Tag Archives: knygos

Knygos brangs. Spaudos ir leidybos ekonomika paprastai.

Ir man, ir daugybei knygas perkančių žmonių, ir netgi daugeliui autorių seniai užkliuvo vienas faktas: Lietuvoje knygos leidžiamos neadekvačiai prabangiai. Dauguma leidyklų nei negalvoja leisti populiarių knygų maksimaliai atpigintais leidimais, kurie būtų spausdinami ant pigiausio popieriaus ir minkštais viršeliais. Skaitytojai dėl to skundžiasi, kad turi už knygą mokėti 20 litų, kai esą galėtų nusipirkti už 10, jei leidykla dvigubai savikainą sumažintų – nes juk gali, tereikia pataupyti ant nereikalingos prabangos.

Vietoje to leidyklos, lyg negirdėdamos skaitytojų skundų, ima leisti dar prabangesnes knygas, kurių savikaina dar porą kartų didesnė. Ir štai jau jūs perkate knygą už 40 litų, keikdamiesi, kodėl ji atspausdinta ant kreidinio popieriaus, kai galėjo būti išleista tegul ir ne visai pigiai, bet bent jau dvigubai pigiau.

O čia ir pažiūrėkime į realijas. Į tas pačias maržas bei savikainas. Jei marža stabili (o labai jos pasikelti nesigauna), tai reikia parduoti pirkėjui kuo prabangesnę knygą. Kai pirkėjas perka prabangesnę, tai bent iš dalies jis patiki, kad gavo truputį daugiau kažko. Truputį daugiau kokybės, truputį daugiau grožio, truputį daugiau pasitenkinimo. Aišku, rinka čia yra lankstesnė, nei maisto prekių, tad jei pirkėjas pirks brangesnę knygą, tai jis nepirks pigesnių, nes pritruks pinigų. Tačiau tai irgi nekenkia: leidykla gali tas pačias pajamas su ta pačia marža gauti, išleisdama mažesnę nomenklatūrą.

Cauchon Hours, XV amžiaus vidurio knyga

Cauchon Hours, 15 amžiaus vidurio leidinys, skirtas kažkokiam turčiui. Rankų darbo ir taip toliau. Kaina - apie milijoną svarų. Dar ne taip seniai panašūs leidiniai atrodė užmiršti visiems laikams, tačiau po kelių dešimtmečių vėl pasirodys vienetiniai egzemplioriai, dekoruojami rankomis. Knygų leidyba eis būtent ta kryptimi. Beje, įvairios supermamos šmaikštašiknės čia jau tikrai atras aukso gyslą.

Tokiu atveju leidinių kiekį labiau apspręs ne rinkos, o neišvengiami pastovūs kaštai, kuriuos apsimokės išsunkti maksimaliai, tačiau pagal galimybes laikyti minimizuotą, taip išvengiant rizikos ir mažinant kaštus kritimų metu.

Taigi, optimizacija akivaizdi: leisti knygas kuo brangesniu formatu. Tegul tokių bus perkama mažiau, tačiau esant tai pačiai maržai, pelnas per egzempliorių bus didesnis, todėl leidyklos pajamos liks daugmaž stabilios.

Dabar prisiminkime tą jau anksčiau apkalbėtą mechanizmą, kai tiražavimo ir platinimo savikainos krenta veik iki nulio, o dėl to prasideda problemos, nes neadekvačiai užkelt pelningumo nepavyksta. Aha, taip. Konkuruoti mažų kainų segmente leidyklos negalės. Ir jos tai jau supranta. Ir kas įdomiausia, joms čia didžiausiais konkurentais tampa ne jokie ne piratai, o jos pačios, tas pačias geriausias knygas išleidusios dar prieš 10 ar 20 metų. O žmonės juk per gyvenimą tegali perskaityti ribotą knygų kiekį, tiesa?

Todėl poslinkis ir toliau vyks link dar brangesnių ir brangesnių knygų. Jos bus vis prabangesnės, ateityje ims po truputį, bet stabiliai mažėti spausdinamų autorių kiekiai* ir tiražai (o jie ir dabar yra mažesni, nei pvz., sovietmečiu), tačiau pelnas per knygos egzempliorių didės. Tai nėra vien Lietuvos specifika – tai vyksta visame pasaulyje. Tiesiog Lietuva yra maža, tad čia menkiau veikia masto ekonomija, kuri didelėse valstybėse bent kažkiek kompensuoja leidinio parengimo kaštus, taip mažindama kainas.

Autoriams, rašantiems romanus ar šiaip kokius brangius leidinius galiu pasakyti tik vieną dalyką: per artimiausius 10-20 metų jums teks susitaikyti su faktu, kad arba jūs knygas leisit patys už savo ar rėmėjų pinigus ir dalinsit pigiau savikainos, arba, jei tapsite elitiniais, jūsų uždarbiai bus didesni, nei būdavo iki šiol – dėl aštresnio pirkėjų dalinimosi ir pakilusių kainų. Velniškai krentančios savikainos pigiuose segmentuose darys atvirkštinę įtaką brangiuose segmentuose.

Knygos jau dabar tampa prabangos preke, o gana greitai jas pirks tik turtuoliai. Prieš kokius metus pirkau vieno lietuvių autoriaus knygą, kuri kainavo gal du šimtu. Taip, čia kaina litais, o ne kokiais baltarusiškais rubliais. Bet nors dabar tai atrodo brangu, greitai tokios knygų kainos taps įprastomis. O dar paskui – išaugs dar labiau. O visa kita bus už dyką.

Ai, o piratavimas? O dėjo visi tokioje prabangos leidyboje ant piratavimo. Čia kaip su paveikslais: piratauk visokias monalizas nepiratavęs – originalas nuo to tiktai dar labiau brangsta. Taigi, jau galite įsivaizduoti ir Knygų mugės evoliuciją, kai jos bilietų kainos kažkada padidės iki kokio ketvirtadalio ar net pusės vidutinio Lietuvos piliečio atlyginimo. Nes prabangiuose renginiuose varguoliams nėra ką veikt.

 

————-

* Dėl autorių kiekių mažėjimo – vardan tikslumo paaiškinu: turiu omeny konkrečiai tuos, kas spausdinsis, kaip pelningi autoriai.

Dailius Dargis ir antroji knyga apie mafiją

Dailius Dargis - Kruvinasis mafijos maršrutas

Knygos dar nėra, o apie jos pasirodymo datą tiktai spėliojama. Tačiau viršelis jau sumaketuotas, tad knyga tikrai bus.

Aš kadaise rašiau apie Dailių Dargį ir jo pirmąją knygą – absoliučiai topinį bestselerį „Tikroji daktarų istorija“. Rašiau ir apie tai, kaip knygą platinti atsisakinėjo knygynai, ir kaip buvo bandoma autorių užtampyti po teismus. Dabar istorija vėl kartojasi, tik kitais būdais: knyga dar nei neišleista, dar net neaišku, kada ji galėtų pasirodyti, o keistenybės jau vyksta: knygos rankraštis buvo pavogtas.

Pats Dailius Dargis man sakė, kad pats negali teigti, jog vagystė buvo organizuota, nes pernelyg neįtikėtinai tai atrodo. Bet man, pavyzdžiui, abejonės esą neorganizuotumu kyla. Ypač, kai pažvelgęs į ankstesnį savo straipsnį, atrandu komentarą, rašytą kaip tik tuo metu, kai tik buvo įvykdyta vagystė, o apie ją niekas, išskyrus policiją, neturėjo žinoti. Čia jums anonimo Kauniečio citata, parašyta 2011 Gegužės 16 metų senumo visų užmirštame straipsnyje, kurį minėjau aukščiau:

„Balvonas tas tipo “zurnalistas”Dargis,prisigeres klube “Enbasy”prapiso,(arba ne), savo daiktus,dabar prie taksistu pisinejasi ir iesko pas ka paliko savo daiktus,tipo kuprine su kompu,idomu kokio velnio eit i kluba su kompu?,gal prie bachuru prisimazina,iraso pokalbius,ir po to is surinktos “medziagos”raso knygas kurios ir sudilusio skatiko nevertos,o gal cia eilinis “triukas”siekiant isgarseti,nes jo “supistos”rasliavos niekas neperka.“

Trumpai tariant, čia jau kažkokie nelabai normalūs dalykai. Paskaitykite, kaip apie įvykius parašė pats knygos autorius.

Dailiaus Dargio rankraštis išlekia savais maršrutais

Kažkam parūpo mane apvogti. Kad net ir pasibaigus Daktarų erai Kaune tikrai nėra saugu, teko patirti savo kailiu. Visa tai nutiko 2011-ųjų gegužę, kai intensyviau pradėjau rinkti ir apdoroti knygos medžiagą. Dabar galiu drąsiai prisipažinti, jog visai nedaug trūko, kad ši knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos.

Taigi po tam tikros pertraukos vieną gražų gegužės penktadienį darbo reikalais lankiausi Kaune. Visą dieną turėjau daugybę susitikimų, pokalbių su įvairiais žmonėmis. Kadangi į gimtąjį miestą atvykau darbo reikalais, savaime suprantama, kad su savimi turėjau ir kuprinę su darbui būtina įranga – nešiojamuoju kompiuteriu „MacBook Pro“, užrašų knygelėmis, rašikliais, diktofonu ir kitais asmeniniais daiktais.
Atsisveikinęs su draugais gerokai po vidurnakčio, nusprendžiau važiuoti į motinos butą viename Kauno miegamajame rajone. Kadangi susitikimas su seniai matytais bičiuliais neapsiėjo be vienos kitos taurės vyno, važiavau taksi.

Paskutinis mano susitikimas vyko Dainavos rajone, tad netoliese buvusio „Girstupio“ prekybos centro pamačiau lyg stovintį, lyg susiruošusį iš vietos pajudėti taksi mikroautobusą. Sustabdžiau, besiblaškantis taksi vairuotojas sustojo. Aišku, sėsdamasis taksi juk ne visada atkreipi dėmesį, kokia firma veža, kaip atrodo vairuotojas ar pagaliau kokia jo vairuojamos mašinos markė. Juk tokiais atvejais nė į galvą nešautų mintis, kad šis žmogus gali apvogti ar kitaip pakenkti. Bet apie taksistų pasaulį jau nuo senų laikų sklando prieštaringiausios istorijos.


Įlipęs taksi vairuotojui paaiškinau, kad prieš pasiekdamas galutinį tikslą, norėčiau trumpam stabtelėti artimiausioje naktinėje parduotuvėje nusipirkti pusryčiams maisto ir gėrimų.

Taksistas be žodžių linktelėjo galva – suprask, kad tikrai sustos. Šiandien galėčiau pagalvoti, kad jis neištarė nė žodžio vien dėl to, kad neįsidėmėčiau jo balso.

Pajudėjome artimiausios visą parą veikiančios parduotuvės link K. Baršausko gatvėje, greta garsiojo VI forto žiedo, kurį sovietmečiu puošė tankas išvaduotojas. Trumpam stabtelėjome kitoje prekybos centro pusėje esančiame kieme, šalia kurio dirbo naktinė parduotuvė.
Taksi vairuotojas išjungė variklį. Išlipau į parduotuvę laikydamas rankose tik piniginę su pinigais ir dokumentais. Kuprinę su daiktais palikau taksi automobilyje – juk išlipau tik kelioms minutėms.

Kol nedidelėje maisto ir gėrimų parduotuvėje susirinkau reikiamų maisto produktų, gėrimų, užtrukau bemaž aštuonias minutes. Susimokėjęs už pirkinius išėjau iš parduotuvės ir negalėjau patikėti savo akimis – taksi automobilis, kuriame dar neseniai sėdėjau, sukosi aplink žiedą ir dideliu greičiu važiavo K. Baršausko gatvės link.

Sviedęs pirkinius ant žemės, pasileidau bėgti paskui tolstantį taksi. Kvaila – kaip pasivysi važiuojantį automobilį. Kaip tyčia tuščioje gatvėje, ištikus bėdai, nepastebėjau nė vieno taksi, policijos patrulių automobilio, su kuriuo galėčiau vaikytis su mano daiktais sprunkantį taksistą.

Pasijutau šlykščiai, nes buvau apmulkintas netuščius klientus medžiojančio taksisto. Apmaudu, kad netekau man priklausančių daiktų ir dar taip idiotiškai. Suprasčiau, kad sutemus Kaune gauni į snukį ar iš tamsos kokie vaikėzai pribėga ir išplėšia iš rankų kuprinę. Galbūt minėtais atvejais praradimas būtų labiau pateisinamas. Bet kad tokį žaidimą sužaistų taksistas, man tai buvo netikėta.

Teko skambinti policijai. Maždaug po 10 minučių, vadinasi, jei būtų rimtesnė bėda, galima ir numirti, į mano nurodytą vietą atskubėjo policijos patruliai. Jiems papasakojau problemos esmę ir netrukus buvau nuvežtas į Dainavos policijos komisariatą, kuriame parašiau pareiškimą ir išsamiai išdėsčiau visas šio dviprasmio įvykio aplinkybes.

Paryčiais iš komisariato patraukiau namo. Kadangi turėjau vilties, kad vis dėlto savarankiškai surasiu mane apvogusį niekšą, kitą rytą važiavau ieškoti vaizdo kamerų, kurios galėjo užfiksuoti taksi automobilio registracijos numerį.

Su keliais bičiuliais išvažinėjau visą K. Baršausko gatvę. Niekur nepastebėjau gatvės fiksuojančių vaizdo kamerų. Pasirodo, netoliese veikiančio prekybos centro „Molas“ vaizdo kameros naktį filmuoja tik milžinišką plotą užimančią automobilių stovėjimo aikštelę, kuri dažniausiai tokiu metu būna visiškai tuščia. Tai man teko įsitikinti savo akimis, kai apsilankiau pas apsaugos darbuotojus, kurie nenoriai, bet vis dėlto parodė fiksuojamą plotą. Ko gero, tai bus nebloga žinia gyvenantiesiems šioje Kauno vietoje.

Kitos minėtoje miesto gatvėje esančios įmonėlės, parduotuvėlės ir kavinės visai neturi vaizdo kamerų. Gatvėse irgi nėra jokių vaizdą fiksuojančių prietaisų. Daryk šioje Kauno vietoje, ką panorėjęs – šaudyk, plėšk, daužyk, prievartauk. Jokios garantijos, kad šioje miesto gatvėje, kuri nėra labai taiki, būsi apsaugotas ir pastebėtas tada, kai tavo gyvybei grės rimtas pavojus.

Atvažiavęs prie buvusio „Girstupio“ rūmų veikiančio prekybos centro IKI, nuo kurio sėdau į mane vežusio taksisto automobilį, sužinojau, kad ką tik buvo ištrinta vaizdo medžiaga – praėjus tam tikroms valandoms ją automatiškai ištrina kompiuteris.

Virš prekybos centro esančiame naktiniame klube tą vakarą vaizdo stebėjimo kamera neveikė, nes buvo specialiai nusukta nesąžiningai klube dirbusių barmenų rankomis. Pamaniau, kad tokios aplinkybės man buvo paruoštos kaip tyčia, tarsi pagal specialų užsakymą. Kadangi nesu paranojikas, tokios mintys pasiliko ne mano, bet mane artimai pažįstančių žmonių galvose.

Po kelių dienų, siekdamas vagystės tyrimo rezultatų, kreipiausi į pažįstamus policijos darbuotojus Vilniuje ir Kaune. Teko prašyti pagalbos ir žmonių, palaikančių artimus ryšius su pogrindiniu vagių pasauliu ar supirkinėjančių nugvelbtus daiktus.

Jiems paaiškinau, kad net už apvalią sumą išsipirksiu savo daiktus. Bene svarbiausias man buvo kompiuterio turinys – ką tik pradėtos naujos knygos rankraštis, kai kurių asmenų įrašyti pokalbiai, užrašai, statistika ir kiti knygai būtini failai.

„Pasakysiu atvirai, jei ne tavo pavardė ir pažintys, tokiais šūdais, kaip tavo kuprinės paieška, neužsiimtume. Jau kitą dieną būčiau suplėšęs į skutelius tavo pareiškimą, o dar po mėnesio tavo namus būtų pasiekęs laiškas, kad pritrūkus reikiamų duomenų, policijos tyrimas dėl vagystės yra nutraukiamas“, – taip atvirai, bet gana žiauriai paaiškino vienas Kauno kriminalistų.

Po kelių dienų sulaukiau skambučio iš Dainavos policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus. Vagystę tirti ėmėsi patyręs ir ilgametis šio skyriaus darbuotojas Antanas Kirvėla.

Jis man paaiškino, kad nustatytas galimas įtariamasis. Apsidžiaugiau, nes atrodė, kad atsirado viltis susigrąžinti prarastus ir reikalingus daiktus. Dar po kurio laiko sužinojau, kad minėto taksisto namuose atliktos kelios kratos. Tiesa, jos nedavė laukiamų rezultatų – man priklausančio kompiuterio nerasta.

Po mėnesio sulaukiau kvietimo atpažinti nusikaltėlį. Atvykęs į Kauną laukiau trijų žmonių, iš kurių vienas turėjo būti tą nelemtą vakarą mane vežęs ir apvogęs taksistas. Aš jį kuo puikiausiai įsidėmėjau dėl išskirtinio bruožo – pažeistos vienos akies.

Nekantriai laukiau, kada prasidės atpažinimas, ir kaip jausis mane išvydęs taksistas. Tačiau tyrėja man pranešė, kad įtariamojo mobiliojo telefono ragelio signalas yra, bet niekas neatsiliepia. Po kelių savaičių mane pasiekė žinia, kad tą dieną, kai turėjo vykti atpažinimas, taksistas išvyko iš Lietuvos į Norvegiją.

Labai netikėtas šios iš pirmo žvilgsnio paprastos vagystės posūkis. Pareigūnai man geranoriškai pažadėjo, kad ateis diena, kai šis asmuo pateks į jų rankas. Norėtųsi tikėti, kad artimiausioje ateityje taip ir nutiks.

Rašant knygą vis dar liko neaišku, ar taksistas tą naktį savo noru įvykdė tokią įžūlią vagystę, o gal tiesiog atliko kieno nors jam pavestą misiją.

Stebėtina, kad mano asmeninį kompiuterį pavogęs žmogus skubiai traukėsi iš Lietuvos. Galbūt įsijungęs kompiuterį jis rimtai persigando, nes apvogė ne eilinį kauštelėjusį penktadienio vakaro nuotykių ieškotoją, o žurnalistą. Kadangi kelio atgal nėra, jis nusprendė trauktis. O galbūt taip jam liepė tikrieji šios vagystės iniciatoriai, kuriuos ir sudomino mano kompiuterio turinys?

Po tokio netikėto tyrimo posūkio galima kelti daugybę pačių netikėčiausių, fantastiškiausių, idiotiškiausių versijų. Įdomus sutapimas: buvau apvogtas likus vos porai dienų iki Daktarų gaujos teismo proceso pradžios Klaipėdoje.

Jame planavau dalyvauti, nes ketinau parengti išsamų reportažą portalui „Balsas.lt“ ir savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“. Aišku, ir papildyti nauja medžiaga būsimą knygą. Buvau iš anksto užsisakęs viešbutį uostamiestyje. Deja, dėl minėtos vagystės neturėjau galimybės sudalyvauti šiame teisme. Gal kas nors iš teismo dalyvių ir jų artimųjų nepanoro, kad dalyvaučiau šiame metų teismo procese. Galbūt tai lėmė aukštesniosios arba gerokai paprastesnės, bet ypač klastingai, žiauriai ir negailėstingai veikiančios žemiškosios jėgos.

Kokios? Deja, aiškaus atsakymo vis dar nėra.

Kruvinasis mafijos maršrutas visgi bus atskleistas

Aš dar neskaičiau antrosios knygos. Bet man labai įdomu, kas joje bus. Pirmąją perskaičiau per porą vakarų – ji buvo pilna medžiagos, ją paskaitęs, išties gali pasijusti nusikaltėlių veiklos žinovu. Antra knyga, manyčiau, turėtų būti ne blogesnė už pirmąją, nors ir negaliu spėlioti, kas ten bus ir apie ką. Taip ar anaip, lauksiu. Gandai sako, kad pasirodys Lapkritį. Tiesa, Dailius Dargis taip ir nepasakė, kaip jis atgavo rankraštį. O gal ir neatgavo, o rašė iš naujo? Nežinau. Jis paslaptingas, kaip ir jo aprašomi įvykiai.

Jei pirmoji knyga buvo daugiausiai apie Kauno gaujas, tai antrojoje knygoje, pavadintoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“, turėtų būti nemažai medžiagos apie kitus nusikaltėlius: čia matyt bus aprašyti ir Panevėžio Tulpiniai, Klaipėdos Gaidjurginiai bei kitos gaujos. Ir, svarbiausia, galų gale atsiras daugiau medžiagos apie taip ir likusią šešėlyje Vilniaus Brigadą. Atsimenate, kaip prieš porą dešimtmečių laikraščiuose reklamuodavosi tokia „Komercijos ir gamybos firmų asociacija“? Taip, šita gauja net per žiniasklaidą skelbdavosi, kad esą „visi verslininkai turi eiti pas mus, mes juos apsaugosim, nes kas nenueis, tai nežinia kokios nelaimės gali atsitikti“.

 

Mano skola Pelytei Smailytei

Jurga Sakalauskaitė - Smagiosios Pelytės Smailytės istorijosAš pradėsiu tiesiai šviesiai: man šiurpą varo visokios verstinės vaikams skirtos knygiūkštės apie barbes, olialia princeses, biotransformerius ir kitus fufelius. Šitokios yra idealiai subalansuotos bukų vartotojų auginimui. Koks idealus vartotojas? Tas, kuris tiki ružavom svajonėm, kurias išpildo geri dėdės, yra tinkamas vietoj patrankų mėsos ar pigios darbo jėgos prie konvejerio ir perka bet kokį brudą, kokį tik jam siūlo prekeiviai – nesvarbu, ar tai būtų koks nors herbalife brudas, ar dulkių siurblys už 10000 litų, ar iš atliekų pagaminta dešra.

Eilinio piliečio silpnaprotystė nėra įgimtas dalykas – tai greičiau išugdoma savybė. Sovietmečiu silpnapročiai buvo ugdomi, kalant nuo mažų dienų į galvą visokius komunistinius šlamštus, o paskui iki visiško atbukinimo terorizuojant mokyklose. Rinkos sąlygomis labai panašiai, bet dešimteriopai efektyviau yra bukinama, kalant į galvas viską, kas tik susiję su vartojimu. Coca Cola išrastas kalėdinis Santa Klausas – bene ryškiausias pavyzdys: „pirk Coca Colą, nes tai visa švenčių esmė“. Vaikučiai, užauginti bukinimais, tampa pilnaverčiais bukapročiais, kai suauga. Sistemos vergais, einančiais į darbą, imančiais paskolas, o paskui verkiančiais, kad juos apgavo bankai, valdžia ar dar kas nors. Bejėgiai, savim nesugebantys pasirūpinti menkystos.

Viskas labai paprasta: kai žmogus mažumėj negauna žinių apie tai, kaip veikia pasaulio ir visuomenės dėsniai, jis ir suaugęs nesugeba tų dėsnių efektyviai taikyti. Galvoje veikia visai kiti, nerišlūs, realybės neatitinkantys procesai. Žmogus tampa nepagydomu robotuku, vartotoju, nemąstančiu sistemos vergu.

Norit kažko panašaus palinkėti savo ar savo draugų vaikams? Nupirkite jiems tų verstinių Disnėjaus  knygučių apie tai, kaip laimingos princesės, laimingi princai savo rūmuose rengia vakarėlius Beverly Hills stiliumi ir t.t.. Arba apie tai, kaip biokyborgai šaudo biorobotus žvaigždžių karuose. Vienu atveju padėsit išauginti idealios tūpos namų šeimininkės idealą, o kitu atveju – idealiai patrankų mėsai tinkamą durnių. Arba dar ką nors panašaus.

Kadaise aš galvojau, kokios aš norėčiau knygos pasauliui pažinti, jei būčiau vaikas. Reiktų knygos, pagal kurią vaikas galėtų sužinoti apie realybę, išsiaiškinti, kaip pasaulis veikia, suprasti, kaip, kodėl ir kas yra tikrovėje. Tai, gal būt, galėtų būti knyga-enciklopedija, kurioje būtų parašyta viskas apie viską. Bet paskui pagalvojau, kad ne. Tai netiks, nes tai neveža. Enciklopedija pasakoja apie pernelyg daug dalykų, su kuriais niekad nesusidursim. Ir pernelyg mažai apie tai, su kuo susiduriam kas dieną. Ir jau juolab enciklopedija nemoko, kaip reikia elgtis. Kaip reikia verslauti. Kas yra pinigai. Kaip veikia prekyba. Kas yra darbo organizavimas. Koks tas suaugusiųjų pasaulis paprasto vaiko akimis.

Tai vat, kai aš paskaičiau tą knygą apie nuostabią Pelytę Smailytę, aš supratau, kad ši yra būtent tokia, kokios reikia. Bet man prireikė kelių savaičių, kad galvoje susidėstytų tai į vieną vaizdą. Ir kelių mėnesių prireikė tam, kad išdrįsčiau parašyti būtent tai, ką aš čia parašiau apie vaikiškas knygas. Apie tai, kaip vertinu šią knygą ir kaip ji kontrastuoja su kita vaikiškų knygučių leidyba. Todėl ir sakau, kad grąžinu skolą Pelytei Smailytei – ji yra tas personažas, kuris net ir į mano suaugėlišką pasaulėlį atnešė truputį šviesos.

Knygutėje apie Pelytės Smailytės istorijas man pritrūko vienintelio dalyko – balansų apskaitos pagrindų, tokių, kurie būtų suprantami vaikams. Jie nėra sudėtingi ir aš labai noriu tikėti, kad nuostabiausios mano gyvenime matytos vaikiškos knygos autorė parašys knygos apie Pelytę Smailytę tęsinį, kuriame vaikus išmokys skaičiuoti išlaidas ir pajamas teisingu būdu – stulpeliais. Aš tikiu, kad Jurga Sakalauskaitė tai sugebėtų – knyga puiki, tiesiog puiki. Ir dar su voriukais bei voveriukais, kurie jus seka nuo pat pradžios iki galo. Beje, jų ieškoti įdomu ir mažesniems vaikams 🙂

Taigi, netuščiažodžiaukim. Nusipirkite knygą apie Pelytę Smailytę. Net jei esate suaugęs žmogus. Šiaip jau ji skirta maždaug 6-10 metų vaikams, truputį tinka ir truputį jaunesniems, bet tinka ir vyresniems. Tai yra būtent ta knyga, kuri jūsų vaikui ne šiaip nupasakos kažkokią pasakų istoriją – tai knyga apie tai, kaip mes gyvename šitame pasaulyje. Būtent tokia knyga padės vaikui tapti savarankišku sveiko proto žmogumi, mokančiu orientuotis realybėje. Mąstančiu žmogumi, o ne buku vartotoju. Tai tokia investicija, kad jos grąžą paskaičiavę, gausite absoliučiai kosminį skaičių, RoI čia visiškai neįtikėtinas.

Tiktai pirkite šią knygą suprasdami, kam ji reikalinga. Pelytės Smailytės istorijos netaps disnėjiškų pasakų pakaitalu – tai knyga, kurią reikia skaityti kartu su vaiku, paaiškinant tas aprašytus įvykius ir atsakant į kylančius klausimus. Tai knyga, kuri vaiką supažindina su gan kebliu suaugusiųjų pasauliu. Supažindina ir padeda susidaryti teisingą, tikrą vaizdą.

Ir po galais, aš esu ne tai kad susižavėjęs, aš esu visiškas Pelytės Smailytės ir jos kūrėjos Jurgos Sakalauskaitės fanas.

Knygų mugė

Čia tas išprotėjęs reklaminis golemas jau išsiveržęs į lauką

Jei manęs kas klaus, kas labiausiai užstrigo šioje knygų mugėje – tai atsakysiu tiesiai: išprotėjęs žurnalo „Valstybė“ reklaminis stendas, katras neaišku kokiais būdais važinėjosi po visą parodą tarp žmonių, tarpais bandydamas ką nors pastumti, o tarpais – šiaip išgąsdinti, vis nerasdamas sau vietos – akivaizdžiai, valdomas Dirbtinio Intelekto. Pradžioj slankiojęs kažkur 5 korpuso minioje, stendas greitai numigravo ten, kur bent truputį erdviau – į 3 korpusą, pasisukiojo rūbinėje, pabandė užsukt į Andriaus Užkalnio konferenciją, bet galų gale, dar valandikę beprasmiškai pasistumdęs, sugebėjo išsiveržt pro tas sukamas (kaip kokiame Nekropolyje) 3 korpuso duris, o tada jau ir nurūko kažkur į miškus, palaidas, laukinis ir nevaldomas. Jaučiu, dabar tūno kur nors Viršuliškių parke, įklimpęs į pusnį… Robotizacija, vienok… Naujieji golemai…

Beata Nicholson ir Andrius Užkalnis

Be abejonės, matyti ir rašytojai, tapę blogosferos žvaigždėmis – Andrius Užkalnis bei Beata Nicholson. Nuostabu, aš galvojau, kad gandai apie tai, jog ši priešingybių pora esą sesuo ir brolis – tiktai mitas. Ale gi pasirodo, kad mažų mažiausiai – ne visai. Visai dargi ne visai, o priešingai – brolis ir sesuo, pasirodo. Jaučiu, praeis dar kiek laiko ir paaiškės, kad ir Monika Bončkutė – pono Užkalnio žmona iki pat šių dienų. Tuo tarpu Landsbergis-Žemkalnis (įsiklausykit: Žemkalnis ir Užkalnis, o tada prisiminkit tikrą istoriją, kad pavardė Užkalnis teatsirado pokario laikais, kai Užkalnio tėvai kažkur slapstėsi, o jų abiejų pavardės besą kokios tai verstinės) – galėjo būt paties Užkalnio nesantuokinis tėvas dar Tarpukario laikais ir taip toliau. Dar pridėkim, kad būtent šalia Užkalnio sėdėjo ir knygas pasirašinėjo Kristina Sabaliauskaitė – garsi sąmokslo teorijų kūrėja bei įgyvendintoja. Kam nors kyla abejonių? Galiu jas išsklaidyti: ten pat buvo ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis. Tas pats, kuris vaikams rašo tokias dvigubos semantikos pasakas, kad tėveliai spangsta. Taigi, kaip matome, viskas su tais rašytojais akivaizdu.

Rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis

Ką gero parsinešiau? Užplaukė smegenų aptemimas ir nusipirkau kažkokios leidyklos perleistą visą Aleksandro Volkovo seriją. Nuolaidos nepadarė, parazitai, tai nereklamuosiu, kas tokie ir kur nusipirkt, nei netgi, kaip ta krūva atrodo. Sutaupei – reklamą praradai, štai dabar ir žinokit. Džiaugėsi man šitie leidėjai, kad pirmųjų knygų prieš belenkiek laiko išleistas nenurodytas tiražas – pusiau išparduotas jau. Beje, tiražą nurodyti reikalaujama pagal taisykles, o kiek mano atmintis nemeluoja – nebūtina jo nurodyti, tik esant apimtims iki 500 egz.. Reiškia, niekam neįdomūs šie sovietmečio bestseleriai. Pardavėt 200 knygučių ir džiaugiatės, ar ne? Taigi, ponuliai, atrasit dabar mano blogą ir liūdėsit, kad parodoje nuolaidų nedarėt, o kiti tuo tarpu juoksis 🙂

Pono Maumo herbas visame gražume. Ir dar tautinėm spalvom su kardais.

Nusipirkau storą Žečpospolitos herbyną – kažkokie lenkai pardavinėjo, nei lietuviškai, nei angliškai nesuprantantys. Atsiverčiau kažkur per vidurį, kaip tik, kur baigiasi herbai ir prasideda kažkokie pavardžių sąrašai – ogi žiū, pono Maumo herbas visame gražume. Tai dabar dar pridėkim, kad Žilinsko pavardė – ne tik sena, bet ir reiškianti žilę, o tas visas žilas, kaip bebarzdis Kalėdų Senelis, nors ir už mane jaunesnis būdamas – neabejotinai jau šimtus metų jo giminę liaudis stebi, todėl taip ir užvadina. Čia jums dar lašelis sąmokslo teorijosna. O dar paklauskit savęs, kodėl aną vis matydavau kur nors palei Užkalnį. Ten pat, kur matydavau ir Ashtroką? Kas tarp jų bendro? Ir kodėl tai siejasi su anokiais leidiniais, katrie konkuruoja su golemus parodon atvežusia „Valstybe“, katrai rašo Užkalnis ir kuri paskutiniame numeryje redaktoriaus žodyje pati tuos konkuruojančius leidinius gyrė?

Kairėje - imbierinė degtinė, dešinėje - fruktovojagodnas punšas

Dar buvo karšto šokolado, puikiai paruošto, kažkur visai visai parodos užkampyje ir po 5 litus už mažą puodelį. Bet labai skanaus. Bet visgi knygos yra knygos, tad geriausios – tos, kur stikliniais viršeliais. Žinoma, kad vynas bei degtinė. Taip kad kaipgi be to apsieisi, jei tai bus tiesiog neliteratūriška? Ale gi suprantat, šiaip jau alkoholis ne košeris, tad šiuo atveju parodos organizatoriai tiesiog nuostabiai pasirūpino ir pakvietė tikrąsias knygų mugės žvaigždes – bealkoholinio vyno bei degtinės platintojus iš firmos nežinau, kaip ten vadinasi (nuolaidos nepadarė, bet pavaišino už dyką, tai nereklamuosiu jų, o tiktai gėrimus), tad siūlau visiems šio dalyko pasiieškot – ir parodoje, ir kitose prekybos vietose. Taip, aš nuo mažų dienų svajojau, kad atsirastų bealkoholinė degtinė. Ir štai, ji atsirado. Stikliniuose viršeliuose, su užsukamu skirtuku, maloniai geriama iš čėrkelių ir tinkama netgi vaikams. Švelnesnio mėgėjams – bealkoholinis vynas.

O dar gero kas? Nu jūs man pasakykit, kokių galų į parodą susirinko tiek visokių durnių, kad net praeit neįmanoma, čia jums kas, cirkas, ko jūs ten neradot? Paroda yra skirta iškiliems žmonėms lankytis, o ne miniai visokių, per kuriuos praeit neįmanoma! Nors, kita vertus, kas dar nespėjote – šiandien iki 5 vakaro paroda dar veiks.

Gomora.LT

Šiuoju noriu pristatyti, o gal tiksliau, visgi ne pristatyti Sauliaus Rimkaus knygą Gomora.LT – vieną iš pirmųjų kregždžių elektrinių* knygų lietuviškoj padangėj. Tiksliau, idant liktų visos intrigos, nieko tiesiai apie knygą ir nepasakosiu, bet užtat, autoriaus maloninga dėka, skelbiu konkursą 5 elektrinių knygų dalyboms, tiesa, su apribojimu N-16. Kita vertus, jaunesnė publika mano bloge beveik ir nesilanko, tad, tikiuosi, nesukelsiu kam nors tais ribojimais didelių nepatogumų.

Taip, knygoje (citata iš pristatymo) „gausu nenormatyvinės leksikos ir sekso scenų“, tad viskas – už nuorodos. Šia proga tiesiog panagrinėkim kai kuriuos seksualinius/semiotinius krikščionybės, tiksliau, katalikybės aspektus. Ir užduokim konkursinį klausimą.

Klausimas – interpretacinis. Paprastas, kaip dvi kapeikos. Paremtas tiesiog (tema tokia) seksualine krikščionybės dekonstrukcija. Taip taip, tai mano mylimi semiotiniai išsidirbinėjimai, nuo kurių, tikiuosi, jūsų nesupykins.

Taigi, jei norit vulgarybių ir turite ne mažiau, kaip 16 metų (o gal geriau – ne mažiau, kaip 30 metų), spauskite nuorodą žemiau ir dalyvaukite.

Continue reading