Visiems pasaulyje garsi ir žinoma grupė, tiksliau – vokalinis instrumentalinis ansamblis „Metaliniai žiurkėnai“ atlieka dainą „Nelaimė“. Tiksliau gal netgi dvi dainas, jaudrinančias širdis. Prašom rašytis į šiųjų atlikėjų fanus ir siųst jiems žinutes, kad į Lietuvą atvažiuotų.
Aš čia jums ne šiaip rašiau kliedesingus vertimus praeitame savo muzikiniame įraše. LRT archyvuose esantis Europe gabalas „The Final Countdown“ iki šiol ten užvadintas, kaip „Galutinė laiko atskaita atgaline kryptimi“. O pati grupė – ne Europe, o „Europa“, su tvirtapradžiu kirčiu ant gale esančios „a“. Būtent taip senesniais laikais diktoriai (kad ir garsusis Algimantas Sadukas) ir skaitydavo per radiją savo išraiškingu balsu: „Vokalinis instrumentinis ansamblis Europa atlieka kūrinį „Galutinė laiko atskaita atgaline kryptimi““
Beje, berods apie Algimantą Saduką pasakotas anekdotas, kad jis kartą per kelis mėnesius tiesioginiame eteryje pasakydavo „Dabar yra tiek ir tiek valandų, tiek ir tiek minučių„. Būtent su tais „tiek ir tiek“. Anekdotas buvo iš realybės, sako, už tai kaskart velnių gaudavęs, bet po kiek laiko pakartodavęs – juk reikia kartais pasijuokti 🙂
Glamūriškas Irenos Smetonienės abrozdėlis, kurio spalvas pažiūrėsim. Čia dar spalvos natūrinės, į žodžius nepaverstos
Su vienu draugu taip bekalbant apie svetimybes ir VLKK vykdomą semantinę cenzūrą, kilo mintis tą reikalą vizualizuoti. Labai jau iš manęs menkas menininkas, bet kažkas ir gavosi. Ir netgi ne kažkas, o kažkas, keliančio labai įdomių minčių.
Trumpai tariant, iš lietuvių kalbos cenzūruojamos visokios spalvos – nei ten ružava leistina, nei ten feličytava, nei kokia nors bordinė ar ryža. Taigi, imam ponios Irenos Smetonienės abrozdėlį, ir pažiūrom, kas ten iš to gausis, spalvas pagal VLKK nurodymus išcenzūravus.
Drįstu manyti, kad būtent Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos pirmininkės atvaizdas – idealus taikinys mūsų kalbiniams-spalviniams eksperimentams. Čia, tarp kitko, dar ir semiotinis aspektas yra: spalvos irgi tampa ženklais, o atvaizdas – tam tikru sakiniu, tekstu, nešančiu prasmę, iš tų spalvų – ženklų sudarytu, tad viskas net ne perkeltiniu, o labai tiesioginiu būdu atvaizduja tekstų cenzūravimo, prisidengiant „kalbos grynumais“, pasekmes.
Dar labiau nukrypstant – taip, paveiksliukas – tai gramatinė struktūra, susidedanti iš ženklų (pikselių, žodžių), išdėstytų tam tikra tvarka. Sintaksė – paprasta: rašoma nuosekliai, o kas kažkiek simbolių, keliama į naują eilutę, taip sudarant dvimatį tekstą. O į pačias JPEG kodavimo subtilybes nesigilinkim.
Continue reading
Net neabejoju, kad daugelis jau esate matę šį šmeižikišką filmą, skirtą specialiai pažeminti ir nusmukdyti visuomenės akyse. Kadaise jį aptarinėjome FB (jei dar netapote tenai mano fanais – tapkite, tai visų kultūringų, protingų ir išsilavinusių žmonių privilegija), o greitai ir anoks ponas Kreivarankis jį išviešino, kaip esą kažkokią dokumentiką, prikištą šlykščių keiksmų, išsakytų užsienio kalba. Tačiau manau, kad laikas pasidalinti ir viešai, paklausiant, kas atsakingas? Kas atsakingas už šį niekingą, melagingą, šmeižikišką ir apgailėtiną išpuolį, nukreiptą prieš mane?
Upd.: komentaruose ne kas kitas, o patsai Kreivarankis prisipažino, kad jis Lietuvoje paskleidė šitą šmeižikišką diskursą, kurį jau aš paskui atradau, tad ne anonimiškas čia kažkoks išpuolis, o akivaizdžiai suorganizuotas, tad nekyla abejonės, kas kaltas ir kieno kreivą ranką aš nukandau!
Šiandienos mano atradimas, kurio negaliu atsiklausyti – tai Master of Metal. Ne, tai ne tik muzika, o ir su metalu sąryšiai savotiški. Ir netgi nežinau, ar tai tikrai britiškas šitas humoras. Sprendžiant iš tarties – lyg ir britiškas. Ir sprendžiant iš nesveiko nesveikumo – irgi.
Vyrukas, akivaizdžiai turintis ne tik aktoriaus bei vokalisto talentą, bet ir didelę patirtį, daro šposus. Pradedant dainomis ir baigiant trumpomis istorijomis bei eilėraščiais. Žinoma, temos – specifinės. Norintiems klausytis – anglų kalbos žinios būtinos.
Užkibau ant jo, kai pasitaikė šitas vat gabalas, pavadintas „I Killed a Girl“ (visai nesveikas kažkokio popsinio gabalo remeikas):
Bet tai dar nieko, palyginus su šiuo gabalu, pretenduojančiu vos ne į lopšinę – „Run for Your Life“:
