.. O Internete*** nėra visokių ten makliavonių, nes kiekvienas gali daryti belenką, nėra nei valstybių sienų, nei galimybės viską išcenzūruot, uždraust ir nubaust****, nei įvesti kažkokius totalitarizmus. Todėl reikia, kad ir balsavimas būtų Internete. Ir valdžia būtų stebima per Internetą. Ir t.t., ir t.t..

Negaliu pasakyti, kad toksai pagrindinės žmonių masės požiūris į Internetą būtų klaidingas – tai tiesiog besislenkančios paradigmos požymis. Valstybė ir kitos hierarchinės struktūros po truputį praranda prasmę, žiniasklaida feilina prieš blogus, tuo tarpu visuomenė po truputį tampa panašesne į tą Anonymous grupuotę, turinčią visai kitus dėsnius: visišką demokratiją, nekontroliuojamumą ir netgi grupės neapibrėžtumą. Kas yra Naujoji Lietuva, ta, kuri kuriasi internetuose? Taigi tiesiog bet kas iš mūsų, bet kas, ką apjungia pono Aurelijaus K. kadaise taip gražiai įvardintas bendrakryptis vektorius. Tam nereikia nei pasų, nei gyvenimo kažkokioje teritorijoje, nei kilmės, nei netgi kalbos. Pakanka tiesiog būti ir kažką daryti, netgi nesvarbu, ką, bet tariant, kad tai Lietuvai. Ne geografinei, o tai, kuri yra mūsų galvose.

Tačiau čia ir turim esminį klausimą: Internetas ir kompiuteriai – tai tik techninė priemonė. O štai visokia informacija ir požiūriai – tai jau paradigminiai dalykai, kurie gali veikti nepriklausomai. Nesvarbu, kad naujoji paradigma (laisvė) yra daugiau internetuose, o senoji – daugiau neinternetuose (reale). Naujoji paradigma irgi keliasi į realą***** – ten ir gauname tuos keistus dalykus, kai staiga pasidaro lengviau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, atsiranda naujos pažintys, kartais tiesiog stebėtinai lengvai dingsta socialiniai barjerai. Tačiau senoji paradigma irgi keliasi į Internetą, nes ir jai internetas – tik techninė priemonė. Ir to nereiktų užmiršti.

Senos hierarchinės struktūros puikiausiai lenda į internetus. Vienais atvejais jos dėl to gauna naują, papildomą, demokratinę prasmę, kaip kad Seimo puslapis: jo dėka mes galime atrasti ir įstatymus, ir jų pakeitimo iniciatorius, nors kadaise normaliam žmogui tai buvo neįmanoma******. Bet kitais atvejais vyksta panašiai, kaip su kokia nors politinių partijų reklama: susikuria partija savo portalą ir skelbia ten visokias propagandas, be jokių internetinių galimybių diskusijoms – lygiai kaip anksčiau partiniuose laikraščiuose. Tai jau tiesiog senosios hierarchinės paradigmos perkėlimas į internetus.

Taigi, klausimas apie internetinį balsavimą yra paprastas: kuriai jis paradigmai priklauso, internetinei ar hierarchinei? Ar dėl to, kad balsavimas atsiduria internete, jis įgauna kokių nors naujų demokratinių savybių? Pagrindinė žmonių masė (apie 3/4) galvoja, kad taip. Tai maginis mąstymas: internete juk demokratija, vadinasi į tą demokratiją perkelti rinkimai irgi taps demokratiškais, o išrinktieji bus gerais, skirtingai nuo dabartinių.

Deja, rinkimai nuo internetinio balsavimo nepasidarys demokratiškesniais, nes jie negaus jokių naujų savybių. Nuo internetinio balsavimo ir išrinkti politikai netaps mažiau korumpuotais. Tačiau perkėlus balsavimą į kompiuterius, atsiras tūkstančius kartų didesnės galimybės falsifikavimui, išankstiniam nuperkamam balsavimui ir pan.. Ponas Remigijus Šimašius (beje, kaip ir Eligijus Masiulis – liberalų sąjūdžio narys), teisingumo ministras, atstovaujantis senąją piramidinę paradigmą internetuose, dėsto puikius pavyzdžius apie tai, kaip kyla sukčiavimo balsuojant galimybės, kai vyksta balsavimai paštu (t.y., nuotoliniai balsavimai). Tiktai padaro visiškai nesąmoningą išvadą, esą internetinis balsavimas (t.y., nesaugus ir toks pat nuotolinis, tačiau išvis nepritaikytas jokiam stebėjimui netgi balsų skaičiavimo vietoje) tą situaciją pakeis. Akivaizdu, kaip pakeis: atsiras ypatingi patogumai balsų supirkinėtojams.

Todėl bet kuriuo atveju reikia atsiminti paprastą dalyką: ne technologijos keičia žmones. Žmonės kuria ir naudoja technologijas, patys besikeisdami, atrasdami naujas galimybes. Kaip tos technologijos bus panaudotos – priklauso nuo to, kokiu tikslu jos kuriamos ir kaip naudojamos.

Granatos kūrėjų paradigma – sprogdinti žmones. Todėl net ir moteriškės sugebėjimas pritaikyti tą granatą riešutų smulkinimui – nekeičia granatos esmės. Ji visvien skirta žudymui: būtent tokią paskirtį granatai suteikė jos kūrėjai. Internetinio balsavimo kūrėjai irgi turi idėjų, kam panaudoti tą jų internetinį balsavimą.

Ginklų specialistai nerekomenduoja naudoti granatų virtuviniams reikalams. Jie rekomenduoja tam naudoti virtuvės įrankius. Interneto specialistai nerekomenduoja elektroninio ir internetinio balsavimo rinkimams. Jie rekomenduoja tam naudoti normalius balsavimo būdus.

 

————

* Kad būtų aišku kiekvienam: paradigma – tai tiesiog sistema, kurioje mes mąstome apie kažką. Paradigmos gali būti skirtingos, nors visi jų nagrinėjami dalykai gali sutapti. Pvz., bitės, kurios neša medų, turi savo paradigmą, kurioje jų medus yra jų medus. Tačiau žmonių požiūriu bičių medus yra visai ir žmonių medus. Negalima pasakyti, kad žmogaus ar bitės požiūris teisingesnis ar koks nors aukštesnis – jų mąstymo sistemos visiškai skirtingos, priklausančios skirtingoms paradigmoms. Neseniai JAV pasireiškęs arbatos judėjimas – būtent toks naujos paradigmos atsiradimo atvejis: žmonės nusispjovė į demokratų/respublikonų sistemą ir patys susigalvojo sau kandidatų sąrašus, kurie laimėjo, nepriklausomai nuo to, kad priklausė kokiems nors demokratams ar respublikonams.

** Rytas Staselis, neįtikėtinai gilių įžvalgų politologas, siūlo išvis žiniasklaidai neminėti to asmens – jokiais būdais. Aš irgi tam pritariu, bet visgi manau, kad yra tam išimtis: siūlyčiau, kad minint tą vardą-pavardę, būtų dedami linkai į Pipediją. O ir šiaip, minint politikus, geriau dėt linkus į Pipediją. Kad bet kas Gūglėje atrastų tai, ko reikia, mat tie veikėjai puikiai išsicenzūruoja straipsnius apie save Vikipedijoje, paversdami pastaruosius į kažkokius reklaminius fufelius.

*** Žodis „Internetas“ yra rašomas iš didžiosios, nes tai tikrinis vardas. Pradžioje buvo ARPANET, jungęs kariškius su mokslininkais, paskui nuo jo atsiskyrė MILnet, prisidėjo NSFnet, o kai pagrindiniai reikalai vis vykdavo neapibrėžtoje tarpinėje zonoje, kur vis daugėjo ir daugėjo visokių įstaigų bei kontorų, tai galų gale gavosi, kad tinklus apjungianti tinklo dalis yra visas tinklas – Internet. Tačiau bėdžiai iš VLKK, gyvenantys sao tautinių fantazmų pasaulėlyje, galvoja, kad pvz., „Xerox“, „Internet“,  „Parker“ ir pan. – tai bendriniai žodžiai.

**** Bene geriausias iš paskutinių pavyzdžių – kai kažkokia 70 metų bobutė Delfio komentaruose parašė, kad gėjai yra pagydomi dilgėlėmis per subinę, tai ją berods ir nuteisė už kažkokį smurto skatinimą ar tai kažką panašaus. Čia galime užduoti klausimą: ar tikrai Internetas yra atskiras nuo realybės?

***** Realas – tai tiesiog realas, skirtingai nuo to, ką Interneto nenaudojantys galėtų pavadinti virtualu. O išties nėra nei atskiro realo, nei atskiro virtualo – yra tik žmonės su požiūriais bei skirtingos galimybės bendrauti. Įdomu tas, kad mūsų požiūriai apie bendravimą internetuose ir reale neretai skiriasi tiek smarkiai, kad tai tampa lyg skirtingais pasauliais – skirtingomis paradigmomis. Tai savotiškai primena kažkokią schizofreniją su susiskaldžiusiu mąstymu: internete be problemų galima užkalbinti nepažįstamą žmogų, su juo susibendrauti, nors reale to lyg ir nepadarytume. Bet juk žmonės – tie patys. Kas mus verčia elgtis kitaip? Tiesiog paradigminis jungiklis, esantis mūsų smegenyse.

****** Stasys Šedbaras berods niekur žiniasklaidoje nebuvo paminėtas, kaip to skandalingo operatyvinės veiklos įstatymo kūrėjas, pagal kurį telefoninių pokalbių pasiklausymus prokuratūra ir policija dabar galės daryti net be atskirų teismo sankcijų, pasiremdama prielaida, kad telefono numeris galimai priklauso kažkokiam žmogui, kurio sekimui leidimas išduotas: tyrėjas susigalvoja ir klausosi. Kaip sovietiniais laikais. Nors Seimo puslapis toks kreivas, kad tiesiogiai Šedbaro autorystės prie įstatymo pataisų nieks nenurodo, tačiau ten pat galima surasti tos dienos darbotvarkę, kurioje ir nurodyta, kas ten teikėjas. Įstatymas, beje, jau priimtas, o Prezidentė jį patvirtino.

********* Išnašos – velniškai patogus dalykas. Taip, aš matomai patiriu įtaką.

Internetinio balsavimo privalumai

Elektroninis balsavimas - tai toks, kur kompiuteris balsuoja už tave

Elektroninis balsavimas - toks balsavimas, kur kompiuteris balsuoja už tave

Jau esu rašęs apie bėdas, susijusias su internetiniu ir elektroniniu balsavimu. Bet kadangi vis atsiranda veikėjų, kurie ima zyzt apie kokius nors menamus atsilikimus, pabandysiu iš naujo sudėlioti kai kuriuos svarbius punktus. Ir paaiškinti, kodėl žmonės, turėję reikalų su IT (t.y., realiai suprantantys elektroninio bei internetinio balsavimo niuansus), tampa pačiais aršiausiais internetinio balsavimo priešininkais.

  • Internetinis balsavimas atviriausiu būdu pažeidžia Konstituciją. Konstitucija sako, kad balsavimas turi būti anonimiškas. Tačiau neįmanoma padaryti taip, kad bet koks elektroninis balsavimas būtų ir anonimiškas, ir patikrinamas tuo pat metu. Jei įmanoma balsavimą patikrinti, anonimiškumo nelieka, o jei anonimiškumas lieka, niekas netrukdo absoliučiai neatsekamais būdais pakaitalioti balsus. Lygiai kaip negali būti tuo pat metu ir šviesu, ir tamsu, lygiai taip pat negali būti ir anonimiška, ir neanonimiška.
  • Internetinio balsavimo rezultatų bet kuriuo atveju neįmanoma sukontroliuoti. Balsuojant ant popieriaus, rinkimų komisijos bei stebėtojai gali matyti bet kokias galimas manipuliacijas su biuleteniais gyvai. Tačiau kai viskas vyksta kompiuterio viduje, proceso stebėti neįmanoma, galima tik pamatyti jo rezultatus. Kitaip tariant, balsavimo sistemas valdantys ar prižiūrintys asmenys gauna galimybę nekotroliuojamai falsifikuoti rinkimų rezultatus, vos tik jie pakliūną į kompiuterį ir nustojama skaičiuoti popierinius biuletenius. Ir niekas tokių falsifikacijų negali patikrinti.
  • Internetinio balsavimo įvedimas Estijoje jau parodė, kokios būna pasekmės: ESBO (Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija) ataskaitoje minimi faktai rodo, kad internetinio balsavimo sistemoje nėra realaus apskaitomumo, patikrinamumo, anonimiškumo ir nepažeidžiamumo, taip pat, kad nėra požymių, jog būtų sistemingai šių dalykų siekiama:
    • The project manager accessed the servers for daily data maintenance and backup breaking the security seals and using a data storage medium employed also for other purposes. This practice could potentially have admitted the undetected intrusion of viruses and malicious software.
    • Ataskaitoje minima ir tai, kad fiksuota atvejų, kai balsai gali nukeliauti ne į tą apylinkę, kur turėtų būti balsuota. Tačiau pokyčių nebuvo imtasi, atsikalbant apie tai, esą tai neturi reikšmės ir pan..
    • Estijos spaudoje buvo pranešimų ir apie tai, kad ten esanti balsavimo sistema yra realiai pažeidžiama, tačiau vėlgi Estijos teismai nepriėmė to domėn, kitaip tariant, įvedus elektroninį balsavimą ir aptikus jame manipuliacijų, jos nėra taisomos.
  • Internetinio balsavimo sistemos praktikoje lieka absoliučiai priklausomos nuo įmonių, kurios jas kuria. Tokios įmonės gali daryti praktiškai nekontroliuojamą tų sistemų bei jose esančių duomenų modifikavimą. Praktika rodo, kad bet kokius elektroninius balsavimus įsivedančios šalys tampa priklausomomis nuo tokių įmonių. Estijoje tai „Cybernetica AS“, JAV – „Diebold Election Systems, Inc.“. Visais atvejais, kai bandoma naudoti elektronines ar internetines balsavimo sistemas rinkimuose, yra pastebimi pažeidimai netgi tada, kai visuomenei ir specialistams neleidžiama susipažinti su tų sistemų sandara. Kaip pvz., 2004 prieš Diebold buvo netgi iškelta byla dėl sąmoningo sukčiavimo, parduodant elektroninio balsavimo mašinas, fiksuojančias balsus neteisingai. Kaltinimų ši kompanija net neneigė – sumokėjo milijonines baudas be teismo sprendimo. Tais pačiais metais buvo užfiksuota beveik 7000 neteisingai į Diebold balsavimo automatus įvestų balsų, kai balsuota nuotoliniu būdu. Panašūs incidentai kartojosi ir vėliau, ir ne tik JAV. 2009, kai Suomijoje buvo bandoma panaudoti elektroninio balsavimo sistemas savivaldos rinkimuose, buvo užfiksuoti šimtai atvejų, kai balsai būdavo skaičiuojami neteisingai, todėl trijose apygardose vien dėl šių priežasčių rinkimų rezultatai buvo panaikinti Aukščiausiojo Teismo, o daugiau bandymų naudoti elektronines balsavimo priemones nebuvo. Tai tik keli iš daugybės panašių pavyzdžių.
  • Lietuvoje žymiausiais elektroninių balsavimų šalininkais tampa politikai, keliantys abejonių dėl to, ar jie nesuinteresuoti būtent elektroniniu ar internetiniu balsavimu. Už elektroninį balsavimą agitavęs susisiekimo ministras Eligijus Masiulis (jo ministerija sukūrė ir darbo grupę tokiai sistemai kurti) per VSD skandalus pagarsėjo, pareiškimu, kad Seimas neturi teisės tirti VSD veiklos. Vėliau Susisiekimo ministerija siūlė Vyriausybei įdiegti visuotinę elektroninių ryšių sekimo sistemą, kurią prižiūrėtų VSD. Kitas agitatorius už internetinius balsavimus – Arūnas Valinskas, pagarsėjo tiek, kad jam teko atsistatydinti iš Seimo pirmininko pareigų.
  • Lietuvos Vyriausioji Rinkimų Komisija neturi netgi elementarios kompetencijos elektroninės informacijos valdymui, tačiau agituoja už internetinius rinkimus. Kaip tiesiog anekdotiškas pavyzdys – net jų pranešimai spaudai yra nedatuojami, t.y., išoriniam stebėtojui nėra galimybės nustatyti, kada dokumentas, pvz., pranešimas apie „sėkmingai tęsiamus internetinio balsavimos sistemos kūrimo darbus“ buvo paskelbtas – ar šiandien, ar prieš 5 metus (pabandykite patys išsiaiškinti, kada). Tokia vieša nekompetencija jų pačių puslapyje – tai tiesiog bendros informacijos valdymo nekompetencijos atspindys, nes faktai apie tai, kaip jie elektroninius duomenis valdo realybėje – dar baisesni: ši kontora netgi nesugeba pasiimti kandidatų duomenų iš elektroninių sistemų. Ir šie IT aliteratai agituoja už kompiuterizuotus balsavimus.
  • Internetinės balsavimo sistemos yra labai lengvai pažeidžiamos virusų, galinčių apkrėsti balsuotojų kompiuterius. Balsavimo metu tikslingai sukurta virusinė programa gali lengvai perimti vartotojo prisijungimo duomenis ir pati prabalsuoti tokiu būdu, kokį nurodys viruso kūrėjas. Tokios saugumo spragos yra nepanaikinamos, nuo jų apsisaugoti neįmanoma, tačiau tokiomis landomis balsavimui yra suinteresuotos ir užsienio šalių žvalgybos. Lietuvoje esančios valdiškos elektroninės sistemos irgi nepasižymi saugumu – žinomi ir atvejai, kai buvo atrasti lengvo įsilaužimo metodai į Sodros svetaines, ir įsilaužta į VMI sistemas.
  • Internetinės balsavimo sistemos atveria kraštutinai dideles galimybes pirkti rinkėjų balsus. Tradicinio balsavimo atveju balsų pirkimas yra gana komplikuotas ir nesunkiai susekamas pagal vadinamuosius balsavimo autobusiukus, kuriems tenka stvovėti visai netoli nuo balsavimo vietų, nes balsuojantiems tenka neštis į autobusiuką biuletenius užpildymui. Internetinio balsavimo atveju balsus supirkinėti pasidaro idealiai lengva – pakanka turėti kompiuterį su interneto ryšiu ir balsus supirkinėti bet kur.

Čia pavardinau tik kai kuriuos iš esminių elektroninio bei internetinio balsavimo privalumų. Neabejoju, kad galima būtų pridėti dar krūvas visokių gėrybių.

Eligijus Masiulis, VSD ir mūsų paštas.

Visai menka žinutė apie tai, kad bus keičiama tvarka, pagal kurią teisėsaugos institucijos gali sekti žmones, išties žymi tikrą lūžį: VSD už 2,19 milijono kurs kažkokią ten duomenų bazę, per kurią teisėsauga pagal kažkokią naują Vyriausybės tvirtinamą tvarką, nesikreipiant į ryšio tiekėjus su teismo sankcija, žinos kas kam ką rašo ir kas kam kur skambina – apie tai praneša Alfa ir BNS. Bent jau man nei abejonės nekyla, kad „organizuoti nusikalstamumai“ bei visokia „kova su terorizmu“ čia – tiktai pretekstas.

Taigi, jei iki šiol reikėdavo teismo sankcijos, o paskui ir ryšio tiekėjo pastangų, dabar jau bus nereikalingi tie biurokratiniai trukdžiai. O viską užtikrins VSD. Kad visiems patogu būtų. Tas pats VSD, kuris jau užtikrino ne kartą, kad kam nors patogu būtų – apie skandalingas Vytauto Pociūno, Eglės Kusaitės, Gatajevų šeimos istorijas, susigalvotas Vanagų grupuotes ir panašius dalykus yra girdėję netgi tie, kas stengiasi apie politiką nežinoti išvis nieko. Trumpai tariant, sveiki atvykę, brangūs skaitytojai, į 1984-uosius, kur mums visais gyvenimo klausimais padės Meilės Ministerija.

Ir visai nenuostabu, kad šitą reikalą, pasirodo, kuruoja ne kas kitas, o Susisiekimo Ministerija, kurios vadas Eligijus Masiulis jau taip aktyviai agituoja už antikonstitucinį balsavimą internetu. Toks balsavimas, kaip žinia, puikiai leistų sekti, kas už ką balsavo. Ir daug lengviau leistų falsifikuoti bet kokius rinkimų rezultatus. Ir visai nesvarbu, kad tai antikonstituciška – Eligijus Masiulis taip nori mums visiems šio patogumo. Jo vadovaujama Meilės Ministerija mus taip myli.

Eligijus Masiulis, susisiekimo ministras, Lietuvos liberalų sąjūdžio partijos vadas, su VSD buvo susietas dar 2006 metais, kai kilus valstybininkų skandalui, ėmė skelbt pareiškimus, esą seimūnai neturi teisės tirti šitų dalykų (galima tai atrasti pvz., 2006 Alfa/Panorama straipsnyje). Pasigirdo ir kalbos, kad jo rinkimai buvo finansuojami iš Dujotekanos pinigų: galima jį atrasti tarp labiausiai šios firmos remtų seimūnų – sąrašą skelbia Nemalk.lt. Jau šioje kadencijoje, Eligijui Masiuliui tapus susisiekimo ministru, buvo pastebėta keista koreliacija tarp Liberalų sąjūdžio rėmėjų ir įvairių susisiekimo interesų turinčių firmų – apie tai galima rasti irgi Nemalk.lt (šitas puslapis turi labai gerą duomenų bazę, rekomenduoju).

Panašu, kad nors daug kas ir stengėsi, kažkokius judesius bandė daryti net ir Dalia Grybauskaitė, apsivalymas visgi neįvyko, dar daugiau, jis normaliai net ir neprasidėjo. Nors iš VSD vado pareigų ir buvo atleistas KGB karininkas Arvydas Pocius, įvairios abejonės dėl sąryšių tarp VSD, FSB, Dujotekanos ir kai kurių kitų grupių ir struktūrų – liko, kaip buvę.

Aš nemanau, kad Eligijus Masiulis norėtų atsistatydinti pats. Bet aš manau, kad jis privalo atsistatydinti arba turi būti išmestas. O VSD… Manau, kad po tiek skandalų šią kontorą išvis derėtų išformuoti. Nes panašu, kad blogiau nebus.

O ką daryti mums? Pirmiausiai – kelti triukšmą, kol dar nespėjo tų kliedesių padaryti. Platinti informaciją visur, protestuoti, etc.. O paskui – bus matyt. Blogiausiu atveju – gal spėsim ir išemigruoti.

Elektroninis balsavimas, korupcija ir durnumas

Kai koks nors politinis veikėjas pradeda skleisti kliedesius apie tai, kad reiktų diegti elektroninę balsavimų sistemą, aš tai suprantu, kaip vieną iš dviejų: arba nemokšiškumą, arba korupciją. Nemokšiškumą, jei politikas nežino, kad Konstitucija numato anoniminį balsavimą. Korupciją – jei jis žino, ir nepaisant to, visvien dėl kažkokių paskatų siūlo. Kai elektroninį balsavimą siūlo vienas-kitas su IT susijęs žmogus, aš tai irgi galiu įvardinti arba kaip nemokšiškumą, arba kaip korupciją. Nemokšiškumą, jei IT specialistas nesugeba suprasti, kad elektroninis balsavimas su slaptumo garantijomis ir rezultatų patikrinamumu yra praktikoje neįmanomas. Korupciją, jei jis bando prastumti žinomai blogą sprendimą.

Elektroninio balsavimo klausimas išties yra toks paprastas, kad apie jį išvis net nėra prasmės diskutuoti: viskas apie šį klausimą parašyta Konstitucijos straipsniuose nr. 55, 78 ir 119, teigiančiuose, kad balsavimas yra slaptas.

Slaptas balsavimas kelia paprastą ir matematiškai neišsprendžiamą reikalavimą: balsavimas turi likti slaptu, anonimišku, kartu išvengiant falsifikavimo galimybių. O dabar pabandykime įsivaizduoti, kaip jūs anonimiškai identifikuojate save, kaip rinkėją kažkokioje balsavimo sistemoje. Nagi? Identifikuojate save, likdamas anoniminiu? Manau, kad nereikia didelio proto, norint suprasti, kad toks anoniminis identifikavimas primena truputį nėščią paauglę.

Taip, teoriškai yra nagrinėjamas modelis su vadinamaisiais vokais, kur koduoti pranešimai maišomi, o jau paskui dekoduojami, etc., tačiau tasai modelis yra tiktai teorinis – esmė ta, kad jei vokai, identifikuojantys asmenį, yra nepanaikinami, lieka galimybė labai lengvai atsekti, kas už ką balsavo, o jei panaikinami – nelieka galimybės perskaičiuoti balsus ar patikrinti balsavimo švarumą. Beje, tos pačios bėdos yra ne tik su internetinėmis, bet ir išvis su bet kuriomis elektroninio balsavimo sistemomis, atliekančiomis balsuotojo identifikavimo procedūrą.

Tad net nesigilinant į technines smulkmenas, klausimas susiveda pirmiausiai į tai, ar kažkas iš politikų ar interesų grupių nori prastumti įstatymą, vienareikšmiškai pažeidžiantį Konstituciją, ar tiesiog nesusipranta, kad toks įstatymas gali galioti tik po Konstitucijos pakeitimo. Tai vėlgi mane verčia užduoti klausimą – ar tai kažkieno nemokšiškumas, ar tiesiog korupcija?

O jau techninių smulkmenų, net jei balsavimas būtų neanoniminiu, neslaptu, galėtų kilti nepaprastai daug. Apie jas aišku geriausiai papasakotų bet kuris IT specialistas. Ir pradedant istorijomis, kaip JAV balsavimo dėžės, kaip kokiose interneto apklausose skaičiuodavo vieną balsą už dešimtį, ir istorijas apie tai, kad balsavimo sistemos tampa keistai įslaptintomis, dėl ko išvis niekas negali jų patikrinti. Ir žinoma, bet kuris IT specialistas jums patvirtins, kad dažniausiai būtent elektroninius duomenis falsifikuoti yra paprasčiausia – tiesiog keliais mygtukų paspaudimais. Net sovietmečiu balsavimai buvo patikimesni, nei tie, kuriuos duotų kažkokios internetinio balsavimo sistemos. Įdomu, kodėl kažkam gali prireikti balsavimų, primenančių kokio nors internetinio puslapio apklausas, kur prisukčiauti galima pačiais įvairiausias būdais, netgi tokiais paprastais, kaip balsavimas pagal susitarimą?

Ypač juokingai atrodo, kai kas nors ima siūlyti pasiremti kokia nors kažkieno patirtimi – „darykim, kaip kiti“. Galiu atkreipti dėmesį, kad balsavimo sistemas jau belenkiek metų kuria įvairios firmos. Tai pavyzdžiui, balsavimo sistemos tokiems renginiams, kaip Eurovizija ar pan.. Ir jau tikrai neverta abejoti, kad jas bandoma padaryti saugiomis. Ir puikiai žinome, kaip jose prasukami visokie balsavimų rezultatai. Gal kažkas iš valdžiažmogių norėtų būtent tokių balsavimų? Tiesą sakant, net neabejoju, kad kažkam panašią sistemą turėti būtų visai patogu.

Taigi, dar kartą noriu pakartoti tą patį savo klausimą: ar internetinių balsavimų šalininkai yra tiesiog nekompetetingi nemokšos, kliedintys apie tai, apie ką neturi nei žalio supratimo, ar tai tiesiog rinkimus norintys klastoti korupcionieriai? Aš negalėčiau į šį klausimą atsakyti.