Edward Deming: mažesnių vadybos kliūčių kategorija

Dantų skausmas

Jei jums skauda dantis, tai greičiausiai nemirsite, bet argi tai neužknisa taip, kad gyvent neįmanoma daros? Taip ir su visokiom mažesnėm vadybos ligom: gal ir nemirsit, bet ir valgyt gerai negalėsite, badauti teks ir vis bus galvoj ne darbas, o visoks šlamštas.

Kartą rašiau jau apie mirtinas įmonių ligas, bet Edward Deming išskyrė dar vieną kategoriją blogų reiškinių, besikartojančių daugybėje įmonių – tai tiesiog kliūtys. Skirtingai nuo mirtinų vadybos ligų, kliūtys neatveda įmonės į bankrotą (nors labai pagreitina kelią į žlugimą), jos nėra tokios tragiškos, tačiau jos tipiškos, velniškai tipiškos. Išties tų tipinių kliūčių yra dešimtys, o gal ir šimtai, tačiau Edvardas Demingas įvardino 4 didesnes, o paskui pridėjo dar 4 truputį menkesnes, gal kiek mažiau aiškias šaknis turinčias, gal kiek labiau simptomines. Tarp kitko, daug kuo tos kliūtys primena Tim Woods demoną, tačiau yra kiek bendresnės, abstraktesnės. Ir jos tokios paplitusios, kad tai daugeliui atrodo, nelyg norma.

Žinot, kiek aš esu kartų girdėjęs pasakymus iš serijos „mūsų bėdos yra kitokios, čia tos metodologijos nepritaikomos, nes jos vakarietiškos, jie kitomis sąlygomis gyvena, čia gamybai, o paslaugų taip suvaldyti neįmanoma, ir ką tos jūsų metodologijos padės, pas mus yra objektyvios priežastys„?

Aš panašias kalbas girdėjau jau tiek kartų, kad aš tiek žmonių nepažįstu, kiek kartų esu tai girdėjęs. Ir kiekvienas, kam tenka tvarkyti vadybinius procesus kitose įmonėse, yra girdėjęs tokius aiškinimus begalę kartų. Tai kaip anekdotas, kuris niekam nejuokingas.

Aš jums čia pat dabar galiu pavardinti, kokios pas jus įmonėje bėdos: viršininkai nesupranta, kaip darbuotojai užsiknisa darbe, o darbuotojai durniai ir nieko nedaro, kol viršininkai kraustosi dėl jų iš proto, neturėdami laiko dėl idiotiškų nesąmonių, tiekėjai tiekia nekokybišką fufelį ir nelaiku, o pirkėjai yra idiotai, nesuprantantys, kam skirtos prekės ar paslaugos, kurias jie perka, todėl kabinėjasi dėl niekų, akcininkai negalvoja apie ateitį ir neinvestuoja ten, kur reikia, konkurentai spaudžia, dirba geriau ir vagia klientus (vagiai!!!), pačioje įmonėje nerasi, kas už ką atsakingas, neaišku, kur dingsta įmonės pinigai, viršininkas rėkia nesuprasi, kodėl, darbai vėluoja ar išvis užmirštami dėl nesuprantamų priežasčių, vieni darbuotojai užversti darbu tiek, kad fiziškai nespėja, net sėdėdami viršvalandžius, o kiti mala šūdą, tuo tarpu pardavėjai vietoje to, kad pardavinėtų, geria kavutes ir žada klientams debesis, kurių jie niekad negaus, o paskui jums skambina įsiutę pirkėjai ir plūsta, kad jūsų prekės ar paslaugos yra šūdas, o jūs esate niekam tikusi įmonė ir taip toliau, ir niekas to bardako negali sutvarkyti. Totalinis chaosas. Daug pažįstamų simptomų čia pamatėte?

Aš galiu užgarantuoti jums, ir aš užgarantuoju, kad dauguma įmonių Lietuvoje gyvena taip, lyg dauguma šitų pavardintų bėdų būtų net ne bėdos, o kažkokia nepataisoma realybė – „tai objektyvūs dalykai, to neįmanoma išvengti“ (viena iš tipinių frazių). Įmonėse darbuotojai ir net savininkai taip pripranta prie šito chaoso, kad net ima jo nematyti – jis tampa įprastu, natūraliu, net nepastebimu. Ir kai į tai žiūrima, kaip į neišvengiamą dalyką – tada nieko ir nedaroma. Su tuo susitaikoma. Kam kažką keisti, jei neįmanoma to pakeisti? Kam kovoti su chaosu, jei neįmanoma pasidaryti tvarkos?

Todėl čia jums duosiu pamąstymui truputį mažesnių kliūčių kategoriją, kurią išskyrė Edvardas Demingas. Tai nėra vadybos ligos, su kuriomis kovoti labai sunku – tai tiesiog TQM (Total Quality Management) kasdienybė. Tai tiesiog kliūtys, kurias peržengusi, įmonės vadovybė ima judėti priekin. Ir jas reikia peržengti. Ir beje, ne vieną kartą, o nuolat, nes šios kliūtys linkusios rastis lyg iš niekur.

Tiesiog pagalvokit, paieškokite pas save šių kliūčių, pakeiskit požiūrį į savo veiklą, o po kiek laiko pamatysit, kad reikalai ėmė gerėti. Aš jums tai irgi galiu užgarantuoti. Todėl čia ir paskaitykite dabar apie 4 mažesnes blogas bėdas ir 4 bėdų simptomatikas – tos žinios jums padės.

Continue reading

Tonton makutai ir chtoninis teisingumas

Čia jums vieną šiaip pastebėjimą mestelsiu: dažniausiai mitologiją tiriantys įsivaizduoja, kad tvarkdariai visada esantys iš dangaus. O blogio nešėjai – iš po žemių. Bet ne visada toksai sutapatinimas vyksta ir jis nėra savaiminis: su dangiškom jėgom tvarkdariai sutapatinami tik geru atveju. Ir tikrai ne savaime.

Tonton makutai, kitaip tariant – Haičio slaptoji policija, kurią taip ryškiai reprezentavo jau kartą mano minėta François Duvalier numylėtinė Madame Max Adolphe, dar žinoma, kaip Rosalie Bosquet – kaip tik tinkamas pavyzdys, demonstruojantis tą nesavaimiškumą. Tenykščių žmonių supratimu – Tonton makutai yra visiškai chtoniški. Nors daugelio vakariečių supratimu jie atrodė netgi kažkokie juokingi, išties tai buvo viena iš šlykščiausių slaptųjų policijų, kokios egzistavo pasaulyje.

Oficialiai jie vadinosi Milice de Volontaires de la Sécurité Nationale, kitaip tariant – nacionalinė saugumo savanorių milicija. Bet žmonės juos vadino Tonton Macoute, kas, išvertus, reiškė Dėdę Maišą („tonton“ – dėdė, „macoute“ – maišas). Neprimena dar ko nors?

Su stikliniais čebatukais, su šikšniniais kapšeliukais yra bute baubas, kurs vaikučius neša (apytikslė citata iš atminties).

Taip, Tonton Macoute – tai būtent Baubas. Grynai archetipinis vaizdinys visame gražume. Ir štai šitas vaizdinys visame gražume sutapatinamas su teisės užtikrinimo pajėgomis. Galim čia prisiminti kokį nors Gestapą bei SS, kur jau ir jie patys save su kažkokiais chtoniniais reikalais tapatindavo (o tarp kitko, minėtoji Madame Max Adolphe ne šiaip sau pasirinko naują vardą, o to paties Adolfo Hitlerio garbei). Galim čia dar prisiminti ir KGB su visokiais jų rūsiais. Ir juodąja ranka.

Kukliais skaičiavimais, VSN nužudė apie 30 tūkstančių žmonių. Daugeliu atvejų pagal tipišką scenarijų: naktį žmogus pagrobiamas, o po kiek laiko kažkas suranda vėlgi naktį kažkur numestą ir sudarkytą jo lavoną. Kiek dingo be žinios – iki šiol neaišku, nes per daugybę metų chaoso ir nesant jokių biurokratijų, niekas nieko neskaičiavo. Savo aukų lavonus Haičio milicija versdavo į šiukšlynus, į kuriuos versdavo ir šiaip nuo bado ar ligų mirusiųjų žmonių kūnus, tad net ir pagal kapavietes aiškių skaičių niekas nepasako. Kai kurie spėja, kad bendras nužudytųjų skaičius gali siekti ir milijoną, nors šitai visgi primena spekuliacijas (labiau tikėtini kiekiai visgi neviršija 60-100 tūkstančių). Šiaip ar anaip, čia įdomiausias yra žmonių tikėjimas magiškomis, antgamtinėmis milicijos galiomis.

Vudu kultas ne šiaip sau buvo susietas su Tonton makutais. Ir tie patys saugumiečiai irgi ne šiaip sau kažką vaizdavo. Ir ne šiaip sau paskui žmonės juos gatvėse akmenimis užmušinėjo, pylė benzinu ir degino. Todėl degino, kad tai yra perkėlimas į dūmus, orą, dangų. Orinės dvasios su požemių dvasiomis nesugyvena. Todėl ir neretai degino tuos Tonton makutus čia pat gatvėse ir kuo skubiau – nes nesudeginta pragaro išpera jų magišku supratimu reiškė ne iki galo nugalabytą padarą, kuris dar gali imti ir prisikelti iš numirusių, ypač dar jei nakties sulauks.

Padėkite kažkas išversti

Aptikau eBay parduodamą už 10 dolerių. Ženklo paskirtis visai neaiški, greičiausiai – tiesiog suvenyrinio ar žyminio tipo leidinys. Nes apie lokalų XXa. pradžios Vilniaus žydų paštą nieko neteko girdėti (o jei toks būtų buvęs, tai būtų didžiulis gabalas istorijos). Taip ar anaip, kadangi, deja, nesuprantu, tai prašau, kad kažkas padėtų išversti, kas čia parašyta.

Ženklas, tikėtina, yra apie 192x metų. Pavaizduota, jei neklystu, Stiklių gatvė. Mokėjimo vienetai neaiškūs (tikėtina, kad Rytų skolinamosios kasos markės, o jei taip – tai spėtinai apie kokius 1921 gali būti). Perforacijos grubumu kažkuo primena Litwa Srodkowa laidose pasitaikančius atvejus.

Vilnius, judaika

Kitas (menkiau įtikėtinas) variantas – kad tai galėtų būti geto pašto ženklas iš vėlesnių, nacių okupacijos laikų. Gandų apie tai, kad toksai lokalus paštas buvęs, girdėti teko. Tik neteko nei karto matyti jokio pašto ženklo iš to, ir netgi dar daugiau – neteko girdėti, kad būtų matęs kas nors iš tų, su kuo man teko bendrauti. Tiktai gandai tesklando, kad toksai paštas buvęs.

Žodžiu, kas galite, pakomentuokite, nes tai labai įdomus gabaliukas mūsų istorijos.

NT įmonių gelbėjimas per žemės įsigijimo ribojimus

Pardodam žamie

Nipardosym žamie ušsinėčems.

Vat prieš kelias dienas tik parašiau, kaip įdomi situacija su chruščiovkėmis gali sulaužyti užburtą ratą, kuris stabilizuoja NT kainas neadekvačiame lygyje (burbulas visada reiškia, kad kažkoks ciklinis procesas veikia). Tąsyk nerašiau apie patį to užburto rato veikimą (nes rašiau tik apie vieną iš jo sulaužymo mechanizmų), bet jis, labai grubiai imant, atrodo maždaug toks: kol NT kainos aukštos, tol žmonės neįperka, kol jie neįperka, tol reali paklausa yra maža, o kol paklausa maža, tol ir pasiūla nedidelė, o kol pasiūla nedidelė, tol rinkoje konkurencija silpna, o kol ji silpna, tol pelnų didinimas gali būti spekuliatyvus, o kol rinka lieka spekuliatyvia, tol NT kainos lieka aukštos (beje, čia dar galim pažiūrėti į paskolų rinką ir tenai gal ir vėl atrasim kokį nors užburtą ratą, susijusį su NT kainų didumu: ratai mėgsta jungtis tarpusavy).

Potencialus chruščiovkių kainų kritimas tokį užburtą ratą sulaužytų bukai, grubiai ir negailestingai: neįmanoma palaikyti aukštų kainų, jei dešimtys tūkstančių butų savininkų užverčia rinką pigiai ir kuo greičiau parduodamais senais butais. Čia net nesvarbu, kad tų senų butų savininkai norės pirkti naujus butus – rinkoje prasidedantis bardakas tiesiog tampa destabilizaciniu faktoriumi, dėl kurio užburtas ratas (o tuo pačiu ir burbulas) negali laikytis.

Bet šiaip jau NT rinka ir ten veikiančios įmonės yra tikras visokių užburtų ratų ir neigiamų ciklų kratinys – kartą, su kolegomis paviršutiniškai analizavę įprastą vidutinės vietinės NT įmonės veikimo modelį, atradom tų ratų bent kokius 5, ir tai neskaitant bendrų rinkos neigiamų ciklų. Kaip pvz.:

  • Kol NT įmonės statybininkams moka mažus atlyginimus ir juos apgaudinėja, tol pastarieji dirba prastai, o patirtį turintys stengiasi Lietuvoje nedirbti
  • Kol statybininkai dirba prastai, projektai nuolat vėluoja, būna daugybė broko, kurį tenka perdarinėti ir projektai turi nuolatines perteklines išlaidas
  • Kol išlaidos perteklinės, tol pajamos per mažos ir įmonės nesugeba samdytis gerai dirbančių statybininkų
  • Kol nesugeba samdytis gerai dirbančių statybininkų, tol darbai atliekami prastai, pavėluotai ir t.t., o patirtį turintys statybininkai išvis stengiasi Lietuvoje nedirbti

Arba va, kitas variantas, susijęs su projektų valdymu ir gerai žinoma apsibankrutavimo praktika:

  • Kol įmonės patiria perteklinius nuostolius, tol joms labai svarbu tuos nuostolius permesti į bankrotus
  • Kol yra tokios makliavonės su bankrotais, tol neįmanoma turėti stabilios procesinės ir projektinės aplinkos
  • Kol procesinis ir projektų valdymas yra kiauras, tol įmonės patiria neadekvačius nuostolius

Panašių užburtų ratų NT įmonėse yra krūvos. Ir kiekvienas, beje, riebiai didina galutinę NT savikainą*, nes bet kuris užburtas ratas resursus naudoja savo reikmėms, o ne tam, kam reikia. Bet čia pažiūrėkim iš šono: o kokia bendra priežastis, dėl kurios tie užburti ratai veikia? Iš esmės, galime tarti, kad ta bendroji priežastis – tai visuotinai įsigalėjęs bardakas, tapęs visiška norma.

Dabar pažiūrėkime į paprastąjį būdą, kaip tą bardaką pašalinti: ogi atsivežti įmones su visais valdymo metodais, vadovais, etc., iš užsienio, kur nėra tokio bardako. Ir dabar pažiūrėkime, kas labiausiai tam trukdo.

Ogi taip – žemės Lietuvoje normaliais būdais užsieniečiai įsigyti negali. Kol jie negali įsigyti žemės, tol jie negali sau patogiais būdais užsiimti statybomis ir NT valdymu, o kol jie to negali, tol jų įtaka yra nykstamai maža, o kol jų įtaka nykstamai maža, tol vietinių NT įmonių lobizmo įtaka lemia, o kol šioji lemia…

Kaip manote, ar tai dar vienas užburtas ratas ar visgi ne? ES kol kas leido dar pratęsti tą ribojimą dėl žemės įsigijimo. O kai jis baigsis, po truputį ateis liūdnos dienos NT kontoroms. Gal ne visoms, o tik toms, kurios nesugebės persitvarkyti. Kitaip tariant – beveik visoms.

 

———-

* Čia vienas lotuliukas: keletą kartų esam bandę su kolegom skaičiuoti praktines NT savikainas: butų atveju netgi labai grubiai skaičiuojant, jos yra apie du-tris kartus užkeltos, lyginant su norma (vėlgi, tai dydis, kuris irgi šį tą sako apie burbulo stabilizacijos priežastis). Dėl ko? Ogi dėl neįtikėtinai prasto darbų organizavimo ir nesuvokiamai masinio broko, kurį reikia N kartų perdarinėti. Čia jums dar vienas paaiškinimas, kodėl burbulas vis nebliūkšta: savikainos yra absoliučiai neadekvačios, o kol nėra rimtesnės konkurencijos, tol niekas nepriverčia keisti įsigalėjusių praktikų. Kaip pvz., vienas pažįstamas paties NT kainų piko metu pasistatė nuosavą namą, kurio galutinė metražo savikaina su pilna apdaila gavosi kone dvigubai mažesnė nei pigiausių butų be apdailos. Ir medžiagas rinkosi ne pigiausias. Tiesiog gerus statybininkus rado ir darbus prižiūrintį seną brigadininką rado, kuris organizavo. Brigadininkui mokėjo berods apie 3-4klt už savaitę – tiesiog už priežiūrą. Tai vat šitaip ir sutaupė.

NT renovacija ir bankų gelbėjimas

Chruščiovkė

Visa posovietinė erdvė pilna klaikių blokinių namų, kurių sienose gyvena tarakonai ir pelės. Lietuva niekada nebus graži, kol joje bus krūvos šitų šlykščianamių.

Vat čia jums sąmokslų teorijų kašikėlin toksai pamąstymas, kurį gavau sykį iš pono R.K., katrą jau esu jums minėjęs kadaise. Jis tarpais vis mesteli velniškai įdomių minčių. Ir vat čia – tokia mintis apie kai kuriuos stambesnio masto faktorius, kurių dauguma nepastebi, nes kaip žinia, kai medžių daug, tai per juos dažnai nesimato miško.

Imkim nesigilindami už faktą, kad vidutinė butų kaina Vilniuje krizės pradžioje buvo išpūsta gal net 5 kartus (berods esu tai kadaise rašęs – tas skaičius gaunasi, ir skaičiuojant iš nuomos atsipirkimo, ir skaičiuojant iš potencialių pirkėjų pajamų bazės – metodai pasaulyje gana atidirbti ir realistinius dydžius duodantys). Dabar tas išpūtimas yra gerokai kritęs, sakykim, iki kokių 3 kartų. Bet kritimas sustojo, kažkaip netgi stebėtinai keistai*.

O vat čia ir žiūrėkim į tokį dalyką: koksai butų ūkis Lietuvoje ir ypač didesniuose miestuose, pvz., Vilniuje? Ogi fufelinis. Chruščiovkės**, kurias reikia masiškai griaut, bet kurių niekas nesiruošia griaut, nes nesiruošia ir viskas. Ir negriaus. Tačiau kai jų atitarnavimas jau artėja prie ribos, tai gaunasi taip, kad niekas jų nenori pirkti jau ir dabar. Ir juo labiau ateity. Ir joksai bankas nenorės padenginėti paskolų tais butais, kurių projektinio tarnavimo laiko kai kuriems namams teliko kokie 10 ar 20 metų***, t.y., kur paskolos gale tas namas gali būti imtas ir nugriautas.

Iš to seka, kad visokių chruščiovkių ir kitokių blokinių butų kainos, kurios jau dabar krito labiau, nei bet kokių kitų, kris dar labiau. Ir kris dargi taip, kad maža nepasirodys niekam. O tuo tarpu bankų paskolų grąžinimo periodai tokių butų pirkėjams tiktai mažės, kas reiškia, jog perkant butą chruščiovkėje, reiks mokėti didesnį mėnesinį mokestį bankui, nei perkant butą naujame name. Tai dar smarkiau mažins tokių senų butų poreikį, o tuo pačiu – ir jų kainas.

Chruščiovkės ir panašūs blokiniai namai jau baigia atitarnaut. Jų yra begalės. Ir jų kainų kritimas gali nusitempti butų kainas į tokį dugną, kuris bus duobė, net lyginant su neišpūstomis NT kainomis. Atsimenate kas nors kokius gal 1998 ar kokius ten metus, kai butą Vilniuje galima buvo nusipirkti už kokius 20 tūkstančių litų? Vat toksai yra NT kainų kritimo potencialas (pridėkim dar tai, kad nuo tų laikų butų poreikis smarkiai sumažėjo, nes naujų namų dabar gerokai daugiau, o žmonių – gerokai mažiau).

O toksai kritimo potencialas reiškia, kad bankams gali pareiti blogos dienos, nes paskolas dengiančio NT vertė gali nukristi tiek, kad pas juos teliks nelikvidžių paskolų paketai su nelikvidžiu NT.

Taigi, ką reikia daryti, kad bankams neateitų blogos dienos? Ogi daryti kuo platesnę senų namų renovaciją, kad tos kainos nekristų, o tarnavimo laikas prasitęstų. Tokia renovacija turėtų išgelbėti ne tik bankus, bet ir prastai gyvenančias NT kompanijas (kad tos turėtų darbo), ir netgi naujesnio NT savininkus. Pastariesiems chroščiovkių kainų kritimas reiškia naujų butų kainų kritimą.

Turint omeny, kad jau ir taip NT segmentas yra prastoje padėtyje, o dėl tragiško projektų valdymo jų savikainos yra porą kartų didesnės, nei gali būti, o dar gręsia NT mokesčiai, kurie savaime skatintų ne laikyti NT iki geresnių laikų, o greičiau parduoti, o tai, savo ruožtu, skatintų staigų kainų normalizavimąsi, tai čia turim tokį balaganą, kad nauja vietinė krizė gali bumptelt staiga ir įspūdingai.

O dabar užduokime sau klausimą, ar valdžia turi tiek pinigų, kad renovacijas galėtų vykdyti pakankamai sparčiai, kad balaganas nekiltų? O gal tiesiog geriau būtų, jei viskas išsispręstų greitai?

 

——————-

* Čia tik nevertėtų kreipti dėmesio į bulšitinius pasakojimus apie besiaktyvizuojančią NT rinką ar kylančias kainas. Labai smagu skelbti apie rinkos dvigubą suaktyvėjimą, lyginant su pernai metais, kai pardavimų skaičius periodui padidėja nuo 1 iki 2. Arba labai smagu kalbėti apie kylančias kainas, kai koks Andrius Užkalnis, nusipirkęs 8 kambarių butą Vilniaus Senamiestyje, mėnesinę Vilniaus NT apyvartą, o tuo pačiu ir vidutinę parduodamo buto kainą padidina kokius 3 kartus.

* Išties blokiniai namai buvo pradėti statyti dar prieš Chruščiovą, prie Stalino. Tačiau būtent prie Chruščiovo tokių namų statyba tapo neįtikėtinai masine. Ir pavadinimas šiems namams taip prigijo, kad šiais laikais chruščiovkėmis vadiname visus blokinius namus.

** Stebėkite, kaip vis skleidžia visokie veikėjai kalbas apie tai, kad būklė tų namų yra geresnė, kad jie tarnaus daug ilgiau, blablabla. Niekam nerūpi, kad tokie namai savaime gali imt byrėt, nes jei kažkas pradės juos griaut dėl byrėjimo, tai primeskite, kaip staigiai ir smarkiai tų namų kainos kris.