Kai kurie pastebi, kad skerdynės Utøya saloje – tai pačios didžiausios žmonijos istorijoje skerdynės, kokios tik yra įvykusios taikos metu, nedalyvaujant organizuotoms naikintojų grupėms. Anders Behring Breivik – tai ne šiaip koks Antanas Varnelis, nužudęs 6 senukus, o treniruotas, steroidus vartojęs ir daugelį metų skerdynėms ruošęsis veikėjas: dar prieš krūvą metų jis įsigijo sodybą, kurioje ilgai ruošėsi sprogmenis, pirko ginklus ir planavo. Planavo ir galvojo apie būsimas skerdynes daug metų.
Šitą kadrą nufilmavo žurnalistai, o jau paskui iš TV įrašo buvo išgauta ši scena. Nuotraukoje gan aiškiai galima įžiūrėti, kaip tarp savo aukų lavonų stovintis Breivikas ruošiasi nušauti vaiką, maldaujantį pasigailėjimo. Tuo momentu saloje jau buvo išsilaipinusi policija, tačiau Breivikas dar siautėjo.
Pirmiausiai, prieš analizuodami, skerdynių masto supratimui turėtume prisiminti kitus atvejus, kai pavieniai puspročiai šaudydavo žmones. Itin pagarsėjusių Columbine skerdynių metu nušauta 13 žmonių, didžiausiose JAV istorijoje skerdynėse, kurios įvyko Virginijos politechnikos institute, buvo nužudyti 32 žmonės, o iki šiol didžiausiose pasaulyje skerdynėse, kurios 1982 įvyko Pietų Korėjoje, pamišęs policininkas nušovė 57 žmones. Ne taip seniai du kartus Suomijoje siautėjo paaugliai – vienas nušovė 8 žmones, o kitas – 10 žmonių. Palyginus su visais šiais, Anders Behring Breivik atrodo, kaip monstras: jis nušovė 68, surengė sprogdinimą, paruošė bombas dar keliuose pastatuose ir prigamino sprogmenų tiek, kad galėtų išsprogdinti dar porą dešimčių namų.
Išties visa tai – tik dėl kreivo pasaulio suvokimo, dėl apsėdusio demono, privertusio jį žudyti. Deja, tas demonas yra pakankamai sudėtingas, kad net paviršutiniška jo analizė taptų tikru užsiknisimu. Net nežinau, ar kam nors užteks kantrybės perskaityti tą fragmentuotą minčių kratinį, kurį parašiau žemiau, bet bandykite…
Demonai Breiviko galvoje
Mielas berniukas, taip maloniai šypsosi
Žiniasklaida jau spėjo paskelbti krūvą versijų apie Anders Behring Breivik pažiūras ir elgsenos priežastis. Pirmomis dienomis po įvykių ypač pasižymėjo įvairios radikalų grupės, ėmusios pasakoti ką papuola: kad tai nacis, antiislamistas, skinas, fašistas, kad tai mažų mažiausiai buvęs ultrakairysis, studijavęs marksistinę literatūrą, prosionistas, Al Kaedos pasekėjas, homoseksualas, krikščionių fundamentalistas, etc., etc.. Atrodytų, nebuvo tokios radikalios grupės, kuri to norvego nepriskirtų kokiai nors nepatinkančiai žmonių grupei – tą labai greitai pastebėjo Komjaunimas.lt. Ir kuo labiau kokia nors grupuotė radikalesnė, tuo, atrodo, aršiau ir vienareikšmiškiau ji pripaišinėjo žudikui kokias nors savo priešų pažiūras ar savybes. Ir tik vienas-kitas pabandė pasiaiškinti, ką savo košmariško didumo knygoje išties nori pasakyti žudikas ar kodėl išvis toksai žudikas atsirado. Apie politiką nelinkęs rašyti, tačiau labai įžvalgus Andrius Užkalnis įvardino pakankamai taikliai – kairieji tolerantai patys išsiaugino monstrą. Bet ir tai tėra tiktai dalis tiesos, kurią galime atrasti, besikapstydami Breiviko rašliavoje, kurios išties yra tiek daug, kad net abejoju, ar ją kada nors kažkas nuosekliai išnarstys.
Kita vertus… Žinote, man ta knyga verta daug mažiau, nei vieno iš išsigelbėjusių pasakojimas, kur jis aprašo to paties Breiviko elgesį su viena mergina, bandžiusia žudiką sustabdyti:
– Ji verkdama prašė, kad jis nustotų šaudyti. Žudikas ją nuramino, palaukė, kol ji prieis arčiau, iššovė į krūtinę, o paskui paleido kontrolinį šūvį į galvą.
Inkvizitorius Heinrich Kramer, parašęs vadovėlį "Malleus Maleficarum", būtų diagnozavęs vienareikšmiškai ir tikrai nesuklydęs: tai apsėdimas. Breivikas, pats save laikantis krikščioniu, ne joks ne krikščionis, o tik demonų užvaldytas. Ir nors žmonėms, nebandžiusiems analizuoti "Raganų Kūjo", tai skamba keistokai, tačiau viduramžių inkvizitorius būtų teisus: žudynės - tai ne krikščioniška meilė, o kažkas visiškai priešingo. Tai apsėdimas.
Iš likusių gyvais pasakojimų aišku, kad jis būtent taip ir elgėsi: šaudė į arčiausiai esančius, o paskui šaltakraujiškai ir neskubėdamas juos pribaigdavo. Aukas žudė, nelabai tesirinkdamas – ir vaikus, ir suaugusius. Bet… Čia ir susiduriame su klausimu: kodėl? Ir būtent todėl aš skaitau ir bandau suprasti, ką savo knygoje parašė tasai Anders Behring Breivik. Man kliūna ir dar vienas dalykas: niekas jau neabejoja, kad vienu iš smarkiausiai norvegų žudiką paveikusių asmenų buvo norvegų blogeris Fjordman, kuris, nors ir seniai jau nustojęs rašyti, nors galimai ir prieš savo valią, visgi bent netiesiogiai paskatino Breiviką imtis skerdynių. Aš irgi esu blogeris, tad mane tai verčia susimąstyti apie tai, kokias pasekmes duoda mano ir kitų blogerių rašliavos.
Deja, atrodo, kad ne viskas taip paprasta, kaip norėtųsi vertinti: nepanašu, kad Anders Behring Breivik būtų šiaip koks nors beprotis. Greičiau jau tai gan apsišvietęs, nelabai durnas, labai kryptingas pažiūras turintis ir itin planingai veikęs vyrukas. Berods 9 metus jis dirbo tam, kad galėtų įvykdyti skerdynes – tikslingai, suplanuotai, remdamasis kažkokiomis savo idėjomis. Ir tos idėjos buvo ne šiaip kokia nors paranoja ar primityvi sąmokslo teorija, o sistemingas, tačiau kryptingas pasaulio vaizdas, sakantis, kad blogio šaknis – tai Norvegijos Darbo partija bei įvairiarūšiai tolerastai.
Užkabinę Breiviko teorijas, pabandome suprasti, kas ne taip jo pasaulio vaizde, kur šlubuoja jo pasaulio vaizdas ir atsiremiame į tai, kad mums tenka interpretuoti visą tą jo klaikų 1500 puslapių naratyvą, jį bandant susieti su realybe. Štai taip ir vėl susiduriame su semiotiniais reikalais. Tik jau ne su žaisminga ir gražia forma, prie kurios esam pripratę, o su tuo, kas virsta tikrais košmarais. Su diskursų (ir skirtingų kultūrų) konfliktu, kokį kadaise minėjo dar patsai Noam Chomsky, kalbėdamas apie Kampučijos tragediją, kaip savižudišką (agresija nukreipta į vidų, o ne išorę) konfliktą tarp vakarietiško ir azijietiško pasaulio. Tik šįsyk tas konfliktas ne kažkur toli, o visiškai šalimais.
Vienas mano draugas maždaug taip pareiškė apie tą Breiviko istoriją: „norvegai yra puslaukiniai – tai šalis, kur gyvena laukiniai žmonės, kurie nei nežinotų civilizacijos, jei ne nafta, atnešusi jiems nesuvokiamai didelius pinigus. Dėl tų pinigų tie laukiniai ir siautėja dabar, kaip kokie arabai„. Gal būt tame yra tam tikros keistos tiesos: mes juk galime prisiminti tokį Varg Vikernes, prieš kokius porą dešimtmečių ėmusį kelti ten bažnyčių deginimo vajų. O galim prisiminti ir šiaip visokias istorijas apie vikingus. Bet aš esu linkęs manyti kitaip: mes susiduriame ne su kokiu nors laukinišku žiaurumu, o su rimtais sociokultūriniais konfliktais.
Unabomberis ir visuomenės destabilizacija
Nuprotėjęs genijus - Teodoras Kačinskis. Jis galėtų būti vienu iš ryškiausių bei įtakingiausių XXa. filosofų, jeigu jo diskursas nebūtų persisukęs taip kreivai. Jo iškelta žmogaus ir sistemos konflikto problematika - labai verta dėmesio. Bet gavosi taip, kad vietoj to, kad skelbtų savo antisistemines filosofijas nelyg Noam Chomsky, jis ėmė siuntinėti siuntinius su bombomis. Porą dešimtmečių siuntinėjo, kol buvo pagautas. Rezultatas - praktiškai nulinis. Bombos niekada nepadaro gero PR.
Paskaičiau tą Anders Behring Breivik parašytą knygą (tikrai ne iki galo, tikrai ne nuosekliai, nes užkniso) – „2083: A European Declaration Of Independence“. Ir žinote, ji ne bepročio rašyta. Taip, joje yra nemažai kopypeistų (pats autorius knygos pradžioje tiesiai apie tai rašo – kad apie pusę turinio yra originalaus, o kita pusė – kitų autorių), yra ir kopypeistų iš garsiojo Unabomberio aka Theodore Kaczynski. Ir štai čia yra bene įdomiausia istorijos gija: Kačinskis prieš pusę šimtmečio pagarsėjo, kaip jauniausias visų laikų Berklio Universiteto profesorius, buvo puikus analitikas, matematikas ir filosofijos mokslų daktaras. Deja, jo filosofijos pasuko labai keista linkme, sukurdamos diskursą, kuris buvo vientisas, sąmoningas, neprieštaringas, visaapimantis (t.y., apie visuomenę, o ne kokią nors specifinę sritį) ir kartu visiškai besikertantis su diskursu, dominuojančiu visuomenėje.
Pagal Teodorą Kačinskį, savo idėjas kūrusį dar prieš 40 metų, visuomenė darosi vis sudėtingesnė, priklausoma nuo labai keblių ir kompleksiškų procesų, o tų procesų kompleksiškumas ir sudėtingumas, einant laikui, darosi vis aukštesnis. Pramonė sudėtingėja, technologijos sudėtingėja, tiekimo grandinės sudėtingėja, įmonių ir žmonių specializacija didėja, visuomenė vis labiau optimizuojasi ir atsiranda vis didesnės ir keblesnės priklausomybės nuo visko, kas tik yra. Matematiškai tai labai banalu: kuo sistema sudėtingesnė, tuo daugiau joje elementų, bet didėjant elementų skaičiui, jų tarpusavio galimų sąsajų skaičius didėja proporcingai elementų skaičiaus faktorialui. Kitaip tariant, visiškai beprotiškais tempais.
Tarp kitko, galime tai nesunkiai įsivaizduoti paprastu pavyzdžiu: kuriant vieną kompiuterį, dalyvauja tūkstančiai įvairaus dydžio laboratorijų JAV, kurioms darbuotojus rengia visa eilė universitetų, o tą jų kūrinį tiražuojant, dalyvauja elektros kompanijos, krūvos chemijos pramonės ir metalurgijos įmonių, teikiančių žaliavas, daugybė mikroschemų gamyklų įvairiausiose pasaulio šalyse, etc. – jei paskaičiuosim visus dalyvaujančius žmones, atrasime, kad būtent šį kompiuterį, kuriuo dabar skaitote mano blogą, gamino kelios dešimtys milijonų žmonių visame pasaulyje, o paskiri komponentai yra pagaminti ar sukurti keliose dešimtyse skirtingų valstybių. Gan panaši situacija ne tik su kompiuteriais, bet ir su automobiliais ar kitais sudėtingesniais gaminiais. Klausimas čia paprastas: kada technologija pasidarys tokia sudėtinga, kad gaminant kokį nors mūsų naudojamą daiktą, sudalyvaus žmonių skaičius, sulyginamas su visų planetos gyventojų skaičiumi?
Sudėtingėjant sistemai, jos stabilumas labai sparčiai ir smarkiai krenta, o galimi sistemos sutrikimų poveikiai visuomenei – auga. Beje, galime tai visai vaizdžiai pamatyti ir iš ekonominių bardakų, tapusių įprastais (dar prieš šimtą metų pasaulinių biržų svyravimai nedarydavo tokios įtakos), ir iš technogeninių katastrofų, pvz., Fukušimos ir Aralo jūros atvejų. Ir netgi iš tokios banalybės, kaip potvynis Naująjame Orleane po Katrinos uragano 2005 (beje, irgi technogeninės kilmės – užtvankos griuvimas), rodo, kaip nestabiliai mes gyvename: dar prieš šimtmetį vargu, ar galėjo būti kažkas panašaus, tačiau dirbtinės vandens saugyklos, potencialiai užliejamose teritorijose statomi namai, milžiniškas gyventojų perteklius miestuose – visa tai sistemą, kurioje gyvename, paverčia pernelyg sudėtinga, pernelyg nestabilia. Vis didėja rizika, kad pažeidus kurią nors grandį, griuvimai prasidės ten, kur visiškai jų nesitikime, o kokia nors nedidelė katastrofėlė taps pasaulinio masto košmaru. Beje, ar žinote, kad norint Vilniaus gyventojų skaičių per kelias savaites sumažinti iki Alytaus didumo, pakaktų viduryje žiemos toms kelioms savaitėms atjungti elektrą? Spėkit, kodėl.
Teodoro Kačinskio manymu, dėl tokios destabilizacijos kalčiausi visokie socialistai. Socialistai plačiąja prasme – ne tik politiniai socialistai ar marksistai, bet ir visi kiti, bandantys transformuoti visuomenę pagal sistemos poreikius, t.y., verčiantys žmones atitikti sociumo keliamus reikalavimus*. Būtent tokie socialistai sistemingai naikina individualizmą ir verčia žmones tapti socialiniais sraigteliais, kraštutinai priklausomais nuo sistemos: sistema sudėtingėja žmonių sąskaita, o ne todėl, kad pati tampa patikimesne. Ne valstybė ir industrija deda lėšas į visuomenės stabilizavimą, o priešingai – žmonės ir jų valdymo priemonės tampa nuolatiniu, bet vis mažiau patikimu sistemos garantu. Technologijų sudėtingėjimas ir kompiuterizacija pagal Kačinskį dar labiau blogina situaciją, o po tam tikro laiko sistema turėtų pasiekti visišką krizę. 1995 parašytame Kačinskio-Unabomberio manifeste (o jis labai nuoseklus ir vertas dėmesio) teigiama, kad kritinė riba būtų pasiekta maždaug po 40-100 metų. Štai, kaip jis rašo:
162. The system is currently engaged in a desperate struggle to overcome certain problems that threaten its survival, among which the problems of human behavior are the most important. If the system succeeds in acquiring sufficient control over human behavior quickly enough, it will probably survive. Otherwise it will break down. We think the issue will most likely be resolved within the next several decades, say 40 to 100 years.
Bill Joy - tai vienas iš tų žmonių, kurių dėka atsirado Internetas: šis hakeris kadaise perrašė praktiškai nedarbingą BBN/DARPA TCP/IP steką, perkeldamas protokolą į UNIX - tai davė realią pradžią universitetinių tinklų apsijungimui, o tuo pačiu - ir visam Internetui. Prieš kokius 10 metų Bill Joy pareiškė: pasaulis vystosi taip, kad žmonėms neliks vietos.
Deja, galim spėti, kad ponas Unabomberis buvo ne visai tikslus su savo prognozėmis, nes nuo kokių 1970 gyvendamas ir filosofuodamas miškuose (gyveno kaip visiškas atsiskyrėlis nedidelėje pašiūrėje), jis kiek atšoko nuo modernių technologijų ir nepamatė to žiauraus šuolio, kuris įvyko, atsiradus kompiuteriams ir internetui (o apie 1995 matėsi tiktai patys pirmieji internetinės revoliucijos požymiai). Apie 2000 Bill Joy, vienas iš tikrų interneto kūrėjų ir didžiausių XXa. IT genijų ėmė ir pareiškė Wired žurnalui, kad Unabomberis, tegul ir elgdamasis šlykščiai, neklydo dėl vieno: yra visi požymiai, kad progresas vyksta taip, kad žmonių nereiks. Už žmones sprendimus darys robotai, kurie tuos žmones ir kontroliuos, nes tai yra patikimiau. Ir visa tai – pakankamai netolimos ateities reikalas. Tąsyk kokie 80 procentų durnių iš Sun Microsystems įkūrėjo juokėsi, tačiau likę 20 procentų tylėjo. Nes neatrodo, kad koks nors sprendimas yra.
Dabar, prasidėjus internetiniams paradigmos poslinkiams, iš esmės ir matome tą Unabomberio prognozuotą procesą: visuomenė destabilizuojasi, o bandymai kontroliuoti visuomenę – sparčiai auga. Sistema pasidarė pernelyg sudėtinga, kad galėtų būti stabili, o smulkūs veiksniai sukelia griūtis netikėčiausiose vietose. Būrys trolių, subėgusių į Irano portalus, sugeba sukelti riaušes per prezidento rinkimus. Kiti troliai sugeba sukelti neramumus Libijoje, Egipte ir kitose arabų šalyse. Dar kiti troliai sugeba sukelti pirmiausiai masinius protestus per rinkimus Baltarusijoje, o paskui per plojimų bangas ima artėti ir prie situacijos, artimos revoliucijai.
Breivikas, bandęs remtis Unabomberio idėjomis, nei nepastebėjo, kad pats tampa vienu iš tų, kas visuomenę destabilizuoja. Breivikas norėjo stabilizacijos, grįžimo į kažkokius senesnius laikus, tačiau realiai padarė visiškai priešingą efektą – sustiprino sistemos savisaugą. Galim gan užtikrintai tarti, kad Breiviko politinės/filosofinės interpretacijos yra ganėtinai primityvios.
Permanentinė revoliucija – Breiviko taikinys
Nors Leonas Trotskis buvo laikomas didžiausiu ideologiniu Josifo Stalino priešu (už ką pastarasis Trotskį rado net ir Meksikoje), skirtumas tarp jų nėra didelis. Stalinas tik supaprastino Trockio idėjas: kam dar daryti kažkokias revoliucijas, jei tiesiog įsitvirtinus kokiai nors revoliucinei valdžiai, reguliariai galima surengti valymą, taip paruošiant vietą naujiems revoliuciniams kadrams? Štai ir visa revoliucinė praktika.
Tačiau destabilizaciniai reiškiniai – tik simptomatika. Įdomumas visgi yra socialiniuose reiškiniuose bei ideologijose, kuriomis remiasi mūsų visuomenė, besitaikanti prie to sudėtingėjimo. Ir būtent čia pamatome tas pačias leftistines idėjas, skirtas ekonomikos pertvarkymui pagal vieningą sistemą. Pirmiausia – Karlo Markso idėjas. Nuo XIXa. marksizmas gerokai mutavo: paaiškėjo, kad ekonomikoje Marksas gal ir įstengė identifikuoti vieną-kitą problemą, tačiau didesne dalimi nukleidėjo į kažkokias lankas. Būtent tada, kai marksistinė ekonominė impotencija ėmė darytis aiški net aršiausiems komunistams**, ėmė kurtis pirmosios Naujosios Kairės idėjos, kur imta remtis ne kokia nors klasių kova, o visokių opresinamų grupių identifikavimu ir priešpastatymu likusiai visuomenei. Beje, jei būsim tikslūs (ir žiūrėsim ne pačių leftistų istoriją, o lūžius komunistiniuose internacionaluose), tai tas Naujosios Kairės šaknis galėtume kildinti dar nuo tokio Leono Trockio, kuris ėmė kelti permanentinės revoliucijos idėjas*** ir kalbėti apie tai, kad tradicinis komunizmas ekonominiu požiūriu susimovė, nes visuomenė suinteresuota stabilizacija, t.y., revoliucijos slopinimu. Būtent iš šios trockistų pakeltos problematikos sprendimo ir ėmė rastis neoleftistinės bangos.
Įdomu, kad tos bangos labai nutolo nuo pirmas marksistines bangas kėlusių komunistų. Visokie šiuolaikiniai neobolševikai dažniausiai jau nei nesvaigsta apie ekonomiką, nes su liūdesiu supranta, kad nei vienas bandymas sukurti alternatyvą kapitalizmui nebuvo sėkmingas (ekonominiai svaigimai čia lieka tik graikiško tipo anarchodibilams, galvojantiems, kad Graikijos vyriausybė prispausdins pinigų iš oro ir visi bus laimingi). Kita vertus, būtent neekonominėje plotmėje neokomunistai ir įsitvirtino: dalis jų atrado, kad nacių sugalvotos rasinės teorijos puikiausiai tinka kovai prieš, tik iš kitos pusės. Primeskit: tas pats nacizmas, tik kovojant ne prieš kažkokią mažumą, o prieš daugumą. Pagal naujuosius revoliucionierius kokių nors turkų nacistinės organizacijos Vokietijoje puikiai pateisinamos ir remtinos, nes juk tai yra opresinama**** mažuma.
Kiti komunistai atrado, kad kovai prieš tinka feministinės sritys: dalis moterų puikiai tampa ta mažuma, kuria galima remtis. Dar kiti atrado, kad seksualinė orientacija – tai irgi puiki veiklos sritis: vėl galima kovoti prieš visuomenėje esančią daugumą.Taip pat prie to buvo prikergta ir kova prieš neįgaliųjų diskriminaciją, kova prieš religinę diskriminaciją, kova prieš bet ką. Net kalbos apie diskriminaciją aukštesnio intelekto pagrindu (t.y., kad durniai diskriminuojami) atrodė, kaip anekdotas, tačiau jau kelis kartus pasitaikė išgirsti net ir tokių kleidėjimų. Nes juk visiškai nesvarbu, kas prieš ką kovos. Svarbu tiktai, kad būtų kova prieš.
Herbert Marcuse laikomas Naujosios Kairės tėvu, nelyg koksai naujasis Karlas Marksas. Jo iškelta idėja buvo ta, kad dirbantieji tampa kapitalistinės industrijos priedu, tiesiog varžteliais, veikiančiais, kaip sistemos dalis, atitinkamai - visiškai priklausomais. Paradoksalu, kaip šios idėjos suatvirkštėjo ilgainiui: antiindustrinė, žmogaus priklausomybės mažinimo mintis ilgainiui virto kažkokiomis visuomenės stabilizavimo (tolerancijos) pastangomis, tiesiogiai atitinkančiomis būtent nykiausių laukinio kapitalizmo apologetų norus.
Bet kokios diskriminuojamos ir tolerastų ginamos grupės yra puikiai priešpastatomos visuomenei – lygiai taip pat, kaip garsusis Lenino liumpenproletariatas, buvęs varančiąja revoliucijos jėga. Pirmi tokių kovų prieš apibendrintojai buvo vadinamieji kultūriniai marksistai, ėmę tobulinti Markso teorijas dar prieš Trockį. Bene žymiausias jų – anoks Georg Lukacs, sugalvojęs, kad revoliucinė kova yra ne tiek ekonominė, kiek socialinė. Iš to jau ir kilo išvados, kad galima apibendrinti revoliucinę kovą ne tik kaip proletariato kovą prieš buržuaziją, bet ir bet kokios bet kokiais būdais opresinamos visuomenės grupės kovą prieš bet kokius valdančiuosius opresintojus. Tokios idėjos remiasi dviem logiškom prielaidom: viena vertus, pakankamai daug mažumų gali sudaryti daugumą, dėl to revoliucinė kova gali laimėti netgi tada, kai jos neremia koks nors proletariatas. Antra vertus, jokia mažuma niekada negali tapti dauguma, todėl visada bus opresinama, t.y., revoliucija bus permanentinė. Jei pažvelgsim giliau, tai čia vėl to paties Vladimiro Lenino kelta idėja apie liumpenproletariatą, kaip permanentinę revoliucinę grupę****, verčianti daryti ir atvirkštinę prielaidą: pagal kultūrinius marksistus, bet kuri revoliucinė grupė turėtų būti priskirtina liumpenproletariatui. Tai labai gerai vertėtų įsisavinti visiems, kuriuos „gina“ Naujosios Kairės atstovai – suprasite, kuo jus tie marksistai išties laiko.
Bet aš čia truputį (tikrai – tik truputį) nukrypau nuo temos. Savo knygoje Anders Behring Breivik bando kabinti visą tą neomarksizmo problematiką, ją kartu kiek atmiešdamas tom pačiom Unabomberio idėjom apie visuomenės destabilizaciją. Ir padaro paprastą išvadą: tolerancijos apologetai, kovojantys už įvairiausių mažumų išskirtinumą bei vadinamąją pozityvią daugumos diskriminaciją, išties daro du dalykus – viena vertus, toliau gilina socialines problemas, naikindami individualizmą ir versdami pagrindinę visuomenės dalį visiškais sistemos sraigteliais, o kita vertus – dar labiau augina konfliktus dėl tų pačių opresinamų grupių stiprinimo. Deja, šitos išvados yra bent dalinai teisingos savo esme. Ypač tokiose hipertolerantinėse skandinavų valstybėse, kur tarpais prieinama iki tokių nesąmonių, kaip pvz., lesbiečių pora, iš spermos banko nusipirkusi spermos apvaisinimui, paskui išsireikalauja alimentų iš vyruko, tą spermą bankui pridavusio. Hmmm, dar galime prisiminti kad ir neseną, tačiau tokią pat durną istoriją su WikiLeaks ar dar naujesnę istoriją, kai Stokholme į darbą gaisrininku dėl politkorekcinių priežasčių buvo nepriimtas vienintelis ton pozicijon pretendavęs ir reikalavimus atitinkantis gaisrininkas.
Vertinant pagal tą pačią Breiviko nekenčiamą neomarksistinę paradigmą, gaunasi paradoksas: patsai Breivikas priklauso realiai opresinamai, krikščioniškų pažiūrų heteroseksualių norvegų vyrų grupei, ką pats ir identifikuoja. Marksistinė ideologija dar kartą parodo savo nesugebėjimą ko nors pasiekti: permanentinė revoliucija staiga pavirsta į antirevoliuciją, kur nuo alternatvių diskursų pakvaišę daugumos atstovai imasi silpnųjų ginklo – teroro. Teroro, nes galimybės rasti bendrą kalbą – nėra.
Deja, čia Anders Behring Breivik ir padaro didžiąją klaidą – jis pats, nei nepastebėjęs, pakliūna į tas pačias leftistinių kliedesių pinkles, tampa kovotoju prieš ir visam pasauliui pademonstruoja seną faktą: kovotojai prieš visokį blogį dažnai atneša tokius košmarus, kad iki tol buvęs blogis ima atrodyti kaip gėris.
Paternų analizė – beprotybės šaknis
Prisukamas Apelsinas - bene puikiausias socialinio programavimo pavyzdys. Viskas priklauso tiesiog nuo to, kokiame diskurse esi. Tiesa ir melas persimaišo, kaip persimaišo kaltieji su nekaltaisiais. O galų gale paaiškėja, kad smurtas kyla ne iš kažkokių asmenybių, o tik iš istorijų, kurioms atstovauja vieni ar kiti žmonės.
O dabar pabandykim atmest į šalį visą tą ideologinį mėšlą, kurį analizavome (jei dar nepastebėjote – aukščiau tėra pateiktas vienas iš daugelio, tačiau ganėtinai pritemptas leftistinės istorijos variantas). Taip, ideologijų keliamose problematikose yra nemažai tiesos, nes tie politekonominiai peizėjimai atsiranda juk ne ant tuščios vietos, kita vertus, jei visa tiesa būtų tose ideologijose, tai nebūtų ir ginčų. Bet tikroji problema juk ne ten. Tikroji problema – tai mūsų bandymai interpretuoti ir sistematizuoti mūsų matomus paternus. Čia ir susiduriame su to paties Breiviko išskirtinai keikiamomis dekonstrukcijomis******, be kurių išsiversti nesigauna niekaip, nes tokį reikalą padekonstruoti tiesiog būtina.
Atsimenate, kiek paternų buvo Drąsiaus Kedžio istorijoje? Problema tokia, kad mes negalime pasakyti, kas už mūsų matomų paternų slypi. Kai atrodo, kad kažkas vyksta sistemiškai, dar nereiškia, kad yra kokia nors sistema ar organizuotas vyksmas. Jei apsauginis neįleido moteriškės su varške į koncertą, o panašūs atvejai pasikartojo dar keletą kartų – tai tik paternas. Mes galime spėti, kad yra kažkokia varškės draudimo kampanija. Arba kad kažkokie koncertų organizatoriai susitarė varškę uždrausti. Arba kad iliuminatai surengė sąmokslą. Arba dar ką nors. Nes mes galime pastebėti paternus, tačiau tą, kas už jų – atspėjame, pasiremdami dedukcija. Ir gerai, jei tie paternai sukelti kažkokio realaus priežastingumo, o ne atsitiktinių faktorių.
Politikoje ir ekonomikoje vyksta labai daug įvairių procesų, kuriuos įtakoja interesų grupės, o metodai visuomenei mulkinti – irgi seniai žinomi (pradedant priešų paieškomis ir baigiant priešrinkiminiais pensijų didinimais). Tad visiškai nenuostabu, kad paternų tenai krūvos (ir pagal grupuotes, ir pagal metodus). Negana to, kai kurios grupuotės pačios ieško paternų tam, kad galėtų kažką apkaltinti ar prisiimti kažkokius nuopelnus. Beje, itin ryškus pavyzdys – Al Quaeda, kuri išsyk po Breiviko sprogdinimų Osle pareiškė, kad čia jos darbas. Sprogdinimai – juk pasaulinio teroristų tinklo paternas, tiesa? Al Quaedai reikia įrodyti, kad ji yra pasaulinė ir kelia grėsmę visiems – štai jums ir paterno eksploitintojai.
Ir dabar prisiminkime anokį semiotiką Umberto Eco bei jo bene geriausią kūrinį – „Fuko švytuoklę“. Vyrukai, kūrę sąmokslo teorijas, tampa savo pačių sukurtos teorijos auka. Jų fantazijas sužino žmonės, kuriems pernelyg sudėtinga suprasti semiotinius žaidimus. Bet jų smegenų užtenka tam, kad pakibti ant diskurso kabliuko, nes nors metadiskursas jiems nesuvokiamas, sugeneruotas diskursas puikiai atitinka jų pasaulio vaizdą. Romane diskursas išsprūsta iš jo kūrėjų rankų, įtraukia pašalinius žmones į save, paversdamas juos vergais, o tuo pačiu – ir nusikaltėliais. Nes diskursas – tai ne šiaip pasakojimas, o procesas, jis gyvas, jis turi judesį, jis vyksta, o žmonės – tai tiesiog to diskurso pernešėjai, bet ne valdovai. Ir dabar dar kartą pažiūrėkim į visą tą aukščiau išdėstytą permanentinės revoliucijos diskursą. Nebūtina žinoti, kaip yra išties, pakanka, kad jūs žinote tą diskursą, matote paternus, kurie jį atitinka ir negalite to diskurso sėkmingai dekonstruoti. To pakanka, kad jūs taptumėte to diskurso pernešėjais. Diskursas – štai, kas yra tasai demonas, priverčiantis elgtis tam tikru būdu.
Multikultūralizmas? Gėjų teisės? Tolerastijos? Feminizmas? Daugumos diskriminacija? Čia jums paternai, kuriems tereikia atrasti bendrą vardiklį. Staiga pavienių grupių interesai, į kuriuos dar įsivėlė ir visokie leftistai bei šiaip besmegeniai, tampa paaiškintais prasminio proceso: nerišlus, bet per visus galus valdžion lendantis judėjimas, kuris siekia sunaikinti Europą. Klaikus sąmokslas, kuris skirtas į Breiviką panašių norvegų išnaikinimui. Viskas atitinka? Paternai atranda paaiškinimą?
Visiškai nejučia, visiškai paprastai breivikai ima matyti sistemą (t.y., pakliūna į tą diskursą) – svarbu tik, kad būtų pakankamai ryškių paternų. Ir tą menamą sistemą dar ima auginti įvairūs kairieji, kurie, ieškodami priešų, ima skleisti apie ultradešiniuosius, fašizmų grėsmes ir t.t., patys sukurdami diskursą, vienijantį jų priešininkus*******. Ir paskui tie patys kairieji, bandydami sutelkti daugiau politinės galios savo rankose, tiesiog ant lėkštutės paduoda gatavą pasaulinio sąmokslo diskursą visokiems breivikams. Taip nerišli leftistinė anarchija antitolerastinio diskurso šalininkams tampa grėsme: jie mato, kas vyksta, jie mato, kas sakoma, tačiau jie nori ne permanentinės revoliucijos su opresinančiomis mažumomis, o tiesiog normalaus gyvenimo. Kažkuriuo momentu, kai socialiniai kliedesiai viršija kažkokią neaiškią ribą, prasideda lūžiai: į diskursą įtraukti žmonės ima kovoti.
Štai taip ir turime esminį dalyką, dėl kurio pakraupti turėtų kiekvienas iš mūsų: sąmokslo teorijas (nuosavus politinius-ekonominius diskursus) kuria visi. Tik pas vienus tie diskursai kažkaip sutelpa į neutralias, pakančias ribas, tuo tarpu kitų diskursai tampa konfliktiniais, kitaip tariant – nesuderinamais. Ir čia susiduriame su dar viena problema: diskurso, kuris yra vienalytis ir pakankamai platus, neįmanoma normaliai paneigti. Bet koks bandymas su tuo diskursu kovoti tiesiogiai – tai feilas, nes antidiskursas savyje visada neša diskursą (banaliu ir labai populiariu atveju – politkorektišką baltąją beždžionę). Tame yra dar viena tų pačių kairiųjų ir įvairių tolerantų bėda: kovodami prieš, jie patys nepajunta, kaip tampa savo priešų diskurso platintojais.
Aukščiau esančiame filmuke galite pamatyti eilinį breiviką, kuris irgi pasigavo kažkokį svetimą diskursą ir pagal paternus prisitaikė jį sau, paversdamas tai elgesio modeliu. Beždžionės nėra kvailos, jos išties yra beveik žmonės. Tą puikiausiai matome.
Nerišlios tarpusavyje besipjaunančios kairiųjų grupelės skelbia panašius politinius šūkius, bandydamos pavaizduoti kažkokių mažumų gynėjas, todėl apie jas šaukia. Politikai nori atsidurti arčiau lovio, todėl vaizduoja kovojančius už socialinį teisingumą. Kai kurie įtakingi kapitalistai tiesiog ieško pigios darbo jėgos, todėl bando ją įvežinėti iš užsienio. Biurokratai nori pavaizduoti labai reikalingą darbą dirbančius, todėl užsakinėja socialines reklamas iš serijos „potvyniui, narkomanijai ir diskriminacijai – ne“. Kiek rečiau pasitaikantys krikščioniškos dūšios geradariai išties bando kalbėti apie nepakeliamas gyvenimo sąlygas kokiame nors čigonų tabore. Ir taip toliau, ir taip toliau. Visumoje makalynė gaunasi labai nemenka, joje išties galima atrasti įvairių paternų. Žmogus, labiau besigilinantis į socialines problemas ir turintis kažkiek fantazijos, gali pastebėti tuose paternuose kažkokį sistemingumą, o tada imti ieškoti kaltųjų, lyg išgirdęs balsus baltąjame triukšme********.
Kita vertus, šita breivikiška istorija išties nėra kažkoks išskirtinis naikinančio diskurso atvejis – ji įdomi visų pirma todėl, kad diskursas suveikė ne grupės, o pavienio žmogaus galvoje. Net nesigilindami į bendrus priešstatos diskursus (kurie labai lengvai tampa naikinančiais), galime atrasti net ir visiškai panašių diskursų, kokius platino nacionalsocialistai (įskaitant ir kovą prieš bolševikus bei kitas tautas), lygiai taip pat prieš kitas tautas ir tradiciškesnius bolševikus kovoję Raudonieji Khmerai, ar netgi dabartinė Šiaurės Korėjos valdžia su savo čiučche idėjomis. Įdomu ir tai, kad ir tas islamizmas, prieš kurį kovoti nutarė Breivikas – irgi labai panašus, susijęs su nacionalsocializmu ne mažiau, nei su komunizmu ir paremtas lygiai tokiomis paternus aktualizuojančiomis idėjomis.
Breivikas nėra beprotis, nors praėjus kelioms dienoms po suėmimo ir ėmė tokiu apsimetinėti. Tai visiškai sveiko proto žmogus, kuris įklimpo į kadaise dar visokių jakobinų pradėtą, bolševikų bei nacių išaugintą, o paskui vėl neomarksistų prikeltą revoliucinės kovos diskursą. Tik įklimpo į tą diskursą iš priešingos pusės. Breivikas mano, kad jis gynė savo ir kitų norvegų laisvę nuo kažkokių multikultūralistinių revoliucionierių. Bet pats jo įsitikinimas iki žudančios galios išaugo tiktai todėl, kad buvo visus diskursą palaikančius paternus sukūrusių kovotojų. Tie kovotojai apie savo kuriamus ir populiarinamus paternus nesusimąstė, bet užtat apie juos susimąstė Breivikas, pasidaręs sau išvadas. Iš kairiojo diskurso jis susikūrė antidiskursą. Būtent tasai Breiviko diskursas ir tapo demonu, surengusiu žudynes.
Realybė čia nesvarbi: tuo atveju, jei valdžioje įtaką turėtų kokia nors dalį visuomenės spaudžianti organizacija, kovojanti už kažkokių išsigalvotų ufonautų teises, irgi atsirastų koks nors breivikas, kuris imtų ginti savo tautą panašiais metodais.
Tai diskurso galia, ponai. Tokia yra galia bet kokio demoniško diskurso, ideologiją iškeliančio aukščiau paprasto žmogiškumo.
———————
* Pagal Teodorą Kačinskį, socialistas – tai net nebūtinai kairysis, o tas, kuris verčia žmones socializuotis, t.y., prisitaikyti prie visuomenės ir pramonės keliamų reikalavimų, tapti sistemos varžteliais. Tai taiklus vertinimas: žvelgiant giliau, visos dešiniosios ir kairiosios politinės srovės didesne dalimi tėra kažkokie makaronai, o realiai viskas atsiremia į priešstatą tarp individo ir visuomenės interesų. Kitaip tariant, socializmas savo esme yra paremtas visuomenės interesų iškėlimu virš individualių žmonių interesų. Čia gauname puikų paaiškinimą, kad nacionalsocialistai yra ne mažiau socialistai už kokius nors bolševikus – išties ir vieni, ir kiti visuomenę kelia virš žmogaus. Taip pat verta pastebėti, kad individualistinis požiūris šiuolaikinėje politikoje veik neatstovaujamas, socialistai dominuoja visur, įskaitant ir menamai dešiniąsias partijas.
** Apie 1921 Rusijoje netgi bolševikams pasidarė akivaizdu, kad visa ta marksistinė ekonomika – tai šyvos kumelės briedas, o dar kai pokaris, o dar kai tik tik baiginėjasi visos skerdynės ir bolševizmo oponentų naikinimas – viskas virsta totaliniu badmečiu. Todėl dar paties Lenino teikimu, sumalus kažkokią nerišlią teoriją apie kažkokius pereinamuosius etapus, buvo sukurtas NEP (Naujoji Ekonominė Politika), kas išties buvo tas pats kapitalizmas, veikiantis su apribojimais, kiek panašiai, kaip dabar Kinijoje. Jau apie 1924 tai davė rezultatus ir išvedė valstybę iš krizės, kartu pademonstruojant pasauliui, kad komunizmas yra tiesiog neveiksnus. Kita vertus, jau 1929 Rusija kapitalizmo pabandė atsisakyti vėl, greitai pakartotinai nugrimzdama į košmarišką žmonių naikinimą – didele dalimi tai ir vėl buvo dėl ekonominių priežasčių: komunistinėje santvarkoje nėra veiksnių ekonominių motyvatorių žmonėms, todėl vieninteliu realiu motyvatoriumi tampa prievarta.
*** Pagal neobolševikus baigtinė revoliucija neveiksni, todėl revoliucinė kova turi vykti nuolat: nesant monarchijos priespaudos, buržuazija nekelia revoliucijos ir todėl pirmas revoliucinis etapas neįvyksta (tai klasikinio trockizmo teiginys), antra vertus, socialinės reformos Vakaruose apsaugo ir nuo antros, proletariškosios revoliucijos (tai jau neomarksistinis pastebėjimas), t.y., klasikinė lenininė dviejų etapų revolicija neįmanoma. Kaip problemos sprendimas, kyla permanentinės revoliucijos idėjos, pagal kurias revoliuciniai (t.y., ne konsensusiniai, o prievartiniai) pokyčiai vykdomi opresinamoms grupėms nuolat keliant pokyčius visuomenėje. Tam, kad pokyčiai būtų greitesni, reikalinga ir visuomenės destabilizacija, todėl pagal neomarksistus remtinos net ir priešingas pažiūras turinčios, bet su valdžia stabiliai konfliktuojančios grupuotės – pradedant religiniais radikalais ir baigiant banaliais anarchistiniais riaušininkais. Beje, didele dalimi dėl šito permanentinio reikalo ir buvo didžiulis socialdemokratų skilimas: Vladimiras Leninas su bolševikais, o Leonas Trockis – su menševikais.
**** Visokiems neokomunistams visiškai nesvarbu, kas ten opresinami, o kas ne. Svarbu tik sugalvoti pagrindimą, kad kažkas yra opresinama mažuma, kuri turi kovoti prieš kažką arba kurios teises tie patys komunistai galėtų atstovauti. Supriešinimas leidžia kelti bangas, išsimušti visokius finansavimus, o neretai – ir rinkėjų balsus. Kuo daugiau opresinamų grupių prigalvosi, tuo geriau. Idealiu atveju visa visuomenė turėtų būti suskaldyta į krūvas visokių opresinamų grupių, kurios nuolat kovotų, vedamos komunistinių ideologų, o tai ir būtų ta tikroji permanentinė revoliucija.
***** Kadangi liumpenproletariatas savo pačia esme yra permanentiškai opresinamas, tai jis ir permanentiškai revoliucinis. O tai reiškė, kad padaręs revoliuciją vieną kartą, jis kels revoliuciją pakartotinai, jau prieš naują valdžią. O tai reiškia, kad liumpenproletariatas – tai netinkama grupė, kurią reikia išnaikinti. Kadangi SSRS labai greitai paaiškėjo, kad pezalai apie visokias ten gilias socialines priežastis nusikalstamumui, kurias panaikinus, liumpenai esą savaime dings – tai tik tušti pezalai, tai greitai buvo imta kurti ištisa lagerių sistema, idėjiškai vadovauta to paties liūdnai pagarsėjusio Antono Makarenkos (jį kadaise jau minėjau, rašydamas apie kitus žudikus). O kadangi visas šitas reikalas nesisiejo su revoliucinėmis teorijomis, tai greitai teorijos buvo patyliukais perdarytos: iš proletariato subklasės liumpenai buvo pervadinti deklasuotais elementais. O kadangi revoliucija jau buvo padaryta, tai visiems liko tiesiog nusispjaut į tai, kad pagal naują teoriją gavosi, jog revoliuciją Rusijoje darė ne proletariatas ar jo dalis, o deklasuoti elementai, kas savaime neigia visą klasių kovos teoriją.
****** Breivikas ypatingai akcentuoja, kad tie kairieji pasikinkė baisiąją dekonstrukciją ir ja švaistosi į visas puses, taip neigdami viską, kas papuola ir griaudami visas tautines vertybes. Paradoksaliu būdu jis bent iš dalies teisus, tik kad nesuprasdamas mechanizmo žiūri į tai, kaip į magiją. Žvelgiant ne breivikiškai, kairuoliški dekonstrukcijos mėgėjai paprastai užsižaidžia savo teoretizavimais tiek, kad pamiršta, jog bet kuris dekonstruojantis diskursas ne tik kad pats gali būti dekonstruojamas, bet kad jis mažų mažiausiai yra dar ir atspindys dekonstruojamojo visais atvejais, o kai dekonstrukcija yra tikslinė (skirta politinei oponento pažiūrų kritikai), tai ji pati dekonstruojama lengvai, nelyg pirstelėjimas: dekonstruotojas subordinuotas dekonstruojamąjam (taip taip, trys žodžiai – visos tų politinių dekonstrukcijų klasės dekonstrukcija). Prie to prisideda dar keletas kliūrkų, kurių jokie politizuoti dekonstruotojai negali išspręsti: pradedant tuo, kad bet kuri dekonstrukcija nėra vienintelė dekonstruojamąjam diskursui (praktikoje naratyvų kiekis neribotas) ir baigiant tuo, kad dėl nykaus nesupratimo daugelis tų dekonstruotojų ne tiek kažką dekonstruoja, kiek banaliai čiurkščioja į aplinką visokiais projekcinių kliedesių fontanais. Kita vertus, patsai Breivikas, nors ir nujaučia kažkokias skyles savo ribotu protu, bet neatrodo, kad jis bent ką apie tą problematiką išvis suprastų, tad nesigilinkim, net jei jo šnekos ir atrodo durnomis ar juokingomis.
******* Atkreipkim dėmesį, pagal ką vienijasi ultraradikalų grupuotės. Dauguma iš jų neturi kokios nors rišlesnės, vientisesnės ideolgijos (pradedant šiaip ideologiniu nerišlumu ir baigiant tuo, kad vietoje idėjų naudojami šūkiai). Pagrindiniai vienijimosi kriterijai paprastai būna labai paprasti: „mes prieš tuos, anuos ir dar kokius nors“. O tie, prieš ką yra vienijamasi, išties apibrėžiami priešingų grupuočių. Gaunasi kaip ir užburtas ratas: ultradešinieji vienijasi prieš gėjus, čigonus, musulmonus ir dar ką nors, nes šiuos gina ultrakairieji, kurie vienijasi prieš nacionalistus, rasistus, kapitalistus ir dar ką nors. Ir taip vieni kitus apibrėžinėja per priešpriešas, o per tai vėl vienijasi. Ir t.t., ir t.t.. Taip vyksta nuolatinis klimpimas į svetimą diskursą bei toks pat nuolatinis to svetimo diskurso auginimas. Galų gale, jei diskursai išauga iki pakankamo masto, prasideda teorijos apie pasaulio tvarkas bei revoliucinė-teroristinė kova*********.
******** Čia, beje, vertėtų vėl prisiminti Kačinskį ir matematiką: Frank Ramsey demonstruoja, kad chaosas yra labai sąlyginis dalykas, nes bet kurioje sistemoje gauname nechaotiškas pasikartojimų sekas, o mažoms pasikartojimų sekoms pakanka mažų sistemų. Tiesa, nors Ramzio teorija prieš krūvą metų tapo baisiu ir iki šiol neišsprendžiamu matematikų galvos skausmu (problema – minimalių sekų ilgio nustatymas, norint garantuoti pageidaujamo ilgio paterną), praktikoje turime mažų mažiausiai įrodymą, kad stochastinių sistemų paternizacija yra neišvengiama, su kuo taikstytis tenka banaliai: visada bus atrandančių kažkokius paternus ir kuriančių visokius sąmokslus apie Ktulu, sėdintį Seimo rūsiuose.
********* Tie, kas neskaitot išnašų, tai pasigailėsit, nes su savo iškreiptu mąstymu, atrodo, netyčiukais būsiu iškėlęs išnašosna kažkokias esmines tezes bei įdomumus. Taip kad jei išnašų neperskaitėt, tai dabar išvis nieko nesuprasit. Bet jei išnašas tik skaitėt, o pagrindinio teksto – ne, tai visvien nesuprasit, apie ką jos. Čia galit dabar galvot ir stebėtis, kurių galų išvis šitai skaitėt, nes ir aš nežinau, kodėl šitą tekstą rašiau.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Anti-tolerastinis briedas 🙂 Na, šiaip minčių neblogų yra, bet tos metanaratyvinės interpretacijos kiek perspaustos, neatidžiai padirbėta su faktais..Vienžo, ponas Rokiški, gerbiu jūsų pastangas ir su malonumu skaitau jūsų spaudinius, bet šįkart persistengėt..
Daug raidžių, bet įveikiau 😉 Vietom biškį tradicinis ultradešinumas lenda, bet šiaip gerai.
Kažkada suvokiau, kad nenoriu rašyti tokių išplėstinių tekstų politine tematika. Nes, kaip gerai pastebėjai -- jie gali tapti kuru kam nors.
Ponas, kuriom vietom čia koks ultradešinumas lenda? Jei jau kabinatės etiketėm, tai jau pabandykit pagrįsti. O tai aš tamstą irgi kokiu nors ultrakairiuoju galiu apšaukti ar dar kuo nors.
Čia tamsta, kaip suprantu, išties bandot mane trolint.
Trolinti? Nea, nes daugeliu aspektų mudviejų pažiūros sutampa.
Jei konkrečiau, kas užkliuvo:
Būrys trolių, subėgusių į Irano portalus, sugeba sukelti riaušes per prezidento rinkimus. Kiti troliai sugeba sukelti neramumus Libijoje, Egipte ir kitose arabų šalyse. Dar kiti troliai sugeba sukelti pirmiausiai masinius protestus per rinkimus Baltarusijoje, o paskui per plojimų bangas ima artėti ir prie situacijos, artimos revoliucijai.
Įvardinti kovotojus su režimu (kokie jie bebūtų, tie kovotojai ir jų režimai) troliais -- IMHO tai jau „ultra“. Kitas dalykas -- nežiūrint kai kada kairuoliškos košės tų kovotojų galvose, jie tikrai nesiekia socializmo su žmogišku veidu.
Dėl Stalino ir Trockio požiūrių į permanentinę revoliuciją mudu kažkada ilgokai diskutavome, kažkur mintys sutapo, kažkur ne. Pačiam jiedu abudu vienodi, aš gi laikausi nuomonės, jog Trockis yra kairysis komunistas, t.y. didesnis blogis, ir jo pergalės prieš dešinįjį komunistą Staliną atveju Europai būtų buvęs piesiec totalus -- jokių tarpukario nepriklausomybių nebūtų buvę, pasaulis būtų buvęs įsuktas į permanentinio karo (arba bent jau revoliucijų) karuselę. Kas ir nutiko Ispanijoje. Nesakau, kad Stalinas buvo aniuolėlis, tačiau jo realistinė politika, nušalinus nuo valdžios Leniną, Trockį ir kitus permanentinius revoliucionierius, mums kažkada davė šansą, kuriuo (kažkiek šūdinai, betgi) sugebėjome pasinaudoti. kaip ant manęs bepyktumėte -- be Stalino šiandieninis pasaulis būtų iš esmės kitoks. Gersenis/blogesnis -- nežinau, bet jis tikrai būtų kitoks.
Kalbant apie dabartį, paties nuomone viskas yra leftistų sukeltas mėšlas, iškeliant visuomenę virš individualo. Nesiginčyju, leftistų perdirbimas į šunų/kačių maistą būtų optimalus sprendimas, ir tai turėtų vykti permanentiškai. Tačiau tai tik viena medalio pusė. IMHO ne mažiau svarbi yra ir individualo išsikėlimo virš visuomenės problema, kuri būtent ir yra dešiniojo individualizmo stiprėjimo pasekmė. Dabar, kai individui nebėra drastiškai būtina įsilieti į visuomenę, kad išlikti, matome visur generuojamą vienišo kovotojo su visuotiniu blogiu imyžą. O tai irgi generuoja pakankamai radikalų ekstrymą.
Be to, vistik derėtų atkreipti dėmesį ir į objektyvų, nepriklausantį nuo valdžios pobūdžio (dešinieji tai ar kairieji) natūralų visuomenės kontrolės stiprinimo procesą. Sudėtingėjant visuomeniniams-ekonominiams santykiams, valstybė/supervalstybė aka ES drastiškai bando suvaldyti situaciją, kuri iš principo po tam tikro lygmens pasiekimo yra nebesuvaldoma demokratinėmis priemonėmis, t.t. nuolatiniu mažumų tolerastijos skleidimu. Reikia pereiti prie daugumų autokratijos, bet kas tam gali pasiryžti, neišbaidydamas rinkėjų?
Ponas Grumlinai, čia tokia vat problema, kad troliai -- tai ne apie pažiūras. Ir tai nėra nei neigiamas, nei teigiamas įvertinimas -- tai tik paties proceso identifikavimas: ateina troliai, kyla fleimas, prasideda bardakas. Tad spėju, kad tamsta tiesiog kažką ne taip identifikavote.
Dėl kito dalyko -- nekokią nuomonę apie kairuolius turinčius žmones laikyti padefoltū dešiniais -- irgi vargu, ar teisinga (tas pats identifikavimas per priešstatą). Tad čia ir vėl kaip ir nepataikėt. Ar kaip čia pasakius.
O štai dėl individo-kovotojo prieš blogį įmyžio -- tai nėra taip jau paprasta. Filmuose paprastai vis kartojasi daugmaž tas pats scenarijus: blogiečiai griauna gerąją socialinę sistemą (teisėsaugą, valdžią, kariuomenę, kokią nors įmonę, etc.), ją eksploitindami, o tada jau didvyriai pagydo tą sistemą, iššaudydami blogiečius. Ar tai yra individo išsikėlimas virš visuomenės?
Tai yra, atleiskit, kažkoks refreimingas, jei kalbėsim pagal NLP terminus: viskas apverčiama aukštyn kojomis, o mes to net nepastebim. Filmų didvyris -- tik sistemos vergas, o nuo sistemos nepriklausomieji kažkodėl įvardinami, kaip nusikaltėliai. Štai jums ir prašom, kokie povandeniniai fontanai.
Vos padekonstravus tokias istorijėles, išlenda propaganda grynoje formoje, tiesa? Ir taip pažvelgus, tai dar ir geresnė, nei 1984? 🙂
Ir argi daugumų autokratijos yra kažkokia alternatyva mažumų dominavimui? Visuomenė šen, visuomenė ten, o žmogus? O žmogus tetampa tiesiog sistemos sraigteliu, kuris yra niekas. O šalutinis tos sistemos produktas -- visokie breivikai, bin ladenai, etc..
Hmmm, gal tada sugrįžkim prie klasikinio trolingo supratimo, atai gaunasi, kad šnekam „vienas apie Joną, kitas apie sijoną“. Šiaip trolingas yra sąmoningas negatyvių diskusijų provokavimas ir vienos internetinės bendruomenės dalis priešpastatymas kitai, sukeliant tarp jų konfliktus. Tad nei Egiptas, nei Baltarusija po trolingo sąvoka nepatenka, tai tiesiog politinių akcijų koordinavimas internetų pagalba. Netgi varškinė silpnaprotystė nėra trolingas, jei ką.
Padefoltu nekokią nuomonę apie kairuolius turinčius žmones laikyti dešiniaisiais reikia -- o kuo kitu juos laikyti? Aš pats save, kaip nemėgstantį kairuoliško blūdo, pvz priskiriu prie dešiniųjų, na gal kiek arčiau centro, bet vistiek. Mes visuomet esame kažkurioje barikadų pusėje. Net jei manome, kad stebime gatvių kovas iš balkono.
Dėl individo-visuomenės santykio. Negali žmogus be visuomenės, nors tu ką. Kaip kad: kokie žmonės -- tokia ir visuomenė. Žmogaus ir visuomenės santykį apsprendžia teisių ir pareigų vienas kitam santykis ir tiek. Turim kokius nors marginalus preferuojančių teisių persvarą prieš jų pareigas visuomenei -- štai ir liberastija. Kuri didžiajai visuomenės daliai kelia priešiškumą, iš pradžių tylų, o paskui BUM.
Čia svarbu, kad asmenybės šriūbelizavimas į visuomenę neperžengtų tam tikro laipsnio ir tiek. IMHO.
Ponas, jūs čia kažkokias teorijas kuriate, apie tai, kas yra trolingas. Negatyvias emocijas? Kokias dar negatyvias emocijas, atleiskit?
O dėl likusio -- juk tamsta abejojat tuo, ką sakot. Tai juk matosi. Abejojat ir tuo, kad visokius kairiuosius briedus laikantys briedu yra dešinieji -- nes juk akivaizdu, kad nereikia būti kokioje nors politinėje pusėje, norint durnius pavadinti durniais, ir abejojate tuo, kad asmeninės teisės -- tai kokia nors marginalų liberastija.
Panašu, kad įtraukiau tamstą į gilius filosofinius pamąstymus?
Dėl trolingo -- teorijų aš nekuriu (skirtingai nuo tamstelės 😉 ), tiesiog kaip ~1995/97 man susiformavo ta sąvoka, taip aš jos ir prisilaikau:
Internete troliu vadinamas asmuo, kuris prisijungia prie susiformavusios bendruomenės, pvz., naujienų grupės ir skelbia fleimines, grubias arba įžeidžiančias žinutes, siekdamas išprovokuoti kitus bendruomenės narius bei nutraukti normalią diskusijų eigą, sąmoningai sutrikdyti bendruomenės veiklą, sukiršinti jos narius.
Ties šita vieta kaip ir nebeturiu ką pasakyti trolingo tema, nes nei aš paties, nei pats manęs neperginčysim, ania? 😉
Kaslink abejonių? Kaip sakoma: tik idiotai neturi abejonių, visad yra teisūs ir nekeičia nuomonės. Čia tamstai netaikau, tiesiog paties kažkiek eklektiniai samprotavimai man tikrai davė medžiagos pamąstymui, kokia čia by*ienė paskutiniu metu verda.
Dėl kairiųjų/dešiniųjų -- vėlgi čia pasaulyje klesti eklektika-dialektika: mumyse yra ir to, ir ano, tiesiog priklausomai nuo daugelio parametrų mes esame dešinesni arba kairesni UŽ KAŽKĄ. Be abejo, mūsų pozicijos gali sutapti su kažkieno (bendraminčių), tačiau toli gražu ne visada bendraminčiai yra pastovūs ir tie patys. Bet čia jau filosofija, tiek jau to.
Ahahahah, vikipedinis trolio apibrėžimas. Aukos pasakoja, kas juos nuskriaudė ir kokie blogi tie skriaudėjai yra 😀
Ponas Grumlinai, čia matome, kad tamsta esat klaikus trolis, kuris bando mane čia užtrolint, bet jums tai nepavyks 😀
O dėl kairesnių/dešinesnių -- žinoma, kai save pats pastatai ant tos vienmatės kairumo/dešinumo tiesės, tai jau ką daryt, o bet tačiau, viskas priklauso nuo projekcijos, o esant tam tikrai, kaip puikiai žinote (nes visgi esat kvalifikuotas), tiesė pavirsta į tašką: visi kairieji ir dešinieji tėra socializatoriai.
Taip kad projektyvinių dalykų čia gal nedarykim, tai tada ir nereiks kalbėti apie kairumus/dešinumus ar juolab kalbėt apie eklektikas ten, kur argumentų nėra, o kažkaip paprieštarauti norisi 😀
Ir tiktai nesakykit, ponas Grumlinai, kad aš tamstą čia kažkaip užsipuoliau.
Matai, kai pats nepateiki SAVO trolio definicijos, tenka naudotis tuo, kas visame pasaulyje standartu pripažinta, o visos provincialios interpretacijos tetinka tik vienai vietai perbraukti 😉
Šiaip jei kiekvieną oponentą į trolius įrašinėti -- kietmetris by*ių, o ne diskusija gaunasi… 🙁
Dėl užsipuolimų -- tyliu, tyliu 😉 Ką padarysi, protingesnis patyli ir pasitraukia 😉 😛
Ponas, čia kas pasaulyje standartu pripažinta? Standartu pripažinta, kad pasakius nesąmonę, visus, kas tą nesąmonę identifikavo, vadinti troliais, nes per tai kilo simptomatinės nesamonių platintojų isterikos? Taigi žinoma, kad taip.
O taigi jei jau tamsta trolis, tai kodėl tai neigiate? Ar tik dėl to, kad visi troliai bei kaščenitai visada neigia, kad jie troliai irba kaščenitai? Nagi žinoma, kad taip.
Aš matau, kad tamsta esate ne šiaip trolis, bet einantis iki galo, užsispyręs ir atkaklus, o dar ir bandantis sužaisti neapibrėžtumo semantikom, tipo „teisus yra tas, kuris neturi ką atsakyt, todėl neatsako“. Tai jau tiesiog nepaneigiamas trolinimo įrodymas.
Aš tai matau štai ką -- Grumlinas pats papuolė į savo „trolio“ definiciją. Ir panašu, kad net nesigina tuo 😉
Atskirai dėl Stalino ir Trockio: tiesiog šiaip spėju, kad Stalinui buvo aktualus jo paties valdymas. Kita vertus, neatmesčiau ir permanentinės revoliucijos idėjos: viena iš šios prielaidų, bent jau ankstyvesniuose etapuose, buvo būtent nesustojamas ir priverstinis revoliucijos platinimas į aplinkines šalis.
Po I Pasaulinio karo susifeilinus praktiškai visiems vakarietiškiems revoliucijų bandymams, Leninas buvo priverstas pripažinti, kad teorija apie proletariato revoliuciją nepasiteisina.
Stalino elgesys, nors dokumentaliai tai ir nėra patvirtinama, lyg ir leidžia spėti apie bandymą sukurti surogatinę, planingą ir valdomą permanentinę revoliuciją SSRS viduje: valymai po valymų, nuolatiniai kadrų keitimai, senus veikėjus kišant į lagerius ir šaudant, o į jų vietą vis priimant naujus ir naujus liumpenus, kurie savo kaltinimais ir kova būtent ir išstumdinėja senesnius atmatas.
Sudėję nuolatinius valymus su ekspansionizmu, galim imti abejoti tais laikais bandytomis skelbti Stalino idėjomis apie socializmą vienoje šalyje: tai greičiau buvo tiktai ideologiniam Trockio išvarymui pagrįsti skirtos kalbos, o realiai -- tas pats Trockio permanentinis revoliucionavimas, tiktai pagražintas.
O šiap Trockio nelyginčiau su Stalinu, nes sunku pasakyti, kuris ten kokesnis. Aišku, faktas, kaip blynas, kad antru žmogumi po Lenino ten buvo ne Stalinas, o Trockis, savo ideologiniu svoriu net ir Leniną tarpais temdęs. Kita vertus, ar išties ideologija buvo kardinalus veiksnys, o ne priemonė?
Na, Staliną demonizuoti, pateikiant jį plačiajai visuomenei, reikia, nes jis yra blogiuko etalonas, tačiau ir rimčiau pasidomėti, kuriam galui jis tą darė, irgi verta. IMHO perdaug paprasta viską suversti vien jo valdžios troškuliui (kaip kad bandoma suversti Lenino kovą prieš carizmą kerštui už pakartą brolį Aleksandrą) ar psichopatijai. Bet čia mes jau krypstasme į lankas nuo pagrindinės temos apie trockizmą/permanentinę revoliuciją, kas iki šiol sėkmingai tebegyvuoja ir kairuoliškos utėlės tebegadina kraują visuomenei.
Nu tai vat, taip ir darė -- permanentinę revoliuciją. O valdžios troškimo nuvertinti nevertėtų, nes tas tikrai veikia.
Veikia, veikia tas valdžios troškimas. Tačiau valdyme kur kas svarbiau kompromisų menas, nes ant durtuvų lengva ateiti valdžion, bet labai nepatogu ant jų sėdėti 😉
Be kompromisų meno, yra dar ir priešininkų bei konkurentų šalinimo menas. Kaip ten Matyas Rakosi sakė -- „kaip dešros griežinėlius juos nupjaustyti“.
Saliamizacija tai vadinosi, jei ką
Mintis apie Stalino bandymą sukurti planingą permanentinę revoliuciją, (Kur tu gimsti > planingai auklėjiesi darželyje > mokaisi mokykloje/pionierių būriuose > indoktrinuojiesi komjaunime > „aršiai“ neapkenti norinčių kenkti sistemai > imi dirti sistemai > esi „išvalomas“ pakeičiant tave jaunesniu „aršuoliu“) man panašu į filmo „Logans run“ koncepciją.
Pons Rumšai, ar Jūs čia biški neperspaudžiat su tuo „ultra“?
Nzn, kolegai Rokiškiui spręsti 😉
Nu jo … Paskaičiau čia tą jūsų pasikapojimą su p.Rokiškiu 😀 Buvo linksmą 🙂 Nu bet tačiau: p.Rokiškis yra visuoks: radikalus, kategoriškas, pikts, impozantiškas ir dar visuoks :), nu bet tikrai ne ultradešinysis 😉
Velnioniškai geras straipsnis!Seniai laukiau kažko panašaus.Respect!
Rokiški, čia yra man labiausiai patikęs tavo postas. Visų laikų 🙂
Na, paskutinė išnaša taip viską apkartino. Perskaičiau tekstą, kiek mano argumentus dėl tamstos autoriaus pasikėlimo kvailių atžvelgiu numalšino, bet ant galo vis vien iš didelio rašto šiek tiek už krašto.
Ponas Antanai, o tamsta pabandykit suvirškinti visą tą makalynę, o tada paklausti, iš kur visas tas bardakas teksto eigoje ir ką visa tai reiškia? 🙂
Šnekant apie išnašas. Jei jų daugiau kaip penkios
************** ar ****************
sunku atskirti. Gal galima pageidauti atsižvelgimo į pageidavimą rašyti arabiškais/indiškais/romėniškais skaitmenimis?
Skaitysiu jaučiu triskart. Medžiagos įdomios yra, bet vakare kažkaip nesivirškina.
Jeigu teisingai supratau, p. Rabinovičų ir prieš tai buvusių komentatorių replikas -- nei vienas (komentatorius) „nepagavo kampo“ 😀 way to go!
Marods tai reiškia, jog teksto turinys daugiau mažiau teisingas, jeigu vien jį skaitant/komentuojant atsiskleidžia reiškinys. Patiko. Vertėjo laukti :))
Bent kai kas iš šių komentatorių pagavo kampą, ir labai gerai, bet tiesiog taip kažkaip gavosi, kad dalis diskusijos pakliuvo ne į čia, o į Google+, kur, beje, prasidėjusi pas skirtingus žmones buvo, praėjus porai dienų po įvykių. Todėl gal vietomis komentaruose nematomas tiesioginis kontekstas.
Ok, dabar vėl perskaičiau, tik jau blaivus. Galbūt reikia pasitikrinti, ar pats „pagavau kampą“:
Jei teisingai suprantu, straipsnis visai ne apie kairiuosius/dešiniuosius (net ne apie politiką, bendrąha prasme), o apie neišvengiamą diskursų multiplikaciją, jų interakcijas, kaip tai gali būti panaudota/ir naudojama visuomenėje ir apskritai to reiškinio pasėkmes?
Marods, autorius apie tai norėjo išdėstyti mintis.
Jeigu teisingai supratau, tuomet norėčiau paklausti:
diskursams multiplikuojantis, čia savaime vis daugiau ir daugiau turėtų iškilti paternų, bendrų tiems diskursams -- tai ar nebūtų savaime stabilizuojantis dalykas? Ir apskritai, ar situacijai įsibėgėjant, savaime nedidėja ir tikimybė, kad šitoje stochastinėje košėje susiformuos natūraliai stabilizuojantis -- uber-diskursas (pvz. uber-diskursas, kaip „nacionalinė idėja“ ar „humanizmas“) ?
Jeigu ne, tai gal tuomet reikia patiems surasti bendrus (teigiamus!) paternus ir neutralizuot aršiausius destabilizuojančius diskursus (kad ir kaip naiviai skamba). Jeigu diskursai multiplikuojasi nors ir labai sudėtingai, tačiau dėsningai -- ši sistema turėtų turėt kažkokius raktus..?
Taip, iš esmės, svarbiausia apie diskursus. Problema, kad kai kurie diskursai negali būti kaip nors suderinamais, nepaisant jokių tolerancijų ar dar kažko. Ir dar blogiau, kad bandymai daryti tolerancijas tiktai sukuria naujus konfliktinius diskursus dėl kuriamos priešstatos.
Paternai, kurie palaiko vienų ar kitų diskursų buvimą -- praktiškai neišnaikinami, nes jie tiesiog yra ir viskas: tai nebūtinai kažkokių sistemingų procesų apraiška, tai gali būti tiesiog atsitiktiniai ar artimi atsitiktiniams reiškiniai.
Aš nesu tikras, ar įmanoma čia kažką pataisyti, kita vertus, drėstu spėti, kad vienų konfliktinių diskursų palaikymas visgi kuria dar konfliktiškesnius kontrdiskursus, nueinančius kažkur už ribos -- t.y., žudikiškus diskursus, t.y., vienas kitam priešpastatyti diskursai vienas kitą stiprina.
Ok, vadinasi mintį supratau maždaug teisinga kryptimi.
Tuomet, bandau pratęsti -- aš taip pat klausiau ne apie kažkokias tolerancijas ar apie tai, neva įmanoma neutralizuoti konkrečiai tuos marginalinius diskursus.
Bandžiau suformuluoti klausimą, ar galima „pastatyti“ tokį diskursą, kuris turėtų stabilizuojantį poveikį bent jau ne marginalinei visuomenės daliai. Tokį, kuris nustelbtų marginalinius diskursus (kaip pvz. „amerikietiška svajonė“, „vokiška tvarka“ arba „konfucianizmas“).
Nuo maišto/destruktyvių diskursų apsivalyti neįmanoma, bet gal įmanoma juos nustumti tiek į paribius, jog bet koks mėginimas šiems plisti visuomet atrodytų tik desperatiškas.
Juk yra diskursų, kurie paplinta reikšmingai labiau, nei kiti, nes juose yra „kažkas tokio“ -- superdiskursai. Jie išliko dominuojantys ilgą laiką, net kai jų „įtakos zonoje“ siautėjo daugybė marginalinių, grėsmingų kitų.
Leftistai/anarchistai, jei teisingai suprantu, su permanentiniu susipriešinimu taip pat atrado „kažką tokio“ -- tačiau ir durniui aišku, kad jų užtaisas -- kareivišku batu trypiamas žmogaus veidas.
Apie „amerikietišką svajonę“ ar Konfucijaus mokymus galima manyti ką tik nori (tiek teigiamai, tiek neigiamai), tačiau, manau, reikia pripažinti, kad esminė šių „superdiskursų“ savybė -- stabilizuojantis poveikis.
IMHO, tokį superdiskursą galima sukurti, nes tai jau buvo padaryta. Jo sėkmę, manau, lemia būtent tai, jog šis save apibrėžia tik per save (tik pozityvus, priešingai marginalams -- nepalieka vietos šiems sėkmingai plisti, susipriešinant su juo), aplenkia tradiciškai politizuotas diskursų temas ir atranda „laiko dvasioje“ paprastas, tačiau žmonėms reikšmingas vertybes.
Gal pernelyg idealistiškai pažiūrėjau, bet net ir šioje painioje sistemoje turėtų (ir manau buvo/yra!) stambūs veikėjai, kurie pozityviai, dėl savo (taktinio/strateginio) išskirtinumo stabilizuoja šį chaosą.
Taigi tokie nustelbiantys diskursai, apimantys didžiąją dalį visuomenės -- yra. Tas pats „Amerikietiška svajonė“ -- tai vienas iš ryškiausių tikslingai sukonstruoto diskurso pavyzdžių. „Lietuva -- Tėvynė mūsų“ -- taip pat buvo konstruojamas, dar XIXa..
Kita vertus, ne visada tie superdiskursai yra labai pozityvūs. Tas pats vokiškas „III Reichas“ tapo tokiu košmaru, kad galima suprasti ir įvairias grupes, kurias apima paranoidinės isterikos, vos tik ką nors išgirdus apie bet kokį tautiškumą.
Iš principo, įmanoma daug kas, bet čia ir esminė problema: ne tiek mes valdome diskursus, kiek diskursai valdo mus.
Tai tvarka, kad „mus valdo“. Taip ir turi būti -- decentralizuotai „natūraliai“ iškilęs superdiskursas ir turi daugiau šansų išlikti, nei tik vieno proto kūrinys -- vadinasi, arba tas diskursas jau yra taktiškai pranašesnis, labiau atitinkantis laiko dvasią, arba, jei laikysime, kad jis plačiai paplitęs tik dėl stochastinio paskirstymo, tokį diskursą galima imti kaip pagrindą ir nuosaikiai „apauginti“ gajomis, stabilizuojančiomis idėjomis.
„Amerikietiška svajonė“ nemanau, jog buvo sukurta per naktį -- greičiausiai politinė valdžia+verslas atrado pokarinėje visuomenėje paprastų vertybių (saugumas, stabilus augimas) troškimą ir panaudoję negriežtai apibrėžtas vidutiriniosios klasės vertybes kaip pagrindą kryptingai/ar nelabai sukūrė tokį gajų superdiskursą.
Ar tai jau ne receptas? Paprastos, nesunkiai suprantamos vertybės orientuotos, kad ir pagal Maslow + jau paplitęs „politiškai neutralus“ diskursas + protingos pastangos + sėkmė?
Amerikietiška svajonė buvo po truputį kuriama daugiau, kaip šimtmetį, kol suformuluota Tarpukaryje.
Variantas kurti kažkokį vienijantį diskursą pagal Maslow -- visai įmanomas, bet lieka vienas bet: o kur individus apjungianti grandis?
Taip, būtent, kad ne per naktį superdiskursas kuriasi/kuriamas, bet jį kuriant „su galva“?
O dėl vienijančio elemento -- manau, vieno atsakymo nėra, jis labai priklauso nuo to, kokius žmones mes vienijam (t.y. kokiam diskursui jie jau priklauso). Pati Maslow piramidė, sakyčiau, yra universali ir vienijanti (t.y. visi su visais gali susisieti per tapačius poreikius ir jų hierarchiją) -- bet ją pačią paėmus grynai už vienijančią idėją (t.y. mūsų visų poreikiai vienodi, tačiau skirtingų lygmenų) -- vargu bau.
Maslow hierarchija padėtų pritempiant tą superdiskursą prie materialios realybės.
Vienijanti grandis, IMHO, tai tam tikra laiko dvasią atitinkanti ir nelabai konkreti idėja (iš čia jos stiprybė, jog kintant laikui ji vis dar gyvybinga ir silpnybė, jog visokie niekšai ją kaip patogiau aiškina), kuri ne tiek projektuoja kažkokią fikciją/siekiamybę, kiek jau esamame diskurse/žmonėse atranda neapibrėžtą romantizuotą ir teigiamą savo savybę. T.y. man atrodo, kad pvz. „amerikietiška svajonė“ projektuoja ne tiek įsivaizdavimą, kad ji bus visiškai išpildoma, kiek suvokimą, jog tai „galimybių šalis“ ir kiekvienas gali (t.y. jau gali) ją išpildyti individualiai, o ne tai, jog kada nors kiekvienas amerikietis turės po namą ir mašiną.
Taigi apibendrinant savo briedą, manau, jog būtent dėl jau esančio diskursų pasiskirstymo, vieno atsakymo nėra, bet pasirėmus tinkama/teigiama mus vienijančia baze jau dominuojančio diskurso baze + šioje bazėje sukuriant tinkamą vienijančią idėją = legendą + tiek prie šios legendos, tiek prie paties bazinio diskurso prisieti gaunamą naudą pagal Maslow (t.y. siejant, jog nauda kyla tiek iš legendos sekimo, tiek ir iš paties priklausymo diskursui), ilgainiui galima sukonstruoti kažką panašaus į superdiskursą.
Jeigu trumpai drūtai, manrods, stabilizuojančiai veiktų legenda, ne per daug konkretizuota (nes svarbiausia ne detalės, tačiau emocinis ir vertybinis užtaisas), kuris projektuotų vaizdinį, jog žmonės šiame diskurse yra ir visuomet buvo besilaikantys ir projektuojantys šias vertybes sėkmingai ir kad jų sekmė gyvenime nuo to priklauso -- kaip šios vertybės tampa objektyvios realiame gyvenime ir atneša objektyvią naudą.
Pvz. projekcija „japonas samurajus“ ar „amerikiečių verslininkas“. T.y. AŠ -- individas, pasižymiu valia, ištikimybe ir t.t., NES Japonijos legenda yra MANO ir t.t.
Manau tą superdiskursą, aišku, reikia pradėti kurti nuo savo aplinkos -- sukurti naują legendą lietuviams, kurią jeigu reikia galima paskiau „perduoti“ stambesniems visuomenės dariniams (pvz. sukuriant plačiosios Europos legendą -- „šiuolaikinio Pasaulio lopšys“ ir t.t.)
Toks tad trigrašis
Matot, su Maslow piramide yra paprastas dalykas: tai, kad ji visiems tinka, nereiškia, kad ji apjungia. Tad savaime ji ne kažkoks sprendimas, nors puikiai tinka apibrėžimui bazinių reikalavimų.
O šiaip bendras diskursas -- tai, grubiai žiūrint, yra labai paprastas dalykėlis: kas ir kur mes esame bei kodėl, kaip ir kur mes einame?
Ir kadangi tai toks paprastas dalykėlis, tai jis labai keblus 🙂
Galime ir kitaip pažvelgti: tarkime, sukuriame kažkokią istoriją. O kaip į ją įpūsti gyvybę, kad ji imtų gyventi pati, įtraukdama į save vis naujus žmones? Ir kokios to pasekmės?
Em, kažko negaliu po tamstos replika replikuot -- matyt per daug prisikaupė 🙂
Dėl Maslow sutinku, apie tai ir kalbėjau, kad savaime ji nieko nesuvienys. O va jos universalumas, prijungtas prie tos tikrosios legendos labai pasitarnautų kaip jos paspirtis.
Dėl klausimo, kaip sukurti tą tinkamą legendą -- velnias žino. Gal reikia (kad ir atrodo bergždžias reikalas) bandyt analizuoti tuos atvejus, kuriuos galime laikyti „sėkmingomis legendomis“? Žiūrėti į diskursus, kaip į genus/užsiimti memetika, ar kokia nors erdvine analize -- nežinia. Bent apytikriai lyginti, legendos struktūrą, kaip buvo skleidžiama, žmonių, kurie ja sekė bruožus, etc.
Jeigu toks reiškinys kaip dominuojantis diskursas buvo bent iš dalies sukurtas kryptingomis pastangomis, reiškia yra kažkokie to dėsniai ir tai galima pakartoti, ne?
Jo, per daug prisikaupė truputį, todėl jau ir užsibaigė šakos gylis. Požymis, kad užsidiskutavom.
Į Maslow reikia žiūrėti paprastai, pagal du požymius: viena vertus -- adresuoti visus lygius, antra vertus -- adresuoti nuoseklų judesį per visus lygius į viršų. Tada gautųsi totalinis diskursas.
O šiaip, čia tarp ateinančių kartais yra žmonių, kurie bandė tai jau praktikoje daryti. Tik nesu tikras, ar jiems norėtųsi apie tai pasakoti.
Va geras pavyzdys yra suomių „Sisu“. Mums panašiu principu irgi reiktų sukurti.
Prieš kokius 10 metų Vilniuje, vienas veikėjas per visas aiškiai matomas erdves perėjo su purškiamų dažų balionėliu ir prirašė įvairių kliedesių (berods „jaučiai brangiau už karves 1000EU“ ir panašių), bet vienas buvo vertas dėmesio „Nenugalėtų didvyrių tauta“
Perskaičiau ir, nors dar daug ką reikia „suvirškint“, reiškiu pagarbą už atliktą darbą. Dėl smulkmenų nematau prasmės ginčytis, man šis darbas apskritai paėmus yra naudingas. Ir vertingas, nes padeda kai ką susidėliot į „lentynėles“. Respect.
„Kiti komunistai atrado, kad kovai prieš tinka feministinės sritys: dalis moterų puikiai tampa ta mažuma, kuria galima remtis. Dar kiti atrado, kad seksualinė orientacija — tai irgi puiki veiklos sritis: vėl galima kovoti prieš visuomenėje esančią daugumą.Taip pat prie to buvo prikergta ir kova prieš neįgaliųjų diskriminaciją, kova prieš religinę diskriminaciją, kova prieš bet ką.“
1. Ar aš teisingai supratau, kad ponas yra už XIX amžiaus status quo išsaugojimą?
2. Nuo kada kova už tam tikros grupės teises yra kova prieš daugumą?
Ponas, o kodėl jūs dabar čia kuriate ir skleidžiate projektyvinius kliedesius?
Kliedesiai nėra išimtinė tavo prerogatyva, ponas.
Ponuli, jei galvojate, kad čia jums yra vieta, kur jūs žodžiais pasifufelinsit, tai jūs klystate. Arba susiimate ir pradedate kalbėti argumentais, o ne projekciniais kliedesiais, arba čiuožkit iš čia.
Gera sekmadienine smegenu manksta 🙂 susikristalizavo keletas senu pamastymu apie ivairius nuskriaustuju gynejus
-> Rokiškis -- na, jei būčiau biškį troliškesnis, tai atsakyčiau: „Iš tokio pat girdžiu“ 😉 Šiaip, kaip pats pastebėjai, jei matau prasmę -- sugebu ginčytis ilgai ir atkakliai. Ir nutylu ne todėl, kad argumentai baigiasi (žodžių trydą generuoti aš sugebu), bet todėl, kad pozicijos išsiaiškintos, kieno nors perauklėjimo poreikio aš senokai nebejaučiu -- atsiginčijau pert tuos keliolika metų internetuose, kol suvokiau -- internete reikia ieškoti bendraminčių, o ne priešų. Ir dar -- agresyvumas nesukuria pozityvo.
LoL 😀
Čia ir identifikavom, kad tamsta būtent troliškesnis 😀 Nes „iš tokio pat girdžiu“ sako tik trolint nemokančios trolių aukos 😀
Žodžiu, lotuliukų mes čia pridarėm. Galimai dėl to, kad pakankamai jau ir taip viskas aišku ir tamstai, ir man 😀
Atkaklus tamstelė, kaip kokis trolis… O blemba! O kodėl „kaip“? Duokš ranką, tfu, leteną, jei jau taip 😉
Gerbiamasai, štai ir malonu, lenkiuosi prieš tamstą 😉
O dabar imkime ir pasižiūrėkime, kad tai galų gale buvo naudinga: http://www.nationen.no/images/id/680/680311/6803119/jpg/active/790x.jpg
Įspūdinga. Ant to grafiko galima būtų uždėti užrašą „Arbeiderpartiet WIN, Breivik FAIL“.
Įdomu tas, kad visos tos skerdynės niekaip nepagerino ar nepablogino nei tenykštės Darbo partijos, nei Progreso partijos, nei Konservatorių partijos, tačiau žmonių persimetimas -- totalus.
Kita vertus, vėlgi įdomu, kad smulkmės reitingai nepakito. Žodžiu, panašu, kad visuomenė irgi renkasi pagal paternus.
Breivikas kažką pasisakė už konservatyvias ir už norvergiškas vertybes -- vadinasi, šios vertybės blogis, o gėris yra tai, ką Breivikas puolė.
Vienok, panašumų magija.
Tiek daug raidžių norint parašyti elementarią banalybę -- Breivikas -- XXI amžiaus Johnas Brownas su priešingu ženklu. Beje, spėju, kad liberastai-tolerastai, paprastai turintys šiokį tokį humanitarinį išsilavinimą ir neblogai žinantys savo kultinius herojus, nedelsiant pastebėjo šią paralelę ir gana greitai „nuėmė gazą“.
Ponas Xerksai, viena vertus, palyginimas su John Brown -- nėra labai tikslus, nors ir įdomus. Kita vertus, net ir lyginant, įdomu yra pirmiausiai tai, kas dėjosi vieno ar kito žmogaus galvoje. Tad net ir lyginant, niekur nedingsim nuo didesnių kapstymų.
„I, John Brown, am now quite certain that the crimes of this guilty land can never be purged away but with blood. I had as I now think, vainly flattered myself that without very much bloodshed, it might be done“, -- manai, po šia fraze Breivikas nepasirašytų? 1:1 tik nukreipta į kitą taikinį.
Ponas Xerksai, aš čia įtarsiu, kad tamsta pagal paternus bandote kažką identifikuoti, o ne pagal struktūralius atitikimus.
analizė priminė apie „Law Abiding Citizen“. Kita situacija, kiti motyvai (ar tie patys?:), kitos priemonės, ir kitaip chujova pabaiga. Kitoks, turbūt, net diskursas. Bet kažkas bendro yra. Toks pat ilgas ruošimasis:). Gal net patternas. O gal ir diskursas.
Diskursas. Gražus žodis, reikės pasinagrinėt. Nes pirmą sykį gyvenime vartoju. Neblogas pavadinimas kokiai lietuviškai crustpunk grupei:)
Šiaip įrašas patiko.
Geras straipsnis, dedu pliusą.
Tiesa sakant, man pačiam gerokai įdomiau, kodėl viskas įvyko būtent Norvegijoje. Ne kažkur kitur, o pačioje tolerancijos sostinėje. R.Bogdanas labai gražiai surašė apie tai čia -- http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rbogdanas-abreivikas-arba-valhala-as-ateinu.d?id=48060499 . Papildyti galėčiau pora minčių.
Pirmiausia, tai Breiviko reiškinys parodė tolerastijos feilą. Jei visuomenė to nepripažins, atsiras Breivikas-2. Tada Breivikas-3. Prasidės kova su terorizmu, radikalizmu, -izmu, o toliau reikėtų skaityti tą straipsnio vietą, apie permanentines kovas. Jei Norvegijos visuomenė visgi imsis priemonių prieš imigraciją ir t.t., tai rodys labai įdomų „demokratėjimo“ ir tolerastijos lūžį. Iki šiol norvegai laikė save tobulos visuomenės pavyzdžiu, kai tuo tarpu, visokie lietuviai būdavo laikomi tik to pavyzdžio sekėjais. Tai turėtų būt kaip bumerangas, sugrįžęs ir rodantis, kad reikia ieškoti balanso tarp „demokratijos ir žmogaus teisių“ ir „sveiko proto“ (galbūt kitas žodis būtų tinkamesnis). Iki šiol, viskas kas yra „demokratiška“ buvo de facto gerai, viskas kas nepažeidžia arba gina kieno nors teises -- taip pat labai gerai. Vertybių perkainojimas turėtų būti įdomus procesas 🙂
Kas liečia pono unabomberio mintis apie sistemos sudėtingumą, tai jos pakankamai protingos. Tačiau su išvadomis galėčiau ginčytis. Kaip ir su Bill Joy teiginiu, jog viską valdys robotai. Mano nuomone, visuomenėje taip pat veikia natūralios atrankos principai. Žmonės nesusidoroja su sistemos sudėtingumu. Kas tada vyksta? Vienas iš variantų yra minėtas sprendimas, sukurti centralizuotą sistemos valdymą, kuris prižiūrėtų visą sistemą. Tačiau sistema anaiptol nuo to netampa paprastesnė -- ji sudėtingėja vis labiau ir labiau, jos valdymas (ala robotai) taip pat turi sudėtingėti. Visgi manau šis „sudėtingėjimas“ yra baigtinis. Kitas variantas yra posistemės, kurių sudėtingumas gerokai mažesnis, nes jos yra išskaidytos. Kitaip sakant, antiglobalizacija.
Dar pora komentarų dėl diskursų (niekad šio dalyko taip nevadinau 🙂 ). Kaip Rokiškis minėjo, diskursą stiprina ne tik aiškūs paternai, bet ir anti-diskursai. Jei prie Kedžio palaikytojų komandos pastatytumėme jam oponuojančią komandą, jos viena kitai perkąstų gerkles, nekreipdamos dėmesio, jog tų žmonių net nepažįsta. Apie audras internetinėje erdvėje net nekalbu. O diskursą silpnina jo dekonstravimas ir analizė. Taigi kažkokia konkuruojanti grupė turėtų ne garsiai trimituoti savo argumentus, pastatydama juos prieš oponentų, o tiesiog dekonstruoti oponentų diskursą. Tokiu būdų oponentai būtų pateikiami kaip robotai, vykdantys užprogramuotas komandas, nes veikiami kažkokie jų dirgikliai. Dažniausiai žmones tas priverčia susimąstyti (ar bent jau galutinai supainioja 😀 ). Žinoma, tas gali būti panaudota ir prieš juos pačius. Bet tai bus tas pats diskurso silpninimas dekonstruojant.
PS. Išnašos yra gerai, bet jomis naudotis yra tragedija. Skaitai straipsnį, scrollini į apačią, tada ieškai kur baigei skaityti. Ir taip kelis kartus kol perskaitai straipsnį. Frustruoja 🙂 Prašome ieškoti sprendimo.
Matot, dėl dekonstravimo -- idiotų dekonstravimas nei kiek nesilpnina, o ultrakairieji būtent šitą ir yra pasigavę, vaizduodamiesi, kad jie visus tiesiog lukštena.
Problema yra banali: kai Nidutė bando dekonstruoti Šliogerį, gaunasi juokingai idiotiškas feilas, nes Šliogerio diskursas yra gilesnis, pats apimantis visus kairiuosius su dešiniaisiais.
Kita vertus, tokie nykūs pseudodekonstravimai panašius į Breiviką ima tiesiog varyt iš proto: jie supranta, kad juos kažkaip lukštena, jie nujaučia, kad tie lukštenimai yra briedas, bet jie nesuvokia, kas išties tenai kliedesiško. Viskas baigiasi pačios dekonstrukcijos kompromitacija ir totalia devalvacija.
Kita vertus, be dekonstravimo, kitų įrankių tiesiog nėra. Todėl matyt reikia dekonstruoti kitais pjūviais. Gal būt -- iškeliant ir visai kitus, ne priešingus, o perpendikuliarinius tikslus.
Gal čia būtų jau primirštas individualizmo klausimas. O gal -- netgi kokios nors elementarios savojo aš paieškos. O gal dar kažkas. Iš tų pozicijų gal būt kažkas ir gautųsi.
Kartais aš paklausau Mažosios Studijos (nors esu absoliučiai nereligingas). Ir keista, bet jie kai kada į visokius įvykius žiūri tiek blaivesniu žvilgsniu, nei mūsų kairieji ar dešinieji, kad kyla klausimas, ar visgi tie patys kairieji bei dešinieji nėra elementariai nuprotėję.
Sakyčiau, požiūris visai kitu kampu duoda labai daug.
O dėl visuomenės ir robotų -- nėra ten ką ginčytis. Jei pažvelgsite į asmenų kontrolės pokyčius demokratinėse šalyse per paskutinius kokius 200 metų, tai klausimų nekils. Tamsta gal net būsit šokiruotas kai kurių asmens laisvių, kurias žmonės turėjo prieš porą šimtmečių.
Patiko šiaip, nuoseklus kratinys, reikės reference’us paskaityt. Norėtųsi, kad išsakytum mintis dar apie Zeitgeistą. Nes taip jau iškėlus paternų teoriją, tai ten kaip sakyt daugiau nieko ir nebelieka. O jeigu jau kalbėsi apie pasaulinį sąmokslą nepamiršk ir Gold Fixing’o 🙂
Beje, rašybos klaida: „kur nuo alternatvių diskursų pakvaišę daugumos“ y praleista 🙂
Ačiū, rašybos klaidą pataisysiu.
O dėl Zeitgeistų ir pan. -- čia truputį įdomiau, nes nors išties ten labai daug bandymų paternus dėlioti į sistemą, bet yra tiesos ir tame, kad nepaprastai didelę įtaką turinčios politinės ir finansinės grupės išties egzistuoja, kai kurios iš jų -- net ir po kelis šimtmečius.
Paprasčiausiai apibendrinimai daromi tarpais nelabai adekvatūs, ar kaip čia pasakius. Ypač prastai, kai apibendrinama pagal tokį požymį, kaip „ta ir ta grupės jau 100 metų veikia toje šalyje, vadinasi, jos susijusios“.
Perskaičiau, supratau. Pradėjau skaityt komentarus, susimėčiau -- o gal nesupratau? Ale paskui supratau, kad visgi supratau.
Retai aš daba pas tamstą užeinu, kiek pastebėjau. Žiauriai nepakeliui.
Jūs ir anksčiau vaizduodavot labai pasikėlusią ir retai užeidavot, gerbiamoji.
Negalima pamiršti, kad yra trolis, Didysis Trolis ir yra grumlinas. Manau tai skirtingos sąvokos. Bet ne apie tai. Šiaip man vienas klausimas, net nesigilinant į Misterio Anders Behring Breivik sąsajas su istorinėms asmenybėm ir reiškiniais. Jei „veikalas“ buvo rašomas vos ne 9 metus metodom „copypaste“, ar tikrai sektina išvada, jog -- „…nepanašu, kad Anders Behring Breivik būtų šiaip koks nors beprotis. Greičiau jau tai gan apsišvietęs, nelabai durnas, labai kryptingas pažiūras turintis ir itin planingai veikęs vyrukas.” ?
Suprantu, tai gali būti ištikrųjų įsisamonintos tiesos ir iki to, kad net neskiriama sava nuomonė nuo diktuojamos, o visdėlto ar nemanote, kad tokį dvitomį tokiu būdu gali „parašyti“ ir ta bezdžionėlė su kalašnyku? Ypač jei šalia ne su kalašnykais mojuotų o koks sakykim adminas su bananais?
Nemanau, kad beždžionėlė parašytų tokią knygą. Kopypeistus irgi reikia mokėti daryti, o jau juolab, kai jie daromi taip, kad sudarytų bendrą diskursą.
Bendru atveju mes aišku galim tarti, kad kažkas yra nusikaltėlis. Bet ar nusikaltėlis yra tas pat, kas ir idiotas?
Bandyti kvescionuoti galima daug ką, bet savaime kvescionavimas yra prasmingas tada, kai jis duoda galimybę kažką paaiškinti. Deja, šiuo atveju vienintelis planingos Breiviko veiklos paaiškinimas -- pakankamai nemažas jo intelektas.
Beje, jei neklystu, Breivikas mokėsi toje pačioje mokykloje, kaip ir Norvegijos sosto paveldėtojas.
Žinoma, dažniausiai reiškinių kategorizavimas, dėsningumų aptikimas yra sveikintinas dalykas. Šitame įraše tai atlikta gana profesionaliai. Tačiau realiai juk praktiškai nieko ir nepasakyta 🙂 Tikiu, kad tekstas dėl vidinio sistemingumo ir (virškompensuojant?) demonstruojamos erudicijos gali atrodyti įtaigiai, tačiau viso to rezultatas labai jau primena nulį. Priedo, net jei sutiksime, jog rezultatas yra 0 kablelis kažkiek, ar ta išvada yra pasiekimas, ar tik žalingas požiūrio susiaurinimas? Dar kartą -- ar teksto išvada tikrai yra pasiekimas, ar tik žalingas požiūrio susiaurinimas? 😉
Galiu dabar aišku čia pasirodyt tūpas, kaip taburetė, bet man iškilo toks klausimas, ar bent teoriškai galėtų būti toks paradoksas: tie visi kairuoliai savo diskursais sukuria sau priešus, neonacius tarkim. Tačiau to pat metu jie kaip ir privalėtų kovoti prieš tų pačių neonacių diskriminaciją, kadangi jie yra akivaizdžiai opresinama mažuma?
Negaliu nepastebėt, kad kairieji tau, Andriau, reikalingi tik kaip karaliui „berniukas mušimui“.
Kairieji čia ne prie ko -- man įdomu ar įmanomas vat toks paradoksas, kai objektas A sukuria sau priešą objektą B, tačiau tuo pat metu dėl vertybinių/ideologinių ar bet kokių kitų priežasčių tampa ir objekto B gynėjais. Nes iš visko ką parašė čia Rokiškis, man rodos, kad įmanoma.
Toks paradoksas įmanomas, bet tiktai specifiniais atvejais, kaip išimtis.
Ponas Andriau, čia klausimas, kuris jau seniai turi atsakymą: radikalams visada reikia priešo. Nesvarbu, ar tikro, ar išsigalvoto. Visada pageidautina tikro, tokio, kuris visiems atrodytų daug stipresnis ir pavojingas, nors išties būtų silpnas ir niekam tikęs.
Būtent todėl ultrakairieji yra suinteresuoti pačių tūpiausių ultradešiniųjų auginimu -- ypač gerai, jei tai bus tokie, kurie nacių vėliavas kabina viešose vietose ir yra buki chuliganai su smegenimis, kaip pas katę. O ultradešinieji yra suinteresuoti pačių tūpiausių kairiųjų auginimu.
Visais atvejais oponentus stengiamasi sukompromituoti ir ištriūbinti, kokie jie stiprūs, baisūs ir kaip prieš juos reikia imtis visokiausių priemonių, kartu prie sukompromituotųjų prikabinant ir visus kitus oponentus, kokie tik pasitaikys.
Ir pavyzdžių netrūksta -- galim prisiminti ir Reichstago padegimą, organizuotą nacių, ir tų pačių nacių įsitvirtinimą Vokietijoje, remtą Stalino. O ir iš artimesnių atvejų galime prisiminti -- kad ir tą skandalingą istoriją, kai Paleckiukas pabandė pakišti LŽB per jedinstvinius renginius, tikėdamasis atsako ir atitinkamų progų parėkauti pasauliui, kokia Lietuva yra fašistinė.
O dėl neonacių opresinimo ir diskriminacijos -- ultrakairieji neonacius remia tada, kai jie atstovauja mažumos, o ne daugumos interesus.
T.y., jei kažkokie neonaciai Lietuvoje bandys atstovauti lietuvių daugumos interesus, ultrakairieji prieš juos kovos, bet jei bus tokie patys neonaciai, kurie bandys atstovauti, pvz., rusų, čečėnų ar kazachų interesus, ultrakairieji jau rems šitus neonacius.
Gal pražiopsojau, bet niekam nekilo klausimas, ar taip jau paprasta nušauti žmogų, tuo labiau beginklį vaiką. Kas netiki, pabadykit kad ir labai norėdamas kepsniuko, savarankiškai papjauti vištą. Pirmąkart gyvenime.
Sutinku, žudyt ne problema psichiškai nesveikam žmogui. Religiniam fanatikui. Kokie dar variantai? Nes diskusijų kontekste Breivikas gaunasi koks tai blogai suprogramuotas robotas. Bent jau man jokia mintis, paaiškinanti tą robotiškumą neateina…
Čia tamsta labai svarbų dalyką kabinate. Vertėtų prisiminti genocido stadijas pagal Gregory Stanton:
1. Klasifikacija
2. Simbolizacija
3. Dehumanizavimas
4. Organizavimas
5. Poliarizacija
6. Identifikacija
7. Naikinimas
8. Neigimas
Ir visas šias stadijas galima pritaikyti tam pačiam Breivikui, kaip žmogui, kuris pavieniui bandė padaryti kažką panašaus į genocidą (įsivaizduokim, kad atsirado 1000 breivikų ir tada jau nekils klausimas, ar verta su genocidu lyginti).
Pradžioje jis bando protingai išrūšiuoti, kuria kažkokią teoriją, pagal kurią kaltieji atskiriami nuo nekaltųjų. Tada tie kaltieji įvardinami, kaip multikultūralistai ir jiems prikabinama viskas, kas įmanoma, jie pagal galimybę maksimaliai nužmoginami (čia, beje, atsakymas, kodėl jam nebuvo sunku žudyti žmones -- jis tiesiog nežiūrėjo į savo aukas, kaip į žmones). Paskui jau yra organizaciniai veiksmai ir konflikto privedimas iki to, kad dvi žmonių grupės žvelgia viena į kitą (t.y., Breivikas -- į norvegų socdemus), kaip į grupę prieš kurią kovoja dėl išlikimo. Tada belieka identifikuoti, ką tiksliai naikinti, sunaikinti ir paskui neigti, ką papuola.
Jei pažvelgsim giliau -- tai išskirtinai tipinė struktūra, būdinga visiems naikinimo atvejams. Tik čia naikinimą vykdė ne organizuota grupuotė ar valdžia, o pavienis žmogus. Kitaip tariant, atvejis išgrynintas iki individualaus.
Rokiškio analitinis straipsnis plačiąja prasme tikrai vertas dėmesio.
Tačiau perėjus prie „konkretikos“ -- tai yra konkretaus teroristinio akto Utojos saloje (ir kitur, kur Breivikas ką nors sprogdino, rengėsi tam, gyveno, keliavo), paaiškėja, kad visose „teorijose“ apie „pavienį žudiką Breiviką“ yra viena ypač silpna vieta -- kas jį finansavo?
Pvz., jau nustatyta, kad iš įvairių ofšorų jam buvo pervesta virš 300 000 eurų. Kas pervedė -- tyla…
Įdomu ir tai, kad Norvegijos mokesčių policija tuo irgi kažkodėl nepasidomėjo, nors tokią informaciją gavo…
Ir dar yra „krūvelė nesueinančių galų“ (kažkas naktį po Breiviko suėmimo jo veidaknygės profilyje pakeitė įrašus, pvz. įdėjo „krikščionis“; saugumo policija gavo informaciją ir iš Lenkijos, ir iš Anglijos, kad Breivikas superka sprogmenims tinkamas medžiagas -- netikrino; kaimynai skundė Breiviką policijai dėl jo užtamsintų namo ir automobilio langų -- tačiau policija netikrino; po Breiviko suėmimo Skandinavijos žiniasklaida labai aktyviai eksploatavo „šviesiaplaukio mėlynakio vikingo“ įvaizdį, nors niekada anksčiau taip nesielgdavo -- beje, dabar jau žinoma, kad jam buvo daryta veido operacija, tiesinant „semitišką“ nosį, plaukai dažyti, nešiojo žydros spalvos lešius (jo akys rudos); ne kartą važinėjo į „turistines keliones“ į daugelį šalių -- Britaniją, Izraelį, Baltarusiją, Rusiją, -- ką ten veikė ir dabar neskelbiama; galų gale kas, kur, kada apmokė Breiviką šaltakraujiškai žudyti (įvairių šalių diversantų rengimo patirtis rodo, kad pirmą kartą susimauna absoliuti dauguma naujokų, todėl yra sukurtos specialios treniravimo metodikos, o vėliau būtinai būna ir reali „praktika kontroliuojamose situacijose“), šaudyti iš automato, sprogdinti, gaminti sprogmenis (kaip rodo pasaulinė reali praktika, savamoksliai sprogdintojai ruošdami sprogmenis, kaip taisyklė, susisprogdina patys); kur jis gavo automatinių ginklų ir bent jau 400 šovinių…
Eilinė sąmokslo teorija?
Deja, kol nėra aiškių atsakymų bent jau į čia pateiktus klausimus ir faktus, tol galima mąstyti ir apie tam tikrų spec. tarnybų „įdirbį“.
300k EU (tai yra apie 1 melejonas lituoklių) šalyje, kur 1/80 yra milijonierius, tai nėra daug. Rasti tris keturis individus, kurie lengva ranka paremtų ideologiškai jiems artimą nėra sunku.
Veidaknygės profilį keisti irgi nesunku, internete yra priemonių į kurių pinkles gali įsipainioti neturintis IT išsilavinimo žmogus ir ten palikti visus savo passwordus.
O gavus juos, panaudoti sau -- puiki pagunda.
Jei esat girdėję apie „feisbukrape“ suprasit apie ką aš.
Švedai viską skundžia, dažnai dėl mažmožių, aišku padaugėjus ilgapirščių iš Lietuvos tai įgauna prasmę, bet matomai nebuvo priežastis tikrinti viską ką skundžia.
Keliautoją po rytų šalis ir Izraelį kaltinti mokiusis terorizmo, tas pats kas keliautoją po Vakarų Europą kaltinti besimokant vargingų Azijos šalių išnaudojimo plonybių. Truputį juokinga, ar ne ?
Vieni žmonės yra linkę pasiduoti instinktams kiti linkę su jais kovoti. Pirmapradis gailestis silpnesniam individui irgi yra instinktas, su juo taip pat galima išmokti susitvarkyti. Šaltakraujiškai žudyti nėra taip sunku, kaip kad yra mistifikuota ir daugumai atrodo. Kuo socialesnis žmogus -- tuo jam sunkiau, kuo jis asocialesnis to lengviau. O jei dar sistemingai stengiesi nutraukinėti vidinius ryšius su visuomene (apie išorinius nekalbu. juos nesunku sufabrikuoti) pridedi vaistus ir komforto aplinką (ausinukas s iškilminga muzika) tai metodinis žudymas gali įgauti ir kompiuterinio žaidimo, suprask, kito pasaulio konotaciją, kas dar palengvina tikslą.
Šaudyti iš automato jis spėju buvo apmokytas kariuomenėje, nes lyg ir kariškis buvo. Beje, ten tarnaujant to apmoko visus, ir tą daro ne spec tarnybos o dažniausiai triaukščiais keiksmažodžiais kalbantys seržantai.
Mano kukliomis žiniomis, Norvegijoje ginklą įsigyti savigynai galima. Taip pat ir „automatą“, nekalbant apie šovinius. Tiesa tik sporto ar medžioklės sumetimais. Tą beje galima padaryti ir Lietuvoje.
Tiesa „automate“ automatinė saugiklio padėtis bus išimta, bet visa kita -- tas pats. Beje, bent kartą šaudęs automatine ugnimi, žmogus greitai supranta, kodėl to niekas niekada nedaro. Mažiau riekia žiūrėti filmų.
Sprogmenis gaminti buitiniu lygiu didelių gabumų nereikia. Svarbiausia metodiškai laikytis taisyklių (temperatūros pokyčių, drėgnumo, sandėliavimo ir tt) o panašu, kad šiam veikėjui metodiškumo ir kantrybės netrūko.
Na bet greičiausiai visgi Breivikas visgi buvo Rusijos ir Izraelio spec tarnybų ruošta žudymo mašina, kurią rėmė įvairių šalių ofšoriniai donorai (gal ir alkajeda ), ir kuriam padėjo nežinomi „jie“ arba Rusijos spec tarnybos, tam kad nutildytų policiją, tiektų ginklus bei šovinius bei visaip kitaip pagelbėtų jo ar savo tikslų vykdymui.
Abejoju, ar Izraelio ruošta, nes šitos šalies spec. tarnybos tokių nesąmonių, ypač dar turinčių tokią potencialią galimybę kompromitavimui, nedaro. Rusija su teroristais irgi apstojo taip draugauti, kaip buvo sovietmečiu įpratusi.
O dėl išviazdos pasikeitimų -- tai čia savo knygoje Breivikas aprašo, kodėl jis tai darė. Aišku, jei knyga tikra. Kita vertus, ji atrodo pakankamai tikroviška, įsijautimas jaučiasi joje.
Ten buvo nevykusi ironija.
Iš pradžių pabandžiau dekonstruoti piliečio žygeicio patiektą mistfikuotą naratyvą, o tada palyginimui pateikiau viską kaip suprastintą, „liaudžiai“ mistifikuotą versiją.
O dėl prastų rašymo įgūdžių gavosi taip, kad semantikas Rokiškis nesuprato.
net nežinau, ar čia labiau „like a boss“ ar „autofail“
Aš esu žmogus paprastas ir visokių gilių įžvalgų nedarau, suprantu paprastai ir bukai. Tai čia kaip sakant, atleiskite man už tai.
Kita vertus, įvykis tai buvo tokio masto, kad neieškoti sąmokslų sunku. Todėl kitus variantus, kad ir alternatyvius, pasiaiškinti verta. Taip ar anaip, aiškesnių sąsajų su įprastomis ultradešiniosiomis grupuotėmis pas Breiviką lyg ir nėra, o šitai jau savaime yra pakankamai įdomu.
Gal kas nors galėtumėt paaiškinti kas yra diskursas? Skaitant lyg ir buvo aišku ką tai turėtu maždaug reikšti, bet pradėjus googlint pasidarė aišku, kad neaišku. :-)))
Prasminis procesas, prasmių ir savokų vyksmas vyksmas, kur įvairios sąvokos sąveikauja tarpusavy, sukurdamos judantį, iš savęs gyvą pasakojimą -- srautą, kuris keičiasi ir vystosi. Tam tikra mąstymo tėkmė, iš esmės.
Ir straipsnis ir paaiškinimai yra labai verti dėmesio. Tačiau komentarai ypač. Ir galų gale diskurso naujesnis paaiškinimas -- o tai tarptautinių žodyne tik kad pokalbis gaunasi.
Vertingi, bet tarp mandrių frazių nutolstama nuo esmės -- lyg ruošiama dirva ilgam nuomonių karui -- kad jis niekad nesibaigtų arba nepasiektų tikro rezultato.
Kas geriau -- kairieji ar dešinieji -- katrie teisūs? kas kaltas -- ar trockistai ar stalinistai.
Betgi abu labu tokie -- ir vieni ir kiti ir šitie ir anie kovojo dėl valdžios sau. O valdžios esmė -- tai įrankis pakeisti visuomenei reikiama linkme. Jei nebūtų valdžiažmogiai egoistai, net suprastų -- kuria linkme reikia keisti -- palankių sąlygų visuomenės progresui sudarymo (švietimas, mokslas, kultūra).
Bet egoistai visada užgrobia valdžią ir nežino, ką su ja veikti -- be to, kad reikia žūt-būt ją išlaikyti savo rankose. Ir nuo to prasideda teroras prieš nepaklusniuosius . Teroristas ne al Quasjeda ar breivikai, teroristai pasaulinėse valdžiose.
Patarčiau pasidairyt į gyvąją Gamtą -- ji per šimtus milijonų metų tas problemas išsprendė -- ir skruzdės ir bitės ir kiti visuomeniniai gyvūnai rado vienodus sprendinius -- pirmiausiai išnaikinami (reguliuojami) egoistai, savanaudžiai individai-parazitai. Kita susireguliuoja skruzdėlyne beveik savaime.
Pingback: Porcija šviežių paieškos atradimų « Rokiškis