Tag Archives: Vilnius

Apie skirtumą tarp demokratijos ir totalitarizmo

Dažnas posovietinis šiukšlė ima ir pareiškia – „kas tam Rokiškiui Rabinovičiui leido taip šnekėti?“ Dabar jau, aišku, šitaip klausinėjančių durnių yra gerokai mažiau, nes visi žino, kad aš pats sau leidžiu tai, ką noriu. O tokiems vat durniams, kuriems kažkas turi leisti arba neleisti – aš arba leidžiu, arba neleidžiu.

Totalitarizmo esmė - kad draudžiama viskas, kas nėra atskirai leista. Todėl visai jau totalitariniuose režimuose valdžia reguliuoja netgi tai, kaip žmonėms leidžiama rengtis ar kokias šukuosenas turėti. Taip, Šiaurės Korėjoje netgi tas reguliuojama. Ir yra minios valdininkų kurie sako, kad jei jų nebus, tai kas gi reguliuos, kas leidimus išdavinės?

Totalitarizmo esmė – kad draudžiama viskas, kas nėra atskirai leista. Todėl visai jau totalitariniuose režimuose valdžia reguliuoja netgi tai, kaip žmonėms leidžiama rengtis ar kokias šukuosenas turėti. Taip, Šiaurės Korėjoje netgi tas reguliuojama. Ir yra minios valdininkų kurie sako, kad jei jų nebus, tai kas gi reguliuos, kas leidimus išdavinės?

Tiesiog jei koks nors durnius yra toksai durnas, kad galvoja, jog kažkas gali leisti ar neleisti, tai reiškia, kad jis pats negali spręsti, o atitinkamai – už jį sprendžia tie, kas gali spręsti. O aš galiu spręsti, todėl ir galiu nuspręsti už tokį durnių, ar jis gali šnekėti, ar negali šnekėti.

Atitinkamiems durniams aš uždedu baną ir tada jau niekada jie negali šnekėti pas mane ko nereikia. Nes banai yra labai gera demokratijos įgyvendinimo priemonė. Nes aš galiu sau tai leisti. Ir be to, kaip tik tokiems durniams to ir reikia – tvirtos rankos, kuri už juos nuspręstų.

O dabar kiek rimčiau, nes aš apie tai, kad ponia Lidžita užkabino mane su savo postu apie idealizmą ir vietoje jo besirandantį nihilizmą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Lukiškių aikštė

Jau ketvirtį amžiaus vis kyla reguliarūs triukšmai apie tai, kaip iš Lukiškių aikštės reikia padaryti kažkokį memorialinį raudų ir ašarų kompleksą, su visokiais paminklais, grauduliais ir taip toliau. Arba bent jau šiaip kokį nors paminklinį kompleksą pastatyti. Nes taip kažkodėl esą reikia.

Būtent sovietmečiu Lukiškių aikštė iš kažkokios turgelių ir pasismaginimų vietos buvo paversta kažkokiu memorialiniu kompleksu. Totalinio paminklinimo mylėtojai tą sovietinę paminklinimo idėją nori ir toliau pratęsti, tik kitais pavidalais.

Būtent sovietmečiu Lukiškių aikštė iš kažkokios turgelių ir pasismaginimų vietos buvo paversta kažkokiu memorialiniu kompleksu. Totalinio paminklinimo mylėtojai tą sovietinę paminklinimo idėją nori ir toliau pratęsti, tik kitais pavidalais. Nes turi būti koks nors paminklas kažkam ir visi turi eiti tenai paminėti paminėjimų ir graudžiai ašaras dėl ko nors lieti.

Žinoma, taip, reikia kažko. Nes vyko tenai žudynės. Bet išties kažkas jau ten ir yra, kaip tik žudynių vietoje, viename aikštės krašte, tad nieko naujai galvoti kaip ir nereikia. Nes jau tiesiog yra tai, kas reikia.

O vat visokių paminklinių kompleksų, kurių prisigalvoja visokei nepilnavertiškumais ir grauduliais besikankinantys architektūriniai neurotikai – tikrai nereikia. Nes jei jiems duosi, tai jie tenai pastatys kažką panašaus į krematoriumo ir futbolo stadiono hibridą, papuoštą kokiu nors prietaisu, jojančiu ant šyvos kumelės.

Čia gal paprasčiausiai prisiminkime, kad į kažkokį paminklinį-ritualinį kompleksą visa ta aikštė tebuvo paversta sovietmečiu, kai tenai nubarstė raudonus takelius, viduryje sustatė klaikų raudono akmens postamentą ir pastatė balvoną su Leninu, šlovingai ranka rodančiu kažkur į KGB rūmus. Vat ir visas tas ritualinis-paminklinis reikalas.

Situacija čia ta pati, kaip ir su tais Žaliojo tilto balvonais, kurie buvo tiesiog sovietiniai balvonai: juos tereikėjo nugriauti ir viskas. Ir nieko vietoje jų statyti nereikia. Taip ir su Lenino balvonu: nugriautas jis buvo, ir nereikia nieko vietoje jo. Jokių ten paminklų ir kitų kliedesių, kurių kažkas prisikliedi.

Aš jums nuotraukų duosiu, kad susivoktumėte, kokia ta Lukiškių aikštė buvo ir kokį ji savyje diskursą iš esmės turėtų nešti, jei tik ištiesintume sovietūchinius kliedesius, kurie ten iki šiol matosi (ir vat jų kaip tik ir neturėtų tenai likti anei jokiu pavidalu).

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Ką reiškia VVT tikslai

Aš esu piktas jau krūvą metų ant to, kaip tvarkomas Vilniaus viešasis transportas. Tiksliau, norėjau pasakyti, kad ne tvarkomas, o žlugdomas, dusinamas ir panašiai. Aš labai gerai įsivaizduoju, kaip tas transportas turi atrodyti, kai jis išties yra geras. O kažkodėl visada jis atrodo visiškai priešingai.

Autobusai džiugina not.

Autobusai džiugina not.

Na, paprastai: norisi gi, kad nereiktų galvoti, o tiesiog išeini į gatvę, kur nors visai netoli namų, ne po lietumi, o ramiai ir gerai, o tada per kelias minutes atvažiuoja ir paima tave. Ir veža. Ir nuveža ten, kur nori, greitai. Ir galvoti nereikia, ir dar be to, patogiai ir gerai internetas veikia. Ir šilta žiemą, o vasarą – vėsu. Ir dar, į tą transportą nelenda apsišikę bomžai. Ir taip toliau.

Bet jei paskaitai, ką parašė Commonsense.lt apie VVT tikslus, tai štai ką atrandi (ar matote ką nors panašaus į mano įsivaizdavimą?):

Mūsų Bendrovės misija teikti Vilniaus gyventojams ir sostinės svečiams saugaus, punktualaus ir dėmesingo keleivių vežimo ir aptarnavimo paslaugas. Atsižvelgiant į keleivių poreikius ir pageidavimus, skatiname įmonės ir jos darbuotojų pažangą. UAB „Vilniaus viešasis transportas” kolektyvas siekia, kad jų įmonė būtų viena iš lyderių tarp bendrovių, vežančių keleivius Vilniaus miesto maršrutais.

Žodžiu, jūs jau suprantate, ką aš šiandien parašysiu apie visą tai. Jūs jau numanote. Nes parašysiu apie tai, kad nieko čia gero nėra ir jūs nesitikėkite, nes nors kuolus ant galvų tašyk, bet nepasitaisys šitai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vamzdžio nekenčia balvonai, balvonų neliko, o vamzdis stovės

Ponai ir ponios, ar pastebėjote vieną fenomeną – vos tik užeina kokia kalba apie tai, kad balvonus nuversti yra gerai, išsyk pradeda iš visų pakampių lįsti visokie gyvi balvonai (tiesa, nors jie ir ne iš ketaus nulieti, bet vietoje smegenų pas juos visvien ketaus kietumo rudi sudžiūvę daiktai), kurie ima cypti apie tai, kad reikia nugriauti visus pastatus, kelius, išardyti bėgius ir svarbiausia – nugriauti vamzdį, kuris stovi Vilniuje, prie Nėries?

Balvonas sėdi raudonoje dėžėje

Balvonas sėdi raudonoje dėžėje

Cypia šitie balvonai nuolat maždaug vieną ir tą patį: „kodėl vamzdžio nenugriaunat, jei jau tarybinį paveldą naikinat, kodėl griaunat gražias skulptūras ir nenugriaunat vamzdžio, kodėl nenugriaunat visko, ar nors vieną namą nauja valdžia pastatė, tai kodėl vamzdis jums netrukdo, kodėl vamzdžio nenugriaunat?

Ponai ir ponios taigi nuostabu. Vamzdis varo juos iš proto. Panašiai ir putinistus varo iš proto vaivorykštės spalvos. Berods kažkur Švedijoje mirtinai buvo užtrolinta Rusijos diplomatinė tarnyba, kai visur aplink ją buvo pripaišyta vaivorykščių. Taip ir vamzdis juos varo iš proto, nes kur tik koks koloradinis, tai ir cypia apie vamzdį. Tą, beje, labai gerai ponas Algis Greitai pastebėjo neseniai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie žvaigždžių alėjas

Mano vardu pavadintas Lietuvos miestas Rokiškis, o taip pat yra specialiai mano garbei pastatytas paminklas Klaipėdoje – jo nosį patrynę, uždirbsite daugiau pinigų. Viskas su tuo gerai, nes taip jau yra, kad aš nusipelniau jūsų garbinimo.

Kartais būna, kad kokia nors visų užmiršta benamė katė pasijunta pritrūkusi aplinkinių dėmesio. Tada susigalvoja prišikti vietose, kur žmonės vaikšto. Žmonės tada vaikšto katės paliktose žvaigždutėse, o katė jaučiasi pagerbta.

Kartais būna, kad kokia nors visų užmiršta benamė katė pasijunta pritrūkusi aplinkinių dėmesio. Tada susigalvoja prišikti vietose, kur žmonės vaikšto. Žmonės tada vaikšto katės paliktose žvaigždutėse, o katė jaučiasi pagerbta.

Taip, man gražu į tai žiūrėti, kaip garbina mane, nes mane garbinti reikia jau vien todėl, kad aš ne kokia nors prasmirdusi katė, besivalkiojanti po kažkokias kloakas.

Manau, kad greitai mano paminklą pastatys vietoje Katedros varpinės Vilniuje, o taip pat 120 metrų aukščio statulą pastatys ant Gedimino pilies kalno. Nes tai labai graži idėja – pagarbinti mane meno dirbiniais, kurie džiugins vilniečius ir miesto svečius, pagyvins nykų Vilniaus kraštovaizdį.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter