Aš kažkada rašiau berods, kad Norfa yra geriausias prekybos tinklas, nes nekruša proto visokiomis nesąmonėmis, o tiesiog pigiai pardavinėja tai, ko žmonėms reikia, kitaip tariant, galvoja apie klientą ir į jį orientuojasi. Bet dabar taip jau nėra, nes jie jau ne geriausias prekybos tinklas, o į jų supermarketus eiti gal ir neverta. Dėl vienos bukos priežasties. Elementariai bukos. Ne dėl to, kad ten prekių nebūtų, o tiesiog dėl to, kad procesas lūžta.
Ne, į Norfą nereikia eiti ne dėl to, kad jie irgi pradėjo idiotiškas akcijas iš serijos „apsipirk už 250 litų per mėnesį ir laimėk melejoną“. Tokios akcijos yra labai blogos, nes visokie klientai supranta, kad juos taip durnina ir jų pinigus atiduoda kokiems nors laimėtojams. Bet tai smulkmena, nes Norfos feilas yra tokioje vietoje, kurios niekas (bent jau iš vadovybės) nesupranta, kol pirštu neparodai. O kai parodai pirštu, tai tada visi sako: „taigi čia savaime aišku, mes ir patys tai žinojome„. Tik kažkodėl tie žinotojai nežino, kol nepasakai.
Aš šiandien užėjau į Norfą, kuri buvo labai jau man pakeliui. Ir aš afygiel. Ir kaip aš supratau, tai jau tęsiasi ne pirmą dieną. Pirmas dalykas, kuris nustebino mane, vos užėjusį – tai neįtikėtinai mažas žmonių kiekis. Buvo kaip tik tas metas, kai visi važiuoja namo iš darbo, parduotuvės tuo metu būna pilnos, bet Norfoje buvo kaip kokioje bažnyčioje – tylu ir tuščia. Anei vieno žmogaus prie kasų, nors anksčiau ten užėjus netgi kokią 9 ryto ir tai daugiau pirkėjų būdavo. Per visą parduotuvę – gal kokie 5-6 norintys apsipirkti žmonės. Tuštuma, kuri tiesiog nesuvokiama. Aš tą tuštumą supratau, priėjęs prie kasos – nebuvo maišelių.
Taip, tokių fokusų parduotuvių vadovybė neretai nepastebi. Kodėl nepastebi? Ogi todėl, kad negalvoja. O kodėl negalvoja? O todėl, kad nesupranta elementarios tiesos: ne pirkėjas turi taikytis prie parduotuvės proceso, o parduotuvė turi taikytis prie pirkėjo proceso. O pirkėjo procesas – labai paprastas. Vat žemiau paveiksliuke jis grubiai pavaizduotas maždaug taip, kaip yra.
Čia vat tas žalias - tai pirkėjas, o žydras - tai supermarketas. O visi raudoni - tai feilai, kurie gali ištikti pirkėją, o tuo pačiu - ir parduotuvę. Nes ne parduotuvė reguliuoja pirkėjo procesą. Pirkėjas tiesiog arba gauna savo procesui tai, ko reikia, arba pasirenka kitą tiekėją.
Kaip matome, jei tik pirkėjo procesas kažkurioje grandyje lūžta, tai pirkėjas baigia tuo, kad arba nenusiperka prekių, arba jei ir nusiperka, tai lieka tokiu klaikiai nepatenkintu ir pasipiktinusiu, kad antrą kartą daugiau neateina, o eina ten, kur tokių bėdų nėra. Ir jei tas pirkėjo procesas lūžta paskutinėje grandyje, tai kažkam gali atrodyti, kad visgi viskas veikia – nusipirko gi pirkėjas prekes. O jau paskui – taigi pirkėjo problemos.
Pasižiūrėję, galim pastebėti, kad visi galimi feilai – labai natūralūs. Jei žmogus neturi, kur pasistatyti mašinos – jis važiuoja kitur. Jei neranda krepšelio prekėms (Rimi, atsimenu, prieš kokius porą metų buvo ta problema) – tai paieško, bet jei visvien neranda, tai eina kitur. Jei neranda kokių nors būtinų prekių (pieno, makaronų ar dar kažko, ko jam būtinai reikia nusipirkti) – tai ir vėl eina kitur. Jei prie kasų susiduria su eile, kurioje gali tekti laukti pusę valandos – tai ir vėl gali nueiti kitur. O ką daryti pirkėjui, kuris jau susimokėjo, jau turi savo nuosavus daiktus, o tų daiktų nėra kaip išsinešti? Vat čia jau pirkėjui nelieka nieko kito, kaip tik prekes kaišiotis į kišenes, o paskui prakeikti parduotuvę. Ir nebegrįžti į ją.
Prekių maišelis kainuoja labai nebrangiai. Supermarketai ir šiaip visokios parduotuvės įsivaizduoja, kad tas maišelis neneša pelno, nes labai jau pigus. Nors yra ir tūpų parduotuvių, kurios galvoja, kad gali fufelišką plastmasinį maišiuką parduoti už litą. Bet tai elementarus pirkėjo proceso nesupratimas: jei pirkėjas negauna maišelio, lūžta pirkėjo procesas. O pirkėjas niekada nenorės turėti reikalų su tiekėjais, kurie jam laužo procesus.
Kai Vakaruose jūs gaunate supermarkete maišelius už dyką*, tai yra ne šiaip sau. Tai yra tik dėl to, kad supermarketai maišelių išvis netraktuoja, kaip prekės. Jiems tas maišelis – tai pirkėjo proceso užtikrinimo priemonė. Eneibleris, kaip sakant. Jei eneiblerio nėra – viskas bus blogai. Būtent todėl eneibleris pirkėjams tiekiamas už dyką – kad neduok tu dieve, kas nors nesugalvotų paoptimizuoti tiekimo pagal tokį principą, kad geriau tegul maišelių atsargos nesikaupia, nes pelno iš to visvien neuždirbsim.
Ponai ir ponios, orientacija į klientą – tai absoliučiai būtina verslo sąlyga. Aš jums tą sakau ir geriau jums manim patikėti.
————-
* Kažkada Vokietijoje tie nemokami maišeliai labai stebindavo lietuvius. Netgi Rytų Vokietijoje, jau nekalbant apie Vakarų Vokietiją. Bet vėliau, kai visokie iš Rytų Europos plūstelėjo ir ėmė krūvomis tuos maišelius nešt, parduotuvės ėmė stabdyt – vienur tiesiog ribotą maišelių kiekį duot, o kitur irgi mokamais padarė (kad barjeras atsirastų). Dabar toks pasiskirstymas gaunasi – kuo toliau į Vakarus, tuo labiau visur nemokami maišeliai. Kita vertus, Gariūnuose nemokami maišeliai seniai tapo įprastais. Matyt Gariūnai visgi yra ta vieta, per kurią į Lietuvą dar ir šiais laikais ateidinėja verslo procesų supratimas.
