Tag Archives: semiotika

Semiotika ir bebrai, tfu, elniai ir stiliagos

Kai rašiau klausimą-mįslę apie elnius ir semiotiką, negalvojau, kad bus taip sunku atspėti. Ir netgi kai komentaruose parašiau apie megztukus, jau galvojau, kad viskas, šakės, mane kas nors tikrai pavadins žioplu, nes nesugebu net klausimo suktesnio užduoti. Bet pasirodo, kad ne taip viskas paprasta visiems. Labai jau simptomatiškas čia buvo , ilgai ilgai bandęs krapštyti vieną ženklą, ieškodamas jo prasmių ir netgi kitų ženklų tame ženkle, nepaisant kartojimų, kad ieškotų kito. Gal aš tiesiog nepagalvojau, kad atskirti ženklą, prasmę ir reikšmę – ne taip jau paprasta?

Mada, noras išsiskirti iš minios, naujovių troškimas – paprasti dalykai, kurių turime savyje visi: juk tai tik paprasta saviraiška. Turėjo to ir žmonės, gyvenę Stalino laikais. Tik kad visi tokie bandymai buvo be gailesčio persekiojami. Reikalai kiek sušvelnėjo prie Chruščiovo, dar labiau sušvelnėjo prie Brežnevo, dar labiau – prie Gorbačiovo, tačiau ir dabar neretas pagyvenęs metaliūga ar pankas gali prisiminti, kaip netgi kokiais 1989 mentai galėjo supakuoti ir išsivežti mentūron, pasiremdami kažkokiu straipsniu apie netvarkingą išvaizdą: ilgi plaukai ar odinė striukė jau galėjo tapti tam pagrindu.

Filmukas – kažkokio dokumentinio filmo fragmentas iš Chruščiovo laikų. Švelnios užuominos suprantamos nesunkiai: nešioji spalvotą kaklaraištį, šoki fokstrotą, atrodai geriau, nei reikia – reiškia, kad tave reikia perauklėti. Kad neišsidirbinėtum su savo keistais šokiais, per gerais drabužiais ir nenoru dirbt kolchoze ar prie konvejerio.

Kaip beatrodytų absurdiškai – antraštė „Сегодня ты играешь джаз, а завтра родину продашь“ („šiandien tu groji džiazą, o ryt parduosi tėvynę“) – buvo visiškai reali ir nejuokinga. Ir tai – ne Stalino laikai, o jau įsivažiavęs Chruščiovo atšilimas, 1961 metai – šitokį straipsnį berods Izvestija išspausdino. Bugis-vugis, svingas, fokstrotas – tokie buvo draudžiamieji šokiai. Madingas kostiumas su plačiais pečiais ir siaurėjančiomis kelnėmis – priežastis išmetimui iš komsomolo. Ir jau neduokdie, jei apsivilksi spalvotus languotus marškinius ar užsiriši ryškų kaklaraištį – čia jau galima ir į mentūrą pataikyt.

Atvira kova prieš kitaip atrodančius prasidėjo apie 1949, kai vedantysis sovietinio „humoro“ žurnalas „Krokodil“ išspausdino straipsnį apie šokius-pokius ir naujas madas mėgstantį jaunimėlį. Straipsnis taip ir vadinosi – „Stiliagos“. Stalino laikais pradėta kova prieš mažorų išsikalinėjimus (taip tais laikais vadintas auksinis jaunimas) nebuvo sėkminga. O dar po kokio dešimtmečio, prasidėjus chruščioviniam atšilimui, ėmė rastis ir pogrindinės drabužių siuvyklos, ir srautas siuntinių iš užsienio, tada ir stiliagų pasidarė visai daug. Ir tai jau nebūdavo vien mažorai, greičiau atvirkščiai – tai būdavo tokie patys atskilėliai nuo oficialios tvarkos, kokie vėliau pradėti vadinti hipiais.

Būtent tie patys subkultūriniai atskilėliai – kontrkultūriniai stiliagos ir atnešė į rusų, o paskui ir į lietuvių žargonus tokius žodžius, kaip „mentas“, „našarom“, „brodas“, „farcovščikas“, „žlobas“, galų gale – ir „čiūčia“ 🙂 Taip, tas gabalas – „Chattanooga Choo Choo“ gavo netgi atskirą, žargoninį pavadinimą. Simbolizmas buvo labai ryškus – sėsti į traukinį, kuris išskraidins į gėrio kraštus – tai buvo simbolis, ženklas – reiškiantis ir pasilinksminimą, ir atitrūkimą nuo sovietinės realybės.

Būtent tais laikais atsirado vienas geras išradimas – gramofoninių įrašų prietaisai, skirti garsiniams atvirukams įrašinėti (ei, seniai, prisimenate tuos kioskelius, kur buvo galima įrašyti sveikinimą į specialų atviruką už keletą rublių?). Greitai kažkas pastebėjo, kad puikiausiai įrašus galima daryti plėvelėje, skirtoje rentgeno nuotraukoms. Šitaip atsirado pirmieji nelegalių įrašų platintojai Sovietų Sąjungoje – o jau juostiniai magnetofonai pasirodė vėliau.

O kur čia elniai? Tiesiog ant megztukų. Neaišku, kokiais keliais, gal irgi per filmus bei žurnalus, mada persimetė ir į megztinius bei jų raštus. Ir čia dominuoti ėmė elniai: sąlyginai nesudėtingas raštas, tačiau irgi simboliškas. Ir žinoma, kai drabužiai buvo pakankamai brangūs, tokie megztiniai tapo vienu iš prieinamiausių būdų tapti madingu, vienu iš tų ženklų, kurie tapo tiesiog neatskiriama stiliagų simbolizmų dalimi. Ir žinoma, kad nukentėti buvo galima net ir už tuos pačius ant megztukų pavaizduotus elnius…

Kur bėga tie elniai? Gal būt į kitą gyvenimą, o gal tiesiog nuo milicijos ir draugovininkų… Taip ar anaip, elnias – labai simboliškas, ryškus, ikoniškas simbolis.

O jau vėliau atsirado ir hipiai, ir montanos, o dar vėliau – ir pankai su metalistais… Tačiau šios subkultūros vystėsi žymiai trumpiau, palikdamos gerokai menkesnius pėdsakus, nesukurdamos tokios ryškios ženklų sistemos.

Chattanooga Choo Choo! Kur bėga elniai?

Taigi, kadangi jau nemažai prirašiau apie semiotiką ir artimas temas, tai štai jums truputis kultūrologinio, o gal tiksliau būtų pasakyti – kontekstologinio diskurso į gan specifinę, tačiau ganėtinai konkrečią, tegul ir primirštą ženklų sistemą:

Taigi, šitas gabalas – tai tikras topas, kadaise tapęs vienu iš esminių ženklų vienoje iš sistemų. Klausimas apie kitą ženklą – kur tie elniai? O jei jau taip, kur bėga jūsų elniai? 🙂

Ženklo daugiaprasmiškumas ir kunda-lakunda

Prieš kokį pusę šimtmečio nuskambėjo istorija, primenanti anekdotą: kažkoks arabas lėktuve bandė nužudyti kažkokį jankį. Kaip paaiškėjo, konfliktas kilo iš niekur – arabas nemokėjo anglų kalbos, amerikietis – nesuprato arabų, tad abu apie kažkokius niekus bandė susišnekėti gestais. Lemiančiu gestu tapo amerikono parodytas ženklas „Ok“ – štai tada arabas jį ir puolė.

Moteris rodo gestą "Ok"

Ženklas, vienai tautai reiškiantis vieną dalyką, kitai tautai gali reikšti visiškai kitą. Tačiau abu ženklai gali būti vienodai aiškiai identifikuojami. Anglosaksams puikiai žinomas ženklas „Victory“ kokiems nors Rusijos kaliniams gali reikšti „glaza vykoliu“. Ženklas „Ok“ arabui reiškė tiesioginį grąsinimą nužudyti. Šitas ženklas kai kuriuose kraštuose gali reikšti ir daugiau dalykų, pvz., nulį ar putę.

Prieš kokį dešimtmetį, apie kažką beblevyzgojant, Skirtumas suformulavo tokią mintį: įmanoma situacija, kai du kompiuteriai susijungia vienas su kitu tam tikru tinklo protokolu, kurį interpretuoja skirtingai, tačiau neturi priemonių, kurios jiems leistų tuos interpretacijos skirtumus identifikuoti. T.y., kompiuteriai gali tarpusavyje keistis informacija, nesuprasdami, kad kalbasi apie visiškai skirtingus dalykus. Panašus atvejis galimas ir žmonių kalboje. Ir žinoma, kad tokį atvejį labai įdomu būtų panagrinėti.

Kunda-lakunda – tai gan specifinis, greičiau hakeriškas priėjimas prie problematikos, kurią jau seniai narsto Čiomskis – ar yra tam tikros giluminės struktūros, ar nėra. Mintis elementari: ar įmanoma praktiniam kalbos vartotojui perduoti tam tikrą gan minimalią ženklų, prasmių ir reikšmių sistemą, kuri taptų bent minimaliu kalbos ekvivalentu ir leistų susikalbėti su kitais šios struktūros vartotojais, turinčiais tą pačią ženklų, tačiau visiškai kitą, nesusijusią prasmių ir reikšmių sistemą, su sąlyga, kad prasmių sistema yra struktūriškai identiška. Pvz., kad vienas žmogus kalbėtų apie pinigus, o kitas – apie religiją, tačiau abudu vienas kitą pilnai suprastų. Arba, gal greičiau, „suprastų“ kabutėse – t.y., galėtų laisvai susišnekėti, tačiau negautų priemonių, kurios leistų identifikuoti, jog abu naudoja visai skirtingas semantikas.

Žinoma, tai reiškia kalbos kūrimą ir, kas svarbiau – tai tam tikros metasistemos, leidžiančios generuoti ženklus ir semantikas, kūrimą. Praktikoje, pageidautina, kad metasistema būtų paprasta, o generuojamos kalbos – kiek įmanoma primityvesnės, pageidautina, perimant gyvos kalbos sintaksę ir kuo lengviau išmokstamus žodžius. Taigi, imame, pvz., kunda, munda ir lakunda lygmenis, jin ir jan energiją, kosminę kreatyvinę energiją, čakras, energijos koncentraciją, brahma-budą… Gal to ir pakanka? Iš esmės, gana nedidelio ženklų kiekio (apie 10), susieto tam tikrais loginiais ryšiais, tikrai pakanka praktiškai bet kam aprašyti. Ar pakanka dar mažesnio – pasakyti sunku, praktikoje tenka visgi didinti kiekį. Tačiau keliais praktiniais eksperimentais (įskaitant ir truputį kraupinančius) galim pamatyti, kad pvz., galima kalbėti šiais ženklais apie vadybą ir verslą su žmogumi, kuris kapstosi ezoterikose, šiam neįtariant apie prasmingumą ir, kas įdomu, netgi keliant problematikas ir jas sprendžiant abiejose prasmių sistemose vienu metu.
Esminis dalykas, kuris atsiskleidžia per tokį haką – tai, kad galimas praktinis metastruktūrų identifikavimas ir semantikų generacija gyvosioms kalboms. Kitaip tariant, kad Greimo įvardintos giluminės teksto struktūros – tai ne tik kažkokie natūralūs paternai, bet ir ganėtinai nesunkiai manipuliuojami daiktai, dar daugiau, jas analizuoti ir jomis manipuliuoti galima, taikant vienareikšmes ir griežtas taisykles, nepaliekant vietos jokiai literatūrologinei fantazijai. Tačiau kyla vėl tas pats senas klausimas: ar visgi sintaksė yra paskira nuo semantikos, ar visgi jos yra apjungtos? Dar įdomesni pragmatikos klausimai, kurie čia kyla: tai jau ne šiaip kažkoks kalbos nešėjo santykis su ženklais, kaip juos formulavo Pirsas, o metasinchroniškumo problemos.

Galime vėl grįžti prie metateorijos ir metakalbos paieškų gyvosiose kalbose: jeigu Jungas tiesiog pastebi archetipus, Čiomskis identifikuoja įgimtą kalbinį pagrindą, tai Greimas įvardina būtent tai, kad egzistuoja tam tikras metakalbinis interpretavimo ir generavimo mechanizmas, kuris yra mūsų galvose ir kuris palieka mūsų kuriamuose tekstuose savo paternus, kuriuos, savo ruožtu, mes galime atsekti ir, dar daugiau, patys galime tas struktūras generuoti ir jomis remiantis generuoti prasmių sistemas, nors pačios struktūros ir neneša prasmės. Kitaip tariant, objektyviai skylutė yra ir, skirtingai nuo Java mašinos Java mašinoje, mes galime prasikasti iki to, kas kuria mūsų kalbą pačia plačiausia ir giliausia prasme, t.y., to, kas kuria mūsų mastymą. Žinoma, išlieka vėl tas pats rekursijos klausimas: kiek tų lygių yra ir ar mes juos galime pamatyti bent kiek pilniau, ar tik fragmentiškai. Kitaip tariant, vėl susiduriame su pilnumo ir neprieštaringumo problematika, tik jau iš kitos pusės.

Tiuringinė metarekursija praktikoje

Panašu, kad nuo teorijos apie metateorijas reiktų truputį šoktelt link praktikos. Nes kaip bebūtų, man kažkodėl nesinori eiti link sudėtingesnės semiotikos dalies, nepraknaisiojus bazinės dalies, bent jau tos, kuri yra pagrindžiama formaliais metodais, t.y., per matematinį aparatą.

Kaip jau matėme iš tos teorijos apie metateorijas ir poros klausimų apie metateorijų tarpusavio santykius, pilnumą ir santykį tarp metakalbos ir natūralių kalbų, natūralioji kalba mažų mažiausiai gali būti panaudota, kaip metakalba visų matematinių teorijų aprašymui ir, sprendžiant iš Derida darbų, gali turėti net ir didesnį gilumą, t.y., ją naudojant, galima aprašyti Universalią Tiuringo Mašiną (UTM), tačiau naudojant UTM, nebūtinai galima, o gal būt ir negalima pilnai aprašyti natūralios kalbos. Pakankamai griežto pagrindimo, kuris būtų priimtinas matematikams, gal ir nėra, tačiau visgi daugybinė interpretacija kelia problemas.

Taigi, panagrinėkim nedidelį praktinį pavyzdį – tiesiog kompiuterį. Kaip žinia, kiekvienas mums įprastas kompiuteris yra pilnavertė UTM, kaip ir kiekviena programavimo kalba. Ir štai pavyzdys: koks nors Pentium grupės procesorius išties turi RISC branduolį, kuris emuliuoja i386 tipo CISC architektūrą, naudojant mikrokodą ir kai kurias aparatines priemones. T.y., viena Tiuringo mašina sukasi ant kitos. Jau ant tos emuliuojamos architektūros gali suktis kokia nors virtualių mašinų sistema. Ant šios – gali suktis kokia nors Java, ant kurios – vėl koks nors i386 emuliatorius, ant kurio – vėl kokia nors OS, virtualios mašinos, kita Java, ant kurios dar kas nors ir t.t., ir t.t. – kitaip tariant, turime krūvą kalbinių sluoksnių – kiekvienas su tam tikromis sintaksinės, semantinės ir pragmatinės analizės priemonėmis..

Iš matematinės pusės – viskas tvarkoje. Bet tiktai tol, kol visa ta daugiasluoksnė interpretatorių sistema nepradedama optimizuoti. Įsivaizduokime, kad, pvz., tiesiog turime Java mašiną, kuri sukasi ant kitos Java mašinos ir norime pagreitinti visą reikalą. Žinoma, paprasčiausias būdas – tai perkelti visas antrosios Java mašinos funkcijas į pirmąją ir antrosios programą vykdyti pirmojoje atskirai, tik pažymėtą, kaip emuliuojamą. Viskas labai gražu, kol neužduodi klausimo: o kaip nustatyti, ar emuliacija yra pilna, ar tik virtuali?

Kitaip tariant, klausimas gali būti suformuluotas ir kitaip: ar teksto/programos interpretatorius gali nustatyti, kad jo interpretacija yra pirminė, t.y., neįtakojama fundamentalesnių interpretacijų nustatomų apribojimų ar dėsnių? Galime įtarti, kad ne, nes įmanoma emuliacija, kuri neleidžia to nustatyti. Bet ar tai galioja praktiniams atvejams, t.y., ar pvz., gyvoji kalba gali būti emuliuojama taip, kad negalėtų nustatyti savo emuliavimo?

Dabar neprisimenu nei autoriaus, nei pavadinimo… Kadaise, prieš daugybę metų, buvo pakliuvusi į nagus nuostabi fantastinė knyga apie tai, kaip kažkokiame ateities pasaulyje iš kažkur atsirado virusinė kalba, ėmusi valdyti žmones. Autorius, kiek atsimenu, labai neblogai buvo susipažinęs su teoriniais semiotikos pagrindais. Ir nagrinėjo būtent panašų atvejį žmogaus galvoje. Žinoma, interpretacija buvo fantastinė, hipotetinė ir t.t., tačiau įdomi: o kas, jei tiesiog pasąmonė masto kita kalba, turi kitą prasmių, reikšmių ir ženklų sistemą?

Gerai, dar truputis iš formaliosios pusės: tie, kas giliau domėjosi senosios kartos virusais (tais, kurie plito dar DOS sistemoje), atsimena tokią virusų klasę, kaip polimorfikai. Tai buvo absoliučiai genialios programėlės, kurios generuodavo pačios save. Per kiekvieną tokio viruso pasidauginimą gaudavosi vis kitas kodas, kurio negalėdavo identifikuoti joks antivirusas pagal jokį šabloną – programa keisdavosi tiesiog neatpažįstamai, keisdama netgi ne tik pačią save, bet ir savo pačios generatorių. Ar tik neprimena tai natūraliųjų kalbų, kurios irgi nuolat keičiasi, mutuoja ir pasižymi išskirtiniu polimorfizmu visais požiūriais – ir semantiniu, ir pragmatiniu, ir sintaksiniu? Klausimas vėl: kaip atrasti tam tikrą pirminę struktūrą, jei ji išvis yra?

Klausimai apie metateoriją

Blevyzgodamas apie visokią semiotiką ir šventas trejybes, rašiau du klausimus apie metateoriją. Vienas klausimas buvo sudėtingesnis – ar galima tokia situacija, kai viena metateorija aprašo antrąją, o antroji – pirmąją. Ir ar šitai gali būti sprendimu, išvengiant nebaigtinės metų sekos. Antrasis klausimas buvo paprastesnis: kodėl metateorijų aplogetai gali siųsti kalbainius vulgariom kryptim, o pastarieji – bejėgiai.

Abu klausimai ir paprasti, ir sudėtingi. Jau minėta Universalioji Tiuringo Mašina (tiesą sakant – tai tiesiog kompiuteris) tuo ir pasižymi, kad jis yra ne kas kita, o tiesiog metainterpretatorius, galintis interpretuoti kitus interpretatorius, t.y., kitas Tiuringo mašinas, įskaitant ir UTM. Kitaip tariant – tai yra praktinė metarekursijos realizacija. Deja, klausimas apie tai, ar galimas baigtinis dviejų metateorijų tarpusavio pagrindimas – taip ir lieka neatsakytu. Labai akivaizdu: jei mes turime dvi viena kitą aprašančias metateorijas, kyla klausimas dėl jų sisteminės tarpusavio pilnatvės. Kitaip tariant, mums prireikia patikrinti, ar išties jos tarpusavy negali suformuluoti viena kitai klausimų, kurie būtų neišsprendžiami. Taigi, mes kuriame trečią metateoriją, kuri tikrina tų dviejų sistemą. Gautą trinarę sistemą irgi reiktų patikrinti… Taigi, turime rekursiją, kuri yra nebaigtinė. Kitaip tariant, mes galime įsitikinti, bet tokiam paskaičiavimui reikia begalinio laiko.

Išties kardinaliu pavidalu šitą nesąmonę Tarpukaryje įvardino ir išanalizavo Gėdelis su savo nepilnumo teoremomis. Viena sako, kad jokia sistema, turinti savyje skaičių teorijos bazę, negali būti tuo pat metu pilna ir neprieštaringa. Antra sako, kad bet kuri teorija gali turėti savo neprieštaringumo įrodymą tiktai tuo atveju, jei jinai yra prieštaringa.

Pirmoji Gėdelio teorema susiveda į gyvenimišką pavyzdį – sakinį „šitas sakinys yra melas“. Jei tai melas, tai tiesa, jei tai tiesa, tai melas. Antroji susiveda į kiek įdomesnį konceptą: jei teorija duoda galimybę suformuluoti savo teisingumo įrodymą (t.y., sakinį, kuris apima visą teoriją ir yra teisingas), tai teorija lygiai taip pat duoda suformuluoti ir viską paneigiantį sakinį, t.y., teorijos neteisingumo įrodymą.

Galų gale, galime pasakyti ir taip: gal ir galėtume sukurti dvi tarpusavyje sutikrinamas metateorijas, kurios gal būt kokiu nors stebuklingu būdu tarpusavyje pasitikrinančios, bet mes negalėtume turėti jų pasitikrinamumo pakankamumo ir neprieštaringumo įrodymų. Kitaip tariant, mastymo Visata yra nebaigtinė. Gėdelio pilnumo teorema teigia, kad sakinys (ir teorija) yra logiškai validus, jei jo validumas yra įrodomas per baigtinį operacijų skaičių. O čia – jau vienas iš bjauriausių gliukų, kurie iki šiol kamuoja įvairias galvas: savo esme ši teorema teigia, kad sintaksinis teisingumas yra ekvivalentus semantiniam teisingumui, kitaip tariant, kad semantika yra pilnai aprašoma sintaksiškai.

Jei dar viso to kvankštelėjimo nepakanka kam nors, tai galim dar kokį Derida čia kyštelti: šis savo laiku sukėlė chaosą ir nemenką skilimą matematinius metodais susižavėjusiame struktūralizme, pademonstruodamas, kad bet kuris žmogiškosios kalbos tekstas turi faktiškai neribotą kiekį interpretacijų, t.y., viena sintaksinė struktūra gali nešti savyje N semų ir sememų, kas reiškia akivaizdų sintaksės ir semantikos netapatumą. T.y., visgi gyvoji kalba yra didesnė už matematinį modelį? Įrodymai sakytų, kad taip. Ir neabejotina, kad natūrali kalba yra ne mažesnė už matematiką, nes, kaip matėme iš matematikos problematikos, šioji buvo formuluojama, natūralią kalbą taikant, kaip metakalbą.

Taigi, matome, kad klausimas buvo žymiai paprastesnis, nei atrodo. Paprastesnis todėl, kad apibrėžiamas, kažkur išsprendžiamas (rezultatas „nežinau ir negaliu žinoti“ – irgi sprendimas), o kur neišsprendžiamas, tai bent apibrėžiantis neišsprendžiamumą.

Kitas klausimas, apie kalbainius ir metateoriją – paprastas. Jei kalbainiui užduodame klausimą apie tai, kodėl lietuvių kalboje yra negalima vadinamoji „kad su bendratimi“, jis negali to pagrįsti, remdamasis lietuvių kalbos teorija dėl to, kad klausimas yra metateorinis. Tuo tarpu perėjęs į metateorijos lygmenį, kalbainis priverčiamas kvescionuoti tą „kad su bendratimi“ pats.

Praktikoje, tiriant šį klausimą, kalbainis paprastai remiasi kokiomis nors kalbos grynumo idėjomis, kurios nėra kalbinės. Kitaip tariant, ieško išorinių savo teorijai argumentų. Kitaip tariant, demonstruoja savo teorijos nepilnumą. Metapožiūriu galim pastebėti, kad forma „kad su bendratimi“ rodo veiksmą neutraliai galimybinėje formoje, nekonfliktuojantį su kitomis formomis (jų neišstumiantį ir su jomis neinterferuojantį), tačiau semantiškai neidentišką siūlomiems pakaitalams.

Kaip ten kažkas sakė apie tai, kad tie kalbainiai tėra kalbiniai fašistai, savo lavoniškomis letenomis dusinantys laisvą žodį? Aš tiesiog pateikiau tam matematiškus įrodymus. Bet… O kas išties yra kalba? O gal visgi nacionaliniai, ideologiniai, istoriniai ir pan. motyvai – kalbos (pagal kalbainius) dalis? Jeigu taip – tada „kad su bendratimi“ atmetimas gali likti neprieštaringu, nepertekliniu ir t.t., bet tada tenka pripažinti, kad VLKK – tai ne kalbos institutas kalbine prasme, o tiesiog ideologinė kontorėlė, sulyginama, pvz., su kokiais nors kompartijos ideologiniais komitetėliais, gestapu ar pan.. Kaip matome, gyvenimiškai šitas klausimas išvirsta į gerokai sunkesnį pavidalą.