Kadangi pažadėjau paskelbti, jei jau niekas neatspės, kaip dėl H raidės nebuvimo gudai lietuvius pravardžiuodavo, tai ir skelbiu.
Kaip sako, Dzūkijos pakraščiuose, ten, kur buvo etninės lietuviškai ir gudiškai kalbančių žemių ribos, o šalimais būdavo lietuviški ir gudiški kaimai, XIXa. pabaigoje ir XXa. pradžioje gudai lietuvius vadindavo gigūnais – гигуны, гигун.
Tai buvo susiję su lietuvišku nesugebėjimu ištarti H garsą: lietuviai vis jį keisdavo į G. Tuose pakraščių kaimuose buvo gan ryškus kalbų maišymasis, daugelis gudų vartodavo nemažai lietuviškų žodžių, o dzūkai, gyvenę aplink, irgi prisirankiodavo slavizmų. Ir vieni su kitais lengvai išmokdavo susišnekėt, vieni kitus suprasdavo, tačiau akcentas būdavo ryškus: gudai vietoje G vis sakydavo H, o lietuviai vietoje H vis sakydavo G. Tai už tai ir gavo mūsiškiai pavadinimą – gigūnai.
O patys gudai nuo seno mūsiškių vadinami buvo bulbašais. Nes bulvėmis maitindavosi dar atkakliau, nei lietuviai… Nors šiaip jau papročiai buvo nepaprastai panašūs, kaip ir apsirengimas, gal tik krisdavo į akis tuomečiams tyrinėtojams, kad gudai labiau mėgsta žydrą spalvą, kurios lietuviai kažkodėl vengia.


Žolinės, nesvarbu, ką apie jas bešnekėtų visokie krikščionys, yra akivaizdi net ir krikščionims pagoniška šventė, antrą gyvybę įgijusi atvirai pagoniškų rastamanų ir pusrastamanių dėka. Tad kai Žolinių proga pasipila krikščioniški pezalai apie šventų mergelių procesijas, žygiuojančias į dangų, kur jos bus paimtos (!!!), o dar prie to prisideda ir svaičiojimai apie visokias Marijų žemes, man tik vienas klausimas kyla: kodėl absoliuti mažuma religinių fanatikų turi tokias išskirtines tribūnas savo briedui skleisti?
