Tag Archives: Vilnius

Kaziuko mugė Kaune ir semantika

Kad Kaunas nori turėti mugę, kuri būtų panaši į Kaziuko mugę Vilniuje – tai visiškai natūralu. Kaziuko mugė yra didžiulis, labai įspūdingas renginys. Tik vat vienas momentas – semantika. Ta pati semantika, kurios mokyklose nemoko.

Kai Kaunas kuria kažką savo, tai padaro taip, kad apie Kauną ima šnekėti visame pasaulyje. Kaip visame pasaulyje šneka apie šį Kauno pastatą. Todėl ir reikia kurti kažką realiai savo. Ir tada tikrai pavyks.

Reikalas labai paprastas: Kaziuko mugė yra ne kas kita, kaip Švento Kazimiero, Vilniaus globėjo mugė. Tiesiog pavadinimas per amžius sutrumpėjo – Kazimieras pavirto į Kaziuką.

Taip, esmė tame, kad Šventas Kazimieras – ne kas kitas, kaip Vilniaus globėjas. Taip, ir visos Lietuvos globėjas, tačiau esmė čia visgi Vilnius. Ir dar, esmė yra Švento Kazimiero diena – Kovo 4.

Ką išties tai reiškia? Ogi va ką: galime pasakyti, kad Kovo 4 – tai Švento Kazimiero diena. O Vilnius – Švento Kazimiero miestas. Ir atvirkščiai – Švento Kazimiero diena yra Kovo 4, o Švento Kazimiero miestas – tai Vilnius.

Mes galime sakyti, kad Kaziuko mugė – tai Šventojo Kazimiero miesto Šventojo Kazimiero dienos mugė. Išties tai ir reikš, kad tai yra Kovo 4 dienos mugė Vilniuje.

Ką dabar daro Kaunas? O jie ten sugalvoja Kovo 10 dieną pas save daryti Kaziuko mugę. T.y., ne Kaziuko dieną ir ne Kaziuko mieste.

Pabandykite įsivaizduoti išplėstą Kauno Kaziuko mugės pavadinimą: „Kauno Vilniaus miesto ne Kaziuko mugė“. Tai vat šitaip absurdiškai tas Kovo 10 dieną vykstančios „Kauno Kaziuko mugės“ pavadinimas ir išsišifruoja, kai į semantiką pasižiūri.

Ponai ir ponios kauniečiai, nieko blogo nenoriu pasakyti apie Kauną. Man patinka tas miestas, ir kiekvieną kartą, kai aš ten nuvažiuoju, vis man labiau Kaunas patinka. Būtent todėl aš noriu pasakyti, kad Kaunas nusipelno savo mugės, o ne kažkokio tai nesuzgrabno absurdiško pamėgdžiojimo. Savo mugę Kaunas gali padaryti gal netgi geriau. Tik tam Kaune reikia daryti būtent Kauno, o ne Vilniaus mugę.

Apie tuos 1956 metų branduolinius taikinius Lietuvoje

JAV neseniai išslaptino sąrašą socialistinio lagerio taškų, kuriuos buvo planuojama atakuoti, jei kiltų karas su SSRS. Tai vat, kad nekiltų pernelyg daug klausimų, aš jums pateiksiu pilną, detalų sąrašą apie Lietuvą. O tai kažkokių žioplių platinamas sąrašas kaip ir yra, bet jis visiškai nepilnas ir neaišku kaip išrankioti tie taškai, nes panašu, kad tie, kas rankiojo – grybavo tiesiog.

Vat jums tie visi taškai, kur branduolinis bombardavimas galėjo vykti karo atveju, 1959 metais, pagal 1956 metų sąrašus. Čia išdėsčiau ant dabartinės Lietuvos žemėlapio, kad būtų pakankamai aišku visiems.

Vat jums tie visi taškai, kur branduolinis bombardavimas galėjo vykti karo atveju, 1959 metais, pagal 1956 metų sąrašus. Čia išdėsčiau ant dabartinės Lietuvos žemėlapio, kad būtų pakankamai aišku visiems.

Žodžiu, pagal pilną sąrašą yra tokie taškai tuometinėje LTSR: Alytus, Jonava, Kaunas, Kaunas/Karmėlava, Kaunas S., Kėdainiai, Klaipėda, Marijampolė, Palanga, Paliepgiriai, Panevėžys, Prienai, Šiauliai, Šiauliai N., Šiauliai W., Varėna, Vilnius, Vilnius E., Vilnius S.W.. Tos papildomos raidės greičiausiai reiškia miestų dalis, pvz., S. – pietinę, S.W. – pietvakarinę ir taip toliau. Pagal viską, į sąrašą įtraukti taškai yra susiję su didžiausiomis karinėmis bazėmis, bobmbonešiams leistis pritaikytais aerodromais, kažkuria dalimi – dar ir su kita infrastruktūra.

Trumpai tariant, 19 taškų, jei nieko nepraleidau (jei praleidau – ieškokitės patys). Plius dar būtų galima priskirti vieną-kitą tašką, kuris visai šalia Lietuvos, pvz., kur nors Karaliaučiaus krašte, kaip Sovetskas, esantis palei pat Lietuvos sieną, bet čia jau nesigilinkime. Pastebėkim tiek, kad 19 taškų – tai nedaug, jei palygini su tuo, kad vien Tbilisyje (Gruzijos sostinėje) numatyti 7 taškai. Ant Kaliningrado – netgi 8 taškai. Leningrade ir Maskvoje – po 12 taškų. Aš jau nekalbu apie bendrai viso to plano mastus – jame ir krūva Kinijos miestų, ir Šiaurės Korėja, ir Albanija, ir dar belenkas, jau nekalbant apie kokią Lenkiją, Rumuniją ar VDR.

Čia aišku, galima būtų rėkti, kokios blogos yra Jungtinės Valstijos, nes ruošėsi mus bombarduoti ir visą planetą sunaikinti (taip jau rėkia visokie vatnikai, kurie netgi suskaičiuoti sąraše esančių taikinių nemoka), bet reiktų įsisąmoninti kelis paprastus dalykėlius, kurie šiaip visokiems nedašunta. Ir juos aš jums paaiškinsiu – netgi ne apie tai, kad karą planavo pradėti SSRS, o visokie JAV planai tebuvo skirti pasirengimui, kad atsakyti būtų galima. Paaiškinsiu kai kuriuos paprastesnius dalykus.

Continue reading →

Apie skirtumą tarp demokratijos ir totalitarizmo

Dažnas posovietinis šiukšlė ima ir pareiškia – „kas tam Rokiškiui Rabinovičiui leido taip šnekėti?“ Dabar jau, aišku, šitaip klausinėjančių durnių yra gerokai mažiau, nes visi žino, kad aš pats sau leidžiu tai, ką noriu. O tokiems vat durniams, kuriems kažkas turi leisti arba neleisti – aš arba leidžiu, arba neleidžiu.

Totalitarizmo esmė - kad draudžiama viskas, kas nėra atskirai leista. Todėl visai jau totalitariniuose režimuose valdžia reguliuoja netgi tai, kaip žmonėms leidžiama rengtis ar kokias šukuosenas turėti. Taip, Šiaurės Korėjoje netgi tas reguliuojama. Ir yra minios valdininkų kurie sako, kad jei jų nebus, tai kas gi reguliuos, kas leidimus išdavinės?

Totalitarizmo esmė – kad draudžiama viskas, kas nėra atskirai leista. Todėl visai jau totalitariniuose režimuose valdžia reguliuoja netgi tai, kaip žmonėms leidžiama rengtis ar kokias šukuosenas turėti. Taip, Šiaurės Korėjoje netgi tas reguliuojama. Ir yra minios valdininkų kurie sako, kad jei jų nebus, tai kas gi reguliuos, kas leidimus išdavinės?

Tiesiog jei koks nors durnius yra toksai durnas, kad galvoja, jog kažkas gali leisti ar neleisti, tai reiškia, kad jis pats negali spręsti, o atitinkamai – už jį sprendžia tie, kas gali spręsti. O aš galiu spręsti, todėl ir galiu nuspręsti už tokį durnių, ar jis gali šnekėti, ar negali šnekėti.

Atitinkamiems durniams aš uždedu baną ir tada jau niekada jie negali šnekėti pas mane ko nereikia. Nes banai yra labai gera demokratijos įgyvendinimo priemonė. Nes aš galiu sau tai leisti. Ir be to, kaip tik tokiems durniams to ir reikia – tvirtos rankos, kuri už juos nuspręstų.

O dabar kiek rimčiau, nes aš apie tai, kad ponia Lidžita užkabino mane su savo postu apie idealizmą ir vietoje jo besirandantį nihilizmą.

Continue reading →

Lukiškių aikštė

Jau ketvirtį amžiaus vis kyla reguliarūs triukšmai apie tai, kaip iš Lukiškių aikštės reikia padaryti kažkokį memorialinį raudų ir ašarų kompleksą, su visokiais paminklais, grauduliais ir taip toliau. Arba bent jau šiaip kokį nors paminklinį kompleksą pastatyti. Nes taip kažkodėl esą reikia.

Būtent sovietmečiu Lukiškių aikštė iš kažkokios turgelių ir pasismaginimų vietos buvo paversta kažkokiu memorialiniu kompleksu. Totalinio paminklinimo mylėtojai tą sovietinę paminklinimo idėją nori ir toliau pratęsti, tik kitais pavidalais.

Būtent sovietmečiu Lukiškių aikštė iš kažkokios turgelių ir pasismaginimų vietos buvo paversta kažkokiu memorialiniu kompleksu. Totalinio paminklinimo mylėtojai tą sovietinę paminklinimo idėją nori ir toliau pratęsti, tik kitais pavidalais. Nes turi būti koks nors paminklas kažkam ir visi turi eiti tenai paminėti paminėjimų ir graudžiai ašaras dėl ko nors lieti.

Žinoma, taip, reikia kažko. Nes vyko tenai žudynės. Bet išties kažkas jau ten ir yra, kaip tik žudynių vietoje, viename aikštės krašte, tad nieko naujai galvoti kaip ir nereikia. Nes jau tiesiog yra tai, kas reikia.

O vat visokių paminklinių kompleksų, kurių prisigalvoja visokei nepilnavertiškumais ir grauduliais besikankinantys architektūriniai neurotikai – tikrai nereikia. Nes jei jiems duosi, tai jie tenai pastatys kažką panašaus į krematoriumo ir futbolo stadiono hibridą, papuoštą kokiu nors prietaisu, jojančiu ant šyvos kumelės.

Čia gal paprasčiausiai prisiminkime, kad į kažkokį paminklinį-ritualinį kompleksą visa ta aikštė tebuvo paversta sovietmečiu, kai tenai nubarstė raudonus takelius, viduryje sustatė klaikų raudono akmens postamentą ir pastatė balvoną su Leninu, šlovingai ranka rodančiu kažkur į KGB rūmus. Vat ir visas tas ritualinis-paminklinis reikalas.

Situacija čia ta pati, kaip ir su tais Žaliojo tilto balvonais, kurie buvo tiesiog sovietiniai balvonai: juos tereikėjo nugriauti ir viskas. Ir nieko vietoje jų statyti nereikia. Taip ir su Lenino balvonu: nugriautas jis buvo, ir nereikia nieko vietoje jo. Jokių ten paminklų ir kitų kliedesių, kurių kažkas prisikliedi.

Aš jums nuotraukų duosiu, kad susivoktumėte, kokia ta Lukiškių aikštė buvo ir kokį ji savyje diskursą iš esmės turėtų nešti, jei tik ištiesintume sovietūchinius kliedesius, kurie ten iki šiol matosi (ir vat jų kaip tik ir neturėtų tenai likti anei jokiu pavidalu).

Continue reading →

Ką reiškia VVT tikslai

Aš esu piktas jau krūvą metų ant to, kaip tvarkomas Vilniaus viešasis transportas. Tiksliau, norėjau pasakyti, kad ne tvarkomas, o žlugdomas, dusinamas ir panašiai. Aš labai gerai įsivaizduoju, kaip tas transportas turi atrodyti, kai jis išties yra geras. O kažkodėl visada jis atrodo visiškai priešingai.

Autobusai džiugina not.

Autobusai džiugina not.

Na, paprastai: norisi gi, kad nereiktų galvoti, o tiesiog išeini į gatvę, kur nors visai netoli namų, ne po lietumi, o ramiai ir gerai, o tada per kelias minutes atvažiuoja ir paima tave. Ir veža. Ir nuveža ten, kur nori, greitai. Ir galvoti nereikia, ir dar be to, patogiai ir gerai internetas veikia. Ir šilta žiemą, o vasarą – vėsu. Ir dar, į tą transportą nelenda apsišikę bomžai. Ir taip toliau.

Bet jei paskaitai, ką parašė Commonsense.lt apie VVT tikslus, tai štai ką atrandi (ar matote ką nors panašaus į mano įsivaizdavimą?):

Mūsų Bendrovės misija teikti Vilniaus gyventojams ir sostinės svečiams saugaus, punktualaus ir dėmesingo keleivių vežimo ir aptarnavimo paslaugas. Atsižvelgiant į keleivių poreikius ir pageidavimus, skatiname įmonės ir jos darbuotojų pažangą. UAB „Vilniaus viešasis transportas” kolektyvas siekia, kad jų įmonė būtų viena iš lyderių tarp bendrovių, vežančių keleivius Vilniaus miesto maršrutais.

Žodžiu, jūs jau suprantate, ką aš šiandien parašysiu apie visą tai. Jūs jau numanote. Nes parašysiu apie tai, kad nieko čia gero nėra ir jūs nesitikėkite, nes nors kuolus ant galvų tašyk, bet nepasitaisys šitai.

Continue reading →