Tag Archives: spauda

Laikraščiai ir Internetas: finansinės paradigmos pokytis

Šį įrašą apie žiniasklaidos problemas pradžioje daviau labai ribotam ir specifiniam žmonių kiekiui. Dabar duodu visiems, kam įdomu – tai tiesiog lengva apibendrinto atvejo analizė, kuri nebūtinai sutampa su kokio nors konkretaus leidinio problemomis, tačiau vienus ar kitus panašius sunkumus tikrai patiria didelė dalis žiniasklaidos įmonių.

Žiniasklaida ir Internetas

Tipinė situacija, daugeliui žmonių, dirbusių su laikraščių ar žurnalų leidyba, žinoma iki skausmo: nori nenori turi atidarinėti portalą internete, nes kitaip skaitytojai net tavo pavadinimo nežinos ir nepirks, o eis pas konkurentą, kurį įsimins ir neš jam pinigus. Bet jei tik atidarai portalą Internete – duodi savo skaitytojams turinį nemokamai. O tada jau jie tikrai nepirks, tegul ir pasilikdami tau ištikimais. Gaunasi taip, kad kuo labiau augini savo Interneto portalą, tuo labiau didini savo nuostolius…

Tai atrodo kaip absurdiška ir beviltiška situacija, tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau vos pakapsčius giliau, pradeda lįsti įdomybės, kurios viską labai greitai paaiškina. Visas vadybinis konfliktas labai paprastas savo esme:

Žiniasklaida: mokamas turinys arba reklama

Dauguma laikraščių ir žurnalų bando pardavinėti ir turinį, ir reklamą. Kadaise šitai buvo įmanoma, nes nebuvo pigių tiražavimo ir platinimo kanalų, t.y., reklama tiesiog sumažindavo kaštus. Tačiau dabar visas šis konfliktas atsiskleidžia visame savo gražume: neįmanoma plėsti ir reklamos, ir turinio pardavimų vienu metu. Turi pasirinkti - arba už dyką ir su reklamomis, arba už pinigus, bet praktiškai be reklamų.

Atleiskite man už tiesų žodį, ponai laikraštininkai, tačiau aš Lietuvoje nežinau tokių leidinių, kurie galėtų duoti pakankamai pridėtinės vertės, kad galėtų išsilaikyti iš mokamo turinio. Rimtas analitinis straipsnis, kuris atpirktų sugaištą laiką atitinkamos kompetencijos autoriui, turėtų kainuoti bent 1000-2000 litų, nes kitaip niekas neeikvos tiek laiko, kiek tokiems straipsniams reikia. Ir tai – Lietuvoje.

Dabar bukai primeskite, kad pardavinėjate tą straipsnį po 1 litą. Kiek jums kopijų reiks parduoti, kad gautųsi nedidelis pelnas? Grubiai primetus, maždaug 3000-5000. Parduoti kad ir 3000 tokio straipsnio kopijų po 1 litą – labai sunku. O parduodant pigiau (žurnaluose, rinkiniuose) – reikia visko parduoti dar daugiau: jei žmogus perka žurnalą, kuriame yra 20 straipsnių ir sumoka 10 litų – tai puslitis už straipsnį, o iš to dar reikia išminusuoti leidybos, redagavimo, platinimo ir pan. išlaidas.

Tai beviltiška, ponai. Nustokite svajoti apie parduodamą turinį, nes tai beviltiška ir viskas. Bet visvien panagrinėkime detaliau visą reikalą, pažiūrėkime, kodėl ir kaip ten kas gaunasi. Ir svarbiausia – išsiaiškinkime, ką reikia daryti, kad vėl imtų rastis pelnas.

Continue reading

Knygos brangs. Spaudos ir leidybos ekonomika paprastai.

Ir man, ir daugybei knygas perkančių žmonių, ir netgi daugeliui autorių seniai užkliuvo vienas faktas: Lietuvoje knygos leidžiamos neadekvačiai prabangiai. Dauguma leidyklų nei negalvoja leisti populiarių knygų maksimaliai atpigintais leidimais, kurie būtų spausdinami ant pigiausio popieriaus ir minkštais viršeliais. Skaitytojai dėl to skundžiasi, kad turi už knygą mokėti 20 litų, kai esą galėtų nusipirkti už 10, jei leidykla dvigubai savikainą sumažintų – nes juk gali, tereikia pataupyti ant nereikalingos prabangos.

Vietoje to leidyklos, lyg negirdėdamos skaitytojų skundų, ima leisti dar prabangesnes knygas, kurių savikaina dar porą kartų didesnė. Ir štai jau jūs perkate knygą už 40 litų, keikdamiesi, kodėl ji atspausdinta ant kreidinio popieriaus, kai galėjo būti išleista tegul ir ne visai pigiai, bet bent jau dvigubai pigiau.

O čia ir pažiūrėkime į realijas. Į tas pačias maržas bei savikainas. Jei marža stabili (o labai jos pasikelti nesigauna), tai reikia parduoti pirkėjui kuo prabangesnę knygą. Kai pirkėjas perka prabangesnę, tai bent iš dalies jis patiki, kad gavo truputį daugiau kažko. Truputį daugiau kokybės, truputį daugiau grožio, truputį daugiau pasitenkinimo. Aišku, rinka čia yra lankstesnė, nei maisto prekių, tad jei pirkėjas pirks brangesnę knygą, tai jis nepirks pigesnių, nes pritruks pinigų. Tačiau tai irgi nekenkia: leidykla gali tas pačias pajamas su ta pačia marža gauti, išleisdama mažesnę nomenklatūrą.

Cauchon Hours, XV amžiaus vidurio knyga

Cauchon Hours, 15 amžiaus vidurio leidinys, skirtas kažkokiam turčiui. Rankų darbo ir taip toliau. Kaina - apie milijoną svarų. Dar ne taip seniai panašūs leidiniai atrodė užmiršti visiems laikams, tačiau po kelių dešimtmečių vėl pasirodys vienetiniai egzemplioriai, dekoruojami rankomis. Knygų leidyba eis būtent ta kryptimi. Beje, įvairios supermamos šmaikštašiknės čia jau tikrai atras aukso gyslą.

Tokiu atveju leidinių kiekį labiau apspręs ne rinkos, o neišvengiami pastovūs kaštai, kuriuos apsimokės išsunkti maksimaliai, tačiau pagal galimybes laikyti minimizuotą, taip išvengiant rizikos ir mažinant kaštus kritimų metu.

Taigi, optimizacija akivaizdi: leisti knygas kuo brangesniu formatu. Tegul tokių bus perkama mažiau, tačiau esant tai pačiai maržai, pelnas per egzempliorių bus didesnis, todėl leidyklos pajamos liks daugmaž stabilios.

Dabar prisiminkime tą jau anksčiau apkalbėtą mechanizmą, kai tiražavimo ir platinimo savikainos krenta veik iki nulio, o dėl to prasideda problemos, nes neadekvačiai užkelt pelningumo nepavyksta. Aha, taip. Konkuruoti mažų kainų segmente leidyklos negalės. Ir jos tai jau supranta. Ir kas įdomiausia, joms čia didžiausiais konkurentais tampa ne jokie ne piratai, o jos pačios, tas pačias geriausias knygas išleidusios dar prieš 10 ar 20 metų. O žmonės juk per gyvenimą tegali perskaityti ribotą knygų kiekį, tiesa?

Todėl poslinkis ir toliau vyks link dar brangesnių ir brangesnių knygų. Jos bus vis prabangesnės, ateityje ims po truputį, bet stabiliai mažėti spausdinamų autorių kiekiai* ir tiražai (o jie ir dabar yra mažesni, nei pvz., sovietmečiu), tačiau pelnas per knygos egzempliorių didės. Tai nėra vien Lietuvos specifika – tai vyksta visame pasaulyje. Tiesiog Lietuva yra maža, tad čia menkiau veikia masto ekonomija, kuri didelėse valstybėse bent kažkiek kompensuoja leidinio parengimo kaštus, taip mažindama kainas.

Autoriams, rašantiems romanus ar šiaip kokius brangius leidinius galiu pasakyti tik vieną dalyką: per artimiausius 10-20 metų jums teks susitaikyti su faktu, kad arba jūs knygas leisit patys už savo ar rėmėjų pinigus ir dalinsit pigiau savikainos, arba, jei tapsite elitiniais, jūsų uždarbiai bus didesni, nei būdavo iki šiol – dėl aštresnio pirkėjų dalinimosi ir pakilusių kainų. Velniškai krentančios savikainos pigiuose segmentuose darys atvirkštinę įtaką brangiuose segmentuose.

Knygos jau dabar tampa prabangos preke, o gana greitai jas pirks tik turtuoliai. Prieš kokius metus pirkau vieno lietuvių autoriaus knygą, kuri kainavo gal du šimtu. Taip, čia kaina litais, o ne kokiais baltarusiškais rubliais. Bet nors dabar tai atrodo brangu, greitai tokios knygų kainos taps įprastomis. O dar paskui – išaugs dar labiau. O visa kita bus už dyką.

Ai, o piratavimas? O dėjo visi tokioje prabangos leidyboje ant piratavimo. Čia kaip su paveikslais: piratauk visokias monalizas nepiratavęs – originalas nuo to tiktai dar labiau brangsta. Taigi, jau galite įsivaizduoti ir Knygų mugės evoliuciją, kai jos bilietų kainos kažkada padidės iki kokio ketvirtadalio ar net pusės vidutinio Lietuvos piliečio atlyginimo. Nes prabangiuose renginiuose varguoliams nėra ką veikt.

 

————-

* Dėl autorių kiekių mažėjimo – vardan tikslumo paaiškinu: turiu omeny konkrečiai tuos, kas spausdinsis, kaip pelningi autoriai.

Respublikos atsakas į Dainiaus Radzevičiaus iššūkį

Vilkas vilioja Raudonkepuraitę internetais

Internetai - baisus daiktas, siaubingas globalizacinis sąmokslas jus čia suės gyvus!

Sako, kad ponas Vitas Tomkus, gal pasiskaitęs Commonsense.lt pasiūlymą, matyt nutarė bylinėtis ne su Dainiumi Radzevičiumi, o su norvegų Aftenposten – matyt, irgi reikalaus, kad šie paneigtų WikiLeaks 🙂

Nors jau anksčiau rašiau apie situaciją, bet dabar Respublikos poziciją, mano manymu, puikiai ir koncentruotai išreiškia vienas trumpas paties Vito Tomkaus pasažas apie tai, kaip globalistai (matyt koks nors žydomasonų bei iliuminatų sąmokslas) naikina Lietuvos spaudą – būtent šitą sau leisiu pacituoti:

Tuo tikslu globalistai ir verčia mūsų valdžią vis labiau finansuoti visuomenės kompiuterizavimą ir apkrauti mokesčiais lietuvišką spaudą, kurią gana sunku sukontroliuoti. Kadangi iki šiol Lietuvos spauda dar tebekvėpuoja, imamasi dar drastiškesnių žingsnių: uždaromos bibliotekos, pašto skyriai, spaudos kioskai, kad tik Lietuvos gyventojai kuo greičiau prisijungtų prie globalaus interneto tinklo, kurį valdo tie, kurie kuria programas ir valdo informacijos saugyklas – serverius.

Kaip matom, serveriai, programos ir internetai žudo laisvą žodį, o laisvės būtinoji salyga matyt – neturėti kompiuterių bei Interneto, nes tik spauda leidžia atsilaikyt prieš globalistų kėslus. Taip ar anaip, galim neabejoti vienu dalyku: buzas, kuris nuėjo per blogosferą ir spaudą, suneramino kai kuriuos žiniasklaidos veikėjus. Akivaizdu, kad jie mato, kas vyksta, tik žinoma, iš savo varpinės.

 

Naujoji Komunikacija

Nesu tikras, bet rodos, kad šitame yra. Mačiau kažkokiame parduotuvėje. Pirkit visus ir kaip nors pataikysit. Nepasigailėkit pinigų, nes tai istorinis jūsų šansas.

Taip taip taip, ponai, nusiperkat greitai žurnalą „Naujoji Komunikacija“, kas dar nenusipirkot, atsiverčiat greitai paskutinį puslapį ir skaitot mano apsiputojusius purslus popieriuje, pažadu, kad maža nepasirodys, ir šluostysitės putas paskui ir dar kitus apdrabstysit. Paskubėkit, ba jau parduotuvėse beveik neliko.

Man davė PASKUTINĮ puslapį, kuris yra pats galingiausias visuose žurnaluose, jis net svarbesnis už REDAGTORIAUS skiltį!!!!

Jūs primeskit, jūs tiktai primeskit, internetiniai personažai ėda popierių!

Dainius Radzevičius užkabino Respubliką

Žurnalistika mirė

Žiniasklaida turėjo kvapelį ir anksčiau, tačiau kardinaliai dvoktelėjo per krizę, prasidėjusią 2008 - visiems baisiai prireikė pinigų

Respublika kaltina Dainių Radzevičių kažkokiu šmeižtu – už tai, kad šis išdrįso pasakyti, ką galvoja apie WikiLeaks informaciją, kad yra Lietuvoje korumpuotų leidinių. Šiandien, beje, jei iš balso teisingai atpažinau, Rimvydas Valatka per Lietuvos Radiją viską neigė ir sakė, kad čia politikai korumpuoti, todėl žiniasklaida nekalta. O Vitas Tomkus matyt paprasčiau viską sprendžia, be Lietuvos Radijo, o raštais, kuriuos nusiunčia Lietuvos Žurnalistų Sąjungos vadovui.

Štai neseniai Troy parašė, kad buvo tylima. Bet aš manau, kad tai nėra paprasta – pasakyti, kad karalius yra nuogas, todėl neieškokim, kas kaltas, o kas nekaltas ir kodėl kažkas ilgai tylėjo. Tam reikėjo WikiLeaks.

Anksčiau, kai spaudos korupciją pabandė įvardinti Rytis Juozapavičius iš Transparency International, jis buvo sumaišytas su purvu taip, kad maža nepasirodytų. Reikėjo WikiLeaks tam, kad tai būtų įvardinta tiesa, bet net ir tada, kai šitai padarė WikiLeaks, parėjo visokie purvai ant ko papuola. Ponai, čia reikia kiekvieno rankos, reikia patriukšmaut apie tai per visur. Dainiui Radzevičiui šiuo atveju reikia palaikymo.

Trumpai tariant, ponai, laikas pradėti buzą. Nieko negalvojant. Praplatinti nuorodą į Dainiaus Radzevičiaus atitinkamą straipsnį per visur. Visur, kur įmanoma – Snukiaknygėje, bloguose, komentaruose, emeilais draugams, Tviteryje, etc.. Tegul truputį žmonės pamato skaidrumo. Mes juk tai galime – padarykim 🙂

Dvi nuorodos jums (jas ir reikia paplatinti, ypač pirmą):

Apie visą reikalą Dainiaus Radzevičiaus bloge – http://dainius.org/?p=6486

Respublikos raštas Dainiui Radzevičiui – http://dainius.org/?p=6492

Ponai, mes galim pagerinti žiniasklaidą Lietuvoje. Todėl padarykime reikalą viešu. Padarykim tai dabar. Tai proga kiekvienam pridėti savo ranką. Taip, tai proga ir TAU. PADARYK TAI DABAR.