Tag Archives: komentarai

Homofobija, tolerastija, Baltic Pride ir internetų komentatoriai

Ponai ir ponios, nuo tų klaikių skerdynių JAV, kur kažkoks išprotėjęs islamistas išžudė daugybę žmonių, praėjo jau truputis laiko. Užtat šiandien praėjo Baltic Pride – ir tai visiškai šviežia. Ir aš čia pastebėsiu jums pastabų. Kaip visada, noriu šiaip trumpai paberti truputį minčių, bet kaip visada, gaunasi kažkodėl daug.

Yra nupušėlių, kurie kovoja su pabaisomis iš fantazijų, nes jų fantazijose tos fantazijų pabaisos kažkaip ten kažką sužalos ir bus labai baisu. Yra ir kitų nupušėlių, kurie kovoja su savo fantazijomis. Prisigalvoti kažko - paskui su tomis fantazijomis kovoti. Čia pati esmė.

Yra nupušėlių, kurie kovoja su pabaisomis iš fantazijų, nes jų fantazijose tos fantazijų pabaisos kažkaip ten kažką sužalos ir bus labai baisu. Todėl Iron Maiden plakatus reikia uždrausti. Yra ir kitų nupušėlių, kurie kovoja su savo fantazijomis apie kažkokius homoseksualus. Nes visur jiems homoseksualų tarpkojai vaidenasi. Prisigalvoti kažko – paskui su tomis fantazijomis kovoti. Čia pati esmė.

Pirmiausiai FB atsirado daug daug šnekų apie tai, kaip kažkas labai džiaugiasi tuo, kaip žudomi žmonės. Aš nemačiau tokių šnekų (kol pats nepaklausiau FB, kur kas nors tokius matė), bet mačiau labai daug tuo pasibaisėjusių. Kai man papeistino skrynšotą su penkiais tokiais komentarais, man kilo mintis, kad labai jau panašūs jie visi – taip lyg koks vienas absoliučiai bukas pacukas rašytų po sakinį kas kelioliką sekundžių. Tik kažkodėl IP adresai vis keičiasi kaskart.

Continue reading

Latvių gatvės pasekėjai

Paprastai, kai kalba apie visokius komentatorius, kurie varo belenką belenkur belenkaip, tarp žinančių žmonių būna paminima, kad yra firmos, kurios tokias paslaugas teikia. Tačiau net jei kokia firma ir teikia, paprastai konkretų atvejį išsiaiškinti ir bent kiek patikimiau pagrįsti būna labai sudėtinga – paprastai iš šalies neįmanoma pamatyti konkrečių komentarų IP adresų (nors dalis portalų visgi skelbia juos), kebloka yra ir atlikti analizę pagal konkrečių komentarų pasikartojimus (nors taip, kartais visgi galima).

Todėl ypatingai smagu, kai kas nors panašų atvejį aptinka ir baksteli pirštu. Ir mieli brangūs Commonsense.lt, nieko neišmanantys apie IT, atrodo, aptiko tai – nedidukę interneto brigadą. Keli šūviai į skirtingus IP, atrandami du įdomūs ir vienas išvis akivaizdus. Nors kartą, kaip sakant. Padėjo, matomai, tai, kad Omnitel buvo įklimpęs į virusinį skandalą, o bukas bandymas užgesint kalbas, varant į komentarus – atrodo, tapo spąstais, paspęstais sau patiems.

Aišku, abejoju, ar būtų pavykę aptikti šitą paternizaciją, jei Publicum Omnitel marketingus būtų dariusi profesionaliai. Tai, sakykim, gan mėgėjiškas atvejis. Profesionalai perka proksinimo paslaugas iš specializuotų užsienio įmonių – tada komentarai eina iš šimtų ar tūkstančių skirtingų IP adresų, tad kažką susekti galima nebent pagal tai, kad vienodi komentarai kartojasi su skirtingų valstybių IP adresais, tačiau labai trumpais laiko tarpais. Sutikim, kad tokio tipo paternai sunkiai susekami.

Dar labiau patyrę, tiesa, jau atviri spameriai – naudoja botnetus. Botnetai – tai virusiniai tinklai, kur dešimtys ar šimtai tūkstančių kompiuterių vykdo botneto savininko užsakymus. Manau, kad kiekvienam blogeriui žinoma, kaip kartais atsitinka, kai ima ateidinėti visokie neaiškūs komentatoriai, rašinėjantys tuos tipinius „Nice site, good post“. Beje, ir Lietuvoje kai kurios firmelės platina tokį mėšlą, vat pas mane buvo neseniai panašių komentarų iš firmos „Coloreta“. Toks elgesys – tai jau visiškai šlykštus.

Kita vertus, visgi dažniausiai visoks šlamštas aptinkamas Delfi ar pan portalų komentaruose. Paskaitę tuos komentarus, paskui stebimės – negi visiški dibilai komentuoja? Šikti į komentarus – taip vadinasi visas tas reiškinys. Kaip matome, panašu, kad nemaža dalis viso to šikimo į komentarus gali tekti įvairiems botams ar samdomoms komentatorių grupėms.

Lietuvoje bene pirmas atvejis su panašiais komentavimais įstrigo daugeliui – tąsyk vieną didelį portalą užflūdino kažkokie antisemitiniai komentarai pramaišiui su varymais ant rusų, prasidėjo triukšmas dėl to, kad tokių komentarų anas portalas netrina, o tada ėmė ir paaiškėjo, kad triukšmautojai pasirodo buvo tie patys, kas ir komentarų rašytojai. Techninis neišprusimas pakišo jiems koją – Latvių gatvėje esančios ambasados darbuotojai nei nepagalvojo, kad Internetas ne toks jau anonimiškas. Kitus kartus jau buvo naudojamasi rusiškais IP, kas niekam vėl nesukėlė abejonių, o jau dar vėliau, kažkaip ėmė rastis ir vėl lietuviški, bet jau priklausantys kažkokioms PR agentūroms.

Taigi, atrodo dabar gavom bent vieną atvejį, kuris lyg ir įrodomas. Problema gal tik tame, kad atrodo, Publicum atstovams nedašyla, kad susikompromitavo jie patys: jie patys kalti, o ne kažkas iš šalies. Užėjus į Commonsense.lt straipsnį, krenta į akis tai, kad ten prasidėjo tikras lietus komentarų, kurie tiesiog akivaizdžiai savo stiliumi primena tuos pačius, kokių galime aptikti pvz., Delfyje. T.y., įspūdis toksai, kad firma, įvaldžiusi komentariuko judesiuką, dabar bando tuo pačiu judesiuku išsišluostyti veiduką, bet vėl gaunasi kitus bandantis ištept judesys. FAIL.

Aišku, nenoriu dalinti gerų patarimų už dyką. Bet jau tiek to. Publicum veikėjai, žinau, kad ir pas mane užsuksit, tad pabandysiu jums padėti. Daryti šioje situacijoje reikia paprastai – pripažinti kaltę, pasakyti, kad tikrai daugiau taip nesikartos, kad kalti iniciatyvūs darbuotojai, kurie bus drausminami, o jūs labai gailitės ir atsiprašote, blablabla. Tada gausis automatinis konflikto slopinimas ir viskas daugmaž susitvarkys. Kol kas jūsų pasirinkta taktika – eskaluoti konfliktą, įsukant triukšmą dar labiau, o ir dar tais pačiais metodais, dėl kurių konfliktas tarp jūsų ir blogerių kilo – yra visiškai kompromituojantis jus pačius.

A, taip, suprantu, kad, gal būt, neaiškiai pasakiau jums. Bet tiesiog už dyką konfliktų valdymo konsultacinės paslaugos neteikiamos, taip kad čia jau nesupykit.

Račas, Užkalnis ir dundukai

Du garsiausi Lietuvos internetų herojai – Artūras Račas ir Andrius Užkalnis, susipliekę, staiga man sukėlė mintį, ištrynusią mano požiūrį į Račą, apvertusią mano požiūrį į dundukus aukštyn kojomis, nors ir nepalietusią Andriaus Užkalnio. Tad tebūnie tai mano lepta į visuotinę egzegezę, jau esamo diskurso reinterpretacija ir bandymas sukurti metapožiūrį.

Jei kas neskaitėte, pirmas istorijos etapas – pas Artūrą Račą: http://racas.lt/citata-355-rasytojas-a-uzkalnis-apie-tragiska-lietuvos-ziniasklaidos-bukle/
O antras etapas – viename iš Andriaus Užkalnio blogų:
http://uzkalnis.blogspot.com/

Mintis brendo, jau ilgokai brendo. Šiandien ją suformulavau: dundukai išties yra dundukai. Ir, tiesą sakant, Artūras Račas dar švelniai juos pavadino. Žmonės, kurie onanizuojasi savo žodyninėmis išraiškomis, kartodami visokias gražias frazes, bet nesugebėdami nei sugalvoti, nei išreikšti, nei suformuluoti bent kiek rišlesnės minties, net svetimos išsakyti – tai išties dundukai. Kai toks dundukas nesupranta net elementaraus loginio trinario, o kalbėdamas apie praktines aibes, neskiria aibių nuo poaibių ar net paskirų sudedamųjų, tai demonstruoja ne ką kitą, o tikrą mikrointelektą, bukumą, kvailumą ir ne ką kitą, o tą patį dundukiškumą.

O ką Račas? O Račas tiesiog turi tokią publiką. Jis ramus, geras, doras žmogus, ne veltui vadinamas žurnalistikos sąžine, stengiasi nei musės nenuskriaust, kovot už gėrį, o su savo dundukais susišneka kažkaip. Tai ką gi jam daryti? Rašyti aštrybių ir vulgariai plūstis, kaip aš – kultūra neleidžia. Taip žiauriai čiuptelt publikai už kiaušinių, kaip kad kartais Monika Bončkutė ar patsai Andrius Užkalnis padaro – moralė neleidžia. O protingai ką nors parašys – publiką praras. Tai ir apsiriboja tuo, kad kala savo dundukams iki bukiausio elementarizmo suprimityvintas mintis – tokias, kurias net ir dundukai supranta.

Taigi, vargšas Račas, nors kartą ir neapsikentė, išvadino savo dundukus dundukais, bet ir toliau su tais dundukiškais dundukais cackinasi. Aš juos aišku būčiau išvadinęs pseudointelektualiniais dalbajobais, kita vertus, masinių akcijų man neprireikia daryti: žmonės, skaitantys mano blogą, visgi turi kardinaliai daugiau intelekto. Aišku, jei neskaitysim kai kurių zombių, kurie irgi turi teisę egzistuoti. Račo situacija – kiek kita.

Iš kur kyla Račo, kaip visiškos nuobodos, įvaizdis? Iš tų pačių dundukų. Tai masinė projekcija į Račą. Tai spąstai, į kuriuos pakliuvęs, autorius įklimpsta ir negali ištrūkt. Žmogus, ėmęs diskutuoti su glamūriškus žodžių kratinius trysčiojančiais durniais, išsitepa tuo pseudointelektualiniu mėšlu nuo galvos iki kojų, jis tampa pasmerktu: pradėjęs diskusiją ir priverstas kristi iki to paties dundukiško lygio, jis praranda intelektualią publiką. Dundukiškumas – tai tipinis pasyviai agresyvus elgesys, kai dundukas – intelektinis šiukšlė, įsitveria už pranašesnio žmogaus, imdamas tiesiog parazituoti ant svetimo intelekto.

Žvelgdamas į savo blogą, manau, kad mano sprendimas siųsti bukus komentatorius vulgaria kryptimi – pasiteisino. Mano tekstus skaitantys žmonės su manim nesutinka, mane plūsta, su manim nebijo diskutuoti, tačiau žino: komentatorius lekia lauk ne už keiksmus ar prieštaravimus, o už bukumą ir, ypač – už bandymus demonstruoti savo bukumą taip, lyg tai būtų pranašumas ir vertybė (tipiški atvejai iš serijos "aš to nesuprantu – vadinasi, oponentas neteisus, ir tegul pabando tai paneigti"). Bet ar galėtų Artūras Račas savo dundukus pasiųsti taip pat atvirai, kaip aš? Manau, kad ne. Jis pernelyg kultūringas. Didžiausias bandymas buvo tasai straipsnis apie dundukus. Bet tai – per silpna priemonė.

O ką dundukai? O dundukai buki.

Baltųjų beždžionių propaganda

Štai kokį gavau laiškelį Feisbuke (netaisytas):

Ar zinote, kad uz toki straipsni galima tuoj pat kreptis I teisma? Ar bent pagalvojate pries publikuodami tokius menkos informacijos, izeidziancius ir netikslingus straipsnius? Yra taisykles, ir internete bet kas ir bet ko rasyti negali.

Straipsni turretumete isimti.

Dabar spėlioju, kas ten tame straipsnyje užkliuvo taip, kad kažkas netgi kažkokias taisykles atrado, pagal kurias internete bet kas bet ko rašyti negali. Juk kažkas turi patvirtinti matyt. Gal Glavlitas koks nors, kuris nuspręs, kad informacija nemenka, neįžeidžianti ir tikslinga, o autorius turi kažkokį leidimą. Nes kitaip juk bus neteisėta ir taisyklės bus pažeistos.
 

Pratęsiant apie netikrą alų ir netikrą maistą

Kiek kita straipsnio versija pasirodė Lietuvos Ryte, komentarų gal ir ne tiek jau baisiai daug, tačiau iš komentatorių susilaukiau kažkokių nerišlių grąsinimų teismais. O taip pat – plūdimųsi apie tai, kad esą nepateikiu faktų ar pan., nors tie faktai ir akivaizdūs – netgi kažkokio pašteto sudėtį perrašiau 🙂

Nors visgi keista, kad absoliuti dauguma komentatorių buvo stebėtinai palaikantys. Labai nebūdingas dalykas. Matyt, problema žymiai labiau visus užknisusi, nei galvojau.

Kai mestelėjau į Tviterį, nuorodą sutrumpinęs per bit.ly , pastarasis parodė, kad vien Feisbuke pašarinta 30 kartų. Kadangi Feisbuke per bit.ly šarina ne tiek jau daug žmonių, spėju, kad bendras nuorodų iš Feisbuko skaičius gali ir 100 viršyti. Vat čia tai jau vertinčiau, kaip išties rekordinį savo pasiekimą.

————————–

O dabar – truputis iškiliausių komentarų (tikiuosi, jų autoriai neužplūs, nes Lietrytis kažkaip pamiršo nuorodą įdėt):

Rinktiniai komentarai