Tag Archives: žiniasklaida

Buvo Tiesa, pasidarė Diena, buvo Diena, vėl bus Tiesa

Laikraštis Tiesa

Gal jau laikas pagalvoti "Diena Media" grupei apie savo logotipų keitimą? Šitas logotipas ne tik puikiai atitinka turinį, bet ir kelia nostalgiją akcininkams. Pakeitę logotipą, ne tik geriau orientuotumėtės į savo auditoriją, bet ir galimai premijų gautumėt už teisingą požiūrį.

Kadaise buvo toksai kompartijos laikraštis – „Tiesa“. Pavadinimą jis gavo, tiesiog išvertus rusišką „Pravda“ („Правда“). Ta pravdinė „tiesa“ būdavo tokia, kad ilgainiui žodis „pravda“ tapo melo sinonimu. Vėliau, į sovietmečio pabaigą, kai visiems viskas pasidarė aišku, žodžio „tiesa“ prasmė irgi jau ėmė verstis – žmonės taip priprato, kad kur „tiesa“ pagal komunistus, ten ne tiek tiesa, kiek melas. Būdavo net nepatogu kažkaip sakyti tą žodį, nes galėjai būti ne taip suprastas. Žodį „tiesa“ iš buitinės vartosenos po truputį net ėmė išstumdinėti pakaitalai, pavyzdžiui, „teisybė“, „faktas“, „tikrovė“ ir pan..

Žodį „tiesa“ komunistai sugadino panašiai, kaip ir žodį „draugas“, kuris buvo suniveliuotas iki žodžio „tovarišč“ prasmingumo – jau sakydavom ne „draugas“, o „draugelis“, „korešas“, „bičiulis“, „pažįstamas“ ir pan., kad tiktai to „draugo“ nevartot. Pasibaigus sovietmečiui, prireikė kokių 10 metų, kad vėl išdrįstume tokius komunistų sunešiotus žodžius laisvai vartot, nejausdami gėdingų asociacijų su komunistinėmis prasmėmis. Ir dar 10 metų prireikė tam, kad visai užmirštume tą iškreiptą, komunistinę naujakalbišką prasmę, kadaise tiems žodžiams suteiktą.

Bet aš čia nukrypau nuo temos. Tiesiog nedaugelis žino, kad po Nepriklausomybės paskelbimo laikraštis „Tiesa“ dar kurį laiką gyvavo, spausdindamas visokius kliedesius, o 1994 pakeitė pavadinimą į „Diena“. O paskui, jau 1996 ta „Diena“ galutinai subankrutavo. Tačiau laikraštis „Tiesa“ nedingo – jį vėliau nelegaliai leido Lietuvoje vis dar veikianti LKP (Lietuvos Komunistų Partija). Taip, tokia buvo ir liko, bent jau prieš porą metų ji vis dar veikė, šlovindama tą patį savo mylimą Mykolą Burokevičių ir rašydama visokius kliedesius apie visokius SSRS laikų pasiekimus, tuometinę darbo liaudies gerovę ir t.t.. Gal ir dabar dar ta „Tiesa“ spausdinama, kokių 500 egzempliorių tiražu.

O dar paskui, 2007 metais, atsirado tokia „Diena Media“, kurios kontrolinį paketą nuo 2010 valdo anokia „Ūkio Banko Investicinė Grupė“, kurios pagrindinis akcininkas, savo ruožtu, yra toksai Vladimiras Romanovas, turintis dar ir krepšinio komandą „Žalgiris“.

Čia, žinoma, galėtume prisiminti, kad Gedvydas Vainauskas irgi turi krepšinio komandą, pavadintą „Lietuvos Rytu“, o pats laikraštis „Lietuvos Rytas“ kadaise vadinosi „Komjaunimo Tiesa“, o dabar didesne dalimi priklauso Snoro Bankui. Tačiau tokių kvankštelėjusių straipsnių, kaip laikraštyje „Diena“, tenai nebūna nei pėdsako. Dar daugiau: kai kas net sako, esą visas tas Vladimiro Romanovo susigalvotas pirkinys „Diena Media“ – tiktai tam, kad būtų galima pakonkuruoti su jo nemėgstamu „Lietuvos Rytu“. Pakonkuruoti spaudoje.

Išties aš apie štai, ką: dabar tasai Vladimiras Romanovas nutarė išbandyti savo plunksną savo laikraštyje, imdamas rašinėti visokius kliedesius apie tai, kokia gera ir galinga buvo SSRS, kaip gerai Stalinas ir kompartija paskui tvarkėsi, ir kaip Michailas Gorbačiovas Sovietų Sąjungą sugriovė, o jei nebūtų sugriovęs, tai dar keli metai ir būtų buvęs komunistinis rojus. Paskaitykite tuos kliedesius, labai rekomenduoju. Arba, pavyzdžiui, ima kliedėti apie tai, kaip Korėjos karo laikais sovietinė ginkluotė aplenkė moderniausius šiuolaikinius amerikoniškus ginklus, o tai reiškia, kad kapitalizme vieni vagys. Trumpai tariant, kliedesių kratinys, primenantis kažkokį keistą 1980-ųjų pradinukiškų baikių mišinį su labiausiai nukvakusių komuniagų sąpalionėmis. Irgi vertas paskaitymo, nes tiesiog ženkliškas – su povandeniniais greideriais (gaila, kad ne ekskavatoriais), iš marsiečių gautomis statistikomis, ir iš tramvajų štampuojamais miražais.

Labai panašus briedas prieš keliasdešimt metų būdavo spausdinamas LKP CK laikraštyje „Tiesa“. Labai panašus briedas prieš kelis metus būdavo spausdinamas ir pogrindinėje „Tiesoje“ (o gal ir dabar tebespausdinamas, jei ji vis dar leidžiama). Trumpai tariant, telieka tik sulaukti, kada laikraštis „Diena“ bus oficialiai pervadintas į laikraštį „Tiesa“ – tai labai atitiktų Romanovo straipsnių turinį ir laikraščio savininkų poziciją. Ir žinoma, sukurtų tą patį tęstinumą kadais buvusiai „Dienai“, kuri buvo tiesiog pervadinta iš laikraščio „Tiesa“.

Dar kas nors nepasidarė išvadų? Aš tai galvoju paprastai: jei jau turi visą laikraštį, tai net ir botų nereikia.

Carlsberg Group paneigimas dėl galimo pasitraukimo iš Lietuvos

Carlsberg atstovai man atsiuntė paneigimą apie informaciją dėl Carlsberg Group galimo pasitraukimo iš Lietuvos. Tą paneigimą ir skelbiu, manau, kad tai naudinga informacija, kuri leis patikslinti mano skelbtas spėliones.

„Carlsberg“ iš Lietuvos nesitrauks

Visame pasaulyje žinoma Danijos bendrovė „Carlsberg Group“ neigia Lietuvos žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie tai, kad kompanija svarsto galimybę trauktis iš Lietuvos nuo 2012 metų, jei mūsų šalyje įsigaliotų alkoholio reklamą visiškai uždraudžiantis Alkoholio kontrolės įstatymas.

Danijos aludariai pareiškia, kad buvo neteisingi interpretuoti „Carlsberg“ atstovo pasakyti žodžiai apie nacionalinėms ekonomikoms nenaudingus procesus, kai yra visiškai uždraudžiama vienos prekių kategorijos reklama. Informacija, kad „Carlsberg Grupė“ trauksis iš Lietuvos nuo 2012 metų, neatitinka tikrovės.

Kompanija „Carlsberg Group“, kuriai Lietuvoje atstovauja „Švyturys-Utenos alus“, turi stiprias pozicijas mūsų šalies alaus rinkoje kaip šios rinkos lyderis ir veikia vadovaudamasi ir gerbdama Lietuvos teisę ir įstatymus.

„Carlsberg Group“ yra visame pasaulyje žinomi Danijos aludariai, turintys plačią gamą alaus rūšių ir kitų gėrimų. Pagrindinis grupės prekės ženklas „Carlsberg“ yra vienas iš geriausiai žinomų prekės ženklų pasaulyje, o „Baltika“, „Carlsberg“ ir „Tuborg“ pakliūna tarp šešių didžiausių prekės ženklų Europoje. „Carlsberg“ grupėje dirba daugiau kaip 41 000 žmonių, o jos produktai parduodami 150 šalių visame pasaulyje. 2010-aisiais „Carlsberg“ grupė pardavė daugiau nei 135 mln. dekalitrų alaus – apie 40 mlrd. butelių alaus per metus.

Kuo užkliuvo Dainius Kreivys

Dainius Kreivys dabar žiniasklaidos dėmesio centre. Sako, kai kažkoks bukas veikėjas atkapstė turtingiausių žmonių sąrašą ir jame pastebėjo ūkio ministro bendrapavrdį, nesusiprato pasiaiškinti, kas čia toks ir išsyk ėmė triūbyti, kad ministras per porą metų užsidirbo šimtus milijonų. Dabar skandalint bando visi iš eilės, nors faktų realiai ir nėra.

Tikrosios skandalų priežastys yra visiškai kitos. Bene vienintelis vadybą suvokiantis ministras per visą atkurtos Lietuvos laiką ėmėsi reformų. Kaip tik toje srityje, kur yra vieni iš didžiausių lėšų praradimų – tiekime. Kitaip tariant, viešuosiuose pirkimuose.

Dainiaus Kreivio feilas – tipinis dabartiniams valdantiesiems: tai nesugebėjimas efektingai iškomunikuoti, paaiškinti visuomenei, paskleisti informaciją apie daromas reformas, jų esmę ir tikslus.

Šiuo metu dominuoja nepriklausomi viešieji pirkimai, kur yra tūkstančiai įstaigų, perkančių ką tik nori, nepriklausomai. Gal net dešimtys tūkstančių. Kiekviena valdiška kontorėlė, pradedant vyriausybiniais departamentais bei savivaldybėmis ir baigiant mokyklomis ir vaikų darželiais, gali organizuotis pirkimus pati, faktiškai be jokios kontrolės. Tai reiškia elementarų dalyką: sukontroliuoti korupcijos neįmanoma ne tik praktiškai, bet ir teoriškai. Nėra nei galimybių daryti bendrus pirkimus, nei galimybių standartizuoti specifikacijas.

Mokykla A, pirkdama stalus, gali nusistatyti reikalavimus, kurie skiriasi nuo mokyklos B reikalavimų – tam, kad pasirinktų kitą tiekėją. Ministerija A gali nustatyti kitus reikalavimus popieriui, tam, kad užsakymą gautų tinkama firma. Ir taip toliau.

Dainiaus Kreivio įvedinėjamas dalykas – tai centralizuota, bendra pirkimų sistema, kur pirkimai vyktų per vieną įstaigą. Užsisakai, ką nori, bet pirkimų organizatorius – kitas. Tokiu atveju neįmanoma primakliavoti su pirkimų sąlygomis taip, kad buki bajeriukai liktų nepastebėtais. Tokiu atveju neįmanoma nupirkti mokyklinių stalų už penkiagubą kainą. Neįmanoma nusipirkti kompiuterių su iš anksto paruoštomis specifikacijomis, pagal kurias tiktų tiktai vienas tiekėjas. Ir taip toliau.

Centralizuoti pirkimai – tai žiaurus, sisteminis smūgis korupcijai. O dabar pabandykim įvertinti, kiek milijonų per metus praras švogerinių bizniukų organizatoriai ir suprasim, iš kur visas šitas bardakas, keliamas aplink Dainių Kreivį.

Dar daugiau, pažiūrėkim, kas ten labiausiai rėkia. Tarp rėksnių – labai nemažai tokių, kurie jau prarado seniau buvusius patogius pinigų šaltinius. Nes žiniasklaidoje irgi daromi užsakymai. Kas žinot, kiek kartų sumažėję pirkimai iš didžiųjų leidinių, lyginant su ankstesnių valdančiųjų laikais? 🙂

Išgamos iš LNK ir jų 2 minutės šlovės

Aš jau seniai nežiūriu TV, dar prieš krūvą metų supratau, kad man nereikia televizoriaus. Bet kartais ir iki manęs atsirita kai kurie TV renginių atgarsiai. Retkarčiais net ir pats pamatau kokią nors laidą, tiesa, būdamas kur nors svečiuose ar viešbutyje. Turiu pasakyti, per paskutinius kelis metus nemačiau TV nieko gero, išskyrus gal kokią užsieninę, verstą į lietuvių kalbą laidą, kaip kad Top Gear. Bet šiandien noriu pasakyti, kad iki manęs tie išgamos dasibeldė net ir be televizoriaus.

Apie tautinę žiniasklaidą, kaip bendrinį reiškinį, viską pasako šita Tomo Vinicko nuotrauka (Alfa.lt). Akla mergina Lidija LNK pramoginės žiniasklaidos laidoje „2 minutės šlovės“ gauna prizą – fotoaparatą.

LNK laida 2 minutės šlovės, aklai dainininkei Lidijai įteikiamas prizas - fotoaparatas

Pažiūrėkit į tas tūpas samadavolnas mordas (© Maliboo). Ir išmeskit televizorių naxui.

Upd.: Laidos atstovai pirmadienį (praėjus 6 dienoms po šio įrašo pasirodymo ir daugiau, nei savaitei po viso šio skandalo) man pranešė, kad pabandė ištaisyti šitą savo nesąmonę ir perpirko iš Lidijos fotoaparatą. Aišku, lėta reakcija rodo jų veiklos kokybę, bet visgi tai geriau, nei jokios reakcijos. Kadangi nežiūriu TV, tai nežinau, ar buvo kokių viešų atsiprašymų. Taip ar anaip, bent truputį pagirtina, kad klaidas LNK visgi taiso.

Pasibaigus tinklaraščių reklamos savaitei

Labai noriu padėkoti visiems, kas tik sudalyvavo tinklaraščių reklamos savaitėje, neišskirdamas nei vieno. Kiekvienas prisidėjo, kaip galėdamas – taip atvesdamas naujų skaitytojų į gerus, bet mažiau žinomus blogus, reklamuodamas kitus ir platindamas tarpusavio paramos idėją. Aš tikrai nesitikėjau tokio plataus palaikymo. Tai nuostabu – gerokai virš 100 dalyvių, tarp jų – ir ryškiausios, tūkstančiams žmonių žinomos blogosferos žvaigždės, ir dar tik pradedantys blogeriai, dalinę mums visiems nuorodas į savo atradimus.

Mūsų – tiek daug, kad aš net neįstengiau atsekti visų dalyvių, nors nuolat kapsčiau Google naujienas, vis ieškodamas, kas prisijungė prie mūsų akcijos. Atsiprašau, jei ką praleidau ar įtraukiau sąrašan pavėluotai.

Daugiau, nei 100 blogerių – tai milžiniška jėga. Pabandykim aproksimuoti skaičius – štai, jei kiekvienas iš dalyvių vidutiniškai nurodė po 5 kitur nesikartojančius blogus – mes padarėme reklamą pusei tūkstančio autorių. Tai nepaprastai daug. Tai gali lygintis su Lietuvoje aktyviai dirbančių žurnalistų skaičiumi. O jei tarsim, kad kiekvienas toks blogeris vidutiniškai turi 50 skaitytojų per dieną (taip, žinau, kad kai kurie turi dar mažiau, bet yra ir tokių, kur skaitytojų per dieną virš 1000) – tai gausime 25 tūkstančių žmonių dienos auditoriją, 750 tūkstančių mėnesinį skaitytojų srautą. Lietuviška blogosfera, kaip matome, savo įtakingumu gali konkuruoti net ir su didžiaisiais žiniasklaidos banginiais, tokiais, kaip Delfi ar Lietuvos Rytas.

Savaime aišku, kad blogeris – tai ne žurnalistas. Mes juk netaikome į įvykių nušvietimą, mes rašome apie save, savo nuomones, mums svarbius dalykus. Tačiau tie dalykai – neretai žymiai artimesni realybei ir daug svarbesni mums, nei kažkokie pramoginių zvonkių skandalai. Mes rašome ir sau, ir vieni kitiems, mes bendraujame ir dalinamės. Ar dažnai kokiame nors portale gali padiskutuoti su straipsnio autoriumi? Bloge – gali.

Pasaulis keičiasi, internetas mums atveria naujas galimybes – tai banali ir nuvalkiota tiesa. Tačiau ji tampa visai nebanalia ir nenuvalkiota, kai pamatai, kiek daug mes galime. Ir aš tikiu, kad mes visi per šią savaitę pamatėme savo galimybes. Aš pats pamačiau, kad tai, kuo aš taip noriu tikėti, yra tikra – visų dalyvavusiųjų dėka. Ir noriu tikėti, kad mes ir toliau reklamuosime vieni kitus, stiprinsime save ir padarysime pasaulį gražesniu, nes mes sugebame daryti bendrus, šimtus žmonių apjungiančius projektus.

Aš pats tik mažas blogeriukas, žiurkiukas Rokiškis – tą jūs galite pamatyti iš šiame bloge kabančios nuotraukos. Tačiau tikiuosi, kad ir mano cyptelėjimas kažką reiškia, kažką keičia. Nes aš juk, po galais, irgi blogeris! 🙂