Man atrodo, politikai vis dar nesusimąsto apie savo įvaizdį. Vienas draugas mestelėjo mintį, kuriai neturiu, ką paprieštarauti. Minedas, jei balotiruotųsi į Seimą, turi labai didelius šansus būti išrinktu. Faktiškai, tokius didelius, kad galima būti užtikrintu, jog jis taptų Seimo nariu. Dar ir pralenkdamas kai kuriuos politikos senbuvius, tokius, kaip Artūras Paulauskas ar Kazimira Prunskienė.
Sakyčiau, tai simptomatiška. Minedas valdo.
Nerišliai man beklaidžiojant (ar gal ne klaidžiojant, o šiaip vėplinėjant – todėl ir -ant, kad viena smegenų pusė šen, o kita – ten), užtikau kelias blogų naujienas (bent jau man naujienas), o kažkurių kitų naujienų gal ir anksčiau nepaminėjau (o gal ir paminėjau, bet kiauros smegenys neatsimena), tai dabar šekit kratinį kažko verto, katras papildys mano nuorodas, vertas paskaitymo:
Tai tiek šiai dienai. Atsiprašau už atvirai nerišlų tekstą, pirmadienis, miego norisi…
Nusipirkau Rimi kavos tuose šlykščiai atrodančiuose melsvuose pakeliuose – pabandymui, paragavimui. Neturiu geros nuomonės apie Rimi. Bet taip jau yra, kad šioji arčiausiai manęs, tad visvien ten apsiperku (kaip sakant, geografinė monopolizacija suveikia). Berods, 12 litų kainavo ar kažkokią panašią kainą. Stengiuosi paprastai nepirkti tų produktų su prekybos tinklų pavadinimais, bet kartais reik paragauti, tegul ir rizikuojant.
Turiu išsyk pasakyti, kad kiek anksčiau, kai Rimi buvo prametę Kraft velniop (čia prieš kokius metus ar kiek buvo – tuo metu Rimi supermarketuose buvo nelikę nei Jacobs kavos, nei Karūna šokolado), o labai gudriai į lentynas pristatę kažkokių kitų žalių pigios kavos pakelių vietoj Jacobs, buvau irgi kažkokio pakaitalo nusipirkęs. Būtent to žaliuose pakeliuose kažko už labai pigiai. Tai buvo menkavertė ir šlykšti robusta* visame bjaurume. Tąsyk baisiai pasipiktinau Rimi ir specialiai vaikščiojau Jacobs kavos pirkti į Norfa parduotuvę.
Iš visokių nelabai brangių kavų skoniu viena geriausių (bent jau man tikrai patinkanti) ir yra Kraft gaminama Jacobs, kuri dar prieš metus kainuodavo kokius gal 12 litų. Tai truputį rūgštoka arabika, labai gerai subalansuota. Labai artima šiai kavai skoniu yra Paulig President, ar kokia ten. Tačiau kaina šioji nenusileidžia Jacobs kavai (anksčiau – nuolat keliais litais lenkė), tad konkurencija greičiau dėl pakelio išvaizdos, nei dėl kokių nors objektyvių savybių. Beje, jei kas norės man siūlyti kaip pakaitalą Tchibo – nesutiksiu. Jos skonis manęs kažkaip visai neveža.
Štai NePo parašė blogerių moralės deklaraciją. Aš irgi esu rašęs deklaracijas, tai puikiai suprantu, kame reikalas. Norisi pasaulį padaryti gražesniu, tobulesniu, tiesiog norisi, kad būtų daugiau laimės ir gėrio. Tai suprantama, tai pagirtina. Aš nuoširdžiai manau, kad NePo parašė puikią deklaraciją, kuri realiai pasaulį padarys truputį geresniu.
Deja. Esu, matyt, cinikas. Negaliu pasirašinėt moralinių deklaracijų, nes netikiu netgi pats savo moralumu.
Mano dvasia žvelgia į jus didingai atsukusi savo aukštos moralės veidą
Esu giliai ir nuoširdžiai įsitikinęs, kad bet kas gali turėti apie mane bet kokią nuomonę. Ir tą nuomonę išsakyti, kaip tiktai nori ir kur tiktai nori. Net jei ta nuomonė apie mane yra visiški kliedesiai. Pats netoleruoju niekuo nepagrįstų nuomonių savo bloge, tačiau manau, kad būtent nuomonę apie mane galima turėti bet kokią.
Jei kas nors nori – gali skelbti, kad aš esu pyderas, šūdžius, degeneratas, komunistas, fašistas, anarchistas, melagis, sektantas, religinis maniakas, prostitučių suteneris, Minsko milicijos mokyklos auklėtinis, sukčius, vagis, debilas, nevisprotis, šizofrenikas, gėjus, prasigėręs kaimietis, bomžas, pacukas, banditėlis, vyru apsimetanti feministė, megzta beretė, turgaus boba, žmogumi apsimetantis asilas, King Kongo pimpalas, Zimbabvės beždžionė, kompiuterinis botas ar dar kas nors.
Jei tik kas nori, gali netgi skelbti, kad aš nužudžiau Undinėlę ir išprievartavau Kalėdų Senelį. Ir netgi galit skelbti, kad kiekvienąsyk, kai mano straipsnį kas nors perskaito, klaikiose kančiose nudvesia mažas nekaltas pūkuotas kačiukas. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę apie mane. Ir kiekvienas gali kurti mano įvaizdį. Esu įsitikinęs, kad tai visų teisė.
Žinoma, tai nereiškia, kad aš tą nuomonę labai toleruosiu čia, savo bloge – tiesiog nemėgstu durnių ir tuščių pezėjimų su jais. Bet mane senai jau (ir ne kartą) kaltino tuo, kad aš Minsko milicijos mokykloje mokiausi tapti KGB karininku, kad prostitutes vežiojau į Lenkiją ir dar belenkuo. Ir fašistu, komunistu, anarchistu, degeneratu bei visokiais kitais žodžiais vadino. Matomai, tam buvo priežasčių. Aš gi pats negalėčiau taip jau adekvačiai savęs įvertinti – tik aplinkiniai gali pasakyti, kas ir kaip. Todėl nuoširdžiai manau, kad tokios nuomonės yra vertos to, kad jos yra.
NePo sako, kad humoras nėra patyčios. Žinoma, aš suprantu, kad yra kažkoks ten gal skirtumas tarp humoro ir patyčių. Aš pats tą skirtumą matau tik vienoje vietoje – patyčios yra diskriminacinis, prievartos aktas, skirtas tiesiog kitų žmonių žlugdymui. Man patyčios asocijuojasi su atvejais, kai nusikaltėliai savo auką kankina degančiu lygintuvu ir iš to juokiasi. Arba kai būrys mažvaikių muša, trypia savo klasioką ir ant jo spjaudo. Tai yra patyčios.
O humoras? O ką aš žinau? Aš išvis nežinau, kas tas humoras. Kažkam kažkas juokinga, kažkam kitam – nejuokinga, ką aš žinau? Kad kažkas man parašė kažkokį plūstantį komentarą – tai patyčios, o ne humoras? Nesąmonė. Net jei tai ne humoras, man tai jokios ne patyčios. Kita vertus, belenkas gali būti humoru kam nors.
Kai kažkoks veikėjas man čia parašo „Rokiškis yra pydaras“ – manęs tai visai neskaudina. Priešingai – tai smagu: žmogus išreiškia savo pasipiktinimą, o tam jis turi teisę. Žinoma, kad pagal tokius pasakymus aš irgi darausi išvadas, bet gavęs tokį komentarą, šypsausi, nes šitai man teikia malonumą 🙂
Aišku, man būtų kardinaliai linksmiau, jei vietoj tokio komentarėlio apie mane parašytų ištisą straipsnį, demaskuojantį mano klaikią natūrą ir kaltinantį mane kažkokiais baisiais nusikaltimais, ypač dar jei jie būtų susieti su kokiomis nors siaubingomis intrigomis, šantažu, slaptomis organizacijomis, sąmokslais, o jei įmanoma – dar ir iliuminatais ar Ktulu. O dar geriau – su kokiu nors pasauliniu dirbtiniu intelektu ir Matrica.
Na, tiek to, susietų bent jau su hakeriais, taksistais ar valytojom, bet visvien straipsnį apie mane ir apie mano siaubingą baisumą parašytų. Tai būtų daug maloniau, nei šiaip koks nors banalus komentaras apie Rokiškį komunistą, pyderą, fašistą ar pan..
Buržujaus armija puola Ragelskį
Jau rašiau apie savo požiūrį į tai, kas vyksta blogosferoje. Diskusijų gyvas galas, net negalėčiau jau surankioti linkų, nesikartodamas – vakar krūvą nuorodų įdėjau į straipsnius apie tai. Dabar tiesiog pabandysiu pažvelgti, ką čia matau.
Beje, išsyk pasakysiu: Blogorama.lt dabar berods deda atgalines nuorodas į mano straipsnius. Tad pretenzijų kaip ir neturiu. Kita vertus, nekenčiu durnių. Bet taip ar anaip, bandau čia būti stebėtoju iš šono, tegul ir subjektyviu, tačiau visvien – iš kitos pusės, iš šalies.
Yra toks senas nuvalkiotas posakis – „pasakyk, kas tavo draugai ir pasakysiu, kas toks esi“. Manyčiau, verta pasižiūrėti, kaip čia yra. Taigi, kokie tos antiragelskinės akcijos dalyviai? Ogi va:
Kompanija nebloga, tiesa? Tokia, kad nei pristatinėt nereikia. Gal būt ne su visais iš jų sutarčiau (su kai kuriais – greičiau atvirkščiai), tačiau neabejodamas galiu pasakyti, kad tai yra bene žymiausios lietuviškos blogosferos žvaigždės. Praleistas gal tik ponas Andrius Užkalnis, kuris čia kažkaip liko nuošaly, išvengęs šios istorijos bei jo garsioji sesuo Beata Nicholson.
O kas kitoje pusėje? Va, irgi pabandykim sudaryti sąrašą tai priešingai pusei:
Taigi, dar kartą galiu pakartoti, ką matau šioje istorijoje: blogeriai kovoja dėl neturtinių teisių, t.y., dėl autorystės. Šios teisės įstatymais yra kardinaliai griežtai atskirtos nuo turtinių (autorius jų nepraranda, netgi parduodamas kūrinį, jos išvis negali būti parduotos), tačiau paradoksas – neturtinės teisės neretai yra pažeidžiamos žymiai atviriau ir įžūliau, nei turtinės. Būna netgi tokių atvejų, kai kokio nors leidinio redaktoriai nuoširdžiai tiki, kad gali neskelbti autoriaus pavardės, jei sumokėjo už straipsnį.
Vargu, ar verta stebėtis, kad tipinis Blogorama.lt šutvės diskursas diskusijose yra būtent tasai – suplakantis viską į vieną krūvą, esą „patys skelbia, kad už kopijavimą, o patys pyksta, kai juos kopijuoja„. Žinoma, esant gan ryškiam smegenų trūkumui, įmanoma nepastebėti, kad tie patys blogeriai duoda savo turinį kitiems ir pyksta ne dėl kopijavimų, o dėl nenurodomos ar melagingai nurodomos autorystės.
Būtent apie neturtines teises daugiausiai ir kalbama blogerio deklaracijoje – ją nemaža antiragelskininkų dalis gerokai seniau pasirašė, aiškiai parodydami, kas yra kas. Priešinga pusė, ragelskiniai – aiškiai ir sąmoningai bando plakti autorystę su pinigais, o piratus – su plagiatoriais.
Gal dėl to galiu tik dar sykį pakartoti tai, ką rašiau vakar: ir plagiatorių gynėjai, ir visokie kopyraitų cerberiai man primena utėles. Jei utėlės imtų veistis mano barzdoje – naikinčiau jas kokiu nors dichlofosu.
Atnaujinta – sąrašas papildytas, nesusilaikiau 🙂
