Tag Archives: knygos

Apie atseit deginamas Vanagaitės knygas ir esą cenzūrą

Niekas tų Rūtos Vanagaitės knygų nedegina. Jos yra tiesiog nurašomos į makulatūrą. Tačiau itin įspūdingai atrodo, kai būrys priedurnių ima skleisti visokius šūdus apie tai, paversdami visą situaciją kažkokiu absurdu. Tai aš jums paaiškinsiu, kame čia išties yra absurdas. Ir kiek šitoje istorijoje bei tokiuose aiškinimuose yra melagingumo, dabar jau skleidžiamo per įvairiausias skirtingas skyles.

Kai jau būna daug melo, tai jo būna labai daug. Melas, kuris dangstomas melu, kuris vėl dangstomas melu, kuris paskui dar dangstomas melagingais atsiprašymais ir melagingais aiškinimais apie klaidas, o paskui vėl melu apie deginamas knygas ir cenzūras.

Pradėkim nuo paprasto dalyko: kalbas apie knygų deginimą paskelbė pati Rūta Vanagaitė. Ne leidykla, ne dar kažkas, o ji pati – pareikšdama, kad čia esą vat taip viskas baisiai.

Ką padarė Alma Littera? Ji tiesiog pasakė, kad nieko bendro nei su Rūta Vanagaite, nei su jos rašymais nenori turėti. Ir viskas.

Alma Littera niekuo nėra įsipareigojusi Rūtai Vanagaitei ir anei niekaip neprivalo nei platinti tų knygų, nei kažkaip tos autorės leidybą remti.

Continue reading →

Štirlico likimas. Istorija, kurios jūs nežinojote.

Vienas draugas man mestelėjo mintį, kad parašyčiau apie Štirlicą. Tą patį naujai kartai visiškai nežinomą, tačiau senąjai kartai taip gerai pažįstamą herojų iš filmo „Septyniolika pavasario akimirkų“, kad tiesiog pusės šio straipsnio nei nereiktų rašyti, jei žinočiau, kad mane skaito tik mano amžiaus ar vyresni žmonės. Savo laiku absurdiški, filmo naratyvus pamėgdžiojantys anekdotai apie Štirlicą buvo tapę atskiru ir gana nemažu absurdo anekdotų subžanru.

Eilinis anekdotas apie Štirlicą, kaip pavyzdys: Pro langą pūtė. Štirlicas uždarė langą. Putė dingo.

Eilinis anekdotas apie Štirlicą, kaip pavyzdys: Pro langą pūtė. Štirlicas uždarė langą. Putė dingo.

Štirlicas (Max Otto von Stierlitz – beje, tokios pavardės realiai vokiečių tarpe nėra) buvo žymiausio sovietinio propagandinio TV serialo herojus. Sovietinis didvyris žvalgas, įlindęs į nacių saugumo tarnybas, tapęs SS standartenfiureriu ir tenai šaltu veidu dirbęs sovietų žvalgybai. Šaltas veidas – čia ne šiaip sau perkeltine prasme: visas filmas susivedė į tai, kad bet kokiose situacijose Štirlicas vis turėdavo bejausmį veidą ir niekaip į nieką nereaguodavo. Taip jis demonstravo didvyriškus sovietinio žvalgo nervus.

Filme gana daug visokių liapsusų (režisierė nesismulkino), kas irgi kelia smagumą – pvz., Štirlicas klausosi muzikos, kuri buvo sukurta, praėjus keliolikai metų po karo, kažkokiu būdu sugeba pats padaryti karjerą iki gana aukšto vaduko, likdamas menamai švariu ir nenacišku, paišo flomasteriais (kurie išrasti tik apie 1960), kai kur šmėkšteli daug vėlesnių laikų sovietiniai automobiliai, netgi 1970-ųjų mados drabužiai ir netgi hipiškų laikų akiniai nuo saulės tiesiai ant Štirlico veido, ir taip toliau, ir taip toliau.

Visi tie liapsusai persimaišo dar ir su keistoku sovietiniu įsivaizdavimu, kad nacių Vokietija buvusi kažkokiu tai technologiniu ir pramoniniu stebuklu, keliais dešimtmečiais aplenkusiu SSRS. Dėl to vokiečiai naudoja miniatiūrinius tranzistorinius magnetofonus, ant sienų kabo 1960 dizaino laikrodžiai ir panašiai.

Bet ne liapsusai čia įdomūs šiandien, o visai kita istorija. Tiksliau, mažai kam žinoma visos Štirlico istorijos pabaiga.

Continue reading →

Vilniaus plovas

Receptų knygos viršelis gana neįprastas, bet visai gražus.

Regimanto Dimos košių receptų knygos „Vilniaus plovas“ viršelis gana neįprastas, bet visai gražus.

Kai prieš kokią savaitę savo kalendoriuje pastebėjau iš kažkur atsiradusį užrašą apie kažkokį plovo valgymą, nieko nesupratau. Paskui dar pastebėjau užrašą, kad čia toksai Regimantas Dima organizuoja kažkokį vakarėlį.

Na, galvoju, tiek jau to su tais vakarėliais – visos dienos užimtos, vakarai užimti, darbų iki kaklo ir išvis čia kažkas neaiškaus. Ale taip gavosi, kad tą dieną atsilaisvino kažkas ir nutariau, kad tiek jau to – dar pažiūrėjau, kad krūva pažįstamų iš internetų žada dalyvauti. Kažkodėl matyt susidomėjimas maisto gaminimu yra didelis. Daug supermamų tuo domisi, košytės ten visokios, žinote.

Taigi, nuvykau. Plovo kažkodėl nebuvo, kokios nors kitokios košės – irgi. Suprantate, ponas Regimantas Dima, vietoje to, kad būtų surengęs kažkokią plovo vakaruškę, surengė savo kulinarinės knygos pristatymą. Apie tai, kaip galima virti kaukazietišką plovą, kazachišką plovą, tadžikišką plovą, afrikietišką plovą ir dar belenkokį. Ir dar pristatė kažkokią grikių košės receptūrą su voveruškomis, kurią pavadino Vilniaus plovu.

Ta besijuokianti moteris dešinėje - tai legendarinė Geležinė Lapė.

Ta besijuokianti moteris dešinėje – tai legendarinė Geležinė Lapė. Fotkinta per langą, nes kitaip į vidų pakliūti buvo neįmanoma.

Ir netgi nebuvo plovo. Buvo Justinas Žilinskas, buvo manęs pasidrovėjusi Cponkė (aka Urtentic), buvo netgi Tomas Bikelis (jis kažkoksai brangus Žilinsko draugas gal, kad į tuos pačius renginius vaikšto?). Dar buvo legendinė Geležinė Lapė. Ir aišku, buvo pats Gyvenimo Stebėtojas. Bet plovo nebuvo. Tik ta receptų knyga apie košių gaminimą.

Continue reading →

Top 20 autorių ir knygų, kurias aš jums siūlau paskaityti

Kai kurie galvoja, kad kai kuriems darbams nereikia pinigų. Faktas iš realybės: net pr0n žvaigždėmis tampa tik tos, kas turi smegenų ir daug skaito.

Kai kurie galvoja, kad kai kuriems darbams nereikia žinių, nes ir neturint proto galima uždirbti pinigų. Faktas iš realybės: net pr0n žvaigždėmis tampa tik tos, kas turi smegenų ir daug skaito. O kurios neskaito, toms tenka dirbti kažkur prie stoties.

Kaip tai vis retokai parašau čia į blogą, o kartu gi prasidėjo ta žymi akcija ant FB – kokios knygos žmonėms padarė daugiausiai įtakos, kad jie taptų tokiais, kokiais yra. Taip, ne šiaip labiausiai patikusios, o daugiausiai įtakos padariusios.

Išties tokios knygos gali būti ir patikusios, ir nepatikusios – kai kurios gal skaitytos tik vieną kartą ir tai nelabai lengvai, tačiau paskui vis neišeidavusios iš atminties ir versdavusios galvoti, o kitos gi – skaitytos po krūvą kartų, nes tokios geros ir malonios, kad kaip narkotikas kažkoks. Bet knygos mus veikia. Ir tarp jų – kažkurios yra tokios, kurios svarbiausios.

Taigi, čia aš jums duosiu didele dalimi visai kitokius autorius ir knygas, nei buvau paminėjęs FB. Tiksliau, tuos 10 tenai minėtų – irgi duosiu, tačiau ir daugiau norėčiau čia pasiūlyti. Tiesiog kad pagalvotumėte. Ir tikiuosi, kad būtent tokių ilgam įstrigusių (o ne šiaip malonių) duos ir kiti blogeriai.

Ir dar – aš nežinau, kodėl man toksai sąrašas gavosi. Tiesiog galvojau, kas ateina į galvą, o jei knyga ateina į galvą – reiškia, kad ji užstrigo, o jei jau užstrigo – reiškia kad kažką tai davė, o jei jau kažką davė – vadinasi svarbi, o jei jau svarbi – reiškia, kad yra tam kažkokių priežasčių.

Continue reading →

Andrius Užkalnis apie pamirštą sovietinę Lietuvą

Gerai įsiminkite, kaip atrodo ši knyga, nes jums jos reikia jau dabar.

Gerai įsiminkite, kaip atrodo ši knyga, nes jums jos reikia jau dabar.

Jūs dar neskaitėte, bet aš jau perskaičiau naują Andriaus Užkalnio knygą – „Naujųjų laikų evangeliją pagal Užkalnį“, kuri jau greitai greitai bus išleista. Ir todėl aš jums čia paspoilinsiu ir atskleisiu, kas tai per knyga ir kas joje gero.  Ir kodėl jums verta nusipirkti ją patiems ir dar keliais egzemplioriais visiems tems, kas jau nesugeba prisiminti sovietmečio, todėl galvoja, kad tada buvo gerai. Nes nebuvo tada gerai.

Tačiau knyga ne tokia, kur pasakojamos baisybės. Ji ne šiaip sau pavadinta „evangelija“ – ji priverčia prisiminti, įtikėti ir pačiam atrasti. Atrasti ir įtikėti per supratimą, o ne per tai, kad Užkalnis pasakė ir viskas. Taip, ši knyga atskleidžia, ji atneša jums žinią iš tų laikų – lyg parašytą kokio naivaus užsieniečio, atvykusio pas gimines savaitei ir pamačiusio tą laiką dabartiniu, mums įprastu žvilgsniu.

Tai ir yra pirmas dalykas, kuris mane nustebino, beskaitant šią knygą – Andrius Užkalnis kažkodėl nevaro ant sovietžmogių ir netgi sovietinių laikų. Jis čia stebėtinai geraširdis ir bando pamatyti kiek įmanoma daugiau gero, praleisdamas daugybę dalykų, kurie buvo išties baisūs.

Gal čia ir išsiskiria mano ir pono Užkalnio požiūriai – matyt skirtingai gyvenome ir skirtingus dalykus matėme. Gal dėl to knyga atrodo vos ne nostalgijos pilna – aišku, mano akimis, o ne Užkalnio. Ponas autorius čia stebėtinai tolerantiškas ir švelnus – toksai įspūdis, kad knyga kaip tik ir nutaikyta į tuos, kas sovietinius laikus prisimena su nostalgija. Kaip tik į tuos, kas negebėjo matyti nieko, kas vyko už tos pakazūchinės uždangos.

Žinot, man buvo labai keista, kai aš skaičiau viską apie tai, kas buvo gera ir gražu, bet pono Užkalnio dėka lyginau su tuo, kas gera ir gražu dabar. Ir belygindamas, dar kartą prisiminiau, koks nykus tasai sovietinis pasaulis buvo netgi tiems, kas buvo sovietiniame elite. Taip, netgi partinis elitas, turėjęs atskiras specialias parduotuves, specialias kainas, begales kyšių ir galimybes važinėt po užsienius, tegalėjo pavydėti eiliniams vakariečiams. Sistema smaugė netgi savo vadus, nes vadai buvo priklausomi nuo sistemos. Suprantate, galima jausti nostalgiją, bet kai tik prisimeni tikrovę ir ją palygini su dabartimi, ta nostalgija netikėtai dingsta.

Continue reading →