Tag Archives: ekonomika

Biudžeto svarstymas

Biudžeto svarstymai. Tegul ir ne toks cirkas, kaip prie kubiliškosios programos priėmimo, bet irgi geras.

Žodžiu, su Šemeta klausinėjimaisi vyksta. Tas visą laiką vograuja visokius „vogr vogr vogr“, nieko nepasakydamas. Uspaspiskio klausimas – kaip jūs spręsite neigiamą prekybos balansą, kai pagrindinių prekių kainos Lietuvoj pusantro-du kartus didesnės, nei Lenkijoje? Šemėtos atsakymas – „vogr vogr, mokesčiai mažiausi, paskaitykit knygutes, paskolinsiu“. Uspaspiskis vėl klausimą pakartoja, Šėmeta vėl – „vogr vogr, mokesčiai mažiausi, vogr vogr“. Žodžiu, veblenimas, kuris jau tiesiog graudžiai skamba.

O socdemai mėtė namiokus, kad pritarti tai pritars, bet geriau būtų visgi… Ghrmz. Na, žodžiu, visi suprato tarp eilučių neištartą žodį „devalvacija“. Kiek supratau iš kalbos, apie tai jau buvo diskutuota, klerikalai jau irgi beveik pasirašo ant to, tik nedrįsta. Žodžiu…

Bendrai imant, opozicija išlazdavojo kubiliečius per visus galus: savivaldybių išlaidos auga, lošimų mokesčiai nedidinami, NT mokesčiai nedaromi net stambiems NT savininkams, smulkus verslas žudomas, mokesčių didinimas tenka mažiausiai socialiai apsaugotiems gyventojams, kartu „taupymas“ paaiškėja besąs krūvomis papildomų išlaidų, kokių nebuvo net prie socdemų. Ir t.t., ir t.t..

Vėliau dar buvo stipri Uspaspiskio kalba. Be protingų gliukų, paprasta, aiškinant elementarias ekonomines tiesas, kaip idijotams.

Šiandien ryte buvo išplatinta deza apie neva džiaugsmingą TVF atstovų pritarimą bei pagyras Kubilo programai. Ir nors dar vakar buvo skelbiamos užuominos, kad Lietuva skolinsis iš TVF, šiandien jau paskelbta, esą „TVF sako, kad Lietuvai skolintis nereikia“. Tai reiškia, kad pasiuntė Kubilių su visa jo programa.

Sveikatos apsaugos vadas gi padovanojo dar vieną malonumą: bedarbiai, benamiai, smulkūs ūkininkai ir kitos gyventojų grupės, kas, atseit, „nemoka“ sveikatos apsaugai, vietoj sveikatos apsaugos uostys klerikališką pimpalą.

Ir dar apie lūkesčių ekonomiką

Daugelis kažkodėl painioja lūkesčių ekonomiką su minios psichologija ar išvis masinėmis psichozėmis. Tad noriu čia truputį pabandyti paaiškinti kai kuriuos skirtumus.

Vat įsivaizduokime situaciją:
Lietuva tariasi dėl dujų tiekimo. Ir Rusija jai pasako dujų kainą, paremtą esama naftos kaina, lygia 100 dolerių už barelį (kaip žinia, dujų kainos dydį visada nustato naftos kainos). Sutartis dėl tiekimo – metams, tiekimas pagal šią sutartį pradedamas po pusmečio. Štai čia ir yra lūkesčių ekonomika: sutartis sudaroma metams į priekį, o ne už realiais rinkos kainų faktais paremtą praeitį. Ir nors Lietuvos atstovai galėtų sakyti, jog naftos kainos kris (kaip praktikoje matome dabar, jos JAU nukrito iki žemiau, kaip 40 dolerių už barelį), Rusijos atstovai gali jiems į tai atsakyti: "žiūrėkite, taigi kainos KYLA" (taip ir matėme – pakilo iki ~150 dolerių už barelį). Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo abiejų pusių įsitikinimų, remiamasi esamais duomenimis, sudarant sandėrį dėl ateities. Būtent tos prielaidos dėl ateities ir yra ekonominiai lūkesčiai 🙂

Galimas ne tik kainų kilimo, bet ir atvirkščias atvejis – naftos kaina nukrenta iki tragiškų žemumų, o tada kažkas prisiperka naftos fjūčersų. Ir tiekėjas neturi kur dėtis – arba parduoda pigiai, arba moka baudas. Tai – irgi lūkesčiais paremti sandėriai 🙂

Taip ar anaip, matome, jog būna atvejai, kada norom nenorom tenka daryti sandėrius dėl ateities, t.y., atvejus, kai pasiūlos-paklausos bei kainų inercija yra niekaip neišvengiama, kad ir kokiu protingu bei pinigingu bebūtum (tarp kitko, lūkesčius juk vertina ne minia, o labai labai protingi ir toli skaičiuojantys dėdės). Kitaip tariant, procesas iš atsitiktinio tampa dėsningu, neišvengiamu – o dėsniai, kaip žinia turi tą savybę, kad ne juos valdo žmonės, o jie valdo žmones. Vat tokius ekonominius lūkestinius dėsnius bei jų veikimo efektus ir galime vadinti lūkesčių ekonomika.

Esminiai dalykai, kuriuos mums sako lūkečių ekonomika – kad didele dalimi atvejų tam tikros kainos (nesvarbu, ar didesnės, ar mažesnės) galioja ilgesniam laikotarpiui, nei racionalus (t.y., toksai, kuriame kainos atitiktų sutartyse numatytas). Ir nesvarbu, kaip gautume tuos paskaičiuojamų kainų dydžius (ar remdamiesi buka einamąja kaina, ar sudėtingomis ekstrapoliacijomis), bet kuriuo atveju susidaro situacijos, kai kainos nukrypsta į vieną ar kitą pusę nuo realybės. Kitaip tariant, nuo klasikinių pasiūlos-paklausos dėsnių nukrypusias kainas galime vadinti lūkesčiais paremtomis.

O tokios kalbos, kaip "jei visi litus keisis į valiutą, taigi valstybė bus priversta devalvuoti" (tarp kitko – tai ne lūkesčių, o klasikinis pasiūlos-paklausos atvejis), su realia lūkesčių ekonomika, sakyčiau, turi bendro tik tiek, kad prie euro pririštas litas – tai irgi tam tikras lūkestinį pobūdį turintis sandėris (dėl kurio lito kursas neatitinka realybės). Bet taip ar anaip, ir nepririšus lito prie euro, masinio lito keitimosi efektas būtų tas pat. Ir jokios čia lūkesčių ekonomikos nėra.

Aišku, masinės psichozės ar ekonominė gyventojų panika – irgi ekonomiką įtakojantis reiškinys, bet jį nagrinėja jau ne pati ekonomika, o visai kiti mokslai (daugiau – sociologija). Lygiai taip pat, kaip ir gyventojų panika, ekonomiką įtakoti gali ir kokie nors imigrantų maištai, įstatymai, gamtos katastrofos, sausros, ligos, karai, politinės nuotaikos, narkotikų plitimas, etc., tačiau juk nepradedame šių reiškinių nagrinėti, kaip ekonominių procesų, o laikome juos tiesiog išorinėmis įtakomis, tiesa?

🙂

Ir dar apie persitvarkymą

Gerai jau gerai. Ką turim – su tuo ir gyvenam. Taigi, jei mane čia skaito kas nors iš Kubiliaus aplinkos, duodu paprastą receptą (kritika kritikoms, o profesionalumas – profesionalumu):

Kirskit 40 procentų pagal punktą "valdymo išlaidos" visoms biudžetinėms įstaigoms, ministerijoms ir t.t., be išimties, kartu uždraudžiant dirbti vadovaujantiems darbuotojams daugiau, kaip vienu etatu. Už neįvykdymą – atleidimas iš darbo. Ir standartines biudžetų formas, kur būtų skaidoma pagal išlaidų segmentus, privalomai išskiriant valdymo išlaidas (visų lygių vadovų, konsultantų, patarėjų, etc. atlyginimai, buhalterija, administracija ir pan. išlaidos, turinčios bent kokį nors, kad ir subjektyvų valdymo išlaidų požymį) į atskirą punktą. Ir tegul kiekviena įstaiga tvarkosi su tuo 40 procentų valdymo išlaidų sumažinimu taip, kaip pati susigalvos. Aišku, cirkas bus didelis, bet efektas – garantuotas. Žinoma, tam būtina atsisakyti dabar naudojamos kraštutinai ydingos dabartinės atlyginimų nustatymo tvarkos, pagal tas nerišlius tarnautojų kategorijas ar ką ten, kur yra. Įstaigų vadovai turi gauti galimybę atlyginimus reguliuoti patys (faktiškai, jau dabar tas yra, tik kad partizaniškai daroma). Šitos metodikos esmė paprasta – tiesiog prispausti žemesnės grandies vadovui uodegą taip, kad jis cyptų ir neturėtų kitos išeities, kaip tik išspausti, kaip citriną ir save, ir savo pavaldinius. Tarpinių lygių vadovai, siekdami išlaikyti savo atlyginimus, nurėš viską nuo smulkesnių vadų ir supaprastins bei suprastins savo padalinių veiklą taip, kad vis dar būtų pajėgūs dirbti. Svarbu tik neužmiršti, kad šita metodika tinka tik specifiniams atvejams, pvz., kaip šis, kai reik staigiai aptvarkyti bardaką.

O kitus išlaidų straipsnius mažinti galima įprastais metodais, pagal tikslinius nukarpymus (pvz., 80 procentų nupjauti išlaidas komandiruotėms). Gerai pasistengus, per metus bendrąsias išlaidas pavyks sumažinti keliasdešimčia procentų. Reikia tik kietos rankos, o Kubilius, kaip bebūtų, ją turi.

Toksai vat pirmas etapas tiesiog garantuos pirminį aptvarkymą, prieš vykdant kardinalias reformas.

Antrame etape reikia išvis atsisakyti tradicinio išlaidų skirstymo, duodant tiesiog asignavimus pagal tikslą, bet nereguliuojant galutinių išlaidų straipsnių. Pvz., jei skyrius užsiima apželdinimų priežiūra Vilniuje, tai koks skirtumas, ar jo darbuotojai gauna po 1000 litų, ar po 10000 litų – jei visas skyrius taip ar anaip tam tikslui skiriamas milijonas, tai tegul sau moka atlyginimus, kaip nori, bet darbus atlieka. Gavę galimybę valdyti savo lėšas patys, jie patys savo veiklą ir susioptimizuos: vėliau teliks tas lėšas kam padidinti, o kam – ir nurėžti, per daug nesigilinant į jų veiklos specifikas.