Category Archives: Belenkas

Leninas su raudona vėliava

Antidotas nuo cheminio ginklo

O dabar vat jums bus teminis (ir šiuo atveju – neaiškaus patikimumo, užtat tiesiog smagus) praplėtimas tokios istorijos, kurią jau minėjau viename iš ankstesnių straipsnių, kai rašiau apie klaikias sovietmečio katastrofas. Ten buvo apie tokį laimingai pasibaigusį gaisrą Novočeboksarsko cheminio ginklo gamykloje. Bet tame fabrike incidentų buvo ir anksčiau. Ir per vieną iš jų SSRS susidūrė su faktu, kad iki tol nelabai teprabandytas fosforganinių cheminių ginklų antidotas veikia ne taip, kaip reikia.

Vat čia jums ir istorija: esmė tame, kad fosforo organiniai junginiai veikia organizmą labai staigiai, tačiau nuo jų padeda kai kurie cholinolitikai, įskaitant ir atropiną, skopolaminą ar netgi kažkiek ir nikotiną. Aišku, dauguma šitų nelabai naudojami, tik atropinas, kuris irgi toksai, kaip čia pasakius – ribotai veikiantis.

Leninas su raudona vėliava

Leninas į jus taip žiūri, kaip gyvas, tuoj ims kalbėti

Kita vertus, labai svarbus toksai momentas: kai žmogus apsinuodija kokiu nors dichlofosu, tai kartais prireikia kokių dešimties mirtinų atropino dozių, kad tas atsigautų, o ir tai tik kuriam laikui. O tai reiškia, kad jei koks cheminiu ginklu apnuodytas kareivis gaus pakankamą atropino dozę, tai bus labai dideli šansai, kad jis nuo to atropino numirs. Bet jei gaus kiek per mažą, tai numirs nuo cheminio ginklo.

Taigi, apie 1950-1960 įvairios pasaulio šalys labai aktyviai ieškojo ko nors, kas veiktų daug kartų smarkiau ir greičiau, tačiau būtų ne taip nuodinga. Ir vat tada sovietai atrado vieną preparatą – safoleną (jei tiksliau – safolen-21), kurio antidotinės savybės buvo tikrai puikios, o toksiškumas – bent kelis kartus mažesnis, nei analogišką efektą turinčių atropino dozių.

Bet kažkaip taip jau gavosi, kad pakankamai visapusiškai prabandyti jo neprabandė, tik vat štai ėmė ir prasidėjo klaikiai spartaus fosforganinių cheminių ginklų gaminimo programa, kurios metu ir buvo pastatytas tas pats Novočeboksarsko cheminio ginklo fabrikas, kaip ir krūva kitų. O darbuotojai ten juk irgi gali apsinuodyti cheminiu ginklu, tiesa, taigi ką daryt? Ogi gaminti tai, kas yra. Taigi, gavo anie ir krūvas antodoto, to paties safoleno. Tik vat kokios pasekmės bus, nepagalvojo…

Continue reading →

Priscilla Presley, botoksas

Botoksas padarys tave gražia kaip užpakalis

Pasižiūriu aš čia kurią dieną į feisbuką ir žinot, kaip įprasta – šiukšlių srautas visokių. Žiūriu aš tas šiukšles, o tarp tų šiukšlių vienas-kitas prasmingas dalykas, anekdotas ten koks, pasisakymas kieno nors ar dar kažkas. Ir tarp viso to šlamšto – visokios pažįstamų žmonių nuotraukos. Ir tarp viso to – dar ir viena tokia pažįstama moteris išlenda, savo profilio fotkę pasikeitusi. Tik vat kažkas neteisingai toje fotkėje, kažkas labai neteisingo, bet neaišku, kas.

Na, trumpai tariant, žiūriu aš į tą fotkę ir galvoju, kas gi čia ne taip. Užkliuvo tas kažkoks neteisingumas, o vat kas būtent užkliuvo – tai bbž, nesuprantu ir viskas. Nuotrauka lyg ir kaip įprasta: melejonai panašių būna – ir gražesnių, ir baisesnių, tik paprastai be jokio tokio neteisingumo. Žodžiu, kažkoks klaikiai nemalonus kraupumas tos pažįstamos veide matosi. Irgi kažkoks neaiškus – veidas lyg ir kaip įprasta, lyg ir panašus, tik kad tasai veido snukis kažkoks kraupinantis, nors ir neperkreiptas.

Priscilla Presley, botoksas

Čia tokia Priscilla Presley, apsipumpavusi botokso. Būdingas dalykas - papurtęs veidas, lyg užtinęs po ilgo gėrimo ar alergijos. Visos raukšlelės, įskaitant ir emocines - dingę. Raumenys praradę judrumą (botulino toksinas blokuoja nervinius signalus, faktiškai suparalyžuodamas), tad nepriklausomai nuo to, ką žmogus jaučia, veidas praktiškai nieko nerodo, išraiška lieka maždaug tokia, kokia suformuota injekcijomis.

Vat žiūriu į tą nuotrauką, žiūriu ir nesuprantu, kas tenai ne taip, nes labai jau baisiai. Netgi žinot, kažkoks toksai veidas, lyg ir panašiai, kaip turi būt, bet lavoniška išraiška tokia. Žinot, kaip būna pas lavonus? Visi raumenys atsipalaidavę ir kažkaip papurtę – lyg būtų kaukė kokia nors, o ne tikras žmogus. Tai vat kažkokia tokia baisi beišraiškė išraiška tame veido snukyje.

Čia aš dar pasakysiu, kad moteris tai visiškai jauna, dar net ir 40 nesulaukusi, ir šiaip tai graži, ir šiaip jau nėra kažkokia besmegenė višta, tik vat kažkas labai nenormalaus tame veide, kad atrodo panašiai, lyg kažkoks užpakalis žiūrėtų iš nuotraukos, o ne žmogus. Maždaug įsivaizduokit, kokią išraišką turi šikna: du žandai ir skylė. Tai vat, kažkaip panašiai ir atrodo – nors nuotraukoje veidas, bet išraiška kaip užpakalio. Na, pabandykit įsivaizduoti, jums į akis užpakalis žvelgia – tai maždaug taip ir atrodo.

Ir vat žiūrėjau, galvojau, KPŠ čia toksai baisumas ir nutariau pažiūrinėt, kodėl čia dabar pažįstamas (nors ir kelis metus nematytas) žmogus taip kraupina. Paspaudžiau ant tos jos profilio nuotraukos, pradėjau žiūrėt ankstesnes – ogi akurat! Ir netgi, atrodo, taip, kad kaip nors kitaip, kaip kokiais keiksmažodiniais šauksmininkais įvertinti ir sunku – baisumas virsta per ekraną tiesiog.

Žodžiu, žiūriu ir matau, kad tos ankstesnės nuotraukos – suvisam klaikios. Ir maždaug taip už kokius pusę metų ar tai gal metus – vis baisiau ir baisiau eina. Ir jau tame periode, kur visai baisiai – viskas stoja į savo vietas: taigi ta asilagalvė prieš kokius metus aiškiai prisivarė į veidą botokso, dargi tokiais kiekiais, kad net ir neatpažintum. Aiškiai bent metai laiko praėjo, visi tie išpurtimai sumažėjo, ančialūpiška išraiška nunyko, bet sustingęs beprasmiškas mordos snukis vis dar išliko taip, kad šviečia net per nuotraukas sustingusiu lavoniškumu.

Nu jūs man pasakykit, KPŠ čia vyksta? Kodėl lyg ir sveiko proto turėjusi jauna moteris, lyg ir ne visiška dūra, ir graži, ir taip toliau, užsiima šūdais ir susigalvoja sau į veidą prisivaryti botoksų? KPŠ, atleiskit?

Cheminio ginklo gamykla, Novočeboksarskas

Sovietinės katastrofos

Kadangi anuo straipsniu, kur rašiau apie ekologiją tarybiniais laikais, susidomėjo labai daug žmonių, tai ir šitas gal vienam-kitam bus įdomus. Nes visi juk žino, kaip valdžia rūpinosi žmonėmis tais laikais, visi turėjo darbą, ėdė apsirydami bulkutėmis po tris kapeikas, užsikąsdami jas natūraliomis dešromis (nes dabar tokių nėra, o vien tik chemikalai), ir visas maistas buvo švarus, be jokių priedų ar chemijos, gamtos tais laikais neteršė.

Taigi, jei jau galvojate, kad visgi teršė, o viskas buvo kažkaip kitaip, tai apie vieną-kitą ryškesnę sovietmečio katastrofą pašnekėkim. Aišku, ne apie visas, nes katastrofos buvo juk visiška kasdienybė. Netgi toksai anekdotas sklandė:

Atvyko amerikonas į SSRS. Vos atkeliavęs, išeina į gatvę ir po kelių žingsnių įkrenta į kanalizacijos liuką. Susilaužė kaulus, galvą susitrenkė, apsibrozdino visas. Atsibunda ligoninėje – visi daiktai pavogti, visas sulaužytas, sugipsuotas. Ateina gydytojas, o amerikonas jo ir klausia:
– Daktare, kur aš, kas man atsitiko?
– Į atvirą kanalizacijos liuką įkritot, nepastebėjęs.
– Pas mus Amerikoje, jei tik atidaro kanalizacijos liuką, tai jį aptveria, ir pažymi raudonomis vėliavėlėmis…
– Tai ir pas mus taip pat: kai atvykote, tai spygliuotas tvoras ir didelę raudoną vėliavą matėte?

Taigi, realiai ta raudona vėliava tą ir reiškė. Visas sovietmetis buvo ištisinis periodas, kur būdavo arba šiaip chaosas, arba avarijos, arba katastrofos. O kartais – ir visi šitie dalykai vienu metu. O kad užsieniečiams būtų saugu, tai ir visa šalis buvo spygliuotų vielų tvoromis aptverta.

SSRS kosmonautas - didvyris, plakatas

Apie kosmonautus ir kosmosą čia nebus, nors šioje srityje katastrofos ėjo viena po kitos. Kosmonautai SSRS ne veltui buvo vadinami didvyriais: jie žūdavo vienas po kito. Bet ir bendrai sovietmetį galima pavadinti didvyrišku periodu - tiktai todėl, kad reikėjo būti didvyriu, norint paprasčiausiai išgyventi. Ir dažniausiai didvyriais žmonės tapdavo visai ne savo noru.

Papasakosiu tik apie keletą įdomesnių ir mažiau žinomų dizasterių (nes kaip patys suprantate, katastrofos vyko tiesiog kasdien), o pradėsiu apie tas katastrofas nuo vienos – tokios, nuo kurios dabar Rusijoje švenčiama cheminės saugos diena, Balandžio 28-oji. Tas pats įvykis inspiravo ir Pasaulinę Sveikatos Organizaciją, kuri Balandžio 28-ąją paskelbė pasauline saugumo ir sveikatos darbe diena. Būtent tą dieną įvyko avarija, galėjusi tapti didžiausia technogenine katastrofa žmonijos istorijoje. Tokia, kad Černobylis pasirodytų kaip švelnutis atvejis.

Continue reading →

Vaikų darželis sovietiniais laikais. Tomskas, Rusija, 1976 metai. Tarybinis išsilavinimas pats geriausias.

Tarybinis vaikų darželis – vaikams visa, kas geriausia

Aš jums vieną nuotrauką duosiu. Čia Tomskas, Rusijos miestas. 1976 metai, vaikų darželis. XXV Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos (aka TSKP, aka SSKP, aka KPSS) suvažiavimo nutarimai aiškinami darželio auklėtiniams, siekiant taip pakelti moralinį-politinį jaunosios kartos išsilavinimą.

Vaikų darželis sovietiniais laikais. Tomskas, Rusija, 1976 metai. Tarybinis išsilavinimas pats geriausias.

Tarybinis išsilavinimas pats geriausias, o valdžia rūpinasi jaunąja karta, jos politiniu-moraliniu veidu ir neteisingų socialinių atgyvenų išgyvendinimu. Užrašai ant transparantų: "TSKP XXV suvažiavimo sprendimus - įgyvendinsime!", "Visa, kas geriausia - vaikams!"

Taip, jūs teisingai supratote: TSKP suvažiavimo nutarimai aiškinami vaikams. Lietuvoje irgi, beje, tokiu vaikų švietimu rūpindavosi. Tik kažkodėl nuotraukų nelikę. Matyt, gėdindavosi netgi fotografuot.

Reikia pasakyti, kad sovietinė vaikų auklėjimo sistema buvo labai ideologizuota ir išvystyta. Aišku, nors nuo Nikitos Chruščiovo pradėto Atšilimo bent jau kažkiek imtas šalinti Antono Makarenkos palikimas (t.y., atsisakyta nuostatos, kad kolonija – tai geriausias vaiko auklėjimo metodas), bet bendras požiūris liko: valstybė turi reguliuoti, kaip vaikai auklėjami, o vaikai turi būti panaudojami ir kaip informacijos šaltiniai apie tėvus.

Tėvų kontrole užsiimdavo nepilnamečių reikalų inspekcijos, kurių inspektoriai, jei nuspręsdavo, galėdavo už kokią nors netinkamą priežiūrą ar blogą auklėjimą atimti vaiką iš šeimos, o paskui perduoti, priklausomai nuo visokių sprendimų, į koloniją, vaikų namus ar internatą (aišku, ne normalų internatą, kaip kad prie kokios Čiurlionkės, o į tokį, kaip čia pasakius, kiek kitokį).

Kolonijos buvo iš esmės nepilnamečiams nusikaltėliams skirtos, vaikų namai – ne nusikaltėliams, bet tiems, kur tėvų nėra arba iš tėvų atimtos tėvystės teisės. Internatai – visiems kitiems atvejams. Tiesą sakant, aiškios ribos tarp vienų ir kitų nebuvo, tas pats vaikas kartais kursuodavo tarp tų trijų rūšių įstaigų pirmyn-atgal.

Valstybė laikėsi nuostatos, kad ji geriau žino, kaip auklėti vaikus, tik kad valstybės taip auklėti vaikai vėliau neretai kraupindavo žmones nusikaltimais, sėsdavo į kalėjimus, patirdavo sunkiai suvokiamą smurtą, o jei kurie sugebėdavo tapti normaliais žmonėmis, tai visam gyvenimui išsaugodavo kraupius prisiminimus.

Kunda, Estija. Cemento gamyklos dūmai.

Apie ekologiją sovietmečiu

Kadangi matau, kad vis tos temos apie sovietmetį kažkam naudos duoda, tai šį bei tą papasakosiu apie sovietmečio ekologiją, kad visokie asilagalviai mažiau turėtų pagrindo pezėti apie tai, koks natūralus buvo tais laikais maistas, nebuvo tiek visokios chemijos ir gamta buvo neteršiama. Tiesiog pabiromis visokiomis, kad supratimo gautumėte. Nes be to supratimo paskui ir prasideda šnekos visokios, panašios į kliedesius apie tai, koks geras maistas buvo tarybiniais laikais ir gamta neteršiama. Kai kurie iš tokių durnių net nesuvokia, kad jie kliedi kaip LSD apsirijusios beždžionės.

Tačiau ekologijų atvejis nėra toks paprastas, kaip eiliniai sovietikų spangesiai. Problema tame, kad ekologijos problemos nėra būdingos tik totalitariniams režimams (skirtingai nuo, pvz., prekių parduotuvėse): savo laiku žmonija pergyveno tarpsnį, kai užterštumas būdavo sunkiai suvokiamas. Paskui, kai jau visi galutinai neapsikentė ir pradėjo piktintis, situacija ėmė keistis, tad Vakarų pasaulis tapo pakankamai švarus. Tik vat kadaise už tai kovoję žalieji nelabai susigaudo ir priešinasi kam papuola iki šiol, bet kai neranda prieš ką kovot, tai ir ima patys fantazuot – kas apie užnuodytą maistą, kas apie chemtreilus, kas apie psichotronus, o kas – apie globalinį atšilimą, nuo kurio cunamiai Vilnių užlies (taip, man net su tokiais puspročiais teko susidurt).

Aralo jūra

Gamtosauga SSRS veikė taip gerai, kad nepastebėjo, kaip ištisa Aralo jūra dingo

Realybė išties kitokia: Sovietų Sąjungoje valdžia ant tų ekologinių problemų dėjo taip, kad dabar kartais net sunku būtų patikėti, jog iš principo tai įmanoma. Beje, tai buvo vienintelė pasaulio valstybė, kuri savo ekologiniais žygdarbiais sugebėjo ištisą Aralo jūrą išdžiovint, tad galim įvardinti tiesiai: sovietinėje sistemoje ekologinės bėdos buvo tokios galios, kad veikė kaip sandauga iš šiaip sovietinio briedo ir pačių šlykščiausių ekologinių bjaurumų, kokie galėjo būti Vakaruose.

Ir negana to, tos ekologinės bėdos Sovietų Sąjungoje dėl totalinio atsilikimo užėjo vėliau, tad ne veltui matyt ir gavosi, kad buitiniai to meto žalieji tapo vienais iš svarbiausių sovietinio režimo griovėjų. Bėda, kad politinė atmintis pas visuomenę prasta, tad dauguma neatsimena, kas dėjosi tais laikais. O ir nuotraukų kažkaip maža – čia teko iliustruoti tuo, ką šiaip internetuose radau.

Žuvytės su kadmiu ir gyvsidabriu

Iki šiol atsimenu vienos gydytojos pasakojimą apie tai, kaip nustatydavo lėtinius apsinuodijimus sunkiaisiais metalais: juos šiaip diagnozuoti gan sunku, simptomai labai įvairūs, neretai primenantys kitas ligas. Tai ta gydytoja klausdavo pacientų, ar mėgsta žvejoti. Jei mėgsta, tai ar Neryje žuvį gaudo. O jei gaudo, tai ar valgo.

Vilniuje buvo kažkokia neaiški eksperimentinių elektrochemijos dangų gamykla, kuri savo atliekas pildavo tiesiai į upę. O darant tas elektrochemines dangas, susidarydavo atliekos – didžiuliai kiekiai visokių sunkiųjų metalų druskų tirpalų. Žuvys dvėsdavo, bet kai kurios visgi išlikdavo, bet jau kai jas kažkas suvalgydavo, tai gaudavo tokią koncentruotos chemijos (daugiausiai chromo, mangano, nikelio, kadmio, cinko ir pan. druskų, bet ir geresnių – irgi: arsenas, gyvsidabris, švinas, etc.) dozę, kad paskui ilgai kankindavosi. Kartais taip ir šeimos apsinuodydavo, kai koks smegenų pritrūkęs šeimos galva tas žuvis namo partempdavo.

Vienas iš pirmųjų pasiekimų Lietuvoje ir buvo tai, kad žalieji kartu su Sąjūdžio veikėjais sugebėjo išreikalauti, kad ta gamyklos veikla būtų užraukta. Kita vertus, net ir po poros dešimtmečių Neris neaišku, kiek išsivalė, tad žuvų iš jos visvien geriau nevalgyt.

Įprasta sovietinė praktika buvo elementari: jei yra užterštumas, tai nusispjaut, pakanka kad apie tai niekas nešnekėtų. O jei ir šneka, tai galima tuos šnekėtojus pasodint. Gerai žinomas (ir iki šiol galiojantis, tik kad su numeriu pakeistu) BK straipsnis už šmeižtą būtent tam ir buvo skirtas: kad už esą nepagrįstą kritiką galima būtų pasodinti kiekvieną, kas prasižios apie kokius nors valdiškus nusikaltėlius: juk jei teismas neįrodė, tai galima pasodinti ir viskas.

Apie tas katastrofas ir visą ekologinę būklę spauda nerašydavo, televizija nerodydavo, nebent jau įvykis būdavo tokio masto, kad jį iš palydovų amerikonai pamatytų ir pradėtų per kokį „Amerikos Balsą“ skelbt. Tad daugelis sovietmečio ekologinių katastrofų taip ir liko užmirštos. TV ir spauda nerašo – reiškia, kad viskas gerai.

Taigi, šiandien ir papasakosiu jums visokių fragmentų apie tą sovietmečio ekologinę situaciją. Kad iliuzijų neliktų.

Continue reading →