Tag Archives: žiniasklaida

Žurnalistika FAIL

Atvirkščias naganas

Jeigu ieškai tiesos, tai esi tendencingas, vadinasi - melagis. Melo atkartojimas - ne melas, tiesa?

Šiandien FB gavosi tokia trumpa ir labai smagi pasilazdavonė su viena iš nuostabiausių merginų, kokias pažįstu (ale neminėsiu vardų-pavardžių). Ana turi tokį aštrų liežuvį ir taip įpratus neieškot žodžio kišenėj, kad ją ir susitikti baisu – nes užeis kas ir išlazdavos negyvai. Tuo ji ir nuostabi.

Žinoma, taip, tai žurnalistė. Ir lazdavonės gavosi apie žurnalistiką. Žinia jau, kaip rašė ponas Pseudoistorikas, anokia puspročiams kliedesius rašinėjanti pasakų kūrėja, sekanti anokio Česlovo Gedgaudo pėdomis, atvyko Lietuvon su savo dalinai pseudolingvistinės, dalinai šiaip pseudoistorinės kilmės knygutėmis pasiimti kažkokių ten mokslų daktaro titulo iš VPU, kuris čia ypatingai įdomus, jei užkabinsim tą per kelis blogus nuvilnijusią (taip, kad jau ir pats galų nesuseku) mokslo ir mokymų kokybės temą.

Kalbant paprasčiau, diskusija prasidėjo nuo Lietryčio ir BNS/Delfi informacijos palyginimo. Jei Lietrytis taip ir įvardino tą babcią, kaip kažkokią ten pseudomokslus skleidžiančią, tai BNS, o per jį – ir Delfi, paskelbė menamai neutralią žinutę, esą lyg čia įvykis įvyko, kažkokia ten tyrinėtoja, blablabla. Taip, lyg anoji išties kažkokiu mokslu užsiimtų.

Štai tada ana aštrialiežuvė (pavadinkim ją Ž.) ir tėkštelėjo, kad Lietrytis blogai parašė, o BNS/Delfi – gerai. Tiesa, prieš tai išsakius ir savo asmeninę nuomonę (kaip sakiau, mergina intelektu pasižyminti, tad pridūrkavotus šarlatanus identifikuoja aiškiai, šiuo atveju irgi). Va tokia diskusijėlė gavosi:

  • R. Rabinovičius: Ponia Ž., o tai nuo kada čia pasidarė blogu lygiu kažkokiu parašyt tiesą, nevyniojant į vatą? Jūs čia, ponia, užmirštate vieną iš esminių žurnalistikos imperatyvų berods.
  • Ž.: haha pone Rabinovičiau, turiu įtarimą, kad tyčia mane provokuojate. vienos tiesos nėra, o žurnalistikos pagrindinė misija – būtent tai ir atspindėti 🙂
  • R. Rabinovičius: Ponia Ž., ar tamsta norit pasakyti, kad kliedesiai yra lygiaverčiai tiesai?
  • Ž.: Jei kažkam tie kliedesiai yra tiesa, tai kodėl ne
  • R. Rabinovičius: Ane?
  • Ž.: jei aš padaryčiau video reportažą, kuriame stovėčiau McDonalde ir pasakočiau, kaip čia skanu, pakalbindama kokį nors lankytoją entuziastą, ir daugiau nieko nekalbinčiau, tai ponas Rabinovičius greičiausiai pasipiktintų, kad gal jam visai neskanu. tada aš sakyčiau, bet JUK TIESA TA, KAD SKANU.

Sakyčiau, realybė išties reali. Aš žinau, kaip ta mergina dirba reale – ji tikrai yra puiki. Bet FB jos nenumaldomas trolizmo džiaugsmas, išreikštas krūvele šabloniškų bajeriukų, atskleidė vieną iš ryškiausių, daugybę kartų matytų žurnalistikos bėdų: tiesa nerūpi. Informacijos teisingumas nesvarbus. Įvykis įvyko – koks skirtumas, kas ten apie jį bus – svarbu, kad įvykis įvyko. Beje, įvykis įvyko, nes apie jį kažkas pranešė, o jei nepranešė – tai ir neįvyko. Tiesa niekam neįdomi, yra įvykis. Tiesos sakyt negalima, netgi jei ji neabejotina. Galima tik tapti žinios perdavėju.

Išties čia ir dingsta esminis imperatyvas, esantis tikrąja, esmine žurnalistikos varančiąja jėga – nuolatinis tiesos ieškojimas. Alternatyvūs informacijos šaltiniai, faktų patikrinimas, tyrimas – niekam neįdomu. Nes tai tik stabdis, trukdantis perduoti įvykį ir keliantis abejones, ar tik žurnalistas nebandė ieškoti tiesos, ar tik jis neturėjo kokios nors pozicijos?

Kas gaunasi, kai tiesos paieška dingsta? Kodėl telieka belenkokio šlamšto perdavimas iš bet kurio kanalo, nesvarbu, ar iš teisingo, ar iš melagingo? Atleiskit, KPŠ?

Melas sulyginamas su tiesa. Nesvarbu, kad Lietrytis informavo pagal aiškiausius reikalavimus, neutraliai, pakalbindamas specialistą. Tai tiesos paieška, o jos ieškoti negalima. Melas turi vienodas teises gyvuoti, nes juo juk kažkas tiki, vadinasi, melas turi tam teisę. Jis lygiavertis tiesai. Nes juk galima supainioti tiesą su melu, tiesa? Todėl ir tiesos negalima ieškoti. Kad kartais su melu nesupainiotum.

Dainius Radzevičius užkabino Respubliką

Žurnalistika mirė

Žiniasklaida turėjo kvapelį ir anksčiau, tačiau kardinaliai dvoktelėjo per krizę, prasidėjusią 2008 - visiems baisiai prireikė pinigų

Respublika kaltina Dainių Radzevičių kažkokiu šmeižtu – už tai, kad šis išdrįso pasakyti, ką galvoja apie WikiLeaks informaciją, kad yra Lietuvoje korumpuotų leidinių. Šiandien, beje, jei iš balso teisingai atpažinau, Rimvydas Valatka per Lietuvos Radiją viską neigė ir sakė, kad čia politikai korumpuoti, todėl žiniasklaida nekalta. O Vitas Tomkus matyt paprasčiau viską sprendžia, be Lietuvos Radijo, o raštais, kuriuos nusiunčia Lietuvos Žurnalistų Sąjungos vadovui.

Štai neseniai Troy parašė, kad buvo tylima. Bet aš manau, kad tai nėra paprasta – pasakyti, kad karalius yra nuogas, todėl neieškokim, kas kaltas, o kas nekaltas ir kodėl kažkas ilgai tylėjo. Tam reikėjo WikiLeaks.

Anksčiau, kai spaudos korupciją pabandė įvardinti Rytis Juozapavičius iš Transparency International, jis buvo sumaišytas su purvu taip, kad maža nepasirodytų. Reikėjo WikiLeaks tam, kad tai būtų įvardinta tiesa, bet net ir tada, kai šitai padarė WikiLeaks, parėjo visokie purvai ant ko papuola. Ponai, čia reikia kiekvieno rankos, reikia patriukšmaut apie tai per visur. Dainiui Radzevičiui šiuo atveju reikia palaikymo.

Trumpai tariant, ponai, laikas pradėti buzą. Nieko negalvojant. Praplatinti nuorodą į Dainiaus Radzevičiaus atitinkamą straipsnį per visur. Visur, kur įmanoma – Snukiaknygėje, bloguose, komentaruose, emeilais draugams, Tviteryje, etc.. Tegul truputį žmonės pamato skaidrumo. Mes juk tai galime – padarykim 🙂

Dvi nuorodos jums (jas ir reikia paplatinti, ypač pirmą):

Apie visą reikalą Dainiaus Radzevičiaus bloge – http://dainius.org/?p=6486

Respublikos raštas Dainiui Radzevičiui – http://dainius.org/?p=6492

Ponai, mes galim pagerinti žiniasklaidą Lietuvoje. Todėl padarykime reikalą viešu. Padarykim tai dabar. Tai proga kiekvienam pridėti savo ranką. Taip, tai proga ir TAU. PADARYK TAI DABAR.

WikiLeaks patarimai, kaip pagerinti žiniasklaidą

Korupcija

Ir ką gi čia gali pakeisti? Ogi viską - jei tik yra noro. Korupcija žiniasklaidoje veikia tiktai tol, kol nefiltruoji tos informacijos, kol tą informaciją naudoji, kaip pasyvus durnius, kurio refleksais žaidžiama.

Vakar buvo gera diena – 15min pranešė sensacingą WikiLeaks faktą, kurį ir taip visi žinojo*: kai kurie leidiniai reikalauja, kad jiems mokėtų (originalus dokumentas – angliškai). O jei jiems nemoka – terorizuoja, ką papuola – ir įmones, ir politikus. Tarp esminių terorizuotojų, užsiimančių korupcija, minima Respublika, Lietuvos Rytas, taip pat pranešama, kad ir Diena dokumento parašymo momentu juda link to paties (kadangi jau praėjo laiko, galim spėti, kad jau nujudėjo – kai kurie faktai Dienos judesį demonstruoja puikiai).

Ką čia galim pasakyti? Aišku, galim tarti, kad žiniasklaida pūva, o laimės galų gale žmonės – tiesiog dėl to, kad vyksta informacijos kanalų decentralizacija ir t.t.. Bet šis procesas nėra toks jau supergreitas. Realiai kažką pajusime tik po kelių metų. Tad geriau pagalvokim, ką daryti tam, kad procesas pagreitėtų.

Aš manau, kad daryti galima paprastą dalyką, kuris paveiks visus: platinti nuorodas apgalvotai. Būtent apgalvotai, atsižvelgiant į pasekmes, o ne tik pagal pirmą reakciją („patiko/nepatiko“). Tiesiog sakyčiau, kad verta pabandyti, o per kelis mėnesius tai suveiks – ir per tai, kad FB kažkas mažiau plis, ir per tai, kad Google nuorodų skaičiaus pokyčius pastebės.

Kai pašarini straipsnį Snukiaknygėje, padarai reklamą leidiniui. Kai įdedi nuorodą į straipsnį savo bloge – vėl padarai reklamą leidiniui. Taigi, išvada akivaizdi: jei nori, kad kažkokio leidinio auditorija augtų – platink ir laikink bei komentuok* tik tas nuorodas, kurios priklauso būtent leidiniui, kurį laikai etišku, neutraliu, vertu. Laikai leidinį netinkamu – tiesiog nedėk į jo straipsnius nuorodų, neplatink informacijos. Net jei kažkuris straipsnis atrodo vertas dėmesio. Paprasčiausiai susilaikyk ir viskas. Blogiausiu atveju, jei tema atrodo svarbi – pats parašyk apie tą patį. Ir neužmiršk, kad dažniausiai apie tas pačias naujienas praneša keli skirtingi leidiniai. Tad paprasčiausiai sąmoningai pasirink, kurio nuorodą platinsi.

Tai labai paprasta, tai juk elementarus naujosios eros mechanizmas: būtent žmonės nustato, kokia informacija yra verta, kokie informacijos šaltiniai yra verti. Jei darai šitai sąmoningai – gauni rezultatą. Jei paaiškini šitus mechanizmus ir kitiems – rezultatas išauga šimteriopai. Jei paaiškini, kodėl tie kiti irgi turėtų paaiškinti šitus mechanizmus dar kitiems – rezultatas išauga dar šimteriopai.

Primeskim, kaip tai efektingai gali suveikti: jei šimtas į mane panašių blogerių paaiškins kiekvienas šimtui skaitytojų, kodėl į vienus leidinius reikia nedėti nuorodų nei internetuose, nei feisbukuose (ir netgi nekomentuoti), o į kitus dėti kuo daugiau. Ir kiekvienas šimtas skaitytojų paaiškins tai dar šimtui savo draugų. O tie – dar šimtui savo draugų. Ir net nebūtina tai padaryti vienu kartu – pakanka laiks nuo laiko kažką paaiškinti vienam-kitam žmogui. Milijonas sąmoningai įtakojančių žmonių, tiesa? Pas kažką iš leidinių skaitytojų skaičius gali padidėti milijonu, o pas kažką kitą – auditorija gali susitraukti iki menko būrelio internetais nesinaudojančių durnių***.

Ir pabandykim pagalvoti, kaip nuo mūsų įtakos gali pasikeisti reitingai tokiems portalams, kaip dešinysis Balsas, krikščioniški Bernardinai, interneto žiniasklaidą sukūręs Delfi, jų konkurentas Alfa, truputį internetuose užsibuginusios, bet itin neutralios Verslo Žinios****? Sakyčiau, kad nors pavienis žmogus lyg ir atrodytų, nelemia, bendras galimas pokytis – kardinalus ir priklausantis nuo mūsų. Vieni mūsų dėka gali gerokai paaugti, kiti – gerokai kristi. Bet tik su sąlyga, kad mes tai darysime sąmoningai. Beje, patiems portalams irgi verta apie tai pagalvoti: kaip gali pasikeisti blogerių (o tuo pačiu – ir kitų aktyvesnių internautų) požiūris, jei portalas su blogeriais ir jų skaitytojais draugaus, tiesa? 🙂

Aš nesiūlau boikotuoti kokio nors sąrašo (nors tas sąrašas ir labai būtų aiškus). Manau, kad tai kiekvieno reikalas, ką žiniasklaidoje paremti, o ką paspirti – pas mus visus kriterijai skirtingi. Tiesiog siūlau pagalvoti (ir rimtai pagalvoti) apie tai, kad sąmoningas apsisprendimas netgi tokiame mažame dalykėlyje gali nulemti nepaprastai daug. Nes mes jau turime įrankius, kurių dar prieš kokį dešimtmetį nebuvo – tai Google ir Facebook.

 

——–

* Jau ir anksčiau buvo kalba apie tai, kad WikiLeaks informacija – visai neslapta, o sensacingumą kelia tik faktas, kad visiems lyg ir žinomus, tačiau viešai nepripažįstamus dalykus įvardina pakankamai autoritetingos, rimtos institucijos – JAV ambasados. Faktas, kad didžiulė dalis Lietuvos žiniasklaidos yra korumpuota, paperkama, spausdinanti užsakomuosius straipsnius ir t.t. – labai seniai žinomas. Kaip puikiai žinoma ir tai, kam kokie leidiniai priklauso. Ir jei ko nors paklaustum svarbiausių korumpuotų leidinių pavadinimų, juos pasakytų bet kuris Lietuvos pilietis, apsieidamas be jokių ten WikiLeaks.

** Feisbukas visus įrašus reitinguoja pagal rinkinį įvairių parametrų, suteikdamas kažkokius balus įrašams, o daugaiusiai gavusius iškeldamas į viršų. Vienas iš reitingavimo mechanizmų – tai „Like“ mygtukų paspaudimas, bet kitas – tai tiesiog elementarus komentarų skaičius. Komentuok, jei nori, kad Facebook įrašas kiltų į viršų. Nekomentuok, jei nori, kad jis greitai būtų užmirštas. Tai tiesiog nauja informacinė paradigma.

*** Sakau, kad internetais nesinaudoja durniai, nes amžius čia jau seniai ne rodiklis. Ypač po to, kai kažkoks teismas už kažkokį internetinį komentarą nuteisė septynesdešimtmetę senutę (vakar rašiau jau ir apie dilgėlių paradigmą): akivaizdu, kad amžius sugebėjimui naudotis internetu nedaro lemiamos įtakos. Nesugebėjimas naudotis internetu – daugiau intertiško mąstymo, t.y., riboto intelektinio pajėgumo problema.

**** Tie žiniasklaidiniai veikėjai galvoja, kad jei jie įdės nuorodą į blogą, tai skaitytojai, paspaudę nuorodą, iš jų išeis ir daugiau niekada niekada nesugrįš. Jie rimtai taip galvoja (taip taip, jie taip galvoja, aš nejuokauju – jie TIKRAI taip galvoja). Todėl nededa nuorodų netgi tada, kai kokiame nors straipsnyje nurodo kokį nors puslapį. Žinoma, tai idiotiškas požiūris. Ar tai, kad jų pačių pavyzdžiu neįdėjau nuorodų į pavardintus leidinius, apsunkintų kam nors jų suradimą? O gal neįdėjęs nuorodos, padidinau savo skaitytojų ratą? LoL

Vėl apie blogosferą ir žiniasklaidą

Dėdė TrolisBlogosferoje PoKo.lt prezentacijos dėka prasidėjo tokia įdomi diskusija apie žiniasklaidą ir blogerius, kad ir aš įkišiu čia savo trigrašį. Pradėjo ginčus Dansu Dansu, karkteldami apie tai, kad blogeriai yra niekam tikę, nes jų lankomumai neaiškūs, o tada dėjo Commonsense.lt , parašę, kad žiniasklaida – tai kombikormas broileriams*. Čia ir yra tiesa, kurią subtiliai įvardino Poko.lt kitame įraše, apie kokybę: didesnė dalis žiniasklaidos – tai smegenų krušimo fabrikas, auginantis idiotus.

Kas yra idiotas? Ogi tas pats broileris, kuris šeriamas standartizuotu maistu, tinkamu visiems broileriams. Jei esi nestandartinis – esi niekam nereikalingas, nes neši mažai pelno. Atitinkamai – ir neįdomus visokiems reklamdaviams. Nes reklamdaviams reikia milijoninio Delfi, kuris daro įspūdį Dansu Dansu. Ir tai pakankamai įdomu, kai paanalizuoji kiek giliau.

Atsimenat gal, kaip kažkada rašiau apie muzikos industriją? Vertelgoms neįdomūs tokie atlikėjai, kaip Iron Maiden, Deep Purple, Uriah Heep ar dar kas nors savito. Nes tokią muziką mėgsta specifinė, išranki publika, o rimti atlikėjai – įnoringi, sunkiai atrandami talentai. Todėl muzikos industrija augina silpnaprotiškas Justin Bieber ar Lady Gaga tipo žvaigždutes. Kur visiškai nesvarbus atlikimas. Lady Gaga turi pyzdutę, kurią kartais nuo scenos parodo savo gerbėjams, o tie ima svaigti – jiems to ir pakanka. Visa Lady Gaga muzika parduodama ne kaip muzika, o tiktai kaip priemonė paauglių onanizmui. Tas pats metodas puikiai veikia abi lytis: Justin Bieber turi bybiuką, kurio nerodo, bet apie kurį leidžia pasvajoti ir pasitrinti į kėdės kampą visokioms jo klipus žiūrinčioms paauglėms. Joms to irgi pakanka.

Continue reading

Pratęsiant visokias ten reklamas ir apdovanojimus

Rokiškis nukando pirštą

Tai taip niekas ir neatspėjo, kieno čia pirštas. Kažkaip matyt visiems pasirodė taip natūralu, kad aš pirštus kandžioju, kad žmonės net neuždavė to klausimo.

Aš jau truputį užkabinau tą reikalą su PoKo.lt, kur mane kažkuo ten išrinko, bet tąsyk tai buvo tiesiog savireklaminis straipsnis, kad jums, brangūs mano draugai ir draugės, sukelti linksmumo (o visokiems kartais užklystantiems manęs nekentėjams – padaryt eilinį įsiūčio priepolį). Dabar truputį (bet tik truputį) rimčiau apie tą patį.

Kiek suprantu, mane išrinko kažkokiu ten labiausiai linkinamu blogeriu. Nežinau, pro kur čia tai, nes išties nelabai gaudausi, bet aš suprantu taip, kad čia tipo į mane labai visi deda linkus, nes gal laiko kokiu nors… Nežinau, tiesą, sakant, kuo mane laiko. Bet tikiuosi, kad jei jau pagal tai rinko, tai gal čia nėra blogas dalykas 🙂

Išties viskas yra labai paprasta – aš pats tiesiog dėlioju linkus, nuorodas visokias. Dėlioju, nors išties esu gana prastas blogų skaitytojas (čiukčia nie čitatel, čiukčia – pisatel), tačiau tarpais, kai atrandu kažką, tai ir kitiems parekomenduoju. Aišku, kai mano galva kiaura, tai vis atsitinka taip, kad atrandu, pagalvoju, kad „oj, koks čia geras blogas, reiks duoti nuorodą į jį“, o kol ten kas, kol ten ką, spėju viską užmiršt ir taip ir neįdedu nuorodos. Bet kartais visgi įdedu į ką nors, kai galva prašviesėja truputį. Tiesiog manau, kad tai gerai.

Mano visokių nuorodų ir šito viso reikalo istorija labai paprasta – aš kadaise rašinėjau LiveJournal, kur kažkaip ėmiau ir užstrigau gan ilgam laikui, nors pradžioje išvis net negalvojau blogeriauti. Bet staiga, vieną dieną man ėmė kaip kas iš pažįstamų krušt protą kad aš esu visoks ten kažkoks blogosferos metras. Čia ponas Maumaz berods man tai aiškinti ėmė. Aišku, aš pagrįstai nutariau, kad jis iš manęs tyčiojasi.

Po kiek laiko atsirado dar keli, kurie panašiai ėmė tyčiotis. Žodžiu, prasidėjo kažkoks sąmokslas. Kaip supratau, tas sąmokslas prasidėjo nuo to, kad aš pats (taip, juk visada pats būni kaltas) kažkur į kažką linkus ir nuorodas padėliojau ir parašiau kažkokių teigiamų atsiliepimų apie tuos žmones, kurių blogus vertinu. Bet tikrasis sąmokslas (ot mano kaimietiškas atsilikimas) paaiškėjo tada, kai sužinojau, jog mano blogą retkarčiais paskaito ne kas kitas, o visos Lietuviškosios Blogosferos Krikštatėvis Džiugas Paršonis*. Pasirodo, kadaise, jo blogą paskaitinėjęs, nieko apie blogosferas, telefonus ir kompiuterius nesupratęs, aš nutariau, kad nieko nesuprantu, tai ir tiek to. Nes tiesiog nelabai supratau, kas ta blogosfera ir su kuo ji valgoma, o kompiuteriai ir šiaip man neįdomūs.

Išvis, čia toksai yra simptomas, kad LJ sėdintys žmonės (tokie, kaip aš prieš porą metų) pasaulio nemato, o verda savo sultyse, nieko nesuvokdami. Visą šio uždarumo mastą supranti tik tada, kai kokį pusmetį ar metus pagyveni be LJ, o kol ten sėdi – tai kaip koks ufonautas būni. O ponas Paršonis, pasirodo, į mano straipsnius nuorodas kažkur ėmė dėliot. O aš, pasirodo, per tą suknistą LiveJournal net negalėjau sužinot, kad kažkas į mane nuorodų deda. Tai vat, kai sužinojau, tada man ir dašuto, kad aš pataikiau į kažkokią visuotinę aferą, tfu, blogosferą.

Ir dabar, kai, anot gandų, PoKo mane palygino su ne kuo kitu, o su pačia Natalija Zvonke (žinokit, nuoširdžiai, nesvarbu, kas ten ką turėjo omeny, man šitas palyginimas glosto širdį labiau, nei bet koks kitas, nes aš žinau, kiek kruvino prakaito ši moteris įdeda į savo darbą), man galų gale atsirado pagrindimas visam reikalui.

Gal atsimenate, kaip pačioje 2010 pabaigoje rašiau apie blogus, blogosferą, žiniasklaidą, socialinius tinklus ir taip toliau? Aš rašiau paprastą dalyką: dėliokim nuorodas vieni į kitus, nes tai kaip kokia karma sugrįžta, net jei negauni atgalinės nuorodos tiesiogiai. Ir visa blogosfera, visi blogai nuo to labai smarkiai gerėja ir auga. Jei aš įdedu linką į paneles iš Feministinio Fronto (kurios beje, išvis nuo blogosferos atšokusios, nors joje ir egzistuoja, o susigaudo tiktai savo paskaitose (šiandien vėl kažkokia paskaita – nepraleiskit, feministai ir feministės!), todėl net nuorodų į kitus blogus nededa), visvien kažkam tai bus įdomu, kažkam tai bus naudinga, žmogus gaus daugiau vertės, nei skaitydamas vien mano blogą. Tai reiškia, kad mano blogas ir jums duos daugiau vertės, tiesa? 🙂

Dar daugiau – anksčiau ar vėliau tos panelės feministės išmoks nuorodas dėlioti ir atras kitus blogus, tegul ir kokius nors anarchistinius ar komunistinius. Ir įdės nuorodų į juos, o tie – įdės nuorodų į dar kokius nors, o tie – į dar kokius nors ir t.t., kol galų gale ratas užsidarys ir kas nors įdės nuorodą į mane, kad ir kokiais keistais būdais.

Taip ir gaunasi, kad kiekviena mano nuoroda, tegul ir asimetriškai, sugrįžta, duodama man naujų pažinčių. Kartais ir prastų (kai kuriuos tenka pasiųsti – vienus laikinai, kitus – visiems laikams), bet bendrai imant – dažniau gerų, įdomių, tokių žmonių, kurie mane priverčia į save pažvelgti kiek kitaip, kažką permąstyti, sužinoti kažką naujo. O tie žmonės, kurie ir šiaip su manim čia bendrauja – jie irgi grįžta, jei tik jiems įdomu. Taigi, kas gaunasi? Duodi nuorodų į kitus blogerius, tie kiti blogeriai gauna daugiau skaitytojų ir pats gauni daugiau skaitytojų. Win-win situacija, kur nėra pralaimėjusių.

Tačiau PoKo parodė, kad ne šiaip šitai sugrįžta. Atrodo, kad netgi toks keistas fenomenas gaunasi, kad kuo daugiau pridalini nuorodų į kitus, tuo daugiau nuorodų gauni į save, kol galų gale, bedalindamas nuorodas, išlipi į kažkokius ten topus. Aš tai suprantu paprastai – tiesiog atsiranda vis daugiau žmonių, su kuriais galima pabendrauti, pasidiskutuoti, o kartais – ir šiaip pablevyzgoti, jei ne apie rimtus dalykus.

Čia tiesiog statistiškai pažiūrėkim, kas tokie yra žinomiausi blogeriai? Ogi tie, kas patys negailėdami dėlioja nuorodas į kitus. Kiek tik žinomų atrasi – tiek ir nuorodas dėlioja. Ir priešingai – kur tik koks nors nežinomas, tegul ir seniai rašinėjantis – vis paaiškėja, kad nuorodų nededa.

Tarp kitko, tas nenoras dalintis nuorodomis – tai ir viena iš didžiausių stambius portalus kamuojančių bėdų, tiesiog kažkoks idiotiškas įsivaizdavimas, kad jei skaitytojas paspaus nuorodą, tai išeis ir daugiau niekada, niekada nesugrįš. Elementariai, internetų nesuvokiantiems žmonėms nedašyla, kad gerą nuorodą duodamas, duodi kažką naudingo.

Beje, tai ne tik žiniasklaidos, bet ir reklamščikų problema. Tikiuosi, apie tai greitai parašysiu žymiai daugiau, bet kol kas – nuoroda jums į straipsnį apie žiniasklaidos, blogų ir reklamos problematikas.

Trumpai tariant, taip gaunasi, kad kuo darai geriau, tuo gaunasi geriau, kitaip tariant, gerumą dauginant, jis dar labiau dauginasi, o nuorodos yra gėris, todėl jas reikia dėliot 🙂

Taigi, kad nebūčiau čia tuščiažodžiautoju, tai štai jums naujų (ir dar pakartotinai gal ir senų) nuorodų:

  • Pėdutė – ši mergina išties rimta ir mąstanti (mąstanti – tai reiškia, kad turinti ir humoro jausmą), jos blogą pamačiau prieš porą dienų, o dabar galvoju, kad atradau dar vieną žmogų, kurį būtų įdomu sutikti. Rašo nelabai dažnai (nors tikrai galėtų dažniau) ir bet kuriuo atveju verta pasižiūrėt. Manau, kad labai daugelis, paskaitę, taps fanais. Tarp kitko, jei ką nors Pėdutė sumindys, tai žinokit, kad čia aš užsiundžiau.
  • Maistas Ausims – nesu tikras, ar šią panelę minėjau anksčiau, bet tai visiškas fenomenas. Jei kam nors atrodo, kad aš daug keikiuosi ir pošlinu, tai paskaitykit aną. Ir svarbiausia – ji atvirai visiems kruša protą, tokiais įžūliai šokiruojančiais būdais, kad šitai tiesiog neįtikėtina.
  • Auto Paulius – man rodos, jau esu minėjęs. Tai yra visiškas fenomenas. Kol nepamačiau jo blogo, galvojau, kad autofanatai – dažniausiai visokie pridūrkai, kurie mėgsta piktintus golfukus ir pan., o paaiškėjo, kad būna ir absoliučiai, kardinaliai ir diametraliai priešingai – neįtikėtinai intelektualus, puikų skonį turintis, giliai mąstantis ir užkabinantis žmogus. Nors paprastai netampu nuolatiniu kokių nors blogų skaitytoju, ant šito užkibau ir nuolat laukiu, kol parašys dar vieną straipsnį (vienintelis dalykas, kuris nervina – kad tenka kartais palaukti ilgokai, nes ant to blogo aš dabar užkibęs labai žiauriai).
  • Politikos Virtuvė – neatskleidinėsiu, kas ten rašo, bet tikiuosi, kad rašys dažnai ir aršiai. Kadangi iki rinkimų dar labai nemažai laiko likę, o blogas aktyvus, reik manyti, kad jis bus nuolatinis. Nesu socialdemokratas ir kritikos jiems ne sykį esu pažėręs negailestingos, bet taip ar anaip, politikai blogosferoje – labai sveikintinas dalykas (atsiranda galimybė su jais bendrauti tiesiogiai), tad rekomenduoju.
  • Arvidas Geležinė Lapė – čia galit tiesiog pasigėrėti trendinančiais pasaulinės blogosferos dalykėliais. Moderniems žmonėms ir velniškai gerai. Iš šio blogo paskui krūvos kitų grobia fotkes ir idėjas, o paskui jas leidžia į lietuvišką blogosferą, o jau tada išlipa į visokius PoKo.lt topus 🙂
  • Leo Lenox – šitas ponas, galiu garantuot, yra sveiko proto, dedantis ant visų ultrakairiųjų bei ultradešiniųjų ir visai nesuprasi, ką jis turi galvoje. Bet labai vertas, tikrai vertas. Manau, kad daugelis, paskaitę, šį poną pamėgs. Subskraibinkit ir lankykit.
  • Varliaženklis arba Frogsign – čia visai šviežutėlis veikėjas, dizaineris su savo blogu. Bet atrodo, kad produktyvus, informacijos srautas eina, o dar ir naudingos. Kas tik kažką krapštot su paveiksliukais ar internetais – pravers.
  • MgKolekcija – alaus fanas, kuris renka korkutes nuo bonkų bei skonio įspūdžius visokius. Lankykit. Kai aš per metus alkoholio tesuvartoju tiek, kad mane abstinentu vadina ir netgi tyčiojasi kai kurie, tai man gal ir neaktualu, bet nepaisant to, net ir man ten įdomu kartais pasižiūrėt ir paskaitinėt.
  • Giedrės Blogas – atrodo, lyg ir nesenas blogas, o kaip staigiai įsisuko – kaip koks tikras portalas jau. Labai patariu aplankyt ir paskaityt. Apie gyvenimiškus, bet ir ne visai dalykus. Ne apie buitį, o apie mus.
  • Nieko Naujo – puikus stalkerių blogas. Velniškai įdomu, vienas iš tų internetų, kuriuose ilgam galima užstrigti, nes ir vietas fotkina įdomias, ir moka įspūdį padaryti.
  • Galų gale, jau mano anksčiau berods minėtas ponas Grumlinas. Jis yra keistas labai žmogus. Jis pirmiausiai galvojo, kad aš esu niekam tikęs (ir teisingai galvojo), bet kai aš jam nukandau pirštą (čia aš jums atskleidžiu tą paslaptį, kas padarė tą nuotrauką ir kieno ten pirštas), jis padarė nuotrauką, išsaugojo, paskui pasidarė mano fanu ir dabar netgi rašo, kad aš išties esu baltas ir pūkuotas, pateikdamas iš kažkur gautą visai kitokią fotomedžiagą. Tai jums geriausias įrodymas.

* Džiugas Paršonis yra toksai garsus, kad dar prieš keletą metų apie jį nežinojo nebent koks nors Liurbiškių girtuoklis, kuriam dar sovietiniais laikais ant galvos nukrito karvidės stogas, todėl jis liko neįgalus ir nesuprantantis informacijos, todėl net neišgirstantis, ką kalba aplinkiniai, besinaudojantys internetu. Bet dabar net ir tas girtuoklis tikrai žino, nes Internetas plečiasi neįtikėtinais tempais, pasiekdamas net ir nykiausius Lietuvos užkampius. Šitą pastabą rašau ne tam, kad galvočiau, kad kažkas nežino Džiugo Paršonio, bet tiesiog tam, kad paaiškinčiau, kokio masto tai figūra – jei kas nors pabandytų kurti pozityvumo reitingus, tai Džiugas Paršonis galėtų lygintis net nežinau, su kuo – gal su Basanavičiumi. Aš apie tai galvoju jau kokius pusę metų, jei ne ilgiau, bet taip ir neradau geresnio palyvinimo, nes tai žmogus, kuriantis Naująją Lietuvą – tą, kuri buriasi internete, tą, kurios pilną jėgą pamatysime po kokių 10 metų.