Category Archives: Vadyba ir marketingas

Vadyba, marketingas, įmonių ir organizacijų valdymas

Apie rodiklius, ciklus ir susvetimėjimą

Ar žinote, kad išmatuoti galima bet ką? Taip, kartais matuoti yra sunku, kartais net neaišku, ko griebtis, norint gauti prasmingus skaičius. Bet įmanoma išmatuoti viską. Neseniai aš sužinojau, kad galima išmatuoti net ir žmonių susvetimėjimą (o tuo pačiu – ir atvirkščią rodiklį – gebėjimą vieniems kitus suprasti ir užjausti). Ir išmatuoti tai galima labai prasmingai, teisingai ir be jokių ten neadekvačių prielaidų. Aišku, jei turi proto*.

Mary Poppins - Merė Popins

Merė Popins (Mary Poppins) buvo praktiškai ideali visais atžvilgiais. Todėl, kad ji žinojo, kaip išmatuoti viską. Būtent jos žinios pavertė ją idealia. Absoliuti dauguma žmonių beveik nieko nežino apie matavimus, todėl jie nei iš tolo neprilygsta Merei Popins.

Apie tai, kaip matuoti susvetimėjimą, man papasakojo vienas ponas (jūs pasakėte man stebuklingą dalyką, ponas Sauliau, todėl dar kartą tamstai dėkoju), dirbantis su kalinių probacija. Nuteistieji, anksčiau laiko paleisti į laisvę ar nuteisti lygtinai, yra prižiūrimi probacijos inspektorių ir savanorių, norinčių padėti žmonėms grįžti į visuomenę. Tačiau dalis nuteistųjų suklumpa ir padaro klaidas vėl. Ir sėda į kalėjimą. Tačiau kita dalis ilgainiui tampa pilnaverčiais visuomenės nariais. Pagrindinė priežastis, nuo kurios priklauso nuteistojo sėkmė – tai grįžimas į visuomenę. Žmonės, susiradę darbą ar ėmę mokytis, beveik niekad nenusikalsta pakartotinai. Žmonės, kurie nei mokytis, nei dirbti nepradėjo, paprastai nusikalsta vėl ir pakliūna už grotų.

Ar žmogus ras darbą, ims mokytis ir pradės naują gyvenimą, labiausiai priklauso nuo jo aplinkos. Kai jo artimieji, draugai, pažįstami, kaimynai ir šiaip atsitiktiniai sutikti žmonės padeda – jis grįžta į visuomenę. Mažuose miesteliuose į normalų gyvenimą grįžta dauguma, nes žmonės pažįsta vieni kitus, bendrauja, užjaučia. Didmiesčiuose problemų daug daugiau – žmonės nesudaro bendruomenių, nepalaiko tokių artimų santykių, yra susvetimėję.

Taip, susvetimėjimą vienareikšmiškai rodo paprastas skaičius – procentinė pakartotinai nuteistų asmenų dalis. Šis skaičius tuo geresnis, kuo geriau sugyvena žmonės bendruomenėje. Tačiau aš ne apie tai čia noriu parašyti, o apie kai kuriuios kitus su rodikliais susijusius dalykus. Juos, beje, labai taikliai užkabino ponas Skirmantas Tumelis, kurio straipsnį apie rodiklius siūlau paskaityti. O aš čia užkabinsiu ne taip įdomiai, iš metodinės pusės.

Juoba čia įdomu ir dar kitu kampu pažvelgus: štai jau ir politikai sujudo dėl rodiklių, nes matyt, kad Commonsense.lt kapsino, kapsino ir dakapsino. Vat netgi ponas Viktor Uspaskich žada, kad matuos pagal rodiklius Lietuvą, kai laimės rinkimus**.

Continue reading →

Tipinės vadovų ir darbuotojų problemos

Shoko Asahara, Aum Shinrikyo sektos vadas

Čia jums dvasingas vadovas - Shoko Asahara, Aum Shinrikyo sektos vadeiva, surengęs masines žudynes Japonijoje. Pats tas dvasingumų pavyzdys. Tuo tarpu normalūs vadovai remiasi ne dvasingumais, o protu.

Jau rašiau apie visokias didžiąsias ir mažąsias ligas bei svarbiausius Edward Deming vadybos principus, bet yra ir dar vienas vadybos aspektas – tai patys vadovai. Čia galima vėlgi prisigalvoti visokių dvasingumų, tačiau pažvelgkime sistemiškai ir paprastai: visiškai nesvarbu, kas yra koks vadovas, jei jis užtikrina svarbiausią dalyką – vadovavimą. O kas tas vadovavimas? Tai tiesiog gebėjimas užtikrinti, kad visi tavo žmonės, visa tavo komanda dirbs vieningai, tikslingai ir kryptingai. Taip, kaip reikia.

Nėra tame gebėjime gerai vadovauti jokių ypatingų dvasingumų, o tiktai darbas. Tarp kitko, labai sunkus ir gadinantis nervus, o kartais – netgi banaliai nykus darbas. Kita vertus, tai veikla, kuri padeda susidoroti su baisiuoju Tim Wood demonu.

Lyderystė – tai ne kažkokia dvasingai perkreipta morda iškilmingai nutaisyta veido kaukė, o tiesiog gebėjimas pažvelgti į visą veiklą bendrai, į visus priežasčių ir pasekmių ryšius. Ir dirbti, turint juos omeny.

Deja, visi puikiai žinom, kaip ten būna su vadovais. Visaip būna. Ir bene dažniausiai būna, kad pats, būdamas vadovu, nei nepagalvoji apie savo problemas. O iš šalies jų niekas nepasako, nors tos problemos dažniausiai būna visai tipinės.

Kad jums būtų lengviau suprasti, kas per problemos kamuoja būtent jus, kaip vadovą, aš duosiu vieną aiškų kriterijų: pasižiūrėkite į savo pavaldinius. Jūsų pavaldiniai – geriausias veidrodis.

Jūsų pavaldiniai – tai žmonės, kuriuos jūs priimate į darbą, mokote, įpratinate prie tam tikrų veiklos metodų bei savo paties charakterio gliukų. Jūsų pavaldiniai – tai jūsų paties atspindys. Kartais – atvirkščias (nes išnaudoja jūsų silpnybes), o kartais – tiesioginis (nes perima jūsų mąstymą). Pasižiūrėkite į savo darbuotojus. Jei pamatysite juose kažkurią iš žemiau pavardintų bėdų – žinokite, kad tai ir jūsų bėda.

Continue reading →

Edward Deming: mažesnių vadybos kliūčių kategorija

Dantų skausmas

Jei jums skauda dantis, tai greičiausiai nemirsite, bet argi tai neužknisa taip, kad gyvent neįmanoma daros? Taip ir su visokiom mažesnėm vadybos ligom: gal ir nemirsit, bet ir valgyt gerai negalėsite, badauti teks ir vis bus galvoj ne darbas, o visoks šlamštas.

Kartą rašiau jau apie mirtinas įmonių ligas, bet Edward Deming išskyrė dar vieną kategoriją blogų reiškinių, besikartojančių daugybėje įmonių – tai tiesiog kliūtys. Skirtingai nuo mirtinų vadybos ligų, kliūtys neatveda įmonės į bankrotą (nors labai pagreitina kelią į žlugimą), jos nėra tokios tragiškos, tačiau jos tipiškos, velniškai tipiškos. Išties tų tipinių kliūčių yra dešimtys, o gal ir šimtai, tačiau Edvardas Demingas įvardino 4 didesnes, o paskui pridėjo dar 4 truputį menkesnes, gal kiek mažiau aiškias šaknis turinčias, gal kiek labiau simptomines. Tarp kitko, daug kuo tos kliūtys primena Tim Woods demoną, tačiau yra kiek bendresnės, abstraktesnės. Ir jos tokios paplitusios, kad tai daugeliui atrodo, nelyg norma.

Žinot, kiek aš esu kartų girdėjęs pasakymus iš serijos „mūsų bėdos yra kitokios, čia tos metodologijos nepritaikomos, nes jos vakarietiškos, jie kitomis sąlygomis gyvena, čia gamybai, o paslaugų taip suvaldyti neįmanoma, ir ką tos jūsų metodologijos padės, pas mus yra objektyvios priežastys„?

Aš panašias kalbas girdėjau jau tiek kartų, kad aš tiek žmonių nepažįstu, kiek kartų esu tai girdėjęs. Ir kiekvienas, kam tenka tvarkyti vadybinius procesus kitose įmonėse, yra girdėjęs tokius aiškinimus begalę kartų. Tai kaip anekdotas, kuris niekam nejuokingas.

Aš jums čia pat dabar galiu pavardinti, kokios pas jus įmonėje bėdos: viršininkai nesupranta, kaip darbuotojai užsiknisa darbe, o darbuotojai durniai ir nieko nedaro, kol viršininkai kraustosi dėl jų iš proto, neturėdami laiko dėl idiotiškų nesąmonių, tiekėjai tiekia nekokybišką fufelį ir nelaiku, o pirkėjai yra idiotai, nesuprantantys, kam skirtos prekės ar paslaugos, kurias jie perka, todėl kabinėjasi dėl niekų, akcininkai negalvoja apie ateitį ir neinvestuoja ten, kur reikia, konkurentai spaudžia, dirba geriau ir vagia klientus (vagiai!!!), pačioje įmonėje nerasi, kas už ką atsakingas, neaišku, kur dingsta įmonės pinigai, viršininkas rėkia nesuprasi, kodėl, darbai vėluoja ar išvis užmirštami dėl nesuprantamų priežasčių, vieni darbuotojai užversti darbu tiek, kad fiziškai nespėja, net sėdėdami viršvalandžius, o kiti mala šūdą, tuo tarpu pardavėjai vietoje to, kad pardavinėtų, geria kavutes ir žada klientams debesis, kurių jie niekad negaus, o paskui jums skambina įsiutę pirkėjai ir plūsta, kad jūsų prekės ar paslaugos yra šūdas, o jūs esate niekam tikusi įmonė ir taip toliau, ir niekas to bardako negali sutvarkyti. Totalinis chaosas. Daug pažįstamų simptomų čia pamatėte?

Aš galiu užgarantuoti jums, ir aš užgarantuoju, kad dauguma įmonių Lietuvoje gyvena taip, lyg dauguma šitų pavardintų bėdų būtų net ne bėdos, o kažkokia nepataisoma realybė – „tai objektyvūs dalykai, to neįmanoma išvengti“ (viena iš tipinių frazių). Įmonėse darbuotojai ir net savininkai taip pripranta prie šito chaoso, kad net ima jo nematyti – jis tampa įprastu, natūraliu, net nepastebimu. Ir kai į tai žiūrima, kaip į neišvengiamą dalyką – tada nieko ir nedaroma. Su tuo susitaikoma. Kam kažką keisti, jei neįmanoma to pakeisti? Kam kovoti su chaosu, jei neįmanoma pasidaryti tvarkos?

Todėl čia jums duosiu pamąstymui truputį mažesnių kliūčių kategoriją, kurią išskyrė Edvardas Demingas. Tai nėra vadybos ligos, su kuriomis kovoti labai sunku – tai tiesiog TQM (Total Quality Management) kasdienybė. Tai tiesiog kliūtys, kurias peržengusi, įmonės vadovybė ima judėti priekin. Ir jas reikia peržengti. Ir beje, ne vieną kartą, o nuolat, nes šios kliūtys linkusios rastis lyg iš niekur.

Tiesiog pagalvokit, paieškokite pas save šių kliūčių, pakeiskit požiūrį į savo veiklą, o po kiek laiko pamatysit, kad reikalai ėmė gerėti. Aš jums tai irgi galiu užgarantuoti. Todėl čia ir paskaitykite dabar apie 4 mažesnes blogas bėdas ir 4 bėdų simptomatikas – tos žinios jums padės.

Continue reading →

Užburti ratai arba kaip įsidarbinti jaunam specialistui

Povas

Dažnas jaunas vakarykščias studentas, o šiandien - bakalauras ar magistras įsivaizduoja apie save kažin ką, nelyg povas, o paskui palūžta ir prakeikia visą pasaulį vien dėl to, kad nesupranta bukos realybės. Taip atsiranda nevykėliai, karksintys apie tai, kaip dirbdami indų plovėjais Airijoje, uždirba dvigubai daugiau, nes valdžia bloga.

Esu kadaise rašęs, apie vieną procesų su grįžtamuoju ryšiu rūšį – tąsyk nagrinėjau, kas yra mirties spiralė. Toji yra labai pavojinga, nes gali pasibaigti krachu. Užburtas ratas yra visiškai kitoks: jis stabilizuojasi tam tikroje būsenoje ir paskui nepajudinamai sukasi, darydamas visai ne tai, ką reikia. Taip, užburtas ratas – tai dar viena iš vadybos sąvokų.

Pabandykime įsivaizduoti pakankamai žinomą situaciją: yra, sakykim, protingas vaikinukas, kuris tik ką baigė kažkokį universitetą ir nori dirbti. Tačiau jis neturi pažįstamų, kad surastų sau tinkamą darbą ir kartu neturi darbo patirties, nors specialybė ir turi paklausą. Kas gaunasi? Ogi paprastas, nykiai primityvus ciklas, žinomas ir aptardinėtas įvairių žmonių begales kartų:

  • Kadangi vaikinas neturi darbo patirties, jo nenori priimti į darbą
  • Kadangi jo nenori priimti į darbą, tai jis negali gauti darbo patirties

Aš kertu lažybų, kad daugybei jaunų žmonių tokia situacija yra puikiai pažįstama. Ir tai yra viena iš svarbesnių jaunimo nedarbo, o tuo pačiu – ir emigracijos priežasčių. Vadyboje toksai užburtas ratas dar vadinamas neigiamu ciklu: tai ciklinis procesas (t.y., jo outputas tampa inputu jam pačiam), bet šis procesas ne augina savo produktyvumą, o mažina jį. T.y., užburto rato kuriamas nepageidaujamas produktas (ar kaip čia tą dalyką pavadinus) mažina proceso efektyvumą.

Daugelis, susidūrę su užburtais ratais, bando spręsti juos, augindami jo grandžių pajėgumus, tačiau tai yra neteisinga: jei bandysime dar daugiau jį mokyti, tai beveik nepadidins jo šansų įsidarbinti, tačiau suės krūvą laiko. Jei siūlysim jam daugiau vaikščioti po visokias darbuotojų ieškančias įmones, tai vėlgi beveik nepadės jam įsidarbinti ir vėl eikvos krūvą laiko. O daug sueikvoto laiko, t.y., ilgas uždelsimas darbinantis – tai papildoma abejonė darbdaviui dėl kvalifikacijos, o taip pat – ir paties vaikinuko nusivylimas ir nuleistos rankos. Užburtas ratas, kaip matome, bandant jo grandis stiprinti, tik dar labiau stiprėja. Todėl jis ir vadinamas užburtu.

Bet prieš vienus burtus yra kiti burtai, o kadangi aš esu labai jūsų numylėtas ir labai geras, tai geranoriškai padarysiu prielaidą, kad su aukštojo mokslo sistema pas mus viskas tvarkoj ir tas studentas yra ne idiotas, o geras būsimas darbuotojas, kuris nekaltas dėl savo nesėkmių. Todėl parašysiu kaip tokiam studentui išeiti iš užburto rato. Nes tai bukai elementaru. Tiek elementaru, kad paprasčiau nebūna.

Continue reading →

Apie gerus dalykus iš Europos Sąjungos

Karlas Marksas - Karl Marx

Karlas Marksas (Karl Marx) kartą maždaug taip pareiškė: duok alkanam žmogui žuvį ir jis vieną dieną bus sotus. Išmokyk jį meškerioti ir prarasi puikią verslo galimybę.

Tiesiog viena tokia mintis sena, kuria noriu pasidalinti*. Ne apie tai, kiek finansavimo iš Europos Sąjungos gauname, ne apie tai, kiek mums atsiveria naujų galimybių (įskaitant ir visokias galimybes emigruoti), ne apie tai, kaip Europos Sąjungos dėka pakilo Lietuvos prestižas investuotojų akyse. Ir jau juolab ne apie kokias nors problemas, kurių, aišku, irgi būna, kai kokie nors europiniai biurokratai nuprotėja.

Tiesiog apie vieną gėrį, kurį dažnai ignoruojame, nors jo yra netgi pačiuose blogiausiuose dalykuose. Aš noriu pasidalinti apie tai, kokia gera yra krizė, kurią visi taip keikia ir plūsta. Krizė mums davė labai daug gero, tik mes nelabai sugebam įvertinti.

Bet pradėsiu nuo visai nesusijusios istorijos, kurią prieš porą dešimtmečių perskaičiau neatsimenu, kur. Tai tiesiog viena iš begalės legendų, kurių buvo prikurta apie Budą. Ta legenda gal būtų ir ne į temą, bet visgi privers susimąstyti, nes ji yra paremta išvis senut senutėle istorija.

Ta išvis senutėlė istorija buvo apie kažkokį ten elgetą, kuriam kažkas nedavė išmaldos, o pasiūlė pasidaryti meškerę ir prisižvejoti žuvies. O jau iš šitos istorijos atsirado visokios kitos istorijos – sudėtingesnės ir giliau kapstančios įvairius reiškinius.

Continue reading →