Twitter pokyčiai

Taip jau man pasisekė, kad bekeisdamas savo Twitter paskyrą į naują, tapau vienu iš tų naujokų, kurie gavo ir naują Twitter interfeisą. Tad šiuoju noriu su jumis pasidalinti.

Paspauskit ant šito skrynšoto ir pamatysit visame gražume

Taigi, kas tenais naujo ir gero atsirado Tviteryje – vienoje iš paskutinio dešimtmečio IT revoliucijos kalvių? Ogi pirmiausiai – tai geriau išnaudojamas ekrano plotis. Tviteris savo platumu būdavo puikiai pritaikytas kokiam nors telefonui (iPhone ar Android), tačiau kompiuteriui – gal ir nelabai. Dabar – žymiai labiau. Trikdo, kita vertus, atsiradęs vizualinis disbalansas į kairę.

Berašant, Tviteryje dabar lenda vis kažkokia nuoroda apie tai, kad nurodyčiau savo lokaciją, kitaip tariant vietą. Špygą jiems, o ne vietą. Na, taip, suprantu, kad tai viena iš Tviterio nišų, kur šis stipresnis, nei FB, o skirtingai nuo FaceBook, Tviteris man dar mielas, bet apsieis.

Maloni navigacija – atradau, kad šalia kiekvieno svetimo užčiulbenimo dabar yra mažas mygtukas su rodyklyte – paspaudi ir dešinėje pusėje atsiranda to tvytintojo tvytai visi. Žodžiu, po kitų žmonių profilius landžioti – nesulyginamai patogiau. Tai tampa natūraliu, o ne užknisančiu dalyku.

Na, o kas dar gero? Šiaip tai Tviteris ir lieka tviteriu… Kita vertus, aš ant jų piktas, nes jie visai neseniai kažką sugadino su savo tais API ir padarė taip, kad negalima automatu čirvirvuot – reikia daryti kažkokius ten API-šmapi kodus, aplikacijų raktus, gyvą velnią kliedesių ir tegul jie eina šikt su savo durnizmais. Taip, suprantu, kad jie šitaip bando su robotais kovoti, bet šitai nepadės. Tik pagadins gyvenimą blogeriams, kurie dabar negali kartą per dieną ar dvi padaryt automatinio įrašo.

A, kas dar – subskraibinkitės į mane Tviteryje – http://twitter.com/rokiskis

Vilius Navickas, Šarūnas Skučas, Andrius Kubilius ir šūdų orgijos

Nagi nieko nenoriu pasakyti apie istoriją, kur Vilius Navickas buvo suspenduotas partijoje, Šarūnas Skučas išmestas, o Andrius Kubilius liko atseit nesusitepęs. Čia išvis kažkaip nesusiję dalykai, bet jau taip gaunasi, kad asociacijos kyla įvairios, ne visad malonios, o kartais ir visai nukrypsta į lankas, kol bekeliaudamas asociacijų laukais, įlipi į mėšlo pyragą ir mintys jau išvis nueina kampais.

Kai kurie politiką vadina nešvariu reikalu, o dar ir su kvapeliu neaiškiu. Čia maždaug taip inteligentiškai sakydami, kad politikoje daug mėšlo, o kaip tartų eilinis pilietis – šūdo. Ir kai kyla koks skandalas, tai ir pasako – „na, tas anas tai jau prisišiko“. Tai jau suprask: jei prisišiko – tai ne šiaip kur prišiko, vadinasi gal ir į kelnes. Nepadorus, žinoma reikalas, bet kaip sakant, jei taip atsitiko, tai matomai tokiu atveju belieka greitai slėptis ir bandyt apsivalyt, apsiplauti…

Kita vertus, keista, kad kai kurie apsišikėliai atkaklūs ir į nepatogumus kelnėse nekreipia dėmesio metų metais, net tada, kai šūdai ima krist iš kelnių – matomai, įprasta būsena. O kai kurie būreliai ne tik kenčia prisišikimus, bet toleruoja juos netgi tada, kai iš kelnių drimbantys šūdai padengia grindis, o tarpais ima kristi ir tiesiai ant aplinkinių. Galų gale kas nors neiškenčia ir pasako šūdžiui, kad šis užveikė. Paradoksaliu būdu kartais atsitinka taip, kad šūdžius, žinoma, kompanijoje apsvarstomas ir kažkaip lyg ir pristabdomas, tačiau išdrįsęs apie šūdžių pasakyti – išmetamas iš kompanijos lauk, o kompanijos vadas, nutaisęs abejingai nesusijusią veido išraišką, viešai suburba kažką neaiškaus, ko net nesigauna suprasti.

Kol kas neradau tinkamesnės alegorijos visai šiai istorijai. O dar beje, kalbama, kad visi paukščiai pasižymi tuo, kad šika netikėčiausiose vietose, ir kregždutės čia – visai ne išimtis. Ir niekam jau net abejonių nekyla, kad kompanijos vadas, jei jau taip, matomai šūdus ganėtinai toleruoja…

P.S. Konservams: aš suprantu, kad jūs tūpi, tai jau seniai matosi, bet nu kada jums tūpiems dašils, kad jūs darote pas save tokį briedą, kad jau net paksuoliai su valinskiniais šalia jūsų atrodo, kaip rimta chebra? Ar suprantat, kad patys save šūdais viešai tepliojat pačiu išraiškingiausiu ir šlykščiausiu būdu?

Vengrų grupė Omega

Užrodė čia man, kas per dzyvai – Bacevyčia vėl, pasimaišė FB 🙂 Jau neatsimenu, ar apie Omegą rašiau ką nors, ar nerašiau, bet jei ir rašiau, tai verta pažiūrėt ir paklausyt vėl. Nuostabu, kad tokia grupė galėjo atsirasti komunistinėje Vengrijoje. Nenuostabu, kita vertus, kaip jie turėjo atrodyti – pirmame klipe įspūdingai viskas matosi, stovi, kaip kokie kareivėliai iš SSRS armijos choro…

1969 metų gabalas „Gyöngyhajú lány“ (išvertus reikštų „mergina su perlų plaukais“) tapo hitu, tarp kitko, puikiai jį pergrojo Keistuolių teatras

O čia – kitas senovinis Omega gabalas, bet jau atliekamas kartu su Scorpions, 1994. Gabalas vadinasi „Fekete pillangó“ („juodasis drugelis“):

Štai tokia vengriška grupė, nuo kurios dainų kadaise svaigo ir mūsiškiai hipiai.

Eksceptologija, metageneracija ir vėl semiotika

Man labai patinka Anarchostruktūralistas Bacevyčia, kuris, įklimpęs į eksceptologinius konceptus, bando apibrėžti metametasistemą iš metasistemos pozicijų – remdamasis eksceptų, neatitikčių konceptu. Gaila, kad jis retai rašo. Semiotika, kaip mokslas, užtaikė į tokią skylę, kur susieina paradigmų poslinkiai, uždavus klausimą apie tai, kokioje erdvėje tos paradigmos slenka. Į skylę, kur kyla klausimas apie tai, kas yra skylė, jei atmetame nuo jos riestainį. Todėl eksceptologinis požiūris čia itin įdomus – jo tiesiog neįmanoma išvengti. Gal dėl to ir atsirado poststruktūralizmas – optimistiškiems struktūralistams susidūrus su atviros metageneracijos neapibrėžiamumu?

Aš gan daug prirašiau – ištisus du nuobodžius naujus straipsnius apie tą pačią temą: vienas – ilga istorija apie tai, kaip metamatematikos profesionalai ilgai bandė sukurti kalbas, kuriomis kompiuteriai bendrautų su žmogum. Straipsnis gavosi gan formalus ir paprastas. Tikiuosi, gal kažkam iš praktinės pusės parodys programavimo ir lingvistikos bendrybę – tai, kad kalba tėra keistas metamatematinis konstruktas. Pats susidūriau su IT jau po to, kai buvau gerokai ir senokai įklimpęs į struktūralistinę pelkę, tačiau būtent pažintis su programavimu leido bent kažkiek suprasti tai, ką savo darbuose dėstė Greimas.

Kitas straipsnis gavosi lyg pimojo tęsinys (aš net galvojau, kad gal juos pusiau apjungt, pusiau išskaidyt, bet paskui nusprendžiau, kad neverta) – apie saviidentifikaciją, kalbos polimorfizmą ir metageneraciją – šiame daugiau blevyzgų, bet gal jis kažkam bus truputį suprantamesnis (arba atvirkščiai). Viena iš keistų išvadų, kurias duoda antras straipsnis – kad kalbainiai, kaip juos bekeiktume, mums reikalingi. Ir jei vienokiam ar kitokiam pavidale jų nebūtų, jei patys neturėtume savyje kalbainistinio daigelio – būtų šakės.

O taip, jei kažkam kiltų klausimų – yra dar ir asmenybinės savigeneracijos teorija – joje matematikos gal ir nelabai, bet suprantama ji turėtų būti net ir bukiems. Arba ne. Kita vertus, ten daugiau filosofijos ir blevyzgų, nei pagrindžiamo realizmo, nors lyg ir susieina galai apie tai, kad galai nesusieina? Tekstą čionai, kuris prasideda tekstą čionai, turite nukopijuoti į bet kurį kitą tekstą, visą iki vietos, kur antra kartą pasikartoja frazė čionai pabaiga, dabar pat, čionai pabaiga.

Aš rašiau apie semiotiką ir prieš tai, tad jau susikaupė nemenka straipsnių krūva. Kodėl rašau tuos klaikius kratinius, kurie kabina neaiškias kliurkas ir kurių supratimui reikia juntamai daugiau, nei marginalinių žinių? Todėl, kad be tam tikro bazinės problematikos supratimo, be matematinio požiūrio į tekstą ir kalbą, kaip struktūrą – neįmanoma generuoti padoraus teksto dekompozicijos teksto (tekstas nebūtinai rašomas raidėmis ar žodžiais). Aha, taip, teksto teksto. Dinaminis semų keitimas, o jei jį supratote – vykdote šio teksto metaanalizę. Todėl, kad neįmanoma apeiti problemų, jų nežinant. Todėl, kad neįmanoma spręsti problemų, nežinant jų vietos koncepcijoje. Todėl kad ir pačios koncepcijos nesigauna suprasti, išvengiant problemų. Todėl, kad semiotikoje nėra vietos literatūrinėms interpretacijoms, o tėra formalus ir bukai loginis požiūris į viską, net ir į save. Ai, taip, eksceptologija – kai nagrinėjame generatyvinių logikų prieštaringumą, turime išnagrinėti išvengdami atitinkamų prieštaringumų, o tuo pačiu ir logikos. Aha…

Jei kažką jau užknisau su šitomis semiotikomis, sakykit. O jei dar neužknisau, tai gal truputį pratęsiu su keliais kitais eksceptais (kaip manot, ar ir vėl kartosis šventos trejybės? Jas reiktų išnagrinėti, kaip atskirą sistemų atvejį) ir gal kažkada pereisiu prie praktinių teksto (tekstas nebūtinai rašomas raidėmis ar žodžiais) analizės pavyzdžių, kurie po visos tos matematinės beliberdos neretai atrodo, lyg vaikiški uždavinukai.