Tag Archives: sovietmetis

Apie GMO, bakteriologinį ginklą ir SSRS

Įvairioms supermamoms, kalbančioms, kad sovietmečiu nebuvo GMO, vertėtų sužinoti vieną faktą: būtent genų inžinerija buvo ta sritis, kur SSRS patyliukais ir visai nesigirdama pirmavo visame pasaulyje kone iki pat suirimo. Būtent taip: kai kažkas pasakoja, kad sovietmečiu buvo natūralus maistas ir nebuvo jokio GMO, tai galit tam žmogui į veidą nusijuokt ir pasakyti vieną žodį – „Biopreparat“.

Kaip žinia, visa SSRS buvo labai dvasinga ir viskas buvo skirta žemės ūkiui. Taip pat ir GMO, kurio nebuvo, nes buvo Mičiurinas.

Kaip žinia, visa SSRS buvo labai dvasinga ir viskas buvo skirta žemės ūkiui. Taip pat ir GMO, kurio nebuvo, nes buvo Ivanas Mičiurinas.

Su bakteriologinio ginklo kūrimu susiję genų tyrimai Sovietų Sąjungoje prasidėjo dar Stalinui gyvam besant ir vyko netgi aršiausio Lysenkoizmo siautėjimo metais, kai genetika buvo paskelbta Vakarų propagandiniu išmislu ir uždrausta. Bent jau bakteriologinio ginklo srityje genetiniai tyrimai vyko tokiais mastais, kad šiais laikais jau kyla klausimas, ar negalėjo būti taip, kad tie Trofimo Lysenkos kliedesiai gal net ir tyčia buvo palaikomi, kaip dūmų uždanga. Taip juk niekas nei įtart negalėjo, kas gi vyksta biologinio ginklo kūrimo srityje, nes būtent nuo bakteriologinio ginklo tyrimų Sovietų Sąjungoje ir prasidėjo GMO sklaida. O kurdami biologinius ginklus, sovietai pasiekė labai daug.

Sovietinės bakteriologinių ginklų programos buvo tokios įspūdingos, kad kai į Vakarus pabėgo ir apie tai papasakojo anoks Vladimiras Pasečnikas, tai net žymiausi JAV genetikai kelerius metų abejojo, ar išvis tokie fokusai įmanomi. Paskui, kai duomenis patvirtino vienas iš SSRS bakteriologinės programos veikėjų Kanžatanas Alibekovas (dar žinomas, kaip Ken Alibek) paaiškėjo, kad sovietinė karinė beprotybė viršija bet kokias fantazijas – pvz., kad ir binarinis bakteriologinis ginklas, kur dvi skirtingos lyg ir nekenksmingos bakterijos gamina skirtingus, pavieniui nekenksmingus toksinus, kurių kombinacija jau tampa mirtina žmonėms: tokių bakterijų patogeniškumo beveik neįmanoma identifikuoti, todėl neįmanoma ir nuo to apsisaugoti. Arba dar geresnis variantas – virusai (bakteriofagai), kurie plinta per įprastas žarnyno bakterijas, jas užkrėsdami ir modifikuodami jų genus taip, kad šios imtų gaminti žmogui mirtinus toksinus.

Continue reading →

LTSR dvasingi pasiekimai, tarybinė liaudis čia viską sukūrė, brangi ir laiminga tarybų Lietuva, svarbu tik kad visur plakatų visokių būtų kuo daugiau belenkokių.

Pabiros apie sovietmečio katastrofas Lietuvoje

Su sąlyga, kad jums patiko apie sovietmečio katastrofas, čia jums tiesiog duosiu pabirų apie Lietuvoje buvusias ir paprašysiu jūsų pagalbos, kad kas žinote, pasidalintumėte apie nepaminėtas čia blogo komentaruose su manimi ir kitais. O kas nežinote – paklausinėtumėte pažįstamų ir man patys parašytumėte, kokios buvo ryškesnės sovietmečio katastrofos, avarijos ir panašūs dalykai Lietuvoje.

Suprantate, kaip gaunasi: pabandžiau aš pakapstyti apie įvykius visokius, o beveik nieko rasti apie tai neįmanoma – informacija slepiama buvo pakankamai gerai, kad jos beveik neliktų. Na, taip, Jonavos „Azotas“ ar koks „Globe Asimi“ – tai yra. Kažkas dar ir Žaslių traukinio avariją prisimena ar kokį pontoninio tilto Vilniuje griuvimą. Bet kiek tų katastrofų niekur nefiksuota, nes  visur amžinai viskas buvo tiktai gerai ir laiminga socialistinė tarybų Lietuvos darbo liaudis kovojo už šviesų komunistinį rytojų?

LTSR dvasingi pasiekimai, tarybinė liaudis čia viską sukūrė, brangi ir laiminga tarybų Lietuva, svarbu tik kad visur plakatų visokių būtų kuo daugiau belenkokių.

Kaip pavyzdys: apie 1950-1970 buvo komplektas avarijų su krūvomis aukų, kur suduždavo ir sukiužę užsidegdavo autobusai KAG: kėbulas neatlaikydavo, o kai viskas buvo iš medžio, o dar kai ir benzinas išsiliedavo – tik blykst ir dega aukos. Buvo viena ar kelios avarijos, per kurias sudegė kelios dešimtys žmonių. Tačiau pabandžius paieškoti ko nors internetuose – riebi špyga apie tai.

Aišku, turiu visgi pripažinti vieną dalyką: lyginant su SSRS mastais, Lietuva gyveno nepaprastai saugiai ir gerai. Tos superkatastrofos, kurios buvo klaikios mums, kai kuriose sovietinės imperijos vietose atrodytų kaip kažkokie vidutinio ar netgi smulkaus masto įvykiai. Bet mums jie buvo pakankamai dideli, kad prisiminti vertėtų.

Bet nesivelsiu čia dabar į nuokrypius, tad geriau šiaip pavardinsiu vietinių pavyzdžių pamečiui – labai tikiuosi, kad mane papildysite. Manau, kažkam vėliau tai pravers: bent jau pradžiai už kažko užsikabint bus galima. Kita vertus, kadangi esu blogas ir negeras, tai aš jums nuorodų jokių neduosiu, bet jei ieškosite – maždaug pusė informacijos randama tiktai kvadratinėmis raidėmis.

Turėkite omeny, kad nukentėjusių žmonių skaičius šiame sąraše gali būti pakankamai klaidingas: duomenys būdavo nukarpomi ir mažinami visais įmanomais būdais, kad tik atrodytų ne taip baisiai, taigi, neretu atveju nukentėjusių skaičiai gali būti ir daug (gal net 10 kartų) didesni. Skaičių iškraipymai ir šiaip slaptumas irgi varijuoja – pvz., nuo Perestrojkos ir Glasnost pradžios informacijos staigiai daugėja, o skaičiai ima artėti prie realių. Kiek geresnė situacija ir prie Chruščiovo. Vėlyvojo brežnevizmo periodas – slaptumas pakankamai aukštas, o duomenų patikimumas – gal netgi maženis, nei stalininių.

Duomenys apie gyvulių epidemijas – nepatikimi dėl paprastos priežasties: nors tos epidemijos ir būdavo, ir kartais realiai milžiniškos, jos taip pat buvo naudojamos ir gyventojų judėjimui riboti per religines šventes, t.y., kartais skelbiamos dirbtinai. Todėl nesigauna būti tikru, ar kažkuri epidemija buvo tikra, ar tik buvo surengtos karantino priemonės, skirtos religinėms šventėms apriboti.

Duomenys apie katastrofas labiau išlikę iš vėlyvojo sovietmečio, o apie senesnius laikus – tik fragmentiški faktai. Taigi, jei ką atsimenate daugiau – nepatingėkite į komentarus man parašyti. Mano paties šaltiniai dažnai buvo nepatikimi ir labai fragmentiški, tad jais pernelyg smarkiai remtis nepatariu, bet gal kažkam tiesiog kas nors padės užsikabinti ir išsiaiškinti truputį daugiau.

Upd. 2018: kai rankiojau faktus, naudojausi tiesiog Google paieška – nemažai duomenų buvo visokiuose archyviniuose teisės aktuose, epidemiologų puslapiuose ir panašiai. Nežinau, ar tie puslapiai dingo, ar (atrodo, labiau tikėtina) Google tiesiog šalina iš rezultatų senesnius puslapius, bet dabar dokumentuotų duomenų apie daugumą tokių įvykių rasti jau nesigauna – pvz., paieška apie dizenterijos (šigeliozės) epidemijas, susijusias su Vilniaus pieno kombinatu – neduoda nieko, nors anksčiau gavosi rasti duomenų, kad panašių epidemijų būta ne vienos, o bent kelių, keliais skirtingais (tik dauguma atvejų neįvardintais) metais.

Continue reading →

Pravda ir Leninas - komunistinis sovietmečio plakatas

Informacijos slėpimo mechanizmai sovietmečiu

Po to, kai parašiau apie kelias didesnes sovietmečio katastrofas, aišku visvien atsirado veikėjų, kurie ėmė man pasakoti, kad aš neteisus. Nors turiu pasakyti, kad paskutiniu metu tokių tipažų visgi mažėja: kai susipažįsta su realybe, kuri tokia, kad sprogdina jiems smegenis, tai anuos ištinka staigus psichikos kolapsas. Kitais kartais būna, kad sukilusi frustracija sovietžmogį paverčia į tirtančią, nerišliai mekenančią lachūdrą, pilną bejėgiškos neapykantos.

Bet randasi pavyzdžiui, tokių veikėjų, kurie pradeda jau visai beviltiškai šnekėt apie tai, kaip pvz., „tai pasakos, visvien neturi tu įrodymų, pateik patikimus šaltinius, viskas buvo ne taip“. Tai aišku, kad tokiems aš siūlau eiti tenai, kur jiems ir vieta, nes susirasti ir pasitikrinti informaciją apie tokius įvykius dažniausiai yra tiek lengva, kad kelios sekundės – ir jau turi krūvas straipsnių. Čia pakanka visiškai minimalios kompetencijos – tiesiog į Google įvedi kelis žodžius ir pasižiūri, ką gavai. Puikiai galima suprasti, kad panašūs klausinėjimai turi tik vieną tikslą – tiesiog belenkokiu durniausiu būdu kvestionuoti realybę: juk nieko kito ir nelieka, kai realybė kliedesiams prieštarauja. Paskui tokie tipažai dar bando remtis tipiniu ir nykiu argumentu iš nemokšiškumo: „aš nesuprantu (netikiu, nežinau, šiaip esu dalbajobas, kuris negeba sakinio perskaityti, o ir išvis neklausau, kas man sakoma) – vadinasi tai netiesa“.

Pravda ir Leninas - komunistinis sovietmečio plakatas

Anuomet toksai laikraštis "Pravda" jau buvo tapęs propagandinio melo simboliu. Kaip, beje, ir laikraštis "Tiesa". Nes jau ko ko, bet tiesos ten tikrai būdavo maža.

Kita vertus, klausimas apie įvairius šaltinius, jų patikimumą ir įrodymus čia visgi yra įdomus visai kitu aspektu: kai informacija yra dešimtis metų slepiama, ji ilgainiui degraduoja, dingsta, užsimiršta ir išskysta. Ir tada jau gerai, jei ta informacija atrandama kokiuose nors archyvuose, kur kažkokie istorikai kasasi. Tik vat kai ta informacija buvo dešimtis metų labai sistemingai slepiama, tai atrasti ją kartais tikrai būna labai sunku. Ir ypač kai tie slėpimo mechanizmai buvo labai efektingi.

Štai čia ir pažiūrėkime į vieną labai specifinį ano meto informacijos ribojimo procesą, dėl kurio patikimai išsiaiškinti duomenis apie sovietmečiu buvusius įvykius (t.y., buvusius vos prieš kokius 30-40 metų, kai netgi liudininkai gyvi) kartais yra sunkiau, nei atkasti duomenis apie įvykius, buvusius prieš 100-200 metų. Ir netgi ne tik dėl tyčinio slėpimo, to tiesiog dėl to, kad taip jau viskas buvo organizuota.

Pirmiausiai pažiūrėkim, kaip yra realizuojamas sovietinis valdymo informacijos procesas, kurio metu informacija apie incidentus turėtų pakliūti į vadovybę:

  • Aukščiausia SSRS vadovybė baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, todėl visa žemesnio lygio vadovybė (respublikinė ir šakinė) stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius švelninti ir filtruoti taip, kad į viršų informacijos pakliūtų kiek įmanoma mažiau ir ji atrodytų kuo nereikšmingesnė. Ir kartu ta žemesnio lygio vadovybė baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
  • Kadangi respublikinė ir šakinė vadovybė irgi baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, visa dar žemesnio lygio vadovybė (rajoninė, gamyklų ir pan.) irgi stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius visaip švelninti ir filtruoti. Ir kartu baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
  • Kadangi visokių gamyklų vadovai baudžia už bet kokią neigiamą informaciją ar šiaip blogus įvykius visus, ką papuola, tai visi kaip įmanoma stengiasi bet kokią informaciją švelninti ir filtruoti. Visokie smulkesni vadovai baudžia dar smulkesnius ir visi viską slepia ir filtruoja. Ir ypač baudžia, jei ta informacija užfiksuojama kažkur dokumentuose, nes būtent dokumentuose esanti informacija ir gali nukeliauti viršun.
  • Kadangi visas baudimas už neigiamą informaciją veikia per visus lygius, tai galutinėse grandyse visi žino, kad nesvarbu, kas blogo įvyktų, bausmės dydis bus tuo didesnis, kuo daugiau neigiamos informacijos paklius į viršų. Vienintelis būdas išvengti bausmės – tai įvykius nuslėpti ar iškraipyti taip, kad atrodytų, jog nieko blogo neįvyko.
  • Tokiu būdu visų lygių ir visų rūšių vadovybė ir darbuotojai subordinuojami į tai, kad visuose lygiuose maksimaliai sumažintų ir iškreiptų bet kokios informacijos apie incidentus mastus.

Rezultate netgi pačių įstaigų viduje neatsiranda tikslios informacijos apie įvykius – ji nuslepiama, nufiltruojama, iškraipoma, paverčiama belenkuo, kas tik negali būti įvertinta, kaip kažkas neigiamo. Negana to, kuo labiau į viršų, tuo ta informacija iškraipoma, pametamos visos jos detalės, o kartais ji netgi apsiverčia aukštyn kojomis: koks nors gamybinę avariją sukėlęs veikėjas įvardinamas kaip susidorojęs su išskirtiniais sunkumais ir apdovanojamas.

Visai nukrypstant (bet užtat grįžtant prie man įprastesnių vadybinių temų) – čia vertėtų prisiminti Demingo principus ir užduoti sau klausimą, kodėl gi Demingas taip kategoriškai reikalavo išgyvendinti baimę: viena iš svarbiausių priežasčių būtent ta ir yra – kad neprasidėtų informacijos slėpimas ir filtravimas, o tuo pačiu – ir bardakai, panašūs į buvusius SSRS*.

Continue reading →

Leninas su raudona vėliava

Antidotas nuo cheminio ginklo

O dabar vat jums bus teminis (ir šiuo atveju – neaiškaus patikimumo, užtat tiesiog smagus) praplėtimas tokios istorijos, kurią jau minėjau viename iš ankstesnių straipsnių, kai rašiau apie klaikias sovietmečio katastrofas. Ten buvo apie tokį laimingai pasibaigusį gaisrą Novočeboksarsko cheminio ginklo gamykloje. Bet tame fabrike incidentų buvo ir anksčiau. Ir per vieną iš jų SSRS susidūrė su faktu, kad iki tol nelabai teprabandytas fosforganinių cheminių ginklų antidotas veikia ne taip, kaip reikia.

Vat čia jums ir istorija: esmė tame, kad fosforo organiniai junginiai veikia organizmą labai staigiai, tačiau nuo jų padeda kai kurie cholinolitikai, įskaitant ir atropiną, skopolaminą ar netgi kažkiek ir nikotiną. Aišku, dauguma šitų nelabai naudojami, tik atropinas, kuris irgi toksai, kaip čia pasakius – ribotai veikiantis.

Leninas su raudona vėliava

Leninas į jus taip žiūri, kaip gyvas, tuoj ims kalbėti

Kita vertus, labai svarbus toksai momentas: kai žmogus apsinuodija kokiu nors dichlofosu, tai kartais prireikia kokių dešimties mirtinų atropino dozių, kad tas atsigautų, o ir tai tik kuriam laikui. O tai reiškia, kad jei koks cheminiu ginklu apnuodytas kareivis gaus pakankamą atropino dozę, tai bus labai dideli šansai, kad jis nuo to atropino numirs. Bet jei gaus kiek per mažą, tai numirs nuo cheminio ginklo.

Taigi, apie 1950-1960 įvairios pasaulio šalys labai aktyviai ieškojo ko nors, kas veiktų daug kartų smarkiau ir greičiau, tačiau būtų ne taip nuodinga. Ir vat tada sovietai atrado vieną preparatą – safoleną (jei tiksliau – safolen-21), kurio antidotinės savybės buvo tikrai puikios, o toksiškumas – bent kelis kartus mažesnis, nei analogišką efektą turinčių atropino dozių.

Bet kažkaip taip jau gavosi, kad pakankamai visapusiškai prabandyti jo neprabandė, tik vat štai ėmė ir prasidėjo klaikiai spartaus fosforganinių cheminių ginklų gaminimo programa, kurios metu ir buvo pastatytas tas pats Novočeboksarsko cheminio ginklo fabrikas, kaip ir krūva kitų. O darbuotojai ten juk irgi gali apsinuodyti cheminiu ginklu, tiesa, taigi ką daryt? Ogi gaminti tai, kas yra. Taigi, gavo anie ir krūvas antodoto, to paties safoleno. Tik vat kokios pasekmės bus, nepagalvojo…

Continue reading →

Cheminio ginklo gamykla, Novočeboksarskas

Sovietinės katastrofos

Kadangi anuo straipsniu, kur rašiau apie ekologiją tarybiniais laikais, susidomėjo labai daug žmonių, tai ir šitas gal vienam-kitam bus įdomus. Nes visi juk žino, kaip valdžia rūpinosi žmonėmis tais laikais, visi turėjo darbą, ėdė apsirydami bulkutėmis po tris kapeikas, užsikąsdami jas natūraliomis dešromis (nes dabar tokių nėra, o vien tik chemikalai), ir visas maistas buvo švarus, be jokių priedų ar chemijos, gamtos tais laikais neteršė.

Taigi, jei jau galvojate, kad visgi teršė, o viskas buvo kažkaip kitaip, tai apie vieną-kitą ryškesnę sovietmečio katastrofą pašnekėkim. Aišku, ne apie visas, nes katastrofos buvo juk visiška kasdienybė. Netgi toksai anekdotas sklandė:

Atvyko amerikonas į SSRS. Vos atkeliavęs, išeina į gatvę ir po kelių žingsnių įkrenta į kanalizacijos liuką. Susilaužė kaulus, galvą susitrenkė, apsibrozdino visas. Atsibunda ligoninėje – visi daiktai pavogti, visas sulaužytas, sugipsuotas. Ateina gydytojas, o amerikonas jo ir klausia:
– Daktare, kur aš, kas man atsitiko?
– Į atvirą kanalizacijos liuką įkritot, nepastebėjęs.
– Pas mus Amerikoje, jei tik atidaro kanalizacijos liuką, tai jį aptveria, ir pažymi raudonomis vėliavėlėmis…
– Tai ir pas mus taip pat: kai atvykote, tai spygliuotas tvoras ir didelę raudoną vėliavą matėte?

Taigi, realiai ta raudona vėliava tą ir reiškė. Visas sovietmetis buvo ištisinis periodas, kur būdavo arba šiaip chaosas, arba avarijos, arba katastrofos. O kartais – ir visi šitie dalykai vienu metu. O kad užsieniečiams būtų saugu, tai ir visa šalis buvo spygliuotų vielų tvoromis aptverta.

SSRS kosmonautas - didvyris, plakatas

Apie kosmonautus ir kosmosą čia nebus, nors šioje srityje katastrofos ėjo viena po kitos. Kosmonautai SSRS ne veltui buvo vadinami didvyriais: jie žūdavo vienas po kito. Bet ir bendrai sovietmetį galima pavadinti didvyrišku periodu - tiktai todėl, kad reikėjo būti didvyriu, norint paprasčiausiai išgyventi. Ir dažniausiai didvyriais žmonės tapdavo visai ne savo noru.

Papasakosiu tik apie keletą įdomesnių ir mažiau žinomų dizasterių (nes kaip patys suprantate, katastrofos vyko tiesiog kasdien), o pradėsiu apie tas katastrofas nuo vienos – tokios, nuo kurios dabar Rusijoje švenčiama cheminės saugos diena, Balandžio 28-oji. Tas pats įvykis inspiravo ir Pasaulinę Sveikatos Organizaciją, kuri Balandžio 28-ąją paskelbė pasauline saugumo ir sveikatos darbe diena. Būtent tą dieną įvyko avarija, galėjusi tapti didžiausia technogenine katastrofa žmonijos istorijoje. Tokia, kad Černobylis pasirodytų kaip švelnutis atvejis.

Continue reading →