Tag Archives: muzika

Vengrų grupė Omega

Užrodė čia man, kas per dzyvai – Bacevyčia vėl, pasimaišė FB 🙂 Jau neatsimenu, ar apie Omegą rašiau ką nors, ar nerašiau, bet jei ir rašiau, tai verta pažiūrėt ir paklausyt vėl. Nuostabu, kad tokia grupė galėjo atsirasti komunistinėje Vengrijoje. Nenuostabu, kita vertus, kaip jie turėjo atrodyti – pirmame klipe įspūdingai viskas matosi, stovi, kaip kokie kareivėliai iš SSRS armijos choro…

1969 metų gabalas „Gyöngyhajú lány“ (išvertus reikštų „mergina su perlų plaukais“) tapo hitu, tarp kitko, puikiai jį pergrojo Keistuolių teatras

O čia – kitas senovinis Omega gabalas, bet jau atliekamas kartu su Scorpions, 1994. Gabalas vadinasi „Fekete pillangó“ („juodasis drugelis“):

Štai tokia vengriška grupė, nuo kurios dainų kadaise svaigo ir mūsiškiai hipiai.

Man patinka Natalija Zvonkė

Man netgi patinka tas mėšlas, kuris yra liejamas per TV ekranus, spaudą ir visokius portalus – apie tai, kaip Natalija Zvonkė padarė tą, kaip padarė aną, koks ten jos užpakaliukas ir kad ji dainuoja. Patinka, nes galvoju apie tai, kaip visokie silpnapročiai šito klauso, šitai žiūri ir už šitai vienaip ar kitaip sumoka. Jiems parduoda šūdą, o jie sumoka, suvalgo ir dar apsilaižo. Ir perka dar ir dar. Tai fantasmagoriška, tai netgi didinga, tai kaip kokia propagandinė mašina, veikianti be trikdžių, gražiai ir negailestingai. Tai nuostabu. Na, ir kas, kad aš plūstuosi apie supuvusią žiniasklaidą arba šlamštą gaminančią muzikos industriją – daugumą žmonių ta mašina puikiai sudoroja ir būtent tai yra tikrasis efektingumo rodiklis.

Bet labiausiai man patinka pati Natalija Zvonkė, kaip žmogus. Patinka, nors aš jos nepažįstu. Ji nuostabi, žavinga, tikslo siekianti moteris, kuri iš silpnapročių budulių sugeba užsidirbti pinigus, jiems nieko neduodama. Ji apsimeta kvaila blondine, o beveik visi tuo ir patiki. Ji paruoda fufelį ir neduoda nieko. Na, gal būt, visgi atiduoda tą dalelę savęs, kurią atima visokios kaukės, bet neduoda tiems buduliams nieko, ką galėtų duoti tikra moteris – nei šilumos, nei supratimo, nei meilės, nei rūpesčio – nieko. Ji sugeba parduoti save, savęs neparduodama.

Aš niekad nesu matę Natalijos Zvonkės gyvai, aš netgi nesidomiu ja, aš beveik nieko apie ją nežinau. Aš tiesiog norom nenorom užtinku tai vieną, tai kitą jos paminėjimą. Kažkokius gandus ir nuotrupas. Ir žinot, vat palyginu aš su kokia nors Nijole Pareigyte, kur jau antrą kartą „anoniminiams niekadėjams“ teko viešinti plikas nuotraukas apie tai, kaip ji su šunim. Arba Oksana Pikul, kurios pliką tarpkojį dar 2002 matė nuotraukose kas papuola ir kuri ne taip seniai išsioperavo papus, kad tik šitai parodytų TV. Tai irgi darbas – pagalvokit, ar parsiduotumėt panašiai? Kiek reikia gyvenime patirti, kad dėl pinigų išsioperuotum? Žvaigždės gyvenimas gražus tol, kol esi į ją žiūrintis silpnaprotis budulis. Bet kai esi žvaigžde, tas gyvenimas neretai tampa košmaru, panašiu į pragarą. Ir tikrai nedaugelis tą pragarą pereitų. Ir Nijolė Pareigytė, ir Oksana Pikul, ir Natalija Zvonkė žino, kas tai. Bet buduliai nežino ir už tai moka. Jie tušti, ir moka už tai, kad jų tuštumą kažkas užpildo pigiu šlamštu. Tai objektyvus poreikis, nešantis pinigus ištisai industrijai.

Na ir kas, kaip ją rodo žiniasklaidos ar ką apie ją kalba visokie ten durniai – faktas yra faktas, Natalija Zvonkė pasidarė sau vardą, gavo už tai pinigų, o visokiems durniams, iš kurių uždirbtas pelnas, telieka smaukyti, žiūrint į jos nuotraukas ir klausantis jos dainelių. Na, gal ir ne jos dainelių ir gal ir ne jos sudainuotų, koks skirtumas, kam ten rūpi? Kitos žvaigždutės uždirbinėja iš iš visokių rėmėjų, dar kitos bando dainuot gerai, bet nei iš tolo neprilygsta gerbėjų skaičiumi. O Natalija Zvonkė ėmė ir padarė. Kruvinu prakaitu, nusižeminimu, iškęstomis nuoskaudomis, persekiojančiu įvaizdžiu – padarė ir viskas.

Natalija Zvonkė buvo netgi ištekėjusi – ne už kokio prašalaičio, o už žmogaus, kuris sukasi toje pačioje industrijoje. Ir puikiai žino, kas yra kas. Kas yra palaida, o kas protinga. Praknisti šimtams tūkstančių budulių protą, pavaizduoti Zvonkę iš TV, kartu nepasiduoti su belenkuo iš prodiuserių ir tapti tikru estrados simboliu, ir netgi be dainavimo – ar daug moterų tai sugebėtų? Natalija Zvonkė yra nuostabi moteris, turinti geležinę valią.

Budulių yra, budulių buvo, budulių bus. Ir jie taip pat gali atnešti pinigus. Na, tai kodėl gi tų pinigų nepaimt? Na gerai, kažkas vadina tai  amoralumu, parsidavinėjimu, dvasine prostitucija, apsimetinėjimu ar dar kaip nors panašiai, bet juk visi mes vienaip ar kitaip parsiduodam. Tai jei jau parsiduodam, tai parsiduokim brangiai. Minutėlė gėdos ir pinigai kišenėj. O manot, lengva? Prostitutės, kurios prie stoties, irgi dirba pagal valandinius tarifus, ir dainuoja kai kurios ne blogiau tur būt. Ir duoda. O kiek uždirba?

Aš žaviuosi Natalija Zvonke. O buduliai, iš jos laidantys juokus – sumoka jai pinigus ir lieka tikrųjų durnių vietoje. Nes jie ir yra durniai. Net ir žiniasklaida neturi, kur dėtis – ji rašo apie Nataliją Zvonkę. Rašo netgi tada, kai nieko įdomaus nevyksta. Todėl, kad tai Natalija Zvonkė. Jai nereikia plikų fotkių su šunim.

Iron Maiden ir FM – That Girl

„That girl“ – gabalas senas senutėlis, popsiškas, tačiau gražus 🙂

Pradžioj – Iron Maiden (klipas – tiesiog kažkokio fano montažas, o ne originalus atlikimas):

O čia – originalas, FM:

Sakyčiau, Iron Maiden nesulyginamai stipriau. Ir kas įdomu – perdirbta taip, kad net sunku suprasti, kad tai visgi ta pati daina 🙂

Semiotika ir bebrai, tfu, elniai ir stiliagos

Kai rašiau klausimą-mįslę apie elnius ir semiotiką, negalvojau, kad bus taip sunku atspėti. Ir netgi kai komentaruose parašiau apie megztukus, jau galvojau, kad viskas, šakės, mane kas nors tikrai pavadins žioplu, nes nesugebu net klausimo suktesnio užduoti. Bet pasirodo, kad ne taip viskas paprasta visiems. Labai jau simptomatiškas čia buvo , ilgai ilgai bandęs krapštyti vieną ženklą, ieškodamas jo prasmių ir netgi kitų ženklų tame ženkle, nepaisant kartojimų, kad ieškotų kito. Gal aš tiesiog nepagalvojau, kad atskirti ženklą, prasmę ir reikšmę – ne taip jau paprasta?

Mada, noras išsiskirti iš minios, naujovių troškimas – paprasti dalykai, kurių turime savyje visi: juk tai tik paprasta saviraiška. Turėjo to ir žmonės, gyvenę Stalino laikais. Tik kad visi tokie bandymai buvo be gailesčio persekiojami. Reikalai kiek sušvelnėjo prie Chruščiovo, dar labiau sušvelnėjo prie Brežnevo, dar labiau – prie Gorbačiovo, tačiau ir dabar neretas pagyvenęs metaliūga ar pankas gali prisiminti, kaip netgi kokiais 1989 mentai galėjo supakuoti ir išsivežti mentūron, pasiremdami kažkokiu straipsniu apie netvarkingą išvaizdą: ilgi plaukai ar odinė striukė jau galėjo tapti tam pagrindu.

Filmukas – kažkokio dokumentinio filmo fragmentas iš Chruščiovo laikų. Švelnios užuominos suprantamos nesunkiai: nešioji spalvotą kaklaraištį, šoki fokstrotą, atrodai geriau, nei reikia – reiškia, kad tave reikia perauklėti. Kad neišsidirbinėtum su savo keistais šokiais, per gerais drabužiais ir nenoru dirbt kolchoze ar prie konvejerio.

Kaip beatrodytų absurdiškai – antraštė „Сегодня ты играешь джаз, а завтра родину продашь“ („šiandien tu groji džiazą, o ryt parduosi tėvynę“) – buvo visiškai reali ir nejuokinga. Ir tai – ne Stalino laikai, o jau įsivažiavęs Chruščiovo atšilimas, 1961 metai – šitokį straipsnį berods Izvestija išspausdino. Bugis-vugis, svingas, fokstrotas – tokie buvo draudžiamieji šokiai. Madingas kostiumas su plačiais pečiais ir siaurėjančiomis kelnėmis – priežastis išmetimui iš komsomolo. Ir jau neduokdie, jei apsivilksi spalvotus languotus marškinius ar užsiriši ryškų kaklaraištį – čia jau galima ir į mentūrą pataikyt.

Atvira kova prieš kitaip atrodančius prasidėjo apie 1949, kai vedantysis sovietinio „humoro“ žurnalas „Krokodil“ išspausdino straipsnį apie šokius-pokius ir naujas madas mėgstantį jaunimėlį. Straipsnis taip ir vadinosi – „Stiliagos“. Stalino laikais pradėta kova prieš mažorų išsikalinėjimus (taip tais laikais vadintas auksinis jaunimas) nebuvo sėkminga. O dar po kokio dešimtmečio, prasidėjus chruščioviniam atšilimui, ėmė rastis ir pogrindinės drabužių siuvyklos, ir srautas siuntinių iš užsienio, tada ir stiliagų pasidarė visai daug. Ir tai jau nebūdavo vien mažorai, greičiau atvirkščiai – tai būdavo tokie patys atskilėliai nuo oficialios tvarkos, kokie vėliau pradėti vadinti hipiais.

Būtent tie patys subkultūriniai atskilėliai – kontrkultūriniai stiliagos ir atnešė į rusų, o paskui ir į lietuvių žargonus tokius žodžius, kaip „mentas“, „našarom“, „brodas“, „farcovščikas“, „žlobas“, galų gale – ir „čiūčia“ 🙂 Taip, tas gabalas – „Chattanooga Choo Choo“ gavo netgi atskirą, žargoninį pavadinimą. Simbolizmas buvo labai ryškus – sėsti į traukinį, kuris išskraidins į gėrio kraštus – tai buvo simbolis, ženklas – reiškiantis ir pasilinksminimą, ir atitrūkimą nuo sovietinės realybės.

Būtent tais laikais atsirado vienas geras išradimas – gramofoninių įrašų prietaisai, skirti garsiniams atvirukams įrašinėti (ei, seniai, prisimenate tuos kioskelius, kur buvo galima įrašyti sveikinimą į specialų atviruką už keletą rublių?). Greitai kažkas pastebėjo, kad puikiausiai įrašus galima daryti plėvelėje, skirtoje rentgeno nuotraukoms. Šitaip atsirado pirmieji nelegalių įrašų platintojai Sovietų Sąjungoje – o jau juostiniai magnetofonai pasirodė vėliau.

O kur čia elniai? Tiesiog ant megztukų. Neaišku, kokiais keliais, gal irgi per filmus bei žurnalus, mada persimetė ir į megztinius bei jų raštus. Ir čia dominuoti ėmė elniai: sąlyginai nesudėtingas raštas, tačiau irgi simboliškas. Ir žinoma, kai drabužiai buvo pakankamai brangūs, tokie megztiniai tapo vienu iš prieinamiausių būdų tapti madingu, vienu iš tų ženklų, kurie tapo tiesiog neatskiriama stiliagų simbolizmų dalimi. Ir žinoma, kad nukentėti buvo galima net ir už tuos pačius ant megztukų pavaizduotus elnius…

Kur bėga tie elniai? Gal būt į kitą gyvenimą, o gal tiesiog nuo milicijos ir draugovininkų… Taip ar anaip, elnias – labai simboliškas, ryškus, ikoniškas simbolis.

O jau vėliau atsirado ir hipiai, ir montanos, o dar vėliau – ir pankai su metalistais… Tačiau šios subkultūros vystėsi žymiai trumpiau, palikdamos gerokai menkesnius pėdsakus, nesukurdamos tokios ryškios ženklų sistemos.