Tag Archives: ekonomika

Ekonomika, kaip ekosistema

Yra visa krūva biologinių mechanizmų, kurie labai primena tuos, kuriuos taiko verslas. Natūrali atranka, kai laimi stipriausias – akivaizdžiausias iš tokių. Kiek mažiau pastebimas ekologinis mechanizmas – tai paveldėjimas: įmonės per vadovus ir darbuotojus gauna patirtį iš kitų, anksčiau veikusių įmonių. Kai kurios detalės čia primena net genetiką – paveldimi ištisi kompleksai labai specifiškų savybių (konkrečios technologijos, konkretūs procesai, etc.). Panašiai vyksta ir kryžminimasis – ir tarp įmonių, joms apsijungiant bei skaidantis, ir per tokius metodus, kaip geriausių praktikų perėmimas ar technologijų pirkimas. Panašumų su gamta, su įvairiais organizmais – gyvas galas.

Bet yra ir dar pora dėsnių, be kurių nei gamtoje, nei ekonomikoje negali vykti aukščiau pavardinti dalykai. Tie dėsniai yra tokie fundamentalūs, kad mes apie juos dažnai pamirštam. Pirmas dėsnis – tai gimimo ir augimo dėsnis: organizmai gimsta ir auga, įmonės irgi atsiranda ir auga. Antras dėsnis – tai senėjimo ir mirties dėsnis: organizmai sensta, silpnėja ir miršta. Įmonės – irgi.

Šie dėsniai yra kardinaliai svarbūs. Jei nebus gimimo ir augimo – ilgainiui tam tikra gyvūnijos populiacija tiesiog išmirs. Bet jei nebus senėjimo ir mirties, naujos kartos turės atlaikyti stiprią jau subrendusių individų konkurenciją – ir vėlgi, populiacija degraduos, bus negyvybinga, nes "seniai" nesivystys. Tam, kad populiacija vystytųsi, tobulėtų, turi vykti nuolatinė kaita: gimti vis nauji ir nauji nariai, jie augti, tuo tarpu seni, anksčiau stiprūs – senti ir mirti. Tik tada ima veikti ir kiti procesai – paveldėjimas, atranka ir t.t..

Kaip tai veikia ekonomikoje? Turi nuolat rastis vis naujos įmonės, jos turi augti, tuo tarpu senos, jau stiprios – turi silpnėti, užleisti savo vietą naujoms ir galų gale, užsidarinėti. Tai turi veikti kaip privalomas dėsnis – tada atsiranda ir atranka, ir ekonominė populiacija lieka jauna, gyvybinga, konkurencinga. Tada puikiai veikia ir kryžminimaisi, ir paveldėjimai, ir kitos savybės – nelieka uždarumo, stagnacijos, vyksta nuolatinis vystymasis ir tobulėjimas. Problema tik tame, kad įprastomis sąlygomis nekontroliuojamoje ekonomikoje tokie ekologiniai dėsniai veikia silpnai o kartais – ir išvis neveikia.

Gamta savo dėsnių veikimą stiprina – gyvūnai, ypač aukštesnių, sudėtingesnių rūšių, rūpinasi savo jaunikliais, padeda jiems augti, tuo tarpu seni individai neturi jokių šansų išgyventi ilgiau, nei jiems numatyta – mirtis yra neišvengiamybė, absoliutus gyvybės dėsnis, be kurio, atrodytų, net ir pati gyvybė negalėtų egzistuoti.

Deja, ekonomikoje negalime nustatyti maksimalaus leistino amžiaus įmonei. Kai kurios korporacijos sėkmingai gyvuoja kelis šimtmečius, tačiau kiti konkurenciją žudantys monstrai atsiranda vos per porą dešimčių metų. Vienoms firmoms išaugti ir pasiekti klestėjimui pakanka 5-10 metų, kitoms veikloms prireikia pusšimčio metų. Nustatyti vieningo laiko visoms įmonėms, visoms šalims – neįmanoma. Tačiau kiti mechanizmai – įgyvendinami nesunkiai. Visų pirma – tai rūpinimasis mažiukais (juos ir maitinant, ir sukuriant jiems pagerintas sąlygas), ir senėjimas (t.y., sunkesnių sąlygų sukūrimas didelėms, galingoms įmonėms). Pats elementariausias mechanizmas – tai progresiniai mokesčiai bei nuolaidos startuojančiam verslui.

Tokiam dalykui visiškai nesvarbūs menami moraliniai aspektai, apie kokius pilstyt iš tuščio į kiaurą mėgsta frydmaniški laisvos rinkos socialdarvinistai: esmė ne kažkieno baudime, ne kažkokių nenusipelnėlių skatinime, o tiktai nuolatiniame atsinaujinime. Nuopelnai – nesvarbūs. Gamtai visiškai nerūpi, kad sensta unikalaus grožio povas ar išskirtinai ypatingą balsą turinti lakštingala: visi turi mirti, visi turi senti. Tam, kad ateitų naujos kartos. Ir mes matome, kad negailestingas, neteisingas senatvės ir mirties dėsnis veikia: randasi vis naujos rūšys vietoje senųjų. Paprasčiausios žiurkės pasirodo besančios efektyvesnėmis už dinozaurus, žvirbiai pralenkia pterodaktilius, išnyksta "tobulais" buvę kardadančiai tigrai ar milžiniški skorpionai. Rūšys, besilaikančios gyvybės ir mirties principų, vystosi ir tampa sėkmingomis – būtent šie dėsniai joms ir padeda.

Pažvelgę į įvairias ekonomikas, galime pastebėti tą patį: rinkos, kur dominuoja "geradariškos" oligarchinės ar monopolinės kompanijos, valdančios visą ekonomiką, yra pasmerktos žlugimui. Bene tipiškiausi atvejai – daugelis kolonijinių šalių, kur kardinalią įtaką ekonomikai daro vos kelios monstriškų mastų kalnakasybos kompanijos (tokių pavyzdžių bene daugiausiai galime rasti Afrikoje). Tokiose šalyse paprastai nėra progresinių mokesčių, turto mokesčių, jokios paramos smulkiam ar startuojančiam verslui ir pan.. Klestinčiose šalyse viskas atvirkščiai – progresiniai mokesčiai veikia pilna jėga, o pradedančiaisiais verslininkais valstybė neretai rūpinasi lyg brangiais kūdikėliais. Čia ir ima veikti ekologiniai dėsniai: seni oligopoliniai monstrai miršta, tuo tarpu laimi naujos, inovatyvios įmonės. Būtent tokiose šalyse išties veikia konkurencinė kova, atranka, apsikeitimas geriausiomis praktikomis. Ir būtent tokios šalys tampa turtingiausiomis.

Žinoma, išdėsčiau tiktai vieną požiūrį, bet juk pažvelgus į verslo procesus taip, kaip į juos žvelgia biologai, viskas ima atrodyti kitaip, net nedarant jokių ten gilių ekonominių analizių. Tiesiog paprastas dėsnis – gyvybės ir mirties, jaunystės ir senatvės dėsnis, nuolatinė kaita.

Ekonominė dinamika

Neretas šiuolaikinis ekonomistas teigia, kad seni ekonomikos dėsniai neveikia, tuo tarpu nauji – neišaiškinti, tad realiai nieko neįmanoma prognozuoti, viskas panašu į chaosą. Išties, tokiame požiūryje yra labai daug subjektyvios (stebėtojiškos) tiesos, tačiau viskas dar blogiau.

Jei viskas būtų elementariai neprognozuojama, galėtume pasiremti paprasta logika: kadangi pridėtinės vertės gamyba visgi vyksta, tiesiog diversifikuojam investicijas, įmerkiam pinigus į 100 skirtingų atsitiktinių vietų ir gauname pelną – juk bendras išlošimų (pridėtinės vertės gamybos) skaičius yra teigiamas, tiesa? Deja, praktika rodo, kad įmerkus pinigus į 100 atsitiktinių vietų, bus daug daug nuostolių.

Realybė, ko gero, visai kita – dėsniai yra, jie veikia, tačiau dabartinė ekonominė sistema pakankamai kebli, kad prognozuoti vienus ar kitus dalykus būtų neįmanoma būtent dėl sudėtingumo. Pokyčiai, įvyke per paskutinius 200 metų, man labiausiai primena pokyčius fizikoje, įvykusius pereinant nuo hidrostatikos prie hidrodinamikos.

Prisiminkim klasikinę hidrostatiką, kuri teigia, kad kūnas, panardintas į skystį, išstumia tiek skysčio, kiek užima tūrio. Arba kad du susisiekiantys indai visada turės vienodą skysčio lygį. Jei mano kūnas užima, pvz., pusę ketvirtį metro, o vonios talpa – du kubiniai metrai, aš, pasinėręs į pilnutėlę vonią, išstumsiu ketvirtį kubinio metro, o 1,75 kubinio metro vandens liks vonioje. Viskas natūralu, ar ne? Jei į iš vieno susisiekiančio indo imsim semti vandenį ir pilti į kitą susisiekiantį indą, skysčio lygis nepasikeis. O jei sujungsime du indus, kuriuose skysčio lygis skirtingas, jis susivienodins. Irgi natūralu?

Tradiciniai ekonomistai sako, kad jei į rinką ateina naujas žaidėjas, kuris užima kažkiek procentų rinkos, jis išstumia kitus atitinkama dalimi, tačiau bendras produktų pardavimo kiekis nepakinta (į skystį panardintas kūnas išstumia…). Arba, pvz., kad sujungus dvi rinkas, kainos ir pasiūlos jose susivienodina (susisiekiantys indai…).

Bet kas atsitiks, jei aš įšoksiu į vonią, taip, kad atsitiktų didelis "pūkšt"? Iš vonios ištikš tikrai daugiau, nei ketvirtis kubinio metro, o gal ir visas kubas. Aišku, reiks neblogai įsibėgėti. Bet net jei kubas ir neištikš, niekas man nesutrukdys panašiai į vonią įšokti dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar kartą. O paskui dar rankomis išsemt ir ištaškyt vandens likučius. Jei yra du susisiekiantys indai, pvz., vaikas ir stiklinė limonado, niekas nesutrukdys vaikui per šiaudelį tą limonadą išsiurbti, net jei vaikas gulės ant lovos, o stiklinė stovės žemiau – ant grindų.

Žinoma, tai tik elementarūs pavyzdžiai – vienu atveju didelis užsienio investuotojas gali sugriauti lokalią ekonomiką, ją ištaškydamas (pvz., 20 procentų rinkos praradimas visiems esamiems žaidėjams kartais gali reikšti tiesiog bankrotą), kitu atveju – tam tikri kapitalo siurbliai (pvz., kalnakasybos kompanijos ar bankai) gali tiesiog išgręžti silpnesnę valstybėlę (geriausiai tai demonstruoja kai kurios buvusios kolonijos Afrikoje). Žinoma, galimi ir atvirkštiniai procesai 🙂

Tačiau hidrodinamika – tai tik specifinis atvejis. Žymiai įdomiau, kai pabandai identifikuoti pakilimus ir kritimus. Ir čia susiduri su tokiais reiškiniais, kaip interferencija ir mūša. Tarkim, turime dvi didmenines įmones, kurių viena veža į Lietuvą televizorius, o kita – puodus. Atgabenimo laikas pas vieną – 30 dienų. T.y., vos atgabenus ir perdavus mažmenai vieną partiją (pardavimas pas žaidėjus momentinis, be jokių atidėjimų), įmonė užsisako kitą partiją, kuri ateina po 30 dienų. Pas antrą įmonę viskas taip pat, tačiau laikai – 20 dienų. Abi įmonės valdo visą rinką, rinkos finansinis pajėgumas – 1 milijonas per 10 dienų. Kas vyksta?

Jei įmonės pradeda vienu metu, matome, kad po 20 dienų žmonės gauna puodus, jų prisiperka už 2 milijonus, tada praeina 10 dienų, jie už milijoną prisiperka televizorių. Dar po 10 dienų ateina antra puodų partija, puodų firma gauna milijoną. Dar 20 dienų – ir tuo pat metu ateina ir televizorių partija, ir puodų partija. Abi įmonės per 20 dienų padarytus pinigus dalinasi per pusę, vėl gaudamos po milijoną. Ir ciklas vėl kartojasi – puodų įmonė gauna 2 milijonus po 20 dienų, o televizorių įmonė dar po 10 dienų gauna milijoną.

Ką matome? Viena įmonė kaskart gauna po milijoną, o pas kitą – pelnas tai milijonas, tai du, tai milijonas, tai vėl milijonas, tai du. Lyg ir turėdamos skirtingas rinkas, įmonės susisiekia tarpusavy per pirkėjus ir prasideda abiejų įmonių ciklų (bangų) interferencija. Pavyzdys, žinoma, supaprastintas iki negalėjimo, bet būtent tokio tipo procesai pakankamai giliai įtakoja viską – cikliškumai yra ir tiekime (gabenimo laikai), ir žemės ūkyje (derliaus nuėmimas), ir bankininkystėje (paskolų grąžinimas), ir firmų vystyme (veiklos perėjimo į pliusą laikotarpis), ir daugybėje kitų sričių. Verta atkreipti dėmesį į vieną dalyką: mūša būna tuo stipresnė, kuo dviejų bangų ilgiai artimesni vienas kitam. T.y., kuo ciklai artimesni, tuo stipresnius svyravimus jie sukelia interferuodami. Pabandykit paskaičiuoti, kas bus, jei aukščiau minėtų įmonių ciklai skirsis ne trečdaliu, o pvz., dešimtadaliu, t.y, 30 ir 27 dienos? Kažkuriuo monentu viena iš įmonių, veikiančių pagal tokį modelį, gali tiesiog bankrutuoti.

Bendrai ekonomikai, kur veikia šimtai ar tūkstančiai didesnių įmonių, turinčių skirtingus ciklus, tarpusavyje sutapusios kelios bangų viršūnės gali reikšti stambius pakilimus, o kelios sutapusios duobės – didelius kritimus. Tačiau tai irgi niekai, kai prisimeni, kad yra dar ir save stiprinantys procesai, t.y., tie, kurie turi grįžtamąjį ryšį. Žinote, kas būna, kai mikrofonas atsiduria netoli garsiakalbio, prie kurio jis prijungtas? Pasigirsta cypimas. Jis atsiranda labai paparastai: menkutis triukšmelis, pakliuvęs į mikrofoną, nukeliauja į garsiakalbį, šis jį atkartoja, jį vėl pagauna mikrofonas, vėl pasiunčia į garsiakalbį… Dėl to, kad visa sistema yra stiprinanti, greitai tas mažas triukšmelis pavirsta į klaikų cypimą, rėžiantį ausis. Būdinga tai, kad cypimas būna vieno dažnio, to, kuris labiausiai stiprinamas. Tai primena atvejį, kai ekonomikoje, dėl sustiprinimo (o investiciniai mechanizmai – tipinis stiprinimo atvejis) labai išauga tam tikra specifinė sritis, pvz., NT.

Kai pabandom pasigilinti, kas pasikeitė ekonomikoje per tuos porą paskutiniųjų šimtmečių, paaiškėja tik vienas dalykas: laikas tapo lemiančiu faktoriumi. Daugybė įvairių efektų yra laiko įtakojami tiek giliai, kad būtent šis faktorius tampa lemiančiu – tuo, dėl kurio tenka užmiršti tradicinius dėsnius. Ko gero, daugiausiai geriausiai pastebimas dalykas – tai tam tikra prekybinė inercija: praeina laiko tarpas, kol rinkos žaidėjai sureaguoja į pasikeitimus. Jei prieš 200 metų tinkamai reakcijai pakakdavo mėnesių, tai dabar kartais lemia minutės ar netgi sekundės (prisiminkim botus, žaidžiančius vertybinių popierių biržose). Rinkos situacija vis keičiasi, tačiau žaidėjai nespėja sureaguoti laiku. Tai kažkas panašaus, lyg vanduo, esantis susisiekiančiuose induose ar vonioje, taptų spūdus, lyg dujos.

Grįžkim prie hidrodinamikos: šioji dar ganėtinai paprastas atvejis, sudėtingesnė yra aerodinamika, kur tenka labai rimtai atsižvelgti į skysčio (tiksliau – dujų) spūdumą, o tuo tarpu perdavimo greičiai kartais viršija garso ribą, t.y., tą, kuria sklinda bangos. Štai čia ir prasideda cirkai, pradedant banginiais pasipriešinimais ir baigiant rezonansiniais efektais… Ši fizikos sritis iki šiol patiria tokias milžiniškas analizės problemas, kad net atsiradus superkompiuteriams, vis dar dažniau remiasi eksperimentais. Dar prieš pusę šimtmečio atlikinėti sparnų skaičiavimai kartais užimdavo ištisus tomus formulių, pripainiotų taip, kad Velnias koją išsisuktų. Dar prisiminkim, kad didžiąsias problemas aerodinamikoje kelia ne laminariniai, o turbulenciniai srautai, šie gi – turi būdingus save stiprinančių ir tarpusavy interferuojančių procesų bruožus ir yra beveik neprognozuojami – efektyvių matematinių modelių jiems iki šiol nesukurta.

Ar ekonominiai procesai sudėtingesni už visą tą klaikią aeordinamiką? Manau, kad šiek tiek. Tačiau deja, ekonomikos matematinis aparatas yra ne ką sudėtingesnis, nei tas, kurį fizika turėjo Archimedo laikais. Ekonomistai nemėgsta matematikos (kai kuriems frydmanistams net su elementaria aritmetika problemos), o banginės funkcijos (o dar neduok die, jei dažnio kitimas perdavime – visi skaičiavimai velniop!!!!) – jiems atrodo dar baisiau nei man, o man jas nagrinėti kažkada dingo noras, kai ėmęs gilintis į antenas, pamačiau, kad paprasto bangolaidžio formulikė užima porą puslapių. Štai ir turim tai, ką turim.

Kaip keičiasi vartojimas

Neseniai buvau Klaipėdoje. Nuostabus miestas, bent jau senamiestis – fantastiškas. Absoliučiai nepanašus į Vilniaus senamiestį, tačiau, sakyčiau, žymiai geriau sutvarkytas. Į akis krenta ir daugybė mažų parduotuvėlių – Vilnius šiuo atžvilgiu, sakyčiau, smarkiai atsilieka. Yra vienas senas Klaipėdos skirtumas – čia Maxima ir Eko (dabar – Rimi) buvo labai silpni, ilgai išsilaikė alternatyvus tinklas – Naktigonė. Gal su tuo ir susiję bus…

Susitikau su vienu senu draugu – jis yra išskirtinis ekonomistas ir finansų valdymo specialistas. Papasakojo man vieną įdomų dalyką apie Klaipėdą: sovietmečio pabaigoje ten gyveno apie 200 tūkstančių gyventojų, dabar – apie 150 tūkstančių. Tačiau per 20 metų mažmeninės prekybos plotai išaugo 30 kartų. Pardavimų apimtys, reikia manyti, irgi sulyginamai. Klausimas – iš kur? Atsakymas akivaizdus: vartojame, kiek papuola. Perkame daiktus, kuriuos išmetame, išmetame ir pusę nusipirktų maisto produktų – auginame šiukšlynus. Visa ekonomika auga tiktai iš vartojimo skatinimo, o ne iš realių poreikių augimo. Klaipėda šiuo atžvilgiu – tik pavyzdys. Kituose miestuose vartojimas augo dar labiau.

Dar viena, iš pirmo žvilgsnio – lyg ir nesusijusi mintis: naftos kainų augimas. Iš kur jis? Per paskutinius porą dešimtmečių naftos pasiūla pasaulinėje rinkoje ne tik nesumažėjo, bet dar ir padidėjo. Konkurencija irgi turėtų didėti, nes atsiranda vis naujų žaidėjų. Tačiau naftos kainos kyla. Kodėl? Puikiausias pavyzdys – naftos gręžinio katastrofa JAV: per parą tas išmeta bene 5 tūkstančius barelių naftos. Tačiau jau dabar pasigirsta riksmai, kad dėl to turi kilti naftos kainos. Tačiau pasižiūrim į skaičius ir matom, kad JAV degalų suvartojimas siekia 9 milijonus barelių per dieną. Naftos kainos kyla ne dėl jos ribotos gavybos, o tiktai dėl pardavėjų.

Ekologiški ir taupūs hibridiniai automobiliai pasirodė tiktai dabar. Tačiau bandoma juos gaminti buvo dar 1990. Visos tai dariusios įmonės sustabdė jų gamybą. Kalifornijoje buvo bandyta platinti elektromobilius, valstybė investavo didžiulius pinigus, taupumas buvo nuostabus, tačiau viskas žlugo. Kodėl? Oj, ką čia apie tai, kas buvo prieš 20 metų, hibridinė pavara su savo privalumais puikiai žinoma jau šimtą metų – pradėta naudoti dar Pirmo pasaulinio karo povandeniniuose laivuose. Kai kurie iš Antrojo pasaulinio karo laikų vokiškų tankų naudojo būtent hibridinę pavarą – jai nereikia mechaninio diferencialo, ji leidžia buferizuoti galią, jai esant variklis neužgesta, nereikia pavarų, idealus daiktas, net jei negalvosime apie kuro taupymą. Hibridinės pavaros daug dešimtmečių naudojamos įvairiuose laivuose ir geležinkelyje. Kodėl lengvosiose mašinose jos imamos naudoti tik dabar?

Dar prieš 30 metų buvo gaminamos mašinos, kurios 100 kilometrų ėsdavo 5-6 litrus degalų. Jau ir tada 15 litrų degalų atrodė daug. Ką matome dabar? 15 litrų atrodo daug, o tobuliausios ir ekonomiškiausios mašinos ėda 5-6 litrus 100 kilometrų. KPŠ? Esmė labai paprasta: vartojimas. Naftos vartojimas.

O dabar truputis konspirologijos: į Vakarų Europą tiesiami nauji dujotiekiai. Jau po kokių 10 metų Vakarų Europa dujų galės gauti porą kartų daugiau. Klausimas – ar nepakanka dujų dabar? Ar Vakarų Europa dėl kažkokių priežasčių staigiai ir nežmoniškai smarkiai augins chemijos pramonę? Vargu. Nepaisant globalinio atšilimo kritikos, yra požymių, kad Arkties ledynai sparčiai tirpsta, o Golfo srovė jau rodo kaprizus. Šaltas tirpstančių ledynų vanduo pakeičia šiltųjų srovių kryptį, o tai reiškia, kad vos ne pusė Europos Sąjungos jau per artimiausią dešimtmetį dėl globalaus klimato atšilimo patirs nežmonišką lokalų atšalimą. Dujų reikia šildymui. O gal šiaip vartojimui? Elektros vartojimo apimtys auga stebėtinais tempais, o bene pagrindinė žaliava elektros gamybai – tos pačios dujos.

Krizė Europoje, kuri atrodo, kad jau praėjusi, išties tik prasideda: britai kalba apie tai, kad niekad neįsivedinės euro, nes jiems naudingiau turėti svarą, Vokietija ir iš dalies Prancūzija jau deda į kelnes, matydamos, kas darosi PIIGS (Portugal, Italy, Ireland, Greece, Spain), o čia dar ir HELL (Hungary, Estonia, Latvia, Lithuania) dvesia. Kalbama apie tai, kad bus stabilizacinis fondas – 400, o gal ir 700 milijardų eurų, tačiau ką jis pakeis? PIIGS ir HELL – neproporcingai išaugusio vartojimo aukos, ir ten, ir ten vartojimo burbulai pūtėsi visiškai neadekvačiai.

Nors į mokesčius žiūriu su pasibaisėjimu, akcizą degalams palaikau, bent iš dalies: jis reikalingas ne tiek tam, kad surinkt biudžeto lėšas, o visų pirma tam, kad mes išmoktume taupyti. Padidinti mokesčiai degalams garantuoja didesnius šansus vietiniams, aukštesnių technologijų gamintojams. Ir kartu mažina importą. Gal būt dėl panašių priežasčių ES remia ir GMO, nors gyventojai tam ir priešinasi. Bet ar tai padės?

O gal verta pagalvoti apie save: kai supermarkete perki maisto už 100 litų, ar tikrai jo tiek suvalgysi? O gal pakaks 30 litų? Atrodo sunku? Aš pabandžiau, man pavyko. Keli paprasti receptai jums: sudarinėkite sąrašus namie ir pirkite tiktai tai, kas sąraše. Į parduotuvę eikite tiktai sočiai prisivalgę – mes perkame dėl godumo, o godumas kyla iš alkio. Neikite į parduotuvę pakeliui iš darbo į namus – tai nesutaupys laiko. Užsukite namo, pavalgykite, o tada jau eikite apsipirkti. Laiko užims mažiau, nes ateisite ne piko metu, be to, nesišlaistysite, ieškodami kažko, ko gal būt reikia, o gal būt – ne. Ir tai sutaupys 60-70 procentų jūsų pinigų.

Apie šilumos skaitiklių nuomą

Šilumos skaitikliai, kuriuos nori prakišti kai kurie veikėjai – tai reto naglumo afera. Savo įžūlumu smarkiai lenkianti netgi „Laisvės tvorą“, kurią būrelis gudruolių nori pastatyti Konstitucijos prospekte už pusę milijono litų.

Nuosekliai:
* Kam reikalingos apskaitos priemonės išvis? Tik vienam: veiklos kontrolei ir jos efektyvumo didinimui. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jei jie naudojami efektyvumo didinimui, jie atsiperka iš sutaupytų lėšų – geresnės šilumos tiekimo kontrolės, mažesnio darbo, etc.. Tokiu atveju jų apmokestinimas – tai absurdas, tai tas pat, lyg parduotuvė imtų iš pirkėjų papildomą mokestį už tai, kad diegia pas save verslo optimizavimo sistemą, mažinančią kaštus.
* Kokio, atleiskit, pimpalo, šilumos skaitikliai kiekvienam butui, jei prisijungti ar atsijungti nuo šilumos tiekėjo gali nebent ištisas namas? Ir ką tokia apskaita duotų išvis? Informaciją gyventojui? Kokią, atleiskit? Informaciją pačiam tiekėjui? Kokią, atleiskit? Savo absurdiškumu tai panašu, lyg kažkokie kelininkai rinktų mokestį už keliu pravažiuojančių mašinų apskaitą, į kiekvieną mašiną statydami savo skaitliuką. Debilizmas.
* Konkurencijos padidinimas, apie kurį peza kai kurie veikėjai – tai išvis, atleiskit, briedas. Kokiu būdu skaitliukas gali padidinti konkurenciją? Čia pyzdec, kai tokius kliedesius ima pezėt kai kurie šilumenininkai ar net politikai.
* Galų gale, kai Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius ima kleidėti apie tai, kad vieni žmonės vagia šilumą iš kitų – tai išvis eina šikt. Debilų korta – apkaltinti vienus, kad įkišti kitiems ir pareikšti, jog nepatnkintieji esą vagys. Šitas pats Romas Adomavičius, kai savivaldybė neužsakė šiukšlių išvežimo po akcijos „Darom 2010“ Žirmūnuose, Antakalnyje ir dar keliuose rajonuose, turėjo įžūlumo pareikšti, esą tenai dabar savavališki šiukšlynai ir už tai žmonėms, nešantiems šiukšles, bus skiriamos baudos. Jei ką, Romas Adomavičius – socdemas.

Galų gale prisiminkim šilumos kainas – kai žiemą už butą tenka mokėti 600 litų per mėnesį mieste, kur naudojama antrinė energija iš termofikacinės elektrinės, o pastato tūriui tenkantis paviršiaus plotas N kartų mažesnis, nei individualiame name, bet kai paklausiau vieno draugelio, gyvenančio 5 kartus didesnio ploto name – paaiškėjo, kad jis šaltuoju metu sunaudodavo 400 litų, o aš – 600 litų.

Sakyčiau, atvejis labai paprastas – šiluminių sukčių gauja, pasižiūrėjus į tai, kaip kubiliečiai įstato gyventojams visokius PSD, lygiai taip pat nutarė įstatyti savus pistonus skaitiklius.

Emigracija ir nacionalizmas

Man čia garsusis Xerksas neseniai komentavo, kad Lietuvos socialinė/kultūrinė specifika nesukuria pagrindo maištavimams. Tačiau manau, kad pražiūrėtas vienas dalykas: į potencialius maištuotojus dėl kritinės ekonominės būklės ir biurslo paprastai neįtraukiami tie 10 tūkstančių ganėtinai aktyvių ultradešiniųjų. Kažkodėl konservatoriai juos laiko nepavojingais – gal todėl, kad šiuos nuolat plūsta ir konservatorių sąjungininkais vadina veikėjai iš NK-95 bei LGBT.

Problema, kurios konservatoriai neįvertina – paprasta: nacionalistų vertybės šiuo metu yra pažeidžiamos labiau nei bet kurios kitos politinės grupės, o pažeidžia jas būtent ta pati biurslo sistema ir konservatoriškas socialinių reikalų ignoravimas bei stambaus kapitalo rėmimas. Kaip? Ogi elementariai: per sukuriamą emigracijos srautą.

Pagal nacionalistinę logiką, faktas, kaip blynas: 50 tūkstančių emigravusių žmonių reiškia kardinaliai didesnį pavojų tautos išlikimui, nei 10 tūkstančių imigrantų. Ir netgi ne tik dėl kiekybės, o ir dėl to, kad dalis imigrantų išvažiuoja kitur (ypač, jei juos paterorizuosi), o vat emigrantai sugrįžta labai jau retai. Dar daugiau: imigrantas – tai tik pigi, kultūriškai nedominuojanti darbo jėga, tuo tarpu emigrantas – tai būtent toks žmogus, kuris gali sukurti keletą kartų didesnį produktą už atvykėlį jau vien dėl savo kardinaliai geresnės integracijos į visuomenę.

Ką reiškia emigracijos mastai? Jei tarsim, kad reali emigracija 2009 siekė apie 50 tūkstančių, tai šitai reikštų išnykusį Alytų. Per kokius porą metų tai reikštų išnykusį Panevėžį ar Šiaulius. Per kokius 4 metus tai reikštų dingusią Klaipėdą. Per 6-7 metus tai reikštų išnykusį Kauną. Per kelioliką metų tai sudarytų išnykusį Vilnių. Per porą nepriklausomybės dešimtmečių emigravusių kiekis jau sudaro kokį pusę milijono, gerą septintadalį gyventojų – ir ne pensininkų, ir net ne vaikų, o visų pirma, darbingų žmonių. Skaičiuojant tik dirbančiaisiais, tai jau bus koks penktadalis visų žmonių, jei ne daugiau.

Jei tarsim, kad esamų imigrantų kiekis lieka ganėtinai stabiliu (jis palaikomas imigracijos srauto), tai reiškia, kad tautinė sudėtis linkusi keistis pirmiausiai emigracijos, t.y., gyventojų išvykimo dėka, tuo tarpu pati imigracija beveik nedaro įtakos. Kitaip tariant, jei procentinė lietuvių dalis Lietuvoje sumažės, tai tik emigracijos, o ne imigracijos dėka. Kažkodėl Lietuvos Statistikos departamentas (kaip eilinį kartą jau nenuostabu) neturi duomenų apie gyventojų tautinės sudėties kitimą už periodą 1990-2006. Bet paskutinių kelių metų pokyčiai visgi yra ir tendencijos ten aiškios – lietuvių dalies mažėjimas. Emigracijos dėka krenta ir kitų Lietuvai tradicinių tautybių dalis – rusai bei lenkai irgi bėga iš šalies.

Galų gale, galim dar ir tai pridėti, kad dėl krentančios darbingo amžiaus žmonių dalies šalis lėtai, bet užtikrintai juda link kolapso: pabandykim įvertinti, kiek darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje bus pvz., 2040, t.y., po dar tokio pat laiko, koks praėjo nuo nepriklausomybės atgavimo? Nepamirškim, kad procesas pasižymi dar ir nemenku dinamizmu: mažėjant dirbančiųjų daliai, šie labiau apkraunami socialiniais mokesčiais, turi išlaikyti vis didesnę procentinę valdininkų bei viešųjų įstaigų darbuotojų dalį, o politikai vis labiau ima padlaižiauti senukams, sudarantiems vis didesnę dalį žmonių, tuo pat metu vis labiau užmiršdami tuos, kas mokosi ar dirba. Šie dalykai, savo ruožtu, tik skatina emigracijos augimą.

Valstybinės kontoros emigracijos priežastis apibrėžia maždaug tokiomia fraze, kaip "70% emigrantų išvykimo priežastys – socialinės arba ekonominės", dažnai sutinkama ir tokia frazė, kaip "absoliuti dauguma emigrantų išvyko į užsienį dirbti, dauguma kitų – mokytis". Pačių emigrantų apkausos rodo visai ką kitą – tarp svarbiausių emigracijos bei nenoro grįžti į Lietuvą priežasčių daugiausia žmonių įvardina ne mažą darbo užmokestį, o darbdavių ir valdžios korupciją, neveiksmingą teisinę sistemą, neįmanomą smulkų verslą, etc.. Grynai finansiniai parametrai neiškyla į pirmą vietą, juos užgožia nefinansinės priežastys.

Kas dėl to kaltas? Atrodo, jau krūvą kartų sakiau: jeigu darbuotojai (gyventojai) bėga iš įmonės (šalies), reiškia, kad įmonė (šalis) nesirūpina savo svarbiausiu turtu – darbuotojais (gyventojais). Tai nebūtinai atlyginimo dydis, tai gali būti ir moralinė atmosfera įmonėje, ir tobulėjimo galimybės, ir darbuotojo teisių užtikrinimas, ir daugybė kitų faktorių. Bet kuris patyręs personalo vadovas žino, kad nuo darbuotojų pasitenkinimo kyla darbo našumas, o jau iš to – ir atlyginimai (laimingų įmonių fenomenas – jos nebankrutuoja!). Tuo tarpu pačių atlyginimų didinimas darbo našumą didina labai menkai. Manau, kad ir visos šalies mastais efektai turėtų būti lygiai tie patys – tą emigrantų apklausos (ypač geras rodiklis – kaip emigrantai/darbuotojai vertina pačią šalį/įmonę – Lietuvą) ir rodo tikras problemas. Tuo tarpu kalbos apie ekonominę emigraciją – tai tik patogus valdžios atmazas: "mes nieko negalim padaryti, neturim pinigų, blablabla".

Dabar, grįžtant prie nacionalizmo ir potencialių maištautojų: šiuo atveju socialistų/anarchistų įvardinamos problemos visiškai sutampa su tomis, kurias įvardinti galėtų situaciją analizuojantys nacionalistai. Tad klausimas tik toks, kada šie judėjimai identifikuos vieni kituose visiškus sąjungininkus pagal tiesioginius tikslus, tegul ir besiremiančius skirtingu tų tikslų ideologiniu pagrindimu.