Šunelis blyn

Genetiškai modifikuotas šuoŠitas šuva, tiksliau, kalė – tai ne koks fotošopas, o anglų vipetas, patyręs kažkokią neaiškią genetinę ligą. Dėl genų pokyčių kalytė turi dvigubai daugiau raumenų, nei turėtų turėti eilinis vipetas.

Kitais atžvilgiais šuo lyg ir normalus, kaip ir turėtų būti eilinis vipetas. Tik raumenų per daug…

Via Daily Mail

Maža Rokiškio blogorama

Kaip sakant, pažiūrim, kas gero dedasi tuose jūsų internetuose (© Artūras Paulauskas). Tad sekdamas Blogorama, darau vėl mažą savo blogoramėlę – o gal kažkam pravers viena kita nuorodėlė, nesvarbu, kokia šita mano blogorama bebūtų prasta 🙂

Anoksai Kantas (Robert Mazit) tiesiog džiugina. Jei reiktų išrinkti patį didžiausią internetų pusprotį ant visos Lietuvos, balsuočiau būtent už jį. Kliedesiai iš NeTiesa.lt, palyginus su tuo, atrodo visai nekaltai. Gal ne veltui kalbama, kad yra kažkoks psichotroninis ginklas, kuris išvaro žmones iš proto? Nežinau, kaip jus, bet man labai patinka visokie bepročiai 🙂 Aišku, kol tie bepročiai nepavirsta į dalbajobus, teisiniais būdais bandančius persekioti tuos, kas trukdo platint parduotuvėse išmatas. Tuo tarpu realūs sukčiai, pažeidžiantys reklamos įstatymus, lieka nebaudžiamais.

Vienas Toks rašo apie Tviterio programas, skirtas iPad kompiuteriukams. Ir apie naujus apgraužtus kaulus. Nežinau, kaip jums, o man Apple patinka. Kažkada bandė malti š*** su savo DRM, bet šiaip tai pripažinkim: rinkoje nėra nieko, kas bent jau susilyginti galėtų su Apple duodamais navarotais. Šita firma dabar sugalvojo net savo socialinį tinklą. Įtariu, kad greitai atsiras ir Apple klozetai, Apple hamburgeriai ir Apple vidurius liuosuojantys.

LiveJournal ypatingų naujienų lyg ir nedaug – gal tik tas, kad Andrius Užkalnis pažadėjo, kad aprašys kažką, kas turi įprotį myžti į sriubą klientams, o viso lietuviško LJ simboliu tapęs   galvoja trintis, nes matomai visi užkniso, o gal dar kažkas jam ten vyksta…

Tuo tarpu Common Sense tūsavojasi kažkur Turkijoje – krepšinio fanai jie. Kai turkai uždraudė būgnus, būtent ši chebra sukėlė tokį triukšmą, kad jau kitą dieną organizatoriai atsiprašinėjo. Lietuviški portalai irgi pasigavo skandalą, tad vargu, ar liko tokių, kas būtų nieko nesužinoję. Kita vertus, panašu, kad po visos akcijos jų blogą užplūdo pačių bukiausių komentatorių minia, beveik kaip kokiame Delfyje. Galiu tik dar kartą pakartoti, ką pats esu rašęs – bukus komentatorius reikia siųsti aiškia kryptimi.

Dar kratinio – Dansu Dansu blogą skaitau retokai, bet minčių jie turi gerų. Maximos stikliniai rutuliukai – ar tik nėra taip, kad ta reklama skirta vaikams įtakoti? Tuo tarpu vienas iš geriausių lietuviškų Tumblr blogų ne tiek rašo, kiek rodo nuotraukomis stiklinius ir betoninius griuvėsius – tie patys vaikai panašiuose neretai mėgsta žaisti. Beje, Tumblr platforma – neįtikėtinai galinga. Gal todėl ir pats ten susikūriau testinį blogą, kuriame kol kas dar nieko nėra. Gal ir nebus. Oj, taip – turiu ir meta blogą, jau krūvą metų. Gal atgaivinti? O Cinikas Robertas rašo, kad mokslininkai nustatė, kad durniai yra durni, nes turi silpną intelektą. Bet mokslininkai nenustatė, kad nuo peršalimo neperšalama. Koks ryšys tarp smegenų nušalimo ir durnumo? Tur būt, kad pomėgis rašinėti panašiai, kaip aš 🙂

Tai tiek apžvalgos šiandien 🙂

Kas dedasi Rusijoje

Stalinas ir Vladimiras Putinas - du autoritariniai Rusijos Imperijos valdovaiAš rusiškuose interneto portaluose paskaitau apie tai, kas vyksta Rusijoje ir pakraupstu. Dar labiau pakraupstu, kai pabandau pasirankioti informacijos iš alternatyvių šaltinių. O jei pažiūriu Rusijos oficiozinę TV – pakraupstu dar labiau. Atvirai autoritarinis režimas jau net nebando maskuotis: propagandinės laidos su Vladimiru Putinu ir Dmitrijumi Medvedevu ima priminti kažkokius absurdiškus TV šou, susirinkimų laisvės apribojimai su miniomis omonininkų, gaudančių ir kišančių į milicijos autobusus visus, ką papuola, primena kažkokias chuntas, "Naši" veikėjai tampa tiesiog įteisintu komsomolo ar hitlerjūgendo ekvivalentu, o šovinistinė rusiška propaganda asocijuojasi jau vien tiktai su fašizmu. Negalvokit, kad vartoju šitą žodį perkeltine prasme. Visi požymiai akivaizdūs.

Rusijos įstatymai numato, kad norint surengti mitingą ar demonstraciją, tereikia informuoti savivaldybę. Jokie specialūs leidimai nereikalingi. Šviežutėlis Vladimiro Putino pasisakymas – maždaug toks: "norit rengti demonstracijas – gaukit leidimus, negavot leidimų – gaukit bananais per galvas". Tai apytikslis vertimas. Taip, būtent taip jis viešai ir pareiškė. Apie tai, kad lazdomis per galvas. Jau po dienos ar dviejų vykęs "31 dienos" mitingas (skirtas 31 Rusijos konstitucijos straipsniui paminėti – šis kalba apie žmonių teises) buvo išvaikytas ypatingai žiauriai. Rusijos milicija jau ir anksčiau garsėjo nesuvokiamais skandalais, tačiau dabar visa tai tampa įprastu dalyku – pranešimai apie tenykščius milicininkus, užmušusius ar sužalojusius kokį nors jiems nepatikusį žmogų, jau nelabai ir stebina.

Bet jau gerokai anksčiau nuo išvaikomų mitingų ėmė kraupti net daug ko matę: vienoje iš demonstracijų milicininkai tiesiog atvirai nuplėšė ordinus ir medalius nuo vieno iš karo veteranų krūtinės. Turint omeny, kad II pasaulinis karas tenai tapęs vos ne kažkokia religija, toks milicijos aktas atrodytų, lyg šventvagystė. Tačiau panašu, kad jiems jau nusispjaut. Lietuvoje, kur draudžiama sovietinė atributika, niekas veteranams nesutrukdė surengti ištisą eiseną, bet ta pati Rusijos propagandos mašina pasistengė patriūbinti apie kažkokias ten kažkieno pažeidžiamas teises ir lietuviškus fašistus. Žinoma, Lietuvoje pagal juos – ištisinis teroras prieš rusakalbius, o pačioje Maskvoje senutes atvirai mušantys ir tampantys milicininkai – tai tik kažkokia iš Vakarų finansuojama antivalstybinė opozicionierių veikla. Iš tokių kardinalių vertinimo žirklių galima daryti tik vieną išvadą: tenykštė propaganda jau grįžo į lygį, artimesnį sovietiniam, nei pliuralistiniam. Ieškant išorės priešų, galima skleisti bet kokius kliedesius. Ir taip pat galima daryti bet ką pas save, nesibijant, kad visuomenė kaip nors sureaguos.

Vasarą Rusiją nusiaubę gaisrai parodė fantasmagoriją, kokią pasaulis seniai bematė: savanoriai važiuoja į miškus gesinti gaisrų, tačiau vietinė valdžia jiems tik kaišo pagalius į ratus, jau nekalbant apie tai, kad net nepabando aprūpinti paprasčiausiais kastuvais. Gaisrams priartėjus prie kažkokio kaimo, šio gyventojai ėmė prašyti pagalbos internetu, tikėdamiesi rasti savanorių. Rezultatas – skelbimo autoriams valdžia ima grąsinti už kažkokį ekstremizmą. Vietinė gaisrininkų technika per gaisrus stovėjo garažuose, kur sėdėjo ir patys gaisrininkai – jiems tiesiog buvo neleidžiama išvažiuoti. Tuo tarpu Rusija prašinėjo pagalbos iš užsienio šalių. O Vladimiras Putinas tuo tarpu dar ir susisuko sau reklaminį klipą apie tai, kaip jis gaisrus gesina iš lėktuvo. Tuo tarpu dabar intenete jau plinta filmuota medžiaga, kurioje rodomos krūvos padegėliams surinktų drabužių, pūvančių šiukšlynuose. Šią humanitarinę pagalbą rinko ir Rusija, ir daug kitų šalių. Humanitarinė pagalba daiktais – nereikalinga vietiniams korupcionieriams, o rūpintis jos dalinimu – tiktai papildomas vargas, todėl aišku, kad daiktai keliauja į šiukšlynus. Kur susinaudojo padegėliams skirti pinigai – nelabai kas gali pasakyti, bet akivaizdu, kad jų jau nėra.

Dar ne taip seniai kalbėjom apie tai, kaip Rusija nori pirkti Mistral laivus, o dabar jau ima aiškėti, kad Rusija nori iš užsienio pirkti išvis vos ne visų rūšių ginkluotę. Ginkluotis norisi, o pati gaminti jau neišgali. Kas nors naivus galėtų pasakyti, kad bent jau tiek gerai, tačiau ginkluotės, tegul ir senstelėjusios, Rusija vis dar turi tiek daug, kad be problemų galėtų sudalyvauti III pasauliniame kare. O karas žmonijos istorijoje ne kartą buvo keliamas tiesiog tam, kad būtų galima vidines problemas eksteriorizuoti. Liaudies nepasitenkinimą iš vidaus nukreipti į išorę.

Kai palygini lietuviškas nedemokratijas, korupcijas, intrigas ir skandalus su tuo, kas vyksta Imperijoje – gali tik džiaugtis. Valstybininkai ir Dujotekana? Pedofilų klanai persekioja kedofilus? VSD neduoda Seimui pažymų? Gen. prokuroro sesuo slepia mokesčius? Pociūnas nužudytas ir byla užkišta? Adamkaus ordinai KGB veikėjams? Taigi smulkmenos. Tai tokios smulkmenos, kad mes, palygine save su Rusija, galim jaustis tikrais tyruoliais. Bet visgi Rusija – mūsų kaimynė. Ir ko mums laukti iš tos suirutės, peraugančios į atvirą fašizmą? Tur būt, kad nieko gero. Geriau jau jie gyventų geriau ir grėstų mažesnėmis problemomis…

Generatyvinė interpretatyvinė teorija arba asmenybės polimorfizmas

Iš senų senų rašliavų, seniai uždaryto blogo, rašyto dar 2001-2003… Dedu šį straipsnį uždarą, tik friendams – nes atsirado labai nemalonių kontento kopipyzdintojų, kurie nei linkų atgal nededa. Padarysiu šitą straipsnį viešu kiek vėliau.

Formalus metateorinis požiūris į subjektyvią interpretaciją

  1. Prielaida apie subjektyvumą: Jei mes ir suvokiame aplinką, mes neturime tikslių kriterijų, kurie leistų nustatyti mūsų suvokimo teisingumą (atitiktį realybei). Dar daugiau: mes neturime net ir aiškių priemonių, kurios vienareikšmiškai leistų atskirti mūsų interpretacijas ar vaizduotės žaismą nuo realybės. Kitaip tariant, visas mūsų suvokimas yra akivaizdžiai subjektyvus.
  2. Prielaida apie realybę: Nepaisant akivaizdaus subjektyvumo, visa mūsų patirtis verčia manyti, kad mes visgi gyvename realiame, o ne savo sugalvotame pasaulyje, taigi, galime drąsiai teigti, kad mes matome realybę, tik ją savaip interpretuojame.
  3. Prielaida apie analizės ribų galimybes: Remiantis 1-ąja prielaida, galima tarti, kad žmogaus asmenybę verta nagrinėti pirmiausiai iš informacinės puses, t.y., pagal jo informacinius duomenų apsikeitimus tarp jo ir likusio pasaulio, nes apie „realią“ realybę mes galime turėti tik dalinį ir nepatikimą suvokimą, iškraipytą ir pakeistą mūsų pačių interpretacijos priemonių.
  4. Teiginys apie informaciškumą: Mūsų sąmonė, mūsų asmenybė – tai tam tikra informacinė sistema, galinti gauti informaciją iš aplinkos ir ją interpretuoti, savaip apdirbti, apmąstyti. Tokia informacinę sistemą galime pavadinti Interpretatoriumi ir nagrinėti panašiai, kaip Tiuringo mašiną, interpretuojančią komandų ir duomenų sekas, kur komandų sekos bei duomenys – tai informacija ir pranešimai, gaunami iš aplinkos ir kitų interpretatorių.
  5. Prielaida apie nuolatinį vystymąsi: Labai akivaizdu, kad žmogus, kaip interpretatorius, nėra baigtinis (tai išplaukia ir iš metateorijos pagrindų bei to, kad natūrali mūsų kalba gali būti panaudojama kaip metakalba, ir iš mūsų praktinės patirties). Kitaip tariant, žmogaus asmenybė, jo suvokimas, jo požiūris, jo interpretacinės galimybės laikui einant, keičiasi. Akivaizdu, kad tokį žmogaus asmenybės keitimąsi gali sąlygoti aplinkos įvykiai ir žinios, kitaip tariant, žmogaus gauta informacija.
  6. Teiginys apie generaciją: Galime daryti prielaidą, kad ankstesnėje prielaidoje aprašytas asmenybės – Interpretatoriaus keitimasis yra natūralus, įprastas reiškinys, kurio dėka Interpretatorius prisitaiko prie aplinkos, sugeba priimti naujus, jam neįprastus reiškinius ir informaciją. Tokį Interpretatoriaus keitimąsi galime pavadinti generacija. Šis teiginys tiesiogiai prieštarauja klasikiniam biheviorizmui, nagrinėjančiam asmenybę, kaip tiesioginių refleksų rinkinį, negalintį vykdyti interpretacijos.
  7. Prielaida apie post-interpretaciją: Vėlgi akivaizdu, kad jei mūsų gauta informacija nebūtinai keičia mus tiesiogiai (t.y., prieš tai pereina interpretacijos filtrą), ji, tokiu atveju, gali keisti mus jau po to, kai bus atitinkamai interpretuota. Tai tiesiogiai išplaukia iš 1-osios prielaidos. Gyvenimiškai galime tai pavadinti sugebėjimu pakeisti savo požiūrį po įvykių ar informacijos analizės.
  8. Prielaida apie interpretacijos generaciją: Galime teigti, kad jeigu aplinkos poveikis (informacija) yra suvokiama subjektyviai, interpretuojama, tai reiškia, kad ir generacija vyksta netiesiogiai, o tik kaip interpretuotos realybės pasekmė. Kitaip tariant, generacijos mechanizmas irgi yra daugiau ar mažiau interpretatyvus.
  9. Teiginys apie interpretatoriaus savigeneraciją: Remiantis 5-ąja prielaida, 7-ąja prielaida ir, ypač, 8-ąja prielaida, galime teigti, kad aplinkos įtaka, o tiksliau, iš aplinkos gauta informacija, nėra vienintelis mūsų asmenybę (interpretuojančiąją sąmonę) tiesiogiai keičiantis veiksnys. Akivaizdu, kad turi būti ir antrasis veiksnys – mūsų sąmonės interpretatyvinės priemonės, kurios pačios (gal but, dėl netiesioginio iš išorės gautos informacijos poveikio) gali keisti mūsų asmenybę. Trumpai tariant, ne tik mūsų mintys atsiranda dėl realybės poveikio mums (interpretacijos), bet ir mūsų mintys keičia mūsų asmenybę taip, kad realybė po atitinkamų pokyčių mums kelia jau kitokias mintis. Kitaip tariant, interpretatoriaus generacija – ne tik aplinkos poveikis, bet ir paties interpretatoriaus salygotas reiškinys.
  10. Prielaida apie generacijos savigeneraciją: Galime daryti dar vieną, galutinę, prielaidą, kad jei jau generacija vyksta, naudojant interpretatyvines priemones, tai, jei generacijos metu keichiasi interpretatorius, vadinasi, remiantis 8-ąja prielaida, galutiniame rezultate, pasikeičia ir pats generacijos mechanizmas. Tokį procesą galime pavadinti generacijos generacija. O interpretacija, kurios metu generuojamas interpretatorius, galime pavadinti generatyvine interpretacija.
  11. Teiginys apie kardinalų polimorfizmą: Mes ne tik nesame statiški, mes ne tik interpretuojame pasaulį, bet ir keičiame savo pačių naudojamus interpretacijos būdus, net nesąmoningai kurdami naujus – tai yra natūrali mūsų ypatybė. Mūsų interpretacijos būdams pasikeitus, mes aplinką imame suvokti šiek tiek ar netgi kardinaliai kitaip.

Generatyvinės interpretacijos analizės apribojimai

Kaip galime pastebėti, iš aukščiau išdėstytų dalykų išplaukia dar kelios įdomios prielaidos, pvz., prielaidos apie reikšmių, ženklų ir netgi prasmių polimorfizmą, prielaidos apie daugybines subjektyvias realybes, bet kartu ir apribojimas dėl tos pačios interpretatyvinės-generatyvinės sistemos analizės. Kaip sakant, analizuoti turim ką, tačiau galimybių išanalizuoti pilnai – nėra.

Dar įdomiau tai, kad iš loginės pusės iškyla ta pati kunda-lakunda problematika, kuri taip ir lieka neišsprendžiama: ar negali būti taip, kad individai „susikalba“, kartu turėdami visiškai skirtingas ir nesuderinamas prasmių ir reikšmių sistemas? Net jei tai atrodytų sunkiai įmanoma, paneigiantį sprendimą vargu ar galime taip paprastai atrasti.

Matematinė savigeneracijos pusė

Prieš kelioliką metų tokia įdomi hakerių grupė iš Ukrainos, leidusi ziną „Infected Voice“ (tarp kitko, visa ta grupė, jei mano atkapstyta info nemelavo – Kijevo universiteto matematikos fakulteto dėstytojų grietinėlė, ištisai mokslų daktarai ir pan.) gan solidžiai kibo į šitą patį reikalą iš matematinės pusės. Idėja buvo paprasta, kaip dvi kapeikos, jei neskaitysim to, kad atrodanti beveik neįmanomai: sukurti polimorfinį virusą, kuris pilnai, 100 procentų generuotų save, vykdydamas savo paties modifikacijas, įskaitant ir generatoriaus generavimą. Kitaip tariant, įgyvendinti neribotą interpretatorių steką viename interpretaciniame mechanizme. Tai reikštų vieną fundamentalų dalyką: jokia antivirusinė programa iš principo negalėtų identifikuoti tokio tipo viruso tiesiogiai.

Galutinis sprendimas, po kurio grupė uždarė savo veiklą (beje, taip ir nepaskelbusi galutinio viruso kodo, o tiktai pirminius fragmentus), buvo specialus Forth interpretatorius: pastarasis tebuvo minimalistinė Tiuringo mašina, leidžianti pilnai save modifikuoti savo pačios interpretuojamam kodui. Vienas iš įdomumų šiuo atveju – paradoksalus: pats viruso kūrėjas, nustatęs pirminę programą, visvien negali pilnai dekonstruoti mutavusio viruso ir išanalizuoti (paneigti ar patvirtinti) jo teisingumo, nors ir galėdamas stebėti to paties viruso veiklą.

Matematinis klausimas čia toks: ar galime nustatyti tokios savigeneracinės sistemos ribas ir įrodyti, kad jinai nėra baigtinė mažesniame diapazone, nei pati Tiuringo mašina, ant kurios ji dirba? Ko gero vėl atsiremiam į tas pačias su metateorija susijusias teoremas, kurios verčia galvoti, kad ne, t.y., daryti išvadą, analogišką tai, kurią padarome, analizuodami gyvąjį interpretatorių.

Semiotika – baziniai dalykai ir kai kurie asmeniniai pastebėjimai

Paradoksali figūraNegalvokit, kad semiotika yra paprasta. Taip, ji paprasta, kaip būtis. Todėl apie ją kalbėti labai keblu. Todėl ji nėra paprasta. Juk aš ne veltui pradėjau ne apie banalokas, nors kartais ir labai įdomias tekstų ar ženklinių sistemų interpretacijas ar dar kažką, o apie matematines ir filosofines semiotikos esmes. Uždavinėjau metateorijos klausimus, kurie atrodo neišsprendžiamais, o neretai išties ir yra neišsprendžiamais. Rašiau apie tai būtent tam, kad būtų galima pažvelgti iš visai kitos pusės į tokį paprastą nepaprastą dalyką – kalbą.

Aš jau rašiau apie bazines sąvokas. Įsisavinkim dar kartą: prasmė, reikšmė ir ženklas. Prasmė – tai abstraktas, egzistuojantis mūsų galvose. Reikšmės – tai realybės (nebūtinai realios, gali būti ir menamoji) atspindys,, kurį susiejame su prasmėmis. Ženklas – tai tas dalykas, kuris leidžia manipuliuoti reikšmių ekvivalentais pagal tam tikras prasmines taisykles. Iš duotojo išplaukia pvz., tokios išvados: ženklais mes galime aprašyti tam tikrą realybės ekvivalentą, kuris susiejimo su reikšmėmis dėka gali tam tikromis (ribotomis) sąlygomis atstoti realybę. Kaip pvz., ženklų seka „Lietuvos krepšininkai nugalėjo Ispanus“ gali tapti tam tikru realybėje pažiūrėtų rungtynių ekvivalentu.

Semiotika kelia dar kelias idėjas: pvz., kad kalba negali būti analizuojama savo pačios priemonėmis, o tam reikalinga metakalba arba jos ekvivalentas. Tai reiškia, kad sąvokos nėra literatūrinis-filologinis „blablabla“, o kategoriškos ir griežtos. Jei žmogus neskiria reikšmės nuo prasmės, apie semiotiką jis kalbėti negali lygiai taip pat, kaip ir žmogus, neskiriantis pliuso nuo lygygbės negali kalbėti apie aritmetiką. Dar gilesnė semiotikos idėja yra ta, kad tekstuose gali egzistuoti (ir neretai egzistuoja) tam tikros giluminės struktūros, atsekamos per tam tikrus paternus (izotopijas – prasmių ar reikšmių pasikartojimus).

Galime tarti, kad kalba yra absoliučiai neatskiriama mūsų mastymo ir pasaulio suvokimo dalis. Net jei mes nemokėtume kalbėti, mes pasaulį suvoktume, panaudodami tam tikrus šabloninius apibendrinimus (prasmes) ir susietume jas su realiu pasauliu per tam tikrus, tegul ir smegenyse tesančius identifikatorius (ženklus). Kitaip tariant, mastymas be kalbos – neįmanomas. Gal būt, teisinga ir atvirkštinė prielaida: bet kuri pilnavertė (prasmes, reikšmes ir ženklus naudojanti) kalba savaime suponuoja mastymą. Iš to, beje, kilęs ir Tiuringo dirbtinio intelekto testas: kompiuterio sugebėjimas bendrauti su žmogumi taip, lyg jis pats būtų žmogus – tai vienintelė formali priemonė, leidžianti įvertinti, ar kažkoks intelektas yra, ar ne. Geresnio testo kol kas niekas nesugalvojo.

Galime tarti ir kitaip: visa semiotika yra paremta elementaria prielaida, kad žmonės tėra tam tikri kalbos interpretatoriai, susiję tarpusavyje tam tikra bendra ženklų sistema, leidžiančia komunikuoti bei gyvenantys tam tikroje bent dalinai sutampančioje reikšminėje terpėje. Ir, matomai, turintys tam tikrą nedidelį įgimtą bazinių prasmių ir gramatinių taisyklių rinkinį, pakankamą naujų prasmių, ženklų ir gramatikų generacijai, įskaitant ir metaprasmes, metaženklus, metagramatikas. Negana to, tie patys žmonės interpretuoja ir generuoja ir patys save, panaudodami tos pačios metakalbos priemones. Vienas iš klausimų, kuriuos galime užduoti: o gal žmonės iš skirtingų kultūrų negali susikalbėti tiesiog dėl skirtingų kalbų, net jei ženklai yra vienodi – prasmės ir reikšmės skiriasi?

Nors struktūralizmas ir semiotika vystėsi (ir neretai pateikiama), kaip revoliucinga filologijos pakraipa, išties kardinalus pokytis ir teorinė bazė, kuria remiantis suformuluojamos esminės semiotikos idėjos, atėjo iš matematikos, t.y., fundamentalus semiotikos pagrindas yra ne filologinis, o išimtinai matematinis, savo gilumine esme (metateorija visame gražume) artimesnis fundamentalioms programavimo sritims (kompiliatorių, interpretatorių, AI sistemų ir pan. kūrimas), nei įprastinei filologijai. Gal būt todėl kiek juokingai atrodo, kai kažkoks ten VU semiotikos institutas, ar kaip ten jis vadinasi, priima į semiotikos magistro studijas tiktai turinčius filologinį išsilavinimą. Nežinau, gal juos ten ir moko matematikos. Bet kažkodėl abejoju. Jei kas žinote detalių – apšvieskit, įdomu būtų sužinoti 🙂

Kita vertus, semiotika yra ir paprasta: tai būdinga metateorijoms. Gana nedidelis taisyklių rinkinys leidžia atlikti ne tik pakankamai išsamias analizes, bet ir vykdyti generaciją (ką savo laiku ryškiausiai pademonstravo Umberto Eco). Kaip jau matėme, pakanka vos kelių komandų, norint suformuluoti visą matematinį aparatą, nesunkiai žmones apgaunančius dirbtinius intelektus, o taip pat – ir tokias dirbtines realybes, kaip pvz., Quake ar Starcraft, galų gale, berods ir patsai Greimas juk ne veltui kalbėjo apie naratyvines programas 🙂