Tag Archives: sausio 13

Sausio 13 prisimenant

Aš Sausio 13 nenoriu pasakoti kažkokių istorijų. Gal nebent pasiūlyčiau paskaityti vieną, kuri pačią esmę parodo – ją ponas Vytautas Vorobjovas labai gražiai aprašė. Būtent tokiose istorijose ir pasimato, kaip žmones suvienija bendras supratimas apie kiekvieno laisvę. Aš gal ir nenorėčiau aiškinti, nes tai šiaip jau senų perdylų užsiėmimas – pasakoti apie praeitį ir taip toliau. Bet nu ką daryt, jei tas jaunimas nesupranta? 🙂

Išsyk pasakysiu svarbiausią: nesvarbu, kas ką bešnekėtų, žmonės eitų ginti savo laisvės vėl. Eitų ne todėl, kad šita valdžia gera ar šita valdžia bloga, o eitų tiesiog dėl savo asmeninės laisvės. Eitų todėl, kad tai yra Lietuva, kurioje kiekvienas iš mūsų gyvename taip, kaip nusprendžiame. Eitų todėl, kad tai laisvė rinktis pačiam, nesvarbu, koks bebūtum. Eitų todėl, kad niekas nenori savo paties laisvės atiduoti į svetimas rankas.

Laisvė kelio ženklas

Laisvė - tai tiesiog galimybė rinktis. Ir arba gali rinktis, arba negali. Tie, kas žuvo Sausio 13, pasirinko laisvę. Nes kitaip jie nebūtų galėję rinktis. Mes visi pasirinkom laisvę. Taip Lietuva ir išėjo iš Sovietų Sąjungos. Nepriklausomybė pasidarė faktas.

Jei manęs kas paprašytų apibrėžimo, negalėčiau pasakyti, kas išties yra Lietuva. Tai, tur būt, yra kažkokia kiekvieno iš mūsų bendra dalelė, kuri mus jungia. Kažkokia dalelė, kur nevalia kištis niekam iš šalies. Kiekvieno iš mūsų, skirtinga, bet visvien mūsų, o ne pašalinių Lietuva. Lietuva, kuri yra mūsų galvose. Ir nesvarbu netgi kaip kiekvienas tą Lietuvą apibrėžiame: mes čia tiesiog gyvename, čia mūsų draugai, čia mūsų gabalėlis laisvės ir galimybių, čia mūsų giminės, čia mūsų atsiminimai, vaikai, praeitis, ateitis, svajonės, norai ir dar kažkas. Kiekvieno kažkas. Kažkas, ką nori išsaugoti. Kažkas, ko nenori prarasti. Kažkas, kas yra mums svarbu.

Kiekvienas mes turime tą bendrą kažką, kas mus jungia. Kažką, kas bendra man, kokiam nors mokytojui, darbininkui, šlavėjui, ministrui, valkatai ir menininkui. Kažką, kas tiesiog mums leidžia jaustis savimi ir būti kartu. Kartu – vienoje šalyje, nesvarbu, kokie mes bebūtume. Gal būt tas mus jungiantis dalykas vadinasi laisvė. Teisė spręsti pačiam. Gal ji sunki, bet tai laisvė.

Žmonės, kurie Sausio 13 ėjo ginti TV bokšto, Aukščiausios Tarybos, Vyriausybės, LRT – tai tiesiog paprasti žmonės. Tokie, kaip kiekvienas iš mūsų, nes mes ir buvom kiekvienas toks. Mes ėjom ne dėl to, kad valdžia kažkokia, o tik dėl to, kad visi labai gerai supratome: yra žmonių pasirinkimo laisvė ir yra režimas, kuris tos laisvės nepalieka. Kiekvienam buvo aišku, kad jokios laisvės nebus, jei ta trapi, dar tik žodžiais nepriklausoma Lietuva žlugs.

Lietuvos Nepriklausomybė tuo metu buvo tik deklaracija, tačiau ji buvo kiekvieno laisvės deklaracija. Ir kiekvienas pats tiesiog apsispręsdavo: būti nepriklausomu ar likti vergu. Ir atitinkamai žmonės ėjo. Ėjo, nes teisė nuspręsti pačiam – tai tokia teisė, kurios negali atsisakyti.

Budėti ėjo dešimtys ir šimtai tūkstančių. Budėti eidavo kiekvienas tada, kai galėdavo. Daugybė žmonių tiems, kas sėdėdavo ten naktimis, nešė maistą, daugybė prie Parlamento praleisdavo dienas, naktis ir ištisas savaites. O budintys tiesiog laukė, kol atvažiuos tankai, kareiviai ir ims šaudyti. Laukė tiesiog tam, kad gyventų laisvais. Arba kad mirtų, bet visvien liktų laisvais. Tai juk paprasta.

Būtent tada, Sausio 13, viskas stojo į vietas galutinai: yra sena nusikaltėlių gauja, žudikai, kurie tos laisvės nenori duoti. Ir yra nauja, mūsų galvose esanti Lietuva – tas kažkas, ko aš išties negaliu apibrėžti. Ir laisvė priklauso tik nuo mūsų, nuo kiekvieno iš mūsų. Ir geriau mirti, negu prarasti savo laisvę spręsti, nes be laisvės gyvenimas nėra gyvenimas.

Tai buvo paprasta, visus vienijanti mintis. Tokia paprasta, kad ją vienodai suprato kiekvienas – pradedant buduliais ir baigiant inteligentais. Tuo metu dingo bet kokie barjerai – megztos beretės rado bendrą kalbą su pankais, turginiai – su policininkais, įstaigų vadovai – su darbininkais. Rusai, lenkai, lietuviai, tikintys ir ateistiški, jauni ir seni – visiems galvose buvo tas pat: arba pats renkiesi, arba už tave nuspręs kiti. Ir tie kiti tau laisvės neduos.

Po Sausio 13 žmonių minios aplink Aukščiausią Tarybą nesumažėjo – gal netgi atvirkščiai, išaugo. Kai kuriuos užsieniečius stebino, kad tėvai ateidavo su vaikais. Labai paprastai viską įvardino viena mama, sėdėjusi prie laužo su savo vaikais: „geriau mes mirsim čia, negu liksim gyvi tame režime, nes taip, kaip mano tėvams teko gyventi teko prie Stalino, geriau negyventi išvis„. Visiems ten buvusiems šitai buvo tiesiog savaime aišku.

Po Sausio 13 šitai pasidarė aišku ir tiems, kas žudė. Jie suprato, kad laisvę iš mūsų atimti gali tik vienu būdu – per kalnus lavonų, per kraujo upes, per beginklių žmonių skerdynes, kurias pamatytų visas pasaulis. Jie tai būtų galėję padaryti, bet tai būtų sukėlę staigią visos Sovietų Sąjungos katastrofą, kuri ir taip jau buvo netoli. Jie išsigando mūsų. Mes laimėjome, nes mes patys nusprendėme likti laisvais.

Dabar tie, kas tada buvo vaikais, jau išaugo. Išaugo, gal nepamatę visus traiškančios sovietinės sistemos, bet užtat pamatę laisvę, kurioje patys gali nuspręsti, ką daryti. Nuspręsti, ar būti kairiuoju, ar dešiniuoju. Nuspręsti, kur mokytis, kur dirbti. Nuspręsti, ar gyventi Lietuvoje, ar emigruoti. Nuspręsti praktiškai viską, ką galima nuspręsti. Ta laisvė yra tokia didelė, kad daugelį ji baugina, bet būtent laisvė yra tas dalykas, kurio negali atsisakyti, ją gavęs.

Būtent todėl aš labai gerai žinau: nesvarbu, ką šneka kokie nors propagandistai – jei vėl taip būtų, vėl viskas būtų taip, kaip jau buvo. Minios žmonių eitų ginti Parlamento – ir ne dėl valdžios, o dėl savęs, dėl savo laisvės.

Sausio 13

Kažkada aš rašiau, kodėl nenoriu kalbėti apie Sausio 13. Trumpai tariant, todėl, kad tai tiesiog ne ta tema, kur labai norėčiau dalintis savo jausmais ar prisiminimais. Kita vertus, visgi aš noriu parašyt, ką galvoju. Gal tiesiog tam, kad lengviau būtų suprasti tiems, kas yra jaunesni.

Sausio 13 – tai tikrosios pergalės diena. Tikros, o ne vien deklaruotos nepriklausomybės diena. Tada dar tai neatrodė taip tikra, bet mes tuo tikėjome taip labai, kad buvome pasiryžę viskam. Praėjo pora dešimtmečių – ir mes jau ne tikime, o žinome. Tai atrodė labai naivu, bet labai tikra – stovėti kažkur gatvėje tam, kad tave galėtų nužudyti. Būtent tam, kad tave galėtų nužudyti. Kad nužudę, jie pralaimėtų. Ir jie pralaimėjo. O mes laimėjome.

Rytas Staselis siūlė pažiūrėti į Sausio 13-osios sąrašą, kuris Vikipedijoje kažkodėl pavadintas aukų sąrašu. Visi šie žmonės sąmoningai ėjo į kovą. Tai didvyriai ir didvyrės, sąmoningai pasirinkę mirtį vardan laisvės. Būtent tai reikia išvysti jų akyse – jose nėra aukos bejėgiškumo, jose yra valia atiduoti save vardan laisvės.

O dabar – viskas kitaip. Galim kalbėti apie įvairiausius to „kitaip“ aspektus – ir politinius, ir ekonominius, ir socialinius. Kas nors gali sakyti, kad „ne dėl tokios, blablabla“, o aš atsimenu vieną: mus buvo taip užveikę, kad buvo geriau mirti, nei gyventi okupacijoje. Tai buvo tiesiog pasirinkimas.

Būtent tai po Sausio 13 suprato Michailas Gorbačiovas – kad jam tiesiog teks žudyti tūkstančius, dešimtis tūkstančių, šimtus tūkstančių nesipriešinančių žmonių, pasirinkusių geriau žūti, nei likti vergovėje. Dėl savo pasirinkimo mes laimėjome.

Gal mes kartais paprasčiausiai nesugebam įvertinti to, ką turime.

Pasaulis pagal Voldemarą

Kai rašau šias eilutes, iki balsavimo pabaigos likę dar 10 valandų. Dabar ketvirtadienis, Sausio 13 ir daugybė lietuvių balsuoja Youtube puslapyje už mūsų kandidatą į Davos konferenciją. Artimiausias varžovas iš Kanados turi 274 tūkstančius gerbėjų Twitter socialiniame tinkle. Tačiau mūsiškis – Mindaugas Voldemaras, vienas iš Commonsense.lt tinklaraščio autorių, balsavime kol kas laimi santykiu 556:634. Jo idėja apie tai, kad skurdą galima sumažinti, efektyviai matuojant ir vertinant vyriausybių veiklą – pirmauja, ji – populiariausia iš daugiau nei šimto pasaulio pertvarkos idėjų, kurias atsiuntė daugiau, nei 100 pretendentų.

Paprastas mūsų tinklaraštininkas iš Lietuvos turi šansą laimėti (po kelių dienų gal jau sužinosime galutinį rezultatą), nes pasaulio galingieji naudoja internetą savo idėjoms skleisti. Davos dalyviai žino, kad internetas jau tapo svarbiausia žmonių bendravimo vieta. Būtent todėl vienas konkurso dalyvis, po visų balsavimų ir autoritetingos komisijos sprendimų bus pakviestas. Tam tereikia sukurti filmuką, pranešti apie jį Davos puslapio administracijai ir gausi šansą. Šansą, kurio negavo mūsų premjeras Andrius Kubilius. Nes jis Davose niekam neįdomus.

Vienas iš Mindaugo Voldemaro giminės jau buvo premjeru, pačiu pirmu iš visų, kurie buvo Lietuvoje, tačiau pats Mindaugas – visiškai apolitiškas. Pats Mindaugas sako, kad nesiruošia dalyvauti jokioje partijoje ar išvis kišti nosį į politinius reikalus. Jis tiesiog nori truputį išgarsinti Lietuvą. Ir jam tai puikiai sekasi, nes jis – naujos kartos žmogus, jis žino informacijos vertę, jis puikiai moka naudotis internetu. Savo žinių ir užsidegimo dėka jis gali pakliūti ten, kur nepakviestas Andrius Kubilius.

Prieš porą dešimtmečių mes balsavome kitaip – stovėdami prie Televizijos bokšto, Seimo, Vyriausybės. Tada mūsų balsavimas vyko gatvėje, jis buvo skaičiuojamas žuvusiais, sužeistais, pasiryžusiais aukotis. Dabar – viskas paprasčiau: mes balsuojame savo pasisakymais ar pelės paspaudimais. Tačiau ir tokie balsai lemia mūsų ateitį.

Davos konferencijoje priimti sprendimai įtakoja visą 180 trilijonų litų vertės pasaulio ekonomiką. Tai visiškai nesuvokiamas skaičius. Jei nors šimtadalį procento, vieną dešimttūkstantąją dalį tų pinigų kažkas nukreiptų į Lietuvą – gautume 18 milijardų litų, kurie išspręstų visą lietuvišką ekonominę krizę.

Nedaugelis žino, kad Lietuva tapo viena iš pirmųjų pasaulio valstybių, gavusių interneto ryšį – pirmas palydovinis internetinio ryšio kanalas buvo atidarytas toje pačioje Aukščiausioje Taryboje, kurią gynėme – jau 1991 ten įkurtas LitNet. Tad balsavimas už Lietuvą internete – ne šiaip sau panašus, jis simboliškas, jis – lyg mūsų pergalės tęsinys.

Pasaulis per porą dešimtmečių smarkiai pasikeitė. Mes gavome laisvę, mes gavome ir atsakomybę už ją. Visiškai pasikeitė mūsų galimybės. Tačiau iššūkiai – liko. Ir jei kažkada kovojome už nepriklausomybę, dabar tenka kovoti už savo vietą pasaulyje. Todėl tokie patys žmonės, kokie prieš porą dešimtmečių ėjo ginti nepriklausomybės, dabar platina instrukcijas, kaip pabalsuoti už mūsų kandidatą pasaulio galingųjų konferencijai.

Tačiau ar tai rūpi valdantiesiems? Manau, kad Andriui Kubiliui “ne lygis” būti renkamu internete. Andrius Kubilius dar 2007 metais tapo vienu iš pirmų Lietuvos politikų, sukūrusių savo tinklaraščius. Tačiau paskutinis jo tinklaraščio įrašas – dviejų metų senumo. Gal būt, jam tiesiog neįdomu bendrauti su savo rinkėjais, išsakyti jiems savo nuomonę? Gal jam neįdomūs tie internetai?

Gal todėl paprastas tinklaraštininkas turi geresnius šansus pakliūti į Davos, nei mūsų premjeras.

———————

Ši listovkė – ištisa teisybė, tik forma tokia, prašau nesikabinėt įtariųjų. Buvo publikuota Balsas.lt, tačiau su tuo, kaip pas juos kažkaip ten tvarkosi, tai ėmė ir prapuolė.

Sausio 13

Ta diena, apie kurią nieko nenoriu rašyti, nieko nenoriu galvoti. Nes savo emocijomis dalintis nenoriu ir nesiruošiu – net jei jos susijusios su viešais įvykiais. Kita vertus, manau, kad gal ir reikia parašyti. Kažkaip.

Labiausiai man įstrigo dvi merginos, su kuriomis mes, stovėję prie Parlamento, susipažinom vėliau. Sausio 13-ąją jos buvo prie Bokšto. Pas abi buvo pažeistas regėjimas – kareiviai pašvietė į akis su tais savo prožektoriais iš arti. Vienai per kelis mėnesius tiesiog kokia dioptrija ar dviem suprastėjo regėjimas. Kita gi – gavo vištakumą: prieblandoje tapdavo visiškai akla. Mes neišsyk pastebėjom, tik vėliau supratom, kad ten, kur silpnesnis apšvietimas, ją tiesiog reikia vesti už rankos, nes ji nieko nemato. Viena ausim ji buvo beveik apkurtusi – netoli nuo jos iššovė tanko pabūklas. Jos mažiau nukentėjusi draugė per visą sumaišatį ją atrado tiesiog nesiorientuojančią ir ištempė.

Šiaip, būtų eilinė istorija, bet man užstrigo tai, kad jos į medikus nesikreipė. Jaunos, kvailos buvo. Nors aišku, nežinia, kiek čia joms medikai ir būtų padėję. Tačiau jaunatviškas nežiūrėjimas savęs buvo tipiškas. Aukų, patyrusių sužalojimus, buvo bent kelis kartus daugiau, nei skelbė ar dabar tebeskelbia oficialūs duomenys. Tiesiog požiūris pas žmones buvo toks: mums – niekai, tegul medikai rūpinasi rimtai nukentėjusiais. Netgi tada, kai "nerimtas" sužeidimas – tai kraujas iš ausų ir prarastas regėjimas.

Gal būt, taip buvo todėl, kad visi žinojo, kad eina į mirtį, atiduoda save už kitus. Kam čia rūpi sveikata, kai gali atiduoti gyvybę.

Minčių kratinys praėjusios Sausio 13-os proga

Į Sausio 13-os proga surengtą "iškilmingą posėdį" seimūnai pamiršo pakviesti Landsbergį – žmogų, kuris visam laisvės gynimui vadovavo. Surengė šventę (!!!) ir pamiršo tylos minutę žuvusiųjų pagerbimui. Nors tai žudynių diena.

Pagal darbo biržos duomenis, darbo ieškančiųjų kiekis nuo atitinkamo praeitų metų laikotarpio padidėjo du kartus. Tuo tarpu laisvų darbo vietų kiekis per tą patį laiką du kartus sumažėjo. Tai reiškia, darbą surasti jau keturis kartus sunkiau. Aišku, klausimas apie tai, kiek tai sukėlė krizė ir objektyvios priežastys. Visgi, klerikalkonservatorių įtaka – vargu, ar abejotina.

Jau vėl tenka girdėti apie įdarbinimo atvejus, kurie jau senokai atrodė užmiršti – vis daugiau žmonių įdarbinama nelegaliai, t.y., ne tai, kad dalis atlyginimo vokeliuose, o tiesiog visas atlyginimas vokelyje ir jokių užuominų apie formalų įdarbinimą. Panaši praktika gan populiari buvo prieš 10-15 metų. Nereti ir tokie atvejai, kai darbuotojai atleidžiami ir išsyk priimami nelegaliai į tą pačią darbo vietą. Darbo ieškančių pažįstamų buhalterių skaičius – jau stebina, o tai juk itin ryškus simptomas: buhalteriai atleidžiami tik žiauriai kritus pirkimo/pardavimo operacijų skaičiui.

Jei jau apie buhalterius – viena pažįstama buhalterė pardavė savo mašiną. Maždaug už 3000 litų. O paskui suskaičiavo, kad dėl naujos kubiliškos mokestinės tvarkos, kai į pajamas skaičiuojama belenkas, neapmokestinamas minimumas jai dingsta (peržengiama pajamų riba) ir gaunasi metinių mokesčių šuolis, siekiantis 4000 litų. T.y., mašiną pardavusi, vietoj pajamų gavo tik 1000 litų minuso. Vambzdec. Detalių nežinau, gal kas iš buhalteriją išmanančių čia paaiškins smulkiau.

Ryškus ir sveikatos apsaugos mokesčio įvedimas, apribojant teisę į gydymą tiems, kas "nemoka". Esmė ta, kad prie tokių pakeitimų neįmanoma pakeisti sveikatos apsaugos kaštų (jie lieka pastovūs – poliklinikos ir ligoninės dirba, kaip dirbusios, o pikinės apkrovos bei būtini reikalavimai, neleidžiantys mažinti kaštų – lieka tie patys), todėl joks lėšų sutaupymas, kokiu čia dangstomasi, neatsiranda. Taigi, kas padaryta? Ogi visiškai dirbtinai sukurta diskriminuojamų žmonių grupė.

O dar, ne į temą – naują pasą išsiimti Lietuvoje jau kainuoja 400 litų. Patyliukais kainą padidino keturgubai. Iki lygio, aukštesnio už daugelio žmonių mėnesines pajamas. Greitai Lietuvos piliečiai ims virsti nelegalais. (Pasirodo, deza. Ačiū, patikslinusiems)

Rygoje įvykusios riaušės – irgi simptomatiškos. Latviai eina ta pat kryptimi, kaip ir mes, tik lenkia Lietuvą kokiu pusmečiu ar pan.. Žiūrėsim, kaip bus Lietuvoj – Vilniuj irgi kažkokį mitingą kažkas ruošia. Išties, ko reikia, kad kubiliečiai truputį atsikvošėtų?

Neatsimenu, kas iš politikos apžvalgininkų įvardino vieną įdomų dalyką apie klerikalkonservatorius: prisiskaitę belenko apie tai, kad pasaulyje dešinieji remia stambų kapitalą, o kairieji – smulkų verslą bei eilinius žmones, mūsiškiai "dešinieji" bando eiti būtent ta kryptimi. Tai yra kardinalus Kubiliaus posūkis nuo ankstesnių, landsbergiškai-vagnoriškų laikų, kai konservų ekonominis kairumas buvo gan akivaizdus (bent jau lyginant su socdemais). Naujųjų konservų bėda ta, kad stambus verslas Lietuvoje priklauso socdemų grupei, kuri kažkada sėkmingai viską suprichvatizavo ir dėjo ant tų Kubiliaus norų juos remti. Panašu, kad mūsų klerikalkonservatoriai tiesiog gyvena visiškame kosmose ir nesuvokia realybės. Tuo tarpu Sausio 13-os proga užmirštas Landsbergis – ne atsitiktinumas (politikoje tokių atsitiktinumų nebūna), o visiško konservatorių išsivertimo simptomas.

Nagi, ką dar galima pridėtiprie viso šito negatyvo?