Tag Archives: alkoholis

Nevairuokite išgėrę

Šitą istoriją man neseniai papasakojo vienas draugas, kuris kadaise gerdavo, o dabar – kaip tai nelabai. Anusyk jis turėjo kažkokią didelę Renault mašiną, su kuria važinėdavosi (modelio jau net neatmenu), bet paskui kaip tai kažkas jo mašinai atsitiko, sugedo jinai smarkiai, o ir šiaip ten kažkas pasidarė, tai mašina važinėti jis ir nustojo. Juoba pasakė, kad pinigų ėmė trūkti. Na, vat taip kažkaip ir nustojo vairuoti ir važinėti. Ėmė važinėti dviračiu.

Išsyk nudžiuginsiu – kadangi anasai pasakojo, tai reiškia, kaip suprantate, liko jisai gyvas… Bet pasimokė.

Taigi, neseniai papasakojo jisai, kaip ten buvo išties.

Žodžiu, vieną kartą jis Druskininkuose kažką šventė. Šventė smarkiai, netgi labai. Ir kai jau visai jam pasidarė linksma, žmona jam atrašė velnių, kad prisigėręs ir pasakė, kad eitų kur nors velniop. Tasai susinervino, pasakė, kad nu jau tiek to, jei jau taip, ir nuėjo prie mašinos pamiegot ir vienas pabūt, nes ant žmonos supyko. Na, žinote, kaip būna.

Buvo vakaras…

Pasėdėjęs kažkiek laiko mašinoje ir pasnaudęs, anas atsibudo ir nusprendė, kad nieko čia mašinoje įdomaus, sėdėt nuobodu, gerti nėra ką, tad gal geriau važiuoti kur nors į mišką.

Pavažiavo kažkiek į mišką, vėl pasnaudė, atsibudo – kokia 5 ryto, jau gal ir švist pradeda po truputį, gal ir ką – nuobodu, norisi kažkur važiuot. Nu ir nutarė važiuot į Vilnių.

Kelias iš Druskininkų į Vilnių ilgas ir nuobodus, bet kai toks ankstyvas rytas, beveik naktis dar – tai ir visiškai tuščias. Norėjosi į Vilnių parvažiuoti kuo greičiau. Gazas, dar gazas, dar daugiau gazo – visai jau gazas dugnas, mašina skrenda ir atrodo, kad pakils nuo žemės, nes taip greitai šita renuškė dar nevažiavo niekad…

Kažkas atsitiko ir staiga renuškė vertėsi. Neaišku net nuo ko – tiesiog važiuodama ėmė vartytis ir skristi oru, taip besivartaliodama. Paskui nukrito kažkur pakelėje.

Anas vėl užmigo, nes pasijuto pavargęs, o gal ir šiaip prisitvojęs.

Kai visai jau šviesu pasidarė, atvažiavo policija – kažkas iškvietė matyt, pamatęs pakelėje gulinčią sudaužytą mašiną. Pareigūnai, priėję prie mašinos, išgirdo knarkimą – vairuotojo vietoje gulėjo anasai draugas ir miegojo. Pažadintas, nesuprato, kas dedasi, bet paaiškėjo besąs visai sveikas.

Pareigūnai paprašė jo papūsti, tai anas pripūtė 3,28 promilės… Buvo praėjęs jau koks trečdalis paros nuo paskutinio alkoholio gurkšnio.

Mašina liko nepataisoma, sudaužyta taip, kad išvis nepanaši į mašiną. Tiesiog metalo laužas, geležų gniužulas. Baudos irgi buvo didelės – tiek, kad pinigų pritrūko. Teises prarado irgi ilgam. Žodžiu, maža nebuvo.

Renault mašinos kokybiškos, geros, kartais apsaugo netgi nuo tokių avarijų. Bet visgi neapsaugo nuo girtumo.

Praėjo jau daug metų, teisės tam draugui jau vėl seniai galioja, bet mašinos jisai nebevairuoja. Nenori. Važinėja dviračiu. Ir su alkoholiu elgiasi atsargiau.

Ar smagu auginti alkoholizmą, Sauliau, Ramūnai ir Aurelijau?

Įsivaizduokite, kad turite bandą avių, į kurią įsimaišę yra ir vilkų. Avys avimis – gal jos ir ne itin protingos, bet nu visvien avys, o štai vilkai – tai jau blogis, su kuriuo reikia kovoti. Ir dabar įsivaizduokite, kad jūs imatės vilkų mažinimo programos, kad vilkų būtų mažiau, o avių – daugiau.

Kai avių bandoje vilkų daugėja, tai būna labai aiškus požymis, kas išties vyksta.

Natūralu, kad savo veiksmų rezultatus įvertinsite pagal tai, kiek tų avių liko ir kiek vilkų. Tiesą sakant, tokioje vilkų skaičiaus mažinimo programoje tereikia žinoti vieną skaičių – kiek yra vilkų. Jei vilkų daugėja – reiškia, kad jie ėda avis sparčiau. Jei vilkų mažėja – reiškia, kad jie avių ėda mažiau.

Avių skaičius gali mažėti, nes gal jas vilkai ėda, avių skaičius gali ir didėti, nes gal tiesiog jas didesniais kiekiais veisiame. Tačiau jei mažėja vilkų, tai reiškia, kad jie išpjaus mažiau avių. O jei vilkų daugėja, tai reiškia, kad jie avių išpjauna daugiau. Kitaip tariant, pakanka vieno rodiklio – vilkų skaičiaus. Arba vilkų procentinės dalies, jeigu norite kaip nors sudėtingiau matuoti.

Dabar imkim ir pasižiūrėkim į tai, ką reiškia Ramūno Karbauskio ir Aurelijaus Verygos alkoholio mažinimo programos skaičiai. Per pirmus 7 šių metų mėnesius alaus parduota 14,5% mažiau, o stipriųjų gėrimų – 8.5% daugiau.

Continue reading

Valstybinis alkoholio monopolis: priežastys ir pasekmės

Ponai ir ponios, aš čia neminėsiu nei Konstitucijos, kurios 46 straipsnis draudžia monopolius, nei laisvos prekybos sutarčių, ar sutarčių dėl stojimo į Europos Sąjungą, kuriomis irgi draudžiami prekybos ribojimai. Tie dalykai yra atskiras reikalas.

Alkoholizmas yra klaikus dalykas. Ir dar baisiau yra tai, kad kai žmonės girti, tai jie net nesupranta, kaip blogai su jais. Kita vertus, būna ir tokių, kurie blaivi pridaro tiek blogio, kad geriau jau jie gertų.

Alkoholizmas yra klaikus dalykas. Ir dar baisiau yra tai, kad kai žmonės girti, tai jie net nesupranta, kaip blogai su jais. Kita vertus, būna ir tokių, kurie blaivi pridaro tiek blogio, kad geriau jau jie gertų.

Atskiras reikalas yra ir tai, kiek Lietuvoje išplitęs alkoholizmas – kai kartą paskelbiau tokį alkoholizmo testą, tai daugelis pasipiktino, kad taip negali būti, kad jie jau alchašai (panašu, kad kai kurie, savęs nelaikantys alkoholikais, sau diagnozavo netgi trečią stadiją). Blogai visa tai, bet aš apie tai čia nekalbėsiu.

Aš net nekalbėsiu apie tai, kad valstybiniai monopoliai nėra alkoholizmo problemų sprendimas. Esminės priemonės yra daug paprastesnės ir veiksmingesnės, bet ne vienadienės – tai ir alkoholio reklamos draudimas, ir banalus alkoholio prekybos atskyrimas nuo visų kitų prekybos rūšių, ir žymiai griežtesnė atsakomybė už alkoholio pardavimą nepilnamečiams (o ne dar didesnis kontrolės galimybių mažinimas, atsirandantis per amžiaus ribojimų didinimus). Tokios priemonės išties veikia. Skirtingai nuo tiesioginių draudimų, kurie sukuria milžiniškus pogrindinius verslus.

Beje, aš netgi neminėsiu to, kad paskutinį dešimtmetį Lietuvoje alkoholio pardavimai vis krenta, o 2016 buvo užfiksuotos patys žemiausi pardavimai per paskutinius 10 metų. Per tuos 10 metų sipirtuotų vynelių pardavimai sumažėjo 50%, o stipriųjų gėrimų – 38%.

Aš tiesiog jums papasakosiu vieną niuansėlį, susijusį su valstybiniu alkoholio monopoliu, apie kurį Ramūno Karbauskio partija kažkodėl nekalba. Apie niuansėlį, kuriame gal būt slypi kažkokios priežastys ir kažkokios pasekmės.

Continue reading

Iranas: ekonominė stagnacija

Pasitaikė neseniai pabendrauti su Irano verslo magnatais. Papasakojo truputį smagumų, kuriais norėčiau su jumis irgi pasidalinti. Nes yra į ką pasižiūrėti, kai kalbi ir apie tai, kas Lietuvoje gerai, ir apie tai, kas Lietuvoje blogai. Ir išvis, jei nėra palyginamumo, tai juk sunku ir susiprasti, ar ne? Taigi, prašom jums pabirų apie tai, kaip suveikia valdiškas ekonomikos reguliavimas vienoje iš didžiausias pasaulyje pajamas turinčių valstybių – Irane.

Ne, čia ne senovinė nuotrauka iš Peugeot gamyklos, čia kažkoks Irano fabrikas, kuris šitas mašinas gamina dar ir dabar. Beje, dar ir eksportuoja į visokias trečiojo pasaulio šalis, įskaitant ir Rusiją. Vienos naujos mašinos kaina - vos keli tūkstančiai dolerių. Kokybė - geresnė, negu LADA, t.y., dažniausiai nauja mašina važiuoja be kapitalinio remonto.

Ne, čia ne senovinė nuotrauka iš Peugeot gamyklos, čia kažkoks Irano fabrikas, kuris šitas mašinas gamina dar ir dabar. Beje, dar ir eksportuoja į visokias trečiojo pasaulio šalis, įskaitant ir Rusiją. Vienos naujos mašinos kaina – vos keli tūkstančiai dolerių. Kokybė – geresnė, negu LADA, t.y., dažniausiai nauja mašina važiuoja be kapitalinio remonto.

Pradėkim nuo to, kad alkoholį Irane paties Irano piliečiams vartoti draudžiama. Ir už alkoholio vartojimą baudžiama, netgi kalėjimu (panašiai, kaip nekurios naujai kylančios partijos norėtų ir Lietuvoje padaryti). Nepaisant to, alkoholizmas yra išplitęs totaliai, geria kas netingi, kiekvienuose namuose ir kasdien. Nelegalaus alkoholio rinka yra juodoji ir tikrai milžiniška. Bet kadangi rinka juodoji, tai legaliai iš jos įsigyti alkoholio kokie nors viešbučiai ar užsieniečiams skirti barai negali (legalaus alkoholio tiesiog nėra), todėl turi importuoti alkoholį iš Vakarų šalių.

Continue reading

Apsilankymas Volfas Engelman (Ragutyje)

Štai jau praėjo kelios savaitės gal jau daugiau, kaip mėnuo keli mėnesiai nuo to, kai apsilankėm keliese tokioje garsioje Kauno alaus darykloje – Volfas Engelman, kuri dar neseniai buvo visiems žinoma, kaip Ragutis. Per tą laiką, kuris praėjo, šis bei tas susigulėjo galvoje, šis bei tas kažkaip persimąstė, o naują postūmį parašymui sukėlė jau net ne alus, o limonadas „Limpa“, bet kažkodėl vis kažkas galvoj nepersisukinėjo, todėl kaip ir parašytas straipsnis kabojo ir kabojo, kol štai dabar vat visvien jums jį duodu. Aišku, turėkite omeny, kad parašiau jį visgi dar prieš belenkiek laiko, o paskui jau tris kartus pertaisinėjau, nes vis kitos mintys lindo – tiesiog taip jau būna, kad kartais straipsniai man kabo* ir kažko vis jaučiu kažkokį stabdį, trukdantį publikuoti**. Štai ponas Grumlinas jau rašė, ponas Vidmantas irgi rašė, o aš vat vis ir neprisiruošiu, nors vis prisimenu ir įspūdžiais pasidalinti noriu.

Nežinau, ar ten pat, kur lankiausi, tasai limonadas ir verdamas (kiek atsimenu, lyg ir ten), ar kur kitur, tačiau vakar jo nusipirkau, perskaitęs jo sudėtį – jokių saldiklių, o tik cukrus. Mano vaikystės laikais toksai limonadas ir vadinosi tiesiog limonadu, buvo absoliučiai tokio pat skonio, tad kažkokią nostalgiją sukėlė. O aš kadangi nesu didelis alkoholio mėgėjas, o greičiau konkretus oponentas, tai matyt taip keistai ir gaunasi visas reikalas***, kad limonadas man su Ragučiu asocijuojasi labiau, nei alus. Nors šiaip, žinoma, čia kiekvieno žmogaus pasirinkimas.

Žodžiu, net nežinau, kaip čia taip, bet ponas Nerius iš Commonsense.lt, ponas Grumlinas iš Grumlino palėpės bei ponas Vidmantas iš Nulis.lt atlėkėm į Ragutį, kur buvo viena iš malonesnių ekskursijų, kokių esu gyvenime patyręs. Maloni ne tik todėl, kad šiaip įdomi, o ir dėl to, kad žmonės išties nuostabūs, neslepiantys, pasakojantys viską tiesiai ir be gudravimų. Aš jau ne sykį esu kartojęs, kad verslo sėkmė – tai sąžiningumas ir tiesumas, kaip sakant, tasai patsai „no bullshitting“ principas. Ir iš Volfas Engelman (Ragučio) vadovybės tai jaučiasi. Ir net nežinau, kaip čia gražiau tai suformuluoti.

Gal pasakysiu paprastai: įmonė, kuri ieško savo istorijos, daro vos ne archeologinius tyrimus, perka savo muziejui šimtmečio senumo relikvijas, bando atrasti tikrą, o ne marketinginį tęstinumą sau patiems, o paskui tas atrastas tradicijas jau realiai perkelti į produktus – tai yra puiku. Įmonė turi viziją ir vertybes, tad man čia net visai nesvarbu, kiek jų vizija su vertybėmis yra apibrėžtos – jie visą tai sąmoningai augina ir po truputį verčia tikrove – ir rinkoje, ir savo pačių galvose. Ir Ragučio muziejinis kampelis – tai tiesiog to suvokimo atspindys. Įsivaizduokit, jie savo mažą muziejuką yra apiforminę, kad pamatęs, pasijunti, lyg atėjęs į kokią tikrą koplyčią su šventu alaus altoriumi!

Ir lygiai toks pat suvokimo atspindys – tai pačios ekskursijos. Netgi kai į ekskursijas pakviečiami tokie žvėriški baisūs blogeriai, kaip aš (o aš – tikrai baisiausias, čia aiškint nereikia). Aš galiu užtikrinti, kad tokia įmonė plėsis, nes galvoja ne apie pakazūchas, o apie realų savo pačių požiūrį į darbą. Juk tai paprasta: kai nori dirbti gerai, tai ir gaunasi gerai.

Čia gal kitas dalykas man įdomus: kai kurios įmonės deda ant etikečių kažkokius priešistorinius įkūrimo metus, pasakoja apie visokias istorijas, tačiau uždaro savo alaus bravorus, kuriuose ir virė tą tikrą tradiciją. Kitos gamyklos kažkaip priešingai – bando tikrovėje atkurti savo seną istoriją. Ir žinot, kadangi manau, kad visgi iracionalūs dalykai nulemia mūsų pasiekimus, būdami pirmine priežastimi tam, ką išvis darome, galiu spėti, kad Ragučiui (dabar – vėl Volfui Engelman) seksis. Net nepaisant to, kad Tarpukariu jie priklausė kokiam tai alaus karteliui: dabar tai yra bene vienintelis alaus bravoras Lietuvoje (bent jau iš stambesnių), kuris rašo ant etikečių alaus išpilstymo datą.

Taigi, kad jau gražiausių nuotraukų gal ir neliko, tai čia jums kas liko, gražiai pateikiu (paspaudę ant nuotraukos, rasite trumpą aprašymą, kas ten tokio, o kai tai, kas yra kai kuriose iš nuotraukų – visgi pakankamai įdomu):

Galų gale, kad jau apie alų, tai štai jums paprastas receptas (nes alus geriausiai tinka maistui, kai alkoholio jame nelieka), kuris, pažadu, bus toksai skanus, kad pirštus laižysitės, netikėdami, kad taip skaniai ir paprastai kažką įmanoma padaryti namie (čia kiekius paskaičiavau, kaip normaliems žmonėms, o ne kaip man, taip kad tokiais kiekiais ir imkit):

  • Pusė kilogramo kiaulienos kumpio, galima ir riebesnio kokio, o jei su plonu lašiako sluoksneliu – išvis idealu
  • Koks kilogramas bulvių
  • Menkas trupučiukas taukų (mėsai apkepti)
  • Butelis alaus (geriau šviesaus, su mažiau apynių)
  • Druskos (rekomenduoju jūros druską iš dėžutės, kur su laiveliu – tokia daug skanesnė)
  • Saujos spanguolių (tinka ir džiovintos)
  • Pusės galvutės česnako
  • Juodųjų ir kvapiųjų pipirų

Idealiai patogu, jei turite tokią gilią keptuvę, kuri gilumu primena puodą, bet galima apsieiti ir be to – svarbu tik, kad puodas būtų tinkamas orkaitėn įdėt, nes paskutinei kepimo stadijai to prireiks.

Žodžiu, imam mėsos gabalą, jo niekaip nepjaustę, grubiai apkepam ant taukų (kas keps ant aliejaus – tas yra supermama šmaikštašiknė), nereikia, kad iškeptų vidus, pakanka tiesiog, kad apskrustų paviršius. Per tą laiką puode užverdam vandenį – jo reikia tiek, kad galėtų pilnai apsemti mėsą. Vandeniui užvirus ir mėsai apskrudus, metam mėsą vandenin. Jei darote viską gilioje keptuvėje – galima tiesiog virdulyje užvirintu vandeniu užpilti. Užpylę, suberiam spanguoles, pasūdom ir verdam maždaug pusantros valandos. Svarbu prižiūrėti, kad vandens netrūktų, bet turėkite omeny – kai baigsit virti, bulvės turi likti kažkur aukščiau paviršiaus ir jos neturi būti pilnai apsemtos.

Kai mėsa jau gerai apvirė, suberiam bulves (jų smulkint nereikia, pakanka kad būtų ~100g gabalais, žodžiu, šiaip tokios bulvikės ir viskas). Ir verdam dar pusę valandos, esant būtinybei, papildom puodą verdančiu vandeniu, bet tik tiek, kad jos neliktų iki galo apsemtos, po to, kai vėliau supilsim alų.

Kai bulvės jau suminkštėja, darom stebuklą: imam atsargiai ir iš lėto į puodą pilti alų iš butelio. Aš jus įspėju: iš lėto ir atsargiai pilti alų, plona lėta srovele. Jei supilsite greitai, tai pamatysit iš puodo kylantį tokį putų srautą, kokio dar gyvenime nematėt. Taip kad turėkit omeny. Tai vat, alaus butelį puodan supilam per kokią minutę-dvi, atsargiai, kad išsiputotų. Ir leidžiame pavirti dar kokias 15 minučių.

Per tą laiką alaus aromatas stebuklingai pasikeičia: pradžioje juntamas alkoholio kvapas dingsta, atsiranda duonos ir apynių kvapas, o paskui jis keistai transformuojasi į aromatą, kurio jūs neužmiršit niekad. Tas aromatas nieko bendra neturi su alumi. Tai salstelėjęs, melasą ir vaikystę primenantis kvapas. Tame kvape jau neatpažinsite alaus ar kokio nors alkoholio, nes alkoholis išgaruoja labai greitai. Ten atpažinsite tiktai saldų kvapą iš nuostabiausių kulinarinių sapnų. Čia pasikartosiu: alkoholio kvapas turi dingti, tai yra sąlyga, tad ne per trumpai su alumi virkit.

Štai tada suberiam smulkiai smulkintus česnakus, maltus pipiriukus ir pašaunam puodą orkaitėn. Orkaitėj puodą laikom be dangčio, geriausiai – jei orkaitė gali kaip grilis kaitint iš viršaus. Kai tik bulvės apskrunda (o tam ir reikia, kad jos nebūtų iki galo apsemtos), traukiame ir valgome.

Aš jums pažadu, kad jūs, paragavę šio paprasto patiekalo, garbinsit mane. Ir dar, aš jums patariu pasikviesti ta proga svečiuosna kokį nors užkietėjusį veganą, kad jis verktų kruvinom ašarom ir palūžtų. Taip jūs išgelbėsit nekaltą dūšią nuo vegetariškos pražūties, nes jis ims valgyti mėsą.

Tai tiek šiandien jums apie alų. Girdėjote mano žodį ir tebūnie pagarbintas alaus ir giros dievas Ragutis.

———-

* Tokių kabančių straipsnių jau gal kokia dešimtis, o gal ir dar daugiau kabo, apie įvairias temas, tačiau kažkoks pas mane įsijungęs stabdys trukdo. Kai kurie straipsniai taip kabo jau apie metus.

** Tą stabdį parašyt kažkaip dar palaikė smulkios, bet užknisančios nesėkmės su nuotraukomis: pirma paaiškėjo, kad pasiėmiau visiškai perpildytą kortelę, iš kurios tiesiog neturėjau, ką ištrint, paskui paaiškėjo, kad silpnapročiai iš Elektromarkt (kur užsukau, tikėdamasis nusipirkti kortelę), man aiškina, kad mano fotikas yra tipo pasenęs ir jie kortelių neturi.  Apytikslė vadybybininko citata: „tokių kortelių jau daug metų niekas negamina, jokie fotoaparatai seniai tokių neturi“. Ir tas asilas sako tai su nuolaidžia šypsena. Aš čia galiu pasakyti tokiam asilui, kad jis todėl ir dirba šūdvadybininkiu prekybcentryje, per ketvirtį metų neuždirbdamas tiek, kiek tas mano pasenęs fotikas kainuoja, nes jis neišmano apie tai, kuo prekiauja ir dar naglai bando krušti protą, kai parduotuvė kažko neturi. Taip ir reikia asilams. Bet aš čia nukrypau nuo temos, nes bent dalinai bėdą išsprendė ponas Vidmantas, pas kurį užsiliko menka atsarginė, bet visvien keliasdešimt kadrų talpinanti kortelė, kurią man paskolino ir aš už tai labai dėkingas. Tai vat, paskui jau, pačiame Ragutyje paaiškėjo, kad dar ir batarkė baigia nusėsti, nes pakrauti pamiršau. O dar paskui, jau grįžus namo, kai kam prireikė vietos ir tas kai kas ėmė ir pratrynė man apie pusę fotkių, kaip esą nereikalingas. Taip kad nuotraukų liko vos truputis.

*** Aišku, kad straipsnis užsakytas, kaip ir visi mano straipsniai, aš iš tokių užsakymų jau tris vilas, penkias jachtas, naftos verslą Kuveite ir dangoraižį Tokijo centre nusipirkau, o be to man dirba pusė Seimo narių ir vienas iš didelių Lietuvos bei Europos bankų. Be melejono pinigų į mane net nesikreipkit.