Eligijus Masiulis, VSD ir mūsų paštas.

Visai menka žinutė apie tai, kad bus keičiama tvarka, pagal kurią teisėsaugos institucijos gali sekti žmones, išties žymi tikrą lūžį: VSD už 2,19 milijono kurs kažkokią ten duomenų bazę, per kurią teisėsauga pagal kažkokią naują Vyriausybės tvirtinamą tvarką, nesikreipiant į ryšio tiekėjus su teismo sankcija, žinos kas kam ką rašo ir kas kam kur skambina – apie tai praneša Alfa ir BNS. Bent jau man nei abejonės nekyla, kad „organizuoti nusikalstamumai“ bei visokia „kova su terorizmu“ čia – tiktai pretekstas.

Taigi, jei iki šiol reikėdavo teismo sankcijos, o paskui ir ryšio tiekėjo pastangų, dabar jau bus nereikalingi tie biurokratiniai trukdžiai. O viską užtikrins VSD. Kad visiems patogu būtų. Tas pats VSD, kuris jau užtikrino ne kartą, kad kam nors patogu būtų – apie skandalingas Vytauto Pociūno, Eglės Kusaitės, Gatajevų šeimos istorijas, susigalvotas Vanagų grupuotes ir panašius dalykus yra girdėję netgi tie, kas stengiasi apie politiką nežinoti išvis nieko. Trumpai tariant, sveiki atvykę, brangūs skaitytojai, į 1984-uosius, kur mums visais gyvenimo klausimais padės Meilės Ministerija.

Ir visai nenuostabu, kad šitą reikalą, pasirodo, kuruoja ne kas kitas, o Susisiekimo Ministerija, kurios vadas Eligijus Masiulis jau taip aktyviai agituoja už antikonstitucinį balsavimą internetu. Toks balsavimas, kaip žinia, puikiai leistų sekti, kas už ką balsavo. Ir daug lengviau leistų falsifikuoti bet kokius rinkimų rezultatus. Ir visai nesvarbu, kad tai antikonstituciška – Eligijus Masiulis taip nori mums visiems šio patogumo. Jo vadovaujama Meilės Ministerija mus taip myli.

Eligijus Masiulis, susisiekimo ministras, Lietuvos liberalų sąjūdžio partijos vadas, su VSD buvo susietas dar 2006 metais, kai kilus valstybininkų skandalui, ėmė skelbt pareiškimus, esą seimūnai neturi teisės tirti šitų dalykų (galima tai atrasti pvz., 2006 Alfa/Panorama straipsnyje). Pasigirdo ir kalbos, kad jo rinkimai buvo finansuojami iš Dujotekanos pinigų: galima jį atrasti tarp labiausiai šios firmos remtų seimūnų – sąrašą skelbia Nemalk.lt. Jau šioje kadencijoje, Eligijui Masiuliui tapus susisiekimo ministru, buvo pastebėta keista koreliacija tarp Liberalų sąjūdžio rėmėjų ir įvairių susisiekimo interesų turinčių firmų – apie tai galima rasti irgi Nemalk.lt (šitas puslapis turi labai gerą duomenų bazę, rekomenduoju).

Panašu, kad nors daug kas ir stengėsi, kažkokius judesius bandė daryti net ir Dalia Grybauskaitė, apsivalymas visgi neįvyko, dar daugiau, jis normaliai net ir neprasidėjo. Nors iš VSD vado pareigų ir buvo atleistas KGB karininkas Arvydas Pocius, įvairios abejonės dėl sąryšių tarp VSD, FSB, Dujotekanos ir kai kurių kitų grupių ir struktūrų – liko, kaip buvę.

Aš nemanau, kad Eligijus Masiulis norėtų atsistatydinti pats. Bet aš manau, kad jis privalo atsistatydinti arba turi būti išmestas. O VSD… Manau, kad po tiek skandalų šią kontorą išvis derėtų išformuoti. Nes panašu, kad blogiau nebus.

O ką daryti mums? Pirmiausiai – kelti triukšmą, kol dar nespėjo tų kliedesių padaryti. Platinti informaciją visur, protestuoti, etc.. O paskui – bus matyt. Blogiausiu atveju – gal spėsim ir išemigruoti.

testas

testas apie balsavimus

This poll is closed! Poll activity:
start_date 03-11-2013 01:04:52
end_date 24-09-2014 18:24:18
Poll Results:
Ar pavyko testas?

vat ir viskas

Tas Tauro Gyvas alus, kurio jūs dar neragavote

Kažkokiu būdu, gal pasiskaitę kažkur, kaip aš kadaise iškeikiau didžiuosius alaus gamintojus, mane atrado Kalnapilio ir Tauro alaus draugai, katrie ėmė ir atvežė maišą Tauro alaus, kokio dar nebūna krautuvėse (sakė, kad maždaug po savaitės jau bus). Tiesiog kaip akivaizdų įrodymą, kad aš neteisus. O jau visai subjektyviai dar pridėčiau, kad ant piktumo mano skaitytojams, kurie negali paragauti to, ko galiu aš (bet po savaitės galės). Taigi, galit man pavydėti dabar (dar maždaug savaitę). Čia, taip sakant, dar viena proga man susireikšminti ir pasijusti dideliausiu alaus egzpertu ir šiaip kokia nors svarbybe, nors ir nei velnio aš apie alų neišmanau, gal tik kokioje degustacijoje tesu kartelį padalyvavęs ir kokią vieną gamyklą aplankęs.

Nevyniojant į vatą – kiek teko visokių gamyklinių alų ragaut per paskutinius metus (o negaliu pasigirt, kad daug – sakau gi, kad esmi egzperdas, o ne rimtas žinovas), šitas Tauro Gyvas – tai geriausias lagerių tipo aliukas, koks pasitaikė. Ir jei jau vyktų vėlei kokia nors degustacija, įtariu, kad pretenduotų į pirmąsias vietas, rimtai sukurdamas konkurenciją mažosioms alaus daryklėlėms. Nes tikrai gyvas, aiškiai nefiltruotas, patsai toks iš savęs džiuginantis skonio bei uoslės receptorius, subalansuotas ir malonus.

Tie likučiai mano menkų žinių apie alų sako gi ką – puta gausi, o laikosi ant bokaliuko sienelių gražiai palikdama pėdsakus, kvepia saldžiai, veik medum (tai tasai gerų mielių duodamas saldus kvapas), nors apyniai kvape jaučiasi gal kiek silpniau, nei norėtųsi. Užtat šieji visai skaidriai jaučiasi skonyje – aiškiai, nors vėl gal silpniau, nei norėtųsi man, užtat antra pusė, paragavus, išsyk pareiškė – „štai toks man patinka, čia tikras moteriškas alus“. Nu ką ji išmano apie alų, čia tikras vyriškas alus, koks dar moteriškas…

Tauro Gyvas alus yra kiek saldoko skonio, tačiau nesukuriantis sunkumo įspūdžio, nesijaučia ir tas riebumo prieskonis, būdingas prastesnėms rūšims, tad nelabai čia galėčiau prie ko nors prikibti. Švelnus, lengvai apyniuotas skonis, keliantis būtent to tikrumo įspūdį. Man tik apynių norėtųsi daugiau, bet čia, objektyvumo dėlei turiu prisipažint, kad mano skonis šiuo atžvilgiu yra baisiai iškrypęs, nes, pavyzdžiui, man patinkančio Radvilų alaus, kai tas buvo gaminamas pagal originalias receptūras, normalūs žmonės negalėdavo gert – sakydavo, kad neįmanomai kartu. Tad daugumai Tauro Gyvo alaus apynių balansas turėtų tiesiog idealiai tikti.

Šio alaus poskonis malonus, su lengva rūgštele ir trupučiu saldumo bei apynių karstelėjimo šešėliu, nepaliekantis to sunkaus džiovinančio gerklę įspūdžio, kuris būdingas sdaugeliui kitų alaus rūšių, o gal tik vienas momentas man kliūna – visgi laipsnių yra cieli 5,9, tad vienareikšmiškai stiprus alus, nors man norėtųsi kiek įmanoma silpnesnio. Ne per daug atsparūs alkoholiui staigiai pajus, kad laipsniai truputį trenkia į galvą. Ne, žinoma, kad tai ne kobros ir žaibai, bet tiesiog pagal griežtą ir enciklopedinę alaus stiprumo klasifikaciją: stiprus alus yra tas, kuris yra virš 4 laipsnių.

O dar, tarp kitko, šis alus puikiai tinka, net neįsivaizduojate, kaip tinka su tokiu tradiciniu daiktu, kaip visiškai sezoniškas žaliuokių troškinys. Beje, kas dar nespėjot – bėkit į miškus, gal dar rasit, sako, kad žaliuokės bei pažaliuokės krūvom auga. Tai vat, neretai alus linkęs pjautis su bent truputį už čipsus ir sūrį subtilesniu maistu, tačiau šitas tiesiog kelia kažkokį pasitenkinimą, lyg specialiai su tautiniais valgiais vartoti būtų sukurtas.

Ai, dar… Net neabejoju, kad kažkas pagalvos (ir pareikš), jog man sumokėjo (kai parašau kažką teigiamai, tai vis atsiranda tokių). Nesumokėjo. Akivaizdžiai, Kalnapilio ir Tauro draugai buvo tikri, kad negalėsiu parašyti blogai apie tokį alų – davė paragaut, vat ir paragavau, tai ir rašau. Taip dabar ir susivartė viskas, kad nors esu prieš bet kokius girtavimus, tesigauna parašyti tiktai teigiamai. Na, negali gi tokio alaus negert.

Patampinėjant žvaigždūnėliu

Kai sakant, mano pratryda apie Andrių Užkalnį ir Nidą Vasiliauskaitę išvirto keistais bumerangais ir tėkštelėjo atgal taip, kad maža ir nepasirodė. Kažkadais Kreivarankio parašytas penkių dalių herojinis epas apie visokius rokiškizmus (beje, drįstu savikritiškai teigti, kad žodis „rokiškizmas“ – beveik tapatus žodžiui „paroksizmas“ – ir skambesiu, ir prasmingumu) pasirodė besąs kažkaip pranašingas – nes dabar Skirtumas jau atvirai pareiškė, kad mane reiktų sukapot gabalais, o Baltasis Vaiduoklis išsakė mintį, kad reiktų mane apdovanoti, nors aišku, kad tarp eilučių galima išskaityti kažką bene visiškai priešingo.

Iki tol berods tebuvau susilaukęs vienintelio didesnio įvertinimo – kai prieš keletą metų anoksai Vladislav Šved (vienas iš Sausio-13 žudynių vadeivų) pareiškė, kad mane kažkur uždaryt reikia, ar tai kažką panašaus… Tiesą sakant, taip ir nesupratau, kas ten jam nepatiko, bet pasipiktinęs manim buvo smarkiai, gal dėl to, kad jį apipuvusiu šūduku pavadinau, ar tai kažkaip panašiai. Bet tai buvo visai kitas atvejis, kaip sakant, lig šiolei širdį glostantis, o štai dabartinis užsipuolimas iš tikrai talentingų blogerių kelia kažkokį disonansą, lyg mane bandytų įtrypti į savo paties prisidirbtą krūvą. Matomai, kažkas čia ne taip pasisukę, kažkaip ten kažko jau aš gal nesupratau.

Taigi, dabar nei nežinau, ar graužtis man, ar džiaugtis šitaip atėjusia netikėta šlove, bet patsai galiu tik spėt, kad mano ir taip jau bjaurus būdas dabar ras progą dar labiau pašlyt nepriklausomai nuo nieko. Tiktai kadangi jau ir taip esu natūraliai sušlykštėjęs tiek, kad daugiau nelabai yra ir kur, tai kol kas dar nesugalvojau, kaip čia dar pabjurt ir visiems nervus pagadint. Bet dar sugalvosiu. Pabūsiu dar jums kaip kokia blogosferos lakštingala. Paminėsit mano žodį. Pasižadu.

Sovietmečio “investicijos” į Lietuvą

Čia kažkoks buvo kilęs triukšmas ant dienų, kad esą Sovietų Sąjunga pagal jos skaičius į Lietuvą ir pan. įveždavo nuolat už didesnes sumas, nei Lietuva pagamindavo. Maždaug tokio tipo sąpaliones, pasikapstę keliasdešimt metų senumo skaičiuose ėmė skleist kažkokie Rusijos propagandistai.

Problemėlė yra ta, kad tie skaičiai nereiškia absoliučiai nieko. Jei pieno kilogramą supirkinėsime po 40 kapeikų, o puslitrinis pieno butelis parduotuvėje bus parduodamas berods už 15 kapeikų – apie kokius mes palyginamumus išvis galime kalbėti?

Įsivaizduokim kontorą, kuri Lietuvoje gamina baldus, eksportuoja juos į kokią nors Vokietiją, o nenori mokėti tiek mokesčių, kiek numatyta Lietuvoje. Taigi daroma labai paprastai – įsteigi antrą įmonę Vokietijoje, parduodi baldus jai už dešimtadalį kainos ir dar perki iš jos kokias nors paslaugas, maždaug taip, kad nuolat jai dar ir skolingas liktum. Lietuvoje viskas dirba už vienus nuostolius, o Vokietijoje – fantastiškas pelningumas.

Tokiose korumpuotai nomenklatūrinėse sistemose, kaip SSRS, panašūs bardakai buvo visur, visur, kur tik įmanoma, tik atsirasdavo dėl kitų priežasčių. Su vidutiniu 100 rublių uždarbiu rusiškas spalvotas televizorius kainuodavo 700 rublių (ir tik su talonu, kurio eilėje laukt reikdavo kokius metus), valiutinėje parduotuvėje žymiai geresnis japoniškas – 500 dolerių, o dar tą įvežtinį japonišką importuodami pirkdavo dvigubai pigiau. Mes dabar gyvename geriau, nei sovietmečiu, bet skirtumas nėra toks jau kardinalus – įsivaizduokime, kad kokį nors eilinį, ne didžiaekranį, o tiesiog eilinį televizorių perkam už 10000 litų. Būtų normalu? Sovietmečiu santykis tarp maisto produktų ir elektronikos prekių gamybos kaštų buvo pakankamai panašus, kaip ir dabar. Tad galim drąsiai tarti, kad pvz., tų pačių televizorių kainos buvo užkeltos belenkiek kartų. O pagrindinių maisto produktų – belenkiek nuleistos, dirbtinai finansuojant – ir per supirkimą, ir per stebėtinai atpiginamas trąšas bei žemės ūkio techniką, etc..

Iš kur šitas briedas atsirasdavo? Ogi elementariai – yra televizorių deficitas, visiems jų reikia – na tai reikia ribot paklausą, vadinas galim padidint kainas iki belenkiek. Mažiau norinčių bus – daugiau patenkintų. O žmonės neturi už ką prasimaitint, brangu, neužtenka tiems televizoriams pinigų – na, reiškia, kad duoną reikia atpigint. O atpiginus duoną, kolchozai skursta ir žmonės iš ten bėga – reiškia, grūdų supirkimo kainas reikia laikyt didesnes. Ir t.t., ir t.t.. Kainos pareguliuojamos vienur, dėl to tenka reguliuoti ir kitur, todėl ir trečiur, o galų gale ir vėl ten, kur pradėjom reguliuot, kol viskas išsiklaipo tiek, kad butelis nuo alaus ima kainuot beveik tiek pat, kaip ir alus, kuris į jį supiltas. Tokia sistema yra vadinama komandine ekonomika. Ekonomika, kur rinkos dėsniai neveikia, o tik nomenklatūriniai absurdai. Norit elementarių kainodaros absurdų iš sovietinio gyvenimo – štai jums vienas ryškiausių: kainos turguje tais laikais būdavo gerokai didesnės, nei parduotuvėje, eiti į turgų buvo prabanga.

Esminis dalykas, kurį reikia įsisavinti: jei kalbame apie kokius nors palyginimus, turime pirmiausiai įsitikinti, kad pati lyginimo skalė yra teisinga. Bet komandinėje ekonomikoje pagrindinė palyginimo skalė – pinigai – negali būti teisingais, nes neveikia rinkos dėsniai. Todėl bet kokie paskaičiavimai apie tai, kad iš Lietuvos išvežta kokių nors prekių už tiek ir tiek rublių, o įvežta už tiek ir tiek – sovietiniam periodui yra absurdiški ir beprasmiški. Tokie „skaičiai“ – tai ne skaičiai, o į dangų iščiurkštos sovietūchinės trydos lašeliai, bandantys vaizduoti žvaigždes. Tad bet ką diskutuoti apie šiuos reikalus – tai tiesiog pačiam klampintis į absurdo liūną, priimant kaip esą faktą tokius dalykus, kurie teprimena šyvos kumelės kliedesius.