Category Archives: Ekonomika

Pinigai, turtas ir ekonomikos dėsniai

Pratęsiant apie Snoro bankrotą

Negražus žodis apie bankus

Pinigai pasižymi pačiu didžiausiu likvidumu iš visų kapitalo rūšių, bet kartu ir kraštutinai mažu kontroliuojamumu, kai dengiami paskolomis. Čia jums atsakymas į klausimą apie tai, kaip galėjo būti, kad iš Snoro tokios krūvos pinigų pavogtos taip staigiai.

Čia jums pabirų visokių, paaiškinimų, faktelių ir gandelių, kad galėtumėte išvadas patys įvairias darytis, ar šiaip žinotumėte, ko ieškoti, norėdami susirasti įdomesnių dalykų apie visą Snoro istoriją. O tai gaunasi taip, kad kokie nors laikraščiai pila šūdus į savo užsuktą ventiliatorių, o nekurie tuo dar ir patiki. Ir klausimai įvairiose diskusijose, kiek pastebėjau, kyla kartais labai lėkšti, nykiai paprasti. Tokie, kad tiesiog nematau prasmės juos aiškinti kiekvienam atskirai. Todėl savo pasamprotavimus čia išsyk visiems duosiu jums, kaip ankstesnio pasisakymo apie Snorą tesinį.

Beje, vietoje įžangos noriu pasakyti, kad Vitas Vasiliauskas yra šaunuolis, už ką reiškiu jam pagarbą kuo atviriausiai. Ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, paskirdama šį žmogų ir palaikydama jo veiklą, irgi padarė rimtą, pagarbos vertą darbą. Taip pat nuoširdžiai reiškiu ir pagarbą finansų ministrei su kiaušais – Ingridai Šimonytei. O taip pat – ir ją bei Vitą Vasiliauską palaikančiam Andriui Kubiliui. Nepaisant to, kad juos visus esu ne kartą rašęs labai žostkai, manau, kad vienu šiuo žingsniu praeities nuodėmės atpirktos jei ir nepilnai, tai bent jau nemenka dalimi.

Continue reading →

Algirdas Šemeta 11 metų 11 mėnesio 11 dieną

Algirdas Šemeta, ES finansų komisaras

Algirdas Šemeta nepasigaili nieko. Ir šįsyk jo aukomis taps bankai.

Šiandien Algirdas Šemeta paskelbė naujieną, kuri verta šios datos 11 metų 11 mėnesio 11 dienos – 11.11.11. Aišku, jei ji bus įgyvendinta. Nes gali būti, kad po daugelio metų ją kas nors švęs, kaip kokią revoliuciją ar dar ką nors. Aišku, bankai ir visokie finansų rinkos spekuliantai jau dabar apimti tylių isterikų. Tylių isterikų todėl, kad jei jie šauks garsiai, tai visokie Occupy judėjimai mintį labai jau greit pasigaus, o tada jau tikrai neliks šansų, kad išsigelbėti jiems pavyks.

Naujiena yra paprasta, apie ją kalbama jau seniai, o pusę metų – garsiai, tačiau dabar apie tai imta kalbėti kitu tonu: tai bus ir viskas. Europos Sąjunga ruošiasi apmokestinti finansinius sandėrius. Kitaip tariant, vienu kartu nudėti milijonus spekuliantų kartu su visais jų robotais, prekiaujančiais biržose iš smulkių pokyčių, ypač išvestiniuose finansiniuose produktuose. Čia galim išsyk pastebėti, kad didžiausiais iš tokių prekeivių buvo būtent tos kontoros, kurios siejamos ir su 2000 sprogusiu dotkomų burbulu, ir su 2008 sprogusiais NT burbulais, ir su dabar prasidėjusiomis naujomis problemomis.

Šį mokestį palaiko ir Merkozy, kitaip tariant Prancūzija su Vokietija. Kiek anksčiau jam pritarimą paskelbė José Manuel Barroso. Tuo tarpu labiausiai dėl šio mokesčio isterikuoja Didžioji Britanija, kurioje sėdi tos pačios spekuliacinės kontoros. Kontroversijų fone galim spėti, kad Algirdas Šemeta bus prakeiktas pasaulyje taip pat įspūdingai, kaip buvo prakeiktas Lietuvoje. Bet šį kartą jį prakeiks ne žmonių masė, o finansų rykliai.

Valiuta savo esme neturėtų turėti vertės, nes ji tėra apskaitos matas ir sandorių įgalinimo įrankis. Tačiau taip jau gaunasi, kad valiuta vertę įgauna. Ir per tai didžiausiais vertės valdytojais tampa ne pridėtinės vertės kūrėjai, o institucijos, kurios, grubiai tariant, teturėtų būti atsakingomis už informacijos apsikeitimą – tai bankai.

Išties gana sunku prognozuoti, kokie bus pokyčiai, įvedus tokį mokestį. Ir išvis, kokio lygio tai būtų mokestis (kalbos buvo apie 57 milijardus eurų). Spėti galim tiktai tiek, kad žaidimai su kursų pokyčiais paros bėgyje greičiausiai baigtųsi, kaip baigtųsi ir žaidimai su minutes tetrunkančiais kursų paternais. Išvestinių instrumentų patrauklumas irgi sumažėtų. Dėl mažėjančių srautų kažkiek turėtų stiprėti lokalios rinkos su lokaliais gamintojais, taip pat – didėti aukštesnės pridėtinės vertės kūrėjų pelningumas, lyginant su tais, kurie tik perka ir parduoda.

Labai įdomus klausimas, ar paraleliai kiltų palūkanų normos: viena vertus, palūkanų normos turėtų kilti dėl mažėjančios diversifikacijos ir bankų pelnų, kita vertus, paskolos turėtų tapti patrauklesniu užsiėmimu, į kurį būtų permetami pinigai iš žaidimų, tad palūkanų normos gali ir kristi. Nesiimčiau vienareikšmiškai teigti, čia galėtų geriau pakomentuoti kažkas iš bankininkų. Jeigu jais jūs patikėsite.

Panašiai nesiimčiau teigti ir apie infliacijos didėjimą ar mažėjimą. Šiaip jau tai būtų antras pinigų turėjimo apmokestinimas, tad poreikis apmokestinimui per infliaciją sumažėtų. Kita vertus, pinigai taptų ne tokia likvidžia preke, kas reikštų jų vertės kritimą, o tai reikštų vėlgi infliaciją. Žodžiu, irgi įdomu, ir vėlgi čia galėtų pakomentuoti kažkas iš bankininkų. Jeigu jūs jais patikėsite.

Taip ar anaip, anksčiau buvo kalbos apie tai, kad apmokestinti galėtų būti tarptautiniai finansiniai sandėriai, tačiau dabar kalbos jau suka link visų sandėrių apmokestinimo. Ir tos kalbos galų gale pasirodo besančios ne teorinėmis, o greičiau praktinėmis. O tai rimtas žingsnis. Tai pokytis, kurio galia prilygtų prieš kokį šimtmetį išplitusiam nekilnojamo turto apmokestinimui bei progresiniams mokesčiams. Šie du mokesčiai kažkada tapo priežastimi, dėl kurios Vakarų pasaulis išvengė visokių revoliucijų.

Galim atkreipti dėmesį, kad šiandien Italijos senatas patvirtino taupymo programą, taip parodydamas vietą Silvio Berlusconi, kuriam telieka tikėtis, kad tos programos nepatvirtins žemesnieji rūmai. Visa tai dėl to, kad ant Graikijos pavyzdžio Italija pasimokė. Paraleliai galim pastebėti, kad Kinijos eksportas krenta, o JAV eksportas auga. Tuo tarpu nepaisant visų cypsmų, euro kursas šiandien yra daugmaž toks pat, kaip ir prieš mėnesį.

Tačiau šiame fone įdomiausiai skamba ne finansų rinkos, o visai nesusijęs sandėris: Anglo American suvalgė De Beers, galų gale gaudama 85 procentus. Ir jei anksčiau dar buvo kalbų apie tai, esą kažkokia konkurencija keliolikoje procentų deimantų rinkos yra, tai dabar apie šitai kalbų jau nebebus. Nes De Beers per paskutinius porą dešimtmečių faktiškai ėmė kontroliuoti Rusijos gavybą, o Anglo American – jau ir taip kontroliuoja likusį pasaulį. Konsolidacija, vienok. Norite pažaisti? Investuokite į deimantus ir tikėkitės, kad nusipirkote ne sintetinius. Galėsite paspekuliuoti kiek saugiau, nei pirkdami valiutą.

Graikijos referendumas. Paspėliokim, kas už jo slepiasi.

Čia nereikia gilintis net, kas ten vyksta, nes aiškus faktas: valdžia, nuolat maitindama marginaliausius ir bukiausius rinkėjus (tenykščius runkelius) visokiomis socialinėmis gerovėmis, prisidirbo. Prisidirbo ir augindama valdišką aparatą. Prisidirbo visaip – ir išlaidaudama, ir įsiskolindama visokiems bankams, ir belenką falsifikuodama*. Anksčiau ar vėliau tai turėjo atsitikti šalyje, kurioje nebuvo jokios kitos politikos, išskyrus totalinį populizmą.

Graikija, komunistų protestai demonstracijoje

Graikų komunistai komunizmą įsivaizduoja labai paprastai: visa Europos Sąjunga dirba pagal galimybes, o graikiški marginalai gyvena pagal poreikius.

Graikijos problema yra labai paprasta ir beveik neišsprendžiama: populistinė valdžia per keletą dešimtmečių sugebėjo išauginti ypatingai savimyliškų ir egoistiškų idiotų minią, tuo tarpu visokių chaosų bei revoliucijų idėjos tenai yra senos, todėl dabar žaizda atsivėrė, tiesiog trykšteldama į visas puses nesuvaldomu pūlinių srautu. Štai tie pūliniai, tiksliau minia anarchistų, komunistų ir kitų puspročių dabar pasiryžusi geriau privesti šalį iki visiško chaoso, bankroto ir revoliucinių skerdynių, bet dirbti jie nesutiks nei už ką. Tai natūralu: pripratęs gyventi už pašalpas, niekada nenorėsi dirbti.

Continue reading →

Konkurencijos taryba: tiesa yra netiesa, jei kažkas surado pažymą

My phone is a Banana, Your Argument is invalidČia nuostabus Konkurencijos tarybos sprendimas, kuris apie juos pasako viską. Man labai patinka šita kontora, aš ja džiaugiuosi, ji tikrai puiki. Ji šį kartą buvo gal net puikesnė, nei „Valstybės Žinios“, kurios yra tiesiog legendinės savo puikumu. Konkurencijos taryba yra tokia puiki, kad ji gali viską ir netgi daugiau, negu viską, o jos sprendimai tiesiog džiugina*.

Beje, ar žinote, kad teisę reikalauti pradėti tyrimą dėl konkurencijos pažeidimų turi tik ūkio, viešojo administravimo subjektai, sąjungos ir asociacijos? Taip taip, jūs, jei esate tiesiog žmogus, negalite skųstis netgi tuo atveju, kai pažeidimai yra akivaizdūs ir jūs turite visus to įrodymus. Tiksliau, gal ir galite skųstis, bet tyrimo niekas gali nepradėti. Nes juk tyrimas – tai papildomas darbas, o jūs to reikalauti negalite, nes negalite. Taip keistai gaunasi, kad patys vartotojai, t.y., žmonės, kurių interesus turėtų ginti Konkurencijos taryba, negali šia remtis. Nuostabu, tiesa?

Mano galva yra moliūgas, tavo argumentas nevalidusTaigi, suprantama, kad mane itin pradžiugino Konkurencijos tarybos sprendimas dėl tos kadais nuskambėjusios, o dabar į atvirų atviriausią skandalą pavirtusios istorijos, kai internetinė parduotuvė Imk.lt įdėjo savo puslapin nuotraukas su Elektromarkt kainomis. O Elektromarkt ėmė ir pasiskundė Konkurencijos tarybai. Aš spėju, kad Elektromarkt nepatiko, kai paaiškėjo, kad kainos pas juos didesnės, o kiekvienas žmogus gali tai pamatyti vaizdžiai. Man tai irgi nepatiktų jų vietoje. Tad negaliu jų kaltinti – verslas yra verslas. Su Elektromarkt viskas tvarkoje, tad aš čia negaliu nieko blogo pasakyti.

Aš turiu arbūzą, tavo argumentai netinkaMan įdomus pasirodė tiktai Konkurencijos tarybos sprendimas, kuris, kiek aš jį supratau, yra maždaug toks: negalima skelbti kokios buvo tą ir tą dieną konkurento kainos, nes kitą dieną konkurento kainos gal būt pasikeitė, o tai reiškia, kad tokių kainų, kokios buvo, tai jau ir nebuvo, o jei nebuvo, tai jau ir netiesa, o jei nuotraukose (beje, su pažymėta data) kokios nors kainos ir matosi, tai visai nesvarbu, nes Elektromarkt atnešė kažkokią pažymą, kad po kažkiek laiko kainos pasikeitė.

Šituo aš galėčiau ir užbaigti viską, nes toks sprendimas pasako viską. Bet aš dar pridėsiu kai ką apie tai, ką aš atsimenu apie Konkurencijos tarybos veiklą ir neveiklumą.

Mano plaukai yra atominis sprogimas, tavo argumentai blogiKai kažkada Lietuvos Telekomas buvo įmonė, turėjusi atvirų atviriausią (ir įteisintą) monopolį, o to dėka darydavo visokius fyntus, dėl kurių viena po kitos užsilenkė dauguma konkuravusių interneto paslaugų tiekėjų, Konkurencijos taryba su savo tyrimais užtrukdavo tiek, kad net kai priimdavo sprendimus, būdavo jau per vėlu. Kai kurie nedidelių įmonių skundai prieš TEO būdavo nagrinėjami po keletą metų, t.y., tol, kol tos firmos iškrisdavo iš žaidimo. Kai kurių skundų nagrinėjimas prasidėdavo tik po to, kai Konkurencijos tarybą juos tirti įpareigodavo teismai. Panašiai vyksta ir dabar.

Aš esu Azijos prezidentas. Tavo argumentas yra invalidus.Kai daugybę metų Latvijoje ir Estijoje benzino kainos yra mažesnės, nei Lietuvoje, iš kurios į tas šalis benzinas eksportuojamas, Konkurencijos taryba irgi kažkaip nesugeba nieko padaryti. Mažeikių Nafta, žinote, čia gal nekalta. Ir gal ir degalinės nekaltos. Jei Konkurencijos taryba kažką ir bando daryti, benzino kainos Lietuvoje kaip buvo didesnės, taip ir lieka didesnės. Ir kiek taip metų tęsiasi?

Kai 2011 pavasarį kilo milžiniškas skandalas dėl bankų kartelio Latvijoje, prireikė kelių mėnesių, kol Konkurencijos taryba Lietuvoje ėmėsi kažkokių judesių. Bet net ir dabar nematau kokių nors rezultatų: kiek žinau, ir mokesčiai smulkioms įmonėms už pavedimus liko kažkokie neaiškūs, nepaisant daugybės skundų iš įvairiausių įmonių ir jų asociacijų. Ir keisti mokesčiai už pinigų gavimą sąskaitose irgi liko. Taip, juk žinote tą fokusą: gavai pinigus į sąskaitą – mokėk bankui. Nes esą čia ne bankas išlošia, kad tu turi pas jį pinigus, o bankas esą išlaidas už tai patiria.

Nick Cage plaukai yra paukštis. Tavo argumentai negalioja.Kai buvo kuriama LEO.LT, Konkurencijos taryba turėjo nuspręsti dėl tokio darinio tinkamumo, ar jis monopolizuoja rinką, ar nesumažina konkurencijos. Gal dėl to, kad viskas buvo pernelyg akivaizdu, Konkurencijos taryba išvis nieko nenusprendė ir nepasisakė. Nes vienintelė pozicija galėjo būti neigiama: LEO.LT išties buvo ir monopolizuojantis, ir konkurenciją mažinantis darinys. Kodėl Konkurencijos taryba nieko nenusprendė, liko klausimu, į kurį gali pabandyti atsakyti kiekvienas.

Kai 2005 buvo skandalinga istorija, kur Akmenės Energija ir Ukmergės Energija negavo galimybės pirkti dujų iš AB „Lietuvos Dujos“, ko pasekoje turėjo už labai didesnę kainą dujas pirkti iš Dujotekanos, Konkurencijos taryba atsisakė nagrinėti skundą. Čia, beje, man šviečia raktinis žodis – „dujotekana“. Tas raktinis žodis man netgi atmuša išvis bet kokį norą ta Konkurencijos taryba domėtis. Kažkoks tyrimas dėl Lietuvos Dujų prasidėjo daug vėliau: tik šį rudenį buvo atlikti dokumentų poėmiai.

Šitas paukštis yra pisuaras, tavo argumentai netinkaKai visokie šilumenininkai ir komunalinių paslaugų bendrovės Vilniuje supirkinėjo belenkokias komunalines įmones, faktiškai sugriebdami rinką į vienas rankas, Konkurencijos taryba nusprendė, kad jie neturi žmogiškųjų išteklių tokiems tyrimams (toks pareiškimas, beje, iš Seimo stenogramų). Nors Konkurencijos taryba turėtų tai prižiūrėti. Bet jie juk gali realiai ir neprižiūrėti, kaip matome.

Kai visai neseniai stebėtinai sutartinai Omnitel ir Bitė pasiskelbė išeinančios iš CPO, nes per CPO valstybė renkasi ne pagal nuolaidos dydį, o pagal ryšio kainą, tai irgi buvo kilęs klausimas, kas čia per susitarimai tarp jų vyksta. Bet nors Omnitel ir Bitė ėmė cypti per kažkokius presrelyzus apie tai, kad čia konkurencija mažinama, net ir tokiu atveju Konkurencijos taryba dar jais berods neužsiėmė. Nors aš taip suprantu, kad jei jau Omnitel tuo skundžiasi, tai ūkio subjektas juk, tai čia reiktų ištirti, kas per konkurencijos naikinimas vyksta, kai kartu ir Bitė ir Omnitel iš pardavimų valstybei išeina, patys rėkdami apie konkurencijos naikinimą.

Kai ėmė pigti grūdai, o duona brangti, Konkurencijos taryba, kiek suprantu, to irgi gal nepastebėjo, nors kalbos apie tai buvo per visus galus. Kai vyko cirkai su cukraus dingimu iš parduotuvių, o paskui – cukraus kainų didėjimu, rezultato irgi negavome. Cukrus ir toliau brangsta. Kai belenkiek kartų visose parduotuvėse stebėtinai sinchroniškai brango kava, aš irgi nemačiau, kad Konkurencijos taryba kaip nors reaguotų.

Aš galėčiau tęsti ir tęsti – čia pavardinti dalykai tėra tiesiog trupiniai, kuriuos parankiojau Google, įvedęs vieną kitą frazę, susijusią su žodžiais „konkurencijos taryba“. Ir jūs irgi galėtumėt nemažai visokių keistenybių atrasti, jei paieškotumėte. Bet ar yra prasmė?

Mano ranka yra delfinas. Tavo argumentai yra neteisingi.

Aš spėju, kad argumentai ir sveikas protas gal čia tiesiog nieko nereiškia. O gal vėliau Konkurencijos taryba priims kokį nors sprendimą, kad šitas jų sprendimas neegzistavo, nes jie pasirašinėjo jį vieną dieną, o kitą dieną jau nepasirašinėjo, todėl nors tas sprendimas ir egzistavo realybėje, jisai jau neegzistavo pagal Konkurencijos tarybą ir todėl nėra už ką juos kaltinti. Nesigilinkit, jei nesupratot paskutinio sakinio, nes aš nebandžiau jo padaryti logišku. Tiesiog logika nelabai derinasi su Konkurencijos taryba.

O Imk.lt, man rodos, čia padarė vieną klaidą: tam, kad įtiktų Konkurencijos tarybai, jiems reikėjo pasakyti, kad nuotraukos pas juos kažkada parduotuvėje buvo, o paskui jų nebuvo, todėl faktas, kad vėliau tų nuotraukų jau nebuvo (tam reiktų susiveikti kokią nors pažymą iš kur nors) turėtų būti įrodymu, kad tų nuotraukų ir nebuvo, todėl nėra čia ką. Tai juk ta pati Konkurencijos tarybos logika, ji tikrai turėtų suveikti.

Jei tokius argumentus Konkurencijos tarnybai nusiųstų, tai gal ta imtų ir pakeistų tą savo sprendimą. Nors tiesą sakant, su panašia logika, aš išvis abejoju, ar ta Konkurencijos taryba išvis egzistuoja, nes jei jie yra, bet jų sprendimai neaišku, kokie, tai gal tų sprendimų ir nėra, o ir visos Konkurencijos tarybos nėra. Jie gal iš kokios nors Paralelinės Visatos. Nes tokių kliedesių, žinote, aš nesuprantu.

 

—————

* Mane dar labai džiugina ir man labai patinka Rumunija. Nes Rumunijos naujienos apie tai, kaip kokia nors prostitutė savo nesakysiu kur paslėpė turguje pavogtą arbūzą – tai tiesiog puikios naujienos. Kaip ir naujienos apie tai, kaip koks nors Rumunijos gyventojas išrado oro filtrus subinei, kurie pašalina bezdalų kvapą. Ir taip toliau. Aš šituo nenoriu pasakyti, kad kokia nors mūsų valdžios įstaiga smirda apsibezdėjusi ar yra kokia nors pradažna prostitutė, nes to aš negaliu pasakyti. Aš tik noriu pasakyti, kad tokia valdžios įstaiga puikiai tiktų Rumunijai. Čia puiki geltona naujiena būtų: „Rumunijos konkurencijos taryba nusprendė, kad tą dieną nufotografuotos kainos buvo ne tokios, nes kitą dieną jos pasidarė kitokios“. Aš jums garantuoju, kad šitokia naujiena iš Rumunijos išsivaikščiotų po visą pasaulį. Nors gal ir iš Lietuvos dar išsivaikščios.

Šildymo kainos po renovacijos

Aš ne kartą rašiau apie daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos atsiperkamumą bei tai, kur dingsta pinigai. Pagrindiniai dalykai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį – labai paprasti: didžiulė dalis šilumos prarandama vamzdynuose (turint omeny, kad kaina skaičiuojama pagal išlaidas kurui, o tada pridedamas konkretus procentas šilumenininkams, tai pastarieji yra suinteresuoti kiauromis magistralėmis), o šilumos kainos linkusios kilti netgi tada, kai stebėtinai nukrenta dujų kainos, t.y., renovacija bendru atveju nežada tiek daug gėrio, kaip kartais bandoma parodyti. Dėl to dar prieš kokį pusmetį esu išdėjęs renovacijas į šuns dienas. Bet puikių atvejų būna. Būna, kad išties galim tarti, jog renovacija atsipirko.

Chruščiovinis daugiabutis namas Žirmūnuose iki renovacijos ir po jos

Šita neochruščiovkė (tikresnės chruščiovkės - Krasnūchoje) buvo klaikus daiktas, jos buvo baisios, kaip griuvėsiai. Tie, kas tokius namus matėte, tie žinote. Taigi, pasidarė chruščiovkė graži ir štai jums rezultatas - šildymo kainos nukrito iki stebuklingai juokingų.

Kita vertus, būna ir velniškai sėkmingų atvejų. Štai mano friendas A.K. (nežinau, ar galima skelbti, tai neskelbiu, taip pat ir nesakau, kur tiksliai tas namas) iš Google+ pateikė nuostabų atvejį. Apie tą Žirmūnuose esantį namą jau esu ir anksčiau girdėjęs, kaip apie stebuklą, o čia jums faktas: 2011 Sausio šildymo sąskaita – vos 151 litas. Netikite? Štai jums kvito nuotrauka:

Šildymo sąskaita renovuotoje chruščiovkėje

Taip, čia tokia sąskaita už šildymą - vos pusantro šimto litų. Šis skaičius kalba už save, čia net jokių klausimų uždavinėt nereikia apie tai, kiek žmonės mokėjo už šilumą iki tol.

Štai tokie skaičiai – pusantro šimto litų už vieną šalčiausių (arba gal ir išvis šalčiausią) metų mėnesių 2 kambarių butui: po renovacijos jis eikvoja vos 10-12kW kvadratiniam metrui. Aišku, giliau pakapsčius po skaičius, detalių čia atsiranda ir daugiau, kurios visgi apmažina pirmą susižavėjimą stebuklu: butui tenkančios renovacijos išlaidos buvo apie 15000 litų, o šilumos mazgas buvo pilnai renovuotas gerokai anksčiau – dar prieš 8 metus. Po namo apšiltinimo šilumos sąnaudos sumažėjo maždaug 50 procentų.

Štai čia galim pabandyti grubiai aproksimuoti atsipirkimo laiką, neskaičiuojant katilinės ar šilumos mazgo išlaidų: padarykim optimistinę prielaidą, kad jei sutaupyta pusė sumos Sausį, tai sudaro 150 litų, o kitiems mėnesiams tenka irgi dar po 150 litų. Imkim 6 mėnesius šildymo – tai reikš 6*150=900 litų per metus. Atsipirkimo laikas gausis 15000/900=~17 metų. Čia jei būsim optimistai ir užmiršim apie tai, kad pinigai visgi įšaldyti. Jei realistiškiau bandysim įvertinti, tai gausis kokie 25 metai. Visgi tai yra priimtinas laikotarpis, kuris reiškia, kad renovuotis verta.

Kita vertus, minėtasis namas garsus ir savo šilumos mazgu: jis yra kompiuterizuotas, automatiškai reguliuoja šilumą priklausomai nuo oro, tad ne tik turi itin aukštą naudingumo koeficientą, atiduodant šilumą į namo radiatorius (gandai sako, kad kai kurie sovietiniai mazgai teatiduoda vos penktadalį), bet ir šildo lygiai tiek, kiek reikia. Tai reiškia, kad neteks šalti, bandant sutaupyti papildomus kelis centus per dieną, kita vertus, nebus prikaitinama nei į tvorą, nei į mietą. Dabar vėl galim paaproksimuoti: tarus, kad 50 procentų sutaupymas reikštų ~300 litų per mėnesį be apšiltinimo, o visai niekaip nerenovuotas namas duotų ~800 litų sąskaitą šildymui (arba gal net ir daugiau), gauname, kad šilumos mazgo atnaujinimas čia sutaupo ~500 litų kiekvieną šaltą žiemos mėnesį. Deja, šilumos mazgo renovacijos išlaidų aš jums čia nepasakysiu, bet spėju, kad tasai mazgas per 8 metus jau atsipirko.

Labai panašius pat rezultatus rodo ir kiti daugiabučių renovacijos atvejai: esminis šilumos praradimų taškas daugiabučiuose namuose – tai vieta, kur šilumos tiekėjas švaisto šilumą, prieš ją atiduodant namo gyventojams. Būtent šilumos mazgas ir atsiperka greičiausiai. Kokie praktiniai patarimai čia gali būti daugiabučių namų gyventojams? Ogi elementarūs: norite sutaupyti šilumos – pirmiausiai perimkite katilinę į savo rankas. Jei turite kietą bendrijos pirmininką, jūs galite tai padaryti ir sutaupyti labai nemažai.