Category Archives: Mokslas ir technika

Straipsniai apie mokslą ir techniką

Užmiršta aviacijos istorija. Boranai

Kai apie 1950 amerikiečiai ėmė kurti viršgarsinius bombonešius, jie susidūrė su problema: didelį lėktuvą ir taip keblu suprojektuoti (didėjant sparno keliamąjai galiai dvigubai, plotas didėja keturgubai, o masė ir tūris didėja aštuongubai), o čia – dar ir viršgarsinis, kurą srebiantis keleriopai sparčiau už įprastus. Viena iš minčių buvo paprasta: kardinaliai patobulinti degalus, atrasti tokius, kurių energetinė vertė būtų porą kartų didesnė, nei įprasta. Taip prasidėjo ir labai greitai pasibaigė boranų era.

Boranai arba boro vandeniliai – tai ganėtinai panašūs į angliavandenilius junginiai, kuriuose vietoj anglies atomo yra boras (nors šis ir trivalentis, molekulių įvairovė gaunasi pakankamai nemenka, skirtingų boranų ir organoboranų yra žinoma šimtai). Boranai nesunkiai jungiasi su daugeliu įprastų angliavandenilių, sudarydami organoboranus, pvz., trietilboraną, metilboraną ir t.t.. Savo energetine verte boranai beveik dvigubai lenkia panašius angliavandenilius, negana to, kai kuriuose reaktyviniuose varikliuose (pvz., tiesiasroviuose) boranus naudoti netgi paprasčiau: net gan žemoje temperatūroje (50-100C) kai kurie boranai užsidega savaime, esant atmosferiniam slėgiui (beje, būtent todėl boranai buvo naudojami iki ~2000 metų SR-71 Blackbird lėktuvuose, cheminiam uždegimui).

North American XB-70 ValkyrieTas pats boranų svoris turi iki dviejų kartų daugiau energijos už angliavandenilius: viena vertus, cheminė jungtis tarp boro ir vandenilio yra labai silpna (jau 100-150C temperatūroje boranai skyla, išskirdami _atominį_ vandenilį, kuris jungiasi į molekulinį, išskirdamas dar porciją energijos, t.y., galima egzoterminė skilimo reakcija), o ir pats boras, oksiduodamasis, energijos išskiria gerokai daugiau, nei anglis. Galų gale, ir boro atominė masė yra mažesnė, nei anglies, tad kuras gaunasi lengvesnis.

Lėktuvus, naudojančius boraninį kurą, būdavo lengva išskirti iš kitų: aukštą temperatūrą turinti reaktyvinė čiurkšlė turėdavo ne blyškiai gelsvą, o ryškiai žalią spalvą, dėl kurio amerikiečiai šį kurą pavadino žaliuoju drakonu. Tiesiog aukštose temperatūrose boro atomai skleidžia žalią šviesą. Beje, boranai, degdami, skleisdavo ir didelį kiekį juodų dūmų. Tai irgi kitam kurui nebūdingas dalykas.

Nors boranų kaina buvo didelė, dėl savo energetinės vertės jis atrodė ypatingai patraukliai: teoriškai, tas pats lėktuvas, varomas boranais, turi nuskristi beveik du kartus toliau. Viršgarsinis bombonešis Convair B-58 Hustler, turėjęs ~3000 kilometrų veikimo nuotolį (faktiškai, veikimas daugiau fronto zonoje), perdarytas boranams, galėjo tapti strateginiu (veikimo nuotolis būtų siekęs apie 5000km), o strateginis, pritaikytas boranams, galėtų tapti išvis antgamtiniu daiktu – būtent toks turėjo būti boraninis JAV bombonešis XB-70 Valkyrie, kurio veikimo nuotolis, naudojant boranus, turėjo siekti apie 12000km (skridimo nuotolis – apie 30000km, t.y., beveik aplink pasaulį be pasipildymo degalais, viršgarsiniu greičiu). Taip ar anaip, Valkyrie galų gale buvo perdarytas įprastam kurui, jo veikimo nuotolis sumažėjo iki ~7000 kilometrų.

Tiesa, kuras buvo pavojingas – kaip jau minėjau, ore, pvz., karštuose dykumų aerodromuose galintis užsidegti savaime. Su vandeniu reaguodamas, savaime ne tik užsidega, bet ir sprogsta. Bet tai buvo menka bėda – boranų tirpalai sočiuose angliavandeniliuose, pvz., pentane ar heksane – daug inertiškesni, gaisrų ir sprogimų dažniausiai pavykdavo išvengti (jei neskaitysim to atvejo, kai viena iš boranų gamyklų, buvusi Niu Jorke, išlėkė nuo savo gaminto kuro į orą). Didesnė bėda buvo boranų nuodingumas. Jei pavartysite cheminius žinynus, visur atrasite paminėjimus, kad boranai labai smirda. Tiktai vienur bus parašyta, kad smirda česnakais, kitur – kad supuvusiais kiaušiniais, trečiur – fekalijomis, ketvirtur – acetonu, kitur – dar kažkuo. Tokių skirtingų kvapų galima atrasti vieno ir to paties junginio, pvz., pentaborano aprašymuose. Šie nesutapimai labai paprasti – užuodžiamą dozę boranų gavę žmonės numirdavo anksčiau, nei papasakodavo apie tai, kuo šis dalykas smirda. Bet matyt, kad smirda smarkiai ir bjauriai, jei jau tai prasimušė į žinynus. Savo nuodingumu (o ir neurotoksiniais efektais) kai kurie boranai yra labai artimi tokiems efektingiems cheminiams ginklams, kaip, pvz., zarinas, kuris iki pat XXa. pabaigos buvo daugelio didžiųjų valstybių arsenaluose. Bet dėl cheminio aktyvumo boranai pasižymi ir gan stipriu citotoksiniu poveikiu, dėl to apsinuodijimai jais – nepagydomi. Negana to, tai ir puikūs nefrotoksinai. Cheminis ginklas vietoj lėktuvų kuro? Originalu, vienok.

Smirdantis ir sprogstantis (o dar, beje, ir abrazyvinis, variklius gan smarkiai ardantis boro karbido ir oksido suodžiais) kuras amerikiečių aviacijoje buvo naudojamas labai neilgai. Greitai šie suprato, kad jau geriau apsieiti be viršgarsinių strateginių bombonešių, nei jais apsirūpinti ir nuolat rengti masines laidotuves lakūnams, aerodromų personalui, o gal ir kokiems nors miesteliams, esantiems netoli karinių bazių. Tad netgi Valkyrie bombonešis, turėjęs tapti superginklu, leidžiančiu iš JAV bombarduoti visą SSRS teritoriją, buvo perdarytas įprastam kurui, o tada, pamačius, kad be boranų jis neturi prasmės – ir išvis palaidotas.

Boranais buvo varomos ir raketos – dvigubai didesnė šio kuro energetinė vertė viliojo visus. Bet amerikiečiai čia irgi nusivylė, tad boranų paplitimas buvo menkas, jie daugiau naudoti, kaip cheminis uždegimo agentas, paleidžiantis variklius. Tik uždegimui boranai tevartoti ir garsiąjame SR-71 Blackbird lėktuve, kuris, pradžioje, irgi buvo projektuojamas, kaip boraninis aparatas.

Tiesa, sklandė gandai, kad sovietai visgi pritaikė boranus vidutinio nuotolio branduolinėse raketose SS-4 ar SS-5, nes esą, apie mirštančius kareivius niekas negalvojo – visiems buvo nusispjaut, o jau paskui, pamatę, kad dėl personalo klaidų ar šiaip pagedusios įrangos ištisos bazės gali likti be žmonių, galinčių tas raketas paleisti, jau po 10 metų jas pašalino ginkluotės. Nes, esą, boranai nepasiteisino net prie komunistinio režimo. Visgi šitos kalbos greičiausiai laikytinos mitu – sovietai apsieidavo, naudodami paprastesnį, nors irgi klaikų kurą – asimetrinį dimetilhidraziną, kuris nuodingumu bei sprogumu daug kam varė šiurpą, nors kaip kuras, buvo žymiai pranašesnis už raketinį žibalą.

Apie pastarąją medžiagą išliko tokia istorija, kad rusų raketų konstruktorius Koroliovas taip atkakliai sabotavo dimetilhidraziną, kad buvo nušalintas nuo karinių projektų – į jo vietą atsistojo kitas konstruktorius (Jangelis), nesibaidęs pavojų tol, kol pirma dimetilhidrazininė raketa patikrinimo metu sprogo, užmušdama pusę sovietinės raketų konstruktorių grietinėlės – tada ir tas drąsus naujokas ėmė po truputį ieškoti šiam kurui pakaitalo, pats tapdamas to paties korolioviško žibalo šalininku.

Dar viena, galvon įstrigusi (manau, nemenką tiesos gabalą turinti) istorija apie tai, ką reiškė „nepavojingas“, ne boraninis raketinis kuras. Apie 1960 sukurta ir apie 1970 užkonservuota sovietų raketinė bazė Žemaitijoje, netoli Plungės, maždaug 1991 tapo atvira. Keli ten budėję kareiviai išvažiavo ir tada menką bazės turtą ėmė plėšti vietiniai gyventojai, daugiausiai – visokie metalo laužo vagys. Netoliese gyvenę žmogeliai nutarė supjaustyti ir priduoti didelį požemiuose stovėjusį aliumininį baką, kur prie įėjimo į patalpą kabojo užrašas apie nuodus. Kokie gi dar nuodai, jei bakas prastovėjo porą dešimtmečių, tiesa? Taip, kuras buvo išvežtas, o kuro likučiai jau seniai turėjo būti suirę… Bet tų menkų raketinio kuro kiekių, kuris pateko ant pjaustytojų rankų, pakako, kad jie po poros dienų mirtų. Pasikartosiu: ten, matomai, buvo laikomas dimetilhidrazinas – „nenuodingas“ kuras, bent jau lyginant su boranais.

Tiktai apie 2000 metus buvo sukurtos veiksmingos boranų dezaktyvacijos metodikos – šie pilnai sureaguodavo su įkaitintais vandens garais. Tiktai po to buvo sunaikinta keli šimtai tonų JAV kariškių laikyto boraninio kuro: šis stovėjo bakuose beveik pusę šimtmečio ir niekas nežinojo, kaip jo atsikratyti.

Nuo tų laikų įprasto aviacinio kuro kainos išaugo bent dešimtį kartų, tuo tarpu chemijos pramonė – gerokai ištobulėjo. Boranai jau neatrodytų toks brangus kuras, kaip atrodė prieš pusę šimtmečio. Gaminant masiškai, jų kaina ne daugiau kelių kartų viršytų įprasto aviacinio kuro kainą. Dėl savo energetinės vertės boranai būtų idealūs, jie leistų smarkiai atpiginti lėktuvus, padidinti skraidymo nuotolį, o skrydžių savikainą sumažinti porą kartų. Įsivaizduokim, kad tie patys Boeing lėktuvai, kurie iš Vilniaus skraido į Londoną, galėtų be nusileidimo skraidyti net į Tokiją – būtų smagu, tiesa? Tačiau aviacijos konstruktoriai pasimokė iš klaidų. Net suskystintas vandenilis atrodo juokingai nepavojingas, lyginant su boranais. Net kariškiai su tais, iki šiol neaišku, kuo smirdančiais degalais nenori turėti jokių reikalų.

Aviatoriai boranų atsisakė, tačiau prieš 5-10 metų žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimai apie japonus, kuriančius vandeniliu varomas mašinas. Buvo rašoma, kad vandenilis bus saugomas metalų hidridų pavidalu, t.y., ne aukšto slėgio balionuose, o kažkaip įprasčiau, esą netgi bus galima pilti kurą į beveik įprastus benzino bakus. Pakapsčius, paaiškėjo, kad kalba eina apie boro hidridus. Kitaip tariant – apie tuos pačius boranus. Cheminis ginklas vietoj benzino? Originalu, vienok…

Buitinė chemija – freonas

Nekaltutis dezodorantas, kurį naudojate, per kelias sekundes jūsų plaučius gali išdeginti labiau, nei išdegintų 20 metų rūkymo. Žinoma, esant specifinėms sąlygoms, gerai pasistengus.

Iki šiol įprasta, kad į daugelį dezodorantų pilamas freonas – taip vadinami įvairūs fluoro angliavandeniliai. Freonų būna įvairių, tai dešimtys ar šimtai junginių, kuriuos vienija tik vienas dalykas – molekulėje vienas ar keli vandenilio atomai yra pakeisti fluoru. Tarp kitko, plačiai žinoma nedegi plastmasė teflonas – tai irgi freonams artimas daiktas. Tiesiog polimerinis fluoro angliavandenilis. Sunkesni, didelės molekulinės masės freonai naudojami gesintuvuose – tai sunkūs lėtai garuojantys skysčiai, labai tinkami tais atvejais, kai negalima panaudoti vandens. Pavyzdžiui, gesinant kokius nors elektros prietaisus. Mažesnės molekulinės masės freonai naudojami šaldytuvuose, kondicionieriuose, dezodorantuose ir pan.. Naudingas freonų bruožas – jie gan atsparūs aukštoms temperatūroms, sąlyginai ar visai nedegūs, parenkant tinkamą freoną, galima gauti tinkamą jo virimo temperatūrą, todėl gerai pritaikyti visokiems buitiniams panaudojimams.

Senas senutėlis triukas, ne kartą rodytas filmuose ar mūsų pačių bandytas, kai uždegi žiebtuvėlį, o į jo liepsną papurški dezodorantu, gaudamas buitinį „liepsnosvaidį“, duodantį metrinę ugnies čiurkšlę – irgi įdomus. Įdomus tuo, kad dega tai ne freonas, o spirito ir eterinių aliejų mišinys, tačiau degimo temperatūros (500-600C) pakanka tam, kad dalis freono būtų sunaikinta, išskaldyta, o fluorangliavandeniliai, oksidavęsi, pavirstų į anglies dvideginio, vandens garų, laisvo fluoro vandenilio ir fluoro rūgšties mišinį.

Darydami savižudišką bandymą, galime kelias-kelioliką sekundžių deginti čiurkšlę iš freoninio dezodoranto, paskui kelis kartus giliai į plaučius įkvėpti susidariusio dūmų debesėlio, pakosėti, o po pusdienio-dienos pajusti aiškius bronchito, o paskui – ir plaučių uždegimo požymius, o jei pavyko prisikvėpuoti pakankamai daug – tai dar ir imt kosėti kraujais. Po kelių dienų važiuoti į ligoninę, ilgai gydytis ir visą likusį gyvenimą kamuotis nuo įvairių plaučių ligų.

Fluoro vandenilio rūgštis – vienas iš šlykščiausių junginių, pasižymintis labai ryškiu citotoksiniu poveikiu (tai reiškia dar ir tai, kad priešnuodžių – nėra), ganėtinai laki, puikiai prasiskverbianti per odą ir tiesiog žudanti ląsteles. Apsinuodijimo požymiai – gan panašūs į tuos, kokius sukelia ipritas, liuizitas ir panašūs cheminiai ginklai. Tiesa, vargu ar buityje kokiu nors būdu gausite pakankamą dozę fluoro rūgšties, kad ši sukeltų pūsles ir pūlinius ant odos. Tačiau dažnas chemikas žino, kad ši medžiaga, beje, daug geriau ir giliau prasiskverbianti į audinius, nei kiti chemikalai, pakliuvusi ant rankų, tiesiog suėda sąnarius ir kaulus, paversdama juos ištisiniais pūliniais.

Senais laikais, kai apie panašius pavojus buvo žinoma daug mažiau, neretas chemikas ar koks gudresnis dailininkas su visokiais chemikalais darydavo visokias grožybes. Pavyzdžiui, graviruodavo fluoro rūgštimi stiklą, ant jo padarydamas visokius gražius raštus, piešinius. Fluoro rūgštis stiklą tirpina, tad ja galima tiesiog tapyti. Beje, viename iš dailės medžiagų žinynų buvau net ir keletą receptūrų tam radęs, žinoma, kad su fluoro rūgštimi, nors ir su įspėjimais, kad tai tinka tik pramoniniam graviravimui. Chemikų ar menininkų nelaimei, tokie bandymai, daromi be specialių pirštinių ir traukos spintų, paprastai baigdavosi tragedijomis.

Kadaise teko skaityti apie rusų chemikų porelę, kuri pasivogė iš valgyklos kažkokių indų ir nutarė nutrinti tuos užrašus, žyminčius, kokiai valgyklai tie indai priklausė (atsimenat sovietinius laikus su tokiais indų žymėjimais restoranuose?). Aktyvistė žmona nutrynė užrašus nuo indų paprasčiausia vata, pamirkyta fluoro rūgštyje. Ir, matomai, dar ir akis pasikasė (fluoro rūgšties garai smarkiai dirgina, ašaros, bevalant indus, turėjo bėgti upeliais). Chemikei teko keisti profesiją. Savo laimei, ji įsidarbino chemijos mokytoja mokykloje. Be abiejų akių, tik su duobėmis, kurios liko, išpjovus ištisinėmis votimis pavirtusius akių obuolius. Ir be riešų – pūliavimas tiesiog išėdė kaulus. Mokiniams ši mokytoja dėstydavo chemiją iš galvos, atmintinai, su įvairiais pavyzdžiais. Savo istoriją irgi kartais papasakodavo. Jos mokiniai laimėdavo įvairiose chemijos olimpiadose, nors mokytoja negalėdavo nei užrašyti ant lentos formulių, nei parašyti jiems pažymių į knygeles.

Keistas dalykas – fluoro rūgštis kaulus ir sąnarius dažnai suėda greičiau, nei odą, ant kurios jos lašeliai pakliuvo: maža molekulinė masė šiam junginiui leidžia greitai prasiskverbti per mėsas, o pažeidžiami daugiau tie audiniai, kuriuose yra kalcio. Kai kurie chemikai, supratę, kad fluoro rūgšties pakliuvo ant pirštų, po pusdienio-dienos patys maldaudavo chirurgų juos nupjauti, nors išoriškai tesimatydavo stiprokas sutinimas. Nepatyrę gydytojai nesuprasdavo, kodėl, tačiau kai pūslės ir pūliniai pasirodydavo ant odos paviršiaus, jau tekdavo amputuoti ne tik pirštus, bet ir rankas.

Ne, deginamas dezodorantas neduos tiek fluoro rūgšties, kad ši suėstų jums kaulus. Net jei deginsite kambaryje, greičiausiai gausite tik mažą dozę. Ir tiktai degindami – nes paprastas freonas yra labai inertiškas ir visiškai nenuodingas. Kai kurie iš sunkesnių freonų buvo netgi bandomi, kaip specifinis kraujo pakaitalas – tai tikrai patikrintas ir nekenksmingas chemijos pramonės kūrinys. Tačiau jei pakvėpuosite deginto freono dūmais, greitai suprasite, kas yra tikra gamtos tarša.

Paprasta ekologija: įkalk vinį, išgelbėk medį

Štai toksai, pasirodo, paprastas ir elementarus būdas, kaip apsaugoti medžius parkuose ar gatvėse nuo išpjovimo: tiesiog prikalti į juos nemažų, kokių 10-20cm ilgumo vinių (kuo didesnis medis – tuo daugiau ir didesnių) įvairiame aukštyje – ir prie pat žemės, ir taip aukštai, kiek tik gali pasiekti. Ir žinoma, iš įvairių pusių. Kelios dešimtys ar ten šimtas sukaltų vinių nepakenkia medžiui, tačiau bandant tokį priviniuotą medį pjauti benzininiu pjūklu, pastarasis lūžta.

Žinoma, vinis reikia kalti giliai – taip, kad jų būtų neįmanoma ištraukti. Manyčiau, labai tiktų vinys su vadinamosiom paslėptom galvutėm (jos kiek kitokios, nei įprastų plokščiagalvių vinių). Gal būt, galima panaudoti ir šiaip vinis su nugnaibytom galvutėm – tokių irgi taip paprastai neištrauksi, tiktai kad kalant vinis gali sulinkt. Kita vertus, yra ir parastesnis, tik laiko užimantis metodas – galvutę nugnybti po to, kai vinis jau įkalta. Jei pavyktų kur rasti – esu matęs vinių su užkarpomis, ar kaip čia pavadint – tam tikru būdu rantytų. Tokių ištraukti beveik neįmanoma netgi tada, kai galvutė palikta.

Savaime aišku, vinis kalti reiktų įstrižai, taip kad padidėtų tikimybė, kad pjūklas užtaikys. Skersinis kalimas į kamieną ne toks pavojingas pjūklams. Kita vertus, ir skersai kalant, medis tampa visiškai netinkamu lentoms gaminti. O tai irgi nėra taip jau blogai. Taip ar anaip, tinkamai panaudotos vinys tampa medžių skiepais nuo pačios bjauriausios ligos – žmonių.

Gaila, kad radikalūs žalieji šito nežinojo tada, kai buvo ruošiamasi pjauti medžius Gedimino prospekte. Tikiuosi, dabar sužinos.

Kenksminga mikrobangų spinduliuotė išties būna

Žodžiu, istoriją prieš kokius 8 metus papasakojo vienas draugas, pagrindo netikėti juo lyg ir neturiu – juolab, detalės gan specifinės. Trumpai tariant, taip jam nutiko, kad bute aukštu aukščiau gyveno kažkoks psichas. Tikra, psichiatrine to žodžio prasme. Ir anasai draugas tam psichui kažkuo neįtiko. Vieną kartą psichas padegė draugo duris, kitą kartą – kirviu spyną iškapojo, skundė policijai, esą tas draugas jį terorizuojąs ir panašiai. Bet šiaip, viskas lyg ir ramiai vyko – policija nesikišo, draugas pasikeitė duris į šarvuotas, psichas lyg ir apsiramino…

Tik vat sykį ėmė ir sugalvojo tas psichas daryti remontą – išsigriovė sienas ir pramušė savo buto grindyse (kitaip tariant – draugo buto lubose) skylę. Na, aišku, prasidėjo viskas iš naujo, bylinėjimaisi dėl išgriautų lubų ir panašiai. Ir vat pareina kartą tas draugas namo, užsuka į kambarį ir užuodžia smarvę, ašarinių dujų. Ir dar tokią, kad nors uždusk – aiškiai psichas pro skylę lubose pripurškė. Pravėdina butą ir galvoja, ką čia padaryt. Nesugalvoja. Nueina pas psichą aiškintis – tas neatidaro, bet per duris sako, kad nieko jis nedaręs. Kelias dienas ramu, bet greitai vėl – pareina draugas namo ir dar geriau: užeina į kambarį, kur skylė lubose – pojūčiai staiga kažkokie pasidaro nemalonūs. Ir ūžimas girdisi iš viršaus. Pasižiūri į skylę lubose – o ten mikrobangė krosnelė, į skylę lubose įkišta: durelės nuimtos, ūžia, šviečia. Spinduliuoja savo kilovatą galios – tokį jau fiziškai galima pajusti, netoli nuo krosnelės esant.

Trumpai tariant, draugui išsyk pasidarė aišku, kas vyksta. Paskambino į policiją, paaiškino tiems apie mikrobangę. Taip pat paskambino ir į psichiatrinę, iškvietė tam kaimynui daktarus. Irgi paaiškino, kas vyksta. Policija nesureagavo, tačiau medikai buvo greiti – psichiatrinė pagalba atvyko po 10 minučių, paklausė išsyk "ar čia į jus spinduliuoja" ir, gavę teigiamą atsakymą ("taip, spinduliuoja mikrobangom, o neseniai dujomis bandė mane nuodyt"), supakavo draugelį, užvilko tramdomuosius marškinius, įkalė dozę aminazino ir nuvežė į ligoninę. Paleido stebėtinai greitai – po kelių savaičių. Visą tą laiką šėrė arkliškom dozėm neuroleptikų, prisakė šiuos gerti ir grįžus namo.

Istorija baigėsi laimingai – kol draugas gulėjo durnyne, tasai psichas užsirovė ant kažko kito iš kaimynų (berods irgi duris bandė padegt), buvo atidaužytas namo gyventojų, pakliuvo į policiją, grįžęs dar kažkam grąsino, ko pasekoje netyčia nugriuvo nuo laiptų (prie būrio liudininkų), susilaužė krūvą kaulų, apsiramino ir paskui kažkur išsikraustė.

Bet istorija, taip ar anaip, pamokanti. Kenksminga spinduliuotė išties būna, nors psichiatrai įpratę manyti kitaip.

Elektriniai bajeriai

Žodžiu, tokia istorija apie telefonus, gal įtikėtina, o gal ne, bet išties visai įmanoma. Taigi, vargu, ar galėtume paneigti, kad to nebuvo.

Kaimo bobulė iškviečia telefonų meistrą. Tas ateina:

– Kas atsitiko?
– Man sako, kad aš labai ilgai neprieinu prie telefono, ne visi sugeba prisiskambinti, padeda ragelį taip ir nesulaukę, kol pakelsiu, pagalvoja, kad manęs nėra namie. Bet aš nuolat namie, ir prie telefono iškart prieinu, vos tik suskamba. Ir kažkodėl mano šuo visada loja prieš kam nors paskambinant, matyt nujaučia kažką, ateitį mato.

Telefonų meistras atidaro paskirstymo dėžutę, pasižiūri, išsitraukia mobilų telefoną ir paskambina bobutei. Telefonas išties suskamba neišsyk, o tik po kiek laiko. O prieš jam suskambant, dar ir šuo ima loti, kaip pasiutęs. Telefonų meistras pasikapsto laiduose ir išsiaiškina kelis dalykus:
* Šuo pririštas prie įžeminančio kabelio jungties geležine grandine ir antkakliu.
* Įžeminimo kabelis blogai prijungtas prie žaibolaidžio, todėl grandinė nutraukta.
* Taigi, vietoj įžeminimo buvo pajungtas pats šuva, kuris gaudavo 90 voltų, tačiau dėl didelės varžos srovės nepakakdavo tam, kad suskambėtų skambutis.
* Po kelių skambučių šuva imdavo loti ir inkšti, o paskui ir apsimyždavo.
* Sušlapusi žemė staigiai padidindavo grandinės laidumą ir telefono skambutis suskambėdavo.