Tag Archives: maxima

Supermarketai, kosminiai rutuliukai, blablabla

Truputį susikaupė visokių minčių, taigi truputį išsiliesiu apie prekybcentrius ir panašiai. Apie visus. Nes senokai jau užveikė. Rašiau apie tai dar 2008, tačiau atrodo, kad nedaug kas pasikeitė nuo to laiko. Gal truputį visgi pagerėjo. Taip, žinau, kad smulkieji prekybininkai dėl supermarketų žūsta, tačiau aš manau, kad jau ir taip jie visi žuvo, taigi, perkuosi supermarketuose ir mano dėka auga prekybos tinklai. Negerai, bet taip yra.

Maxima valdo viską

Ne taip seniai rašiau apie tai, kaip Maxima parduotuvėje nusipirkau nevalgomai persūdytos mėsos, o dabar žiūriu, kad jau kelintas blogas svaigsta apie Maximos kosminius rutuliukus. Tiesą sakant, nežinau, ar čia jų nemokšiškas nemokšiškumas, ar priešingai – genialiai genialus marketinginis ėjimas. Kažkodėl iki šiol, atrodo, niekas nepastebėjo, kad tie rutuliukai yra skirti vienam senam, kadaise ir Lietuvoje labai populiariam vaikiškam žaidimui. Prancūzai ir suaugę masiškai jį žaidžia – viskas paprasta, tiesiog vienu rutuliuku reikia išmušti kitą rutuliuką iš duobutės. Berods taip. Tarpukario Lietuvoje tas žaidimas buvo populiarus, dabar – atrodo, kad jau niekas neprisimena. Ir gal tiesiog Maxima nutarė jį atgaivinti ir paversti Maximos žaidimu? Taip ar anaip, rutuliukai ten prasti, visiškai netikę, o kaip išsiaiškino Vabolis – kardinaliai gražesni kosmorutuliukai būna dedami į klozetų vožtuvus. Tik nesakykit to vaikams.

Maxima išties valdo. Kaip juos kas bekeiktų, kaip aš pats besipiktinčiau kuo nors – tai visvien galingiausias ir geriausiai optimizuotą asortimentą turintis tinklas. Visiems kitiems iki Maximos – kaip vėžiu iki Magadano. Konkurentai orientuojasi į pigiausias ar geresnes prekes, o Maxima tinka visiems. Galima drąsiai sakyti, kad Lietuvoje yra vienas prekybos tinklas – tai Maxima, o visi kiti – tai tiesiog smulkmė.

Rimi – didelis iškilmingas feilas

Tuo tarpu Rimi apseina be rutuliukų. Jie jau seniai mane užkniso su savo šlykščiais lipdukais, per kuriuos platina neadekvatines prekes – pvz., pigias kepimo skardas, kokių galima nusipirkti po 10 litų, pateikinėja su reklamomis, esą tai „reguliari kaina 100 litų“ (o vat kalbainiams į tą „reguliarią“ – atrodo nusispjaut) ir knisa protą. Dabar platina kažkokius peilius, kurie viens prie vieno, kaip tie, kurių galima parduotuvėse rasti už 5-10 kartų mažesnius pinigus. Rimi marketingistai, jei skaitote šitą tekstą, tai paimkit savo peilius ir nusižudykit su savo šūdais ir emigruokit. Dabr Rimi jau sugalvojo, kad reikia nuolaidų kortelių – vieną procentą nuolaidos klientams duot. Gal ta proga vakar maniškė, pirkdama elementarius ledus, buvo nustebinta – 5 litai už porciją. Kaip sakant, „kainas padidinsim ir vieną procentą nuleisim“.

Brangūs Rimi asilagalviai atstovai, manot, kad niekas negirdėjo, jog jau antrus metus dirbat į minusą? Aš tai girdėjau, ir spėkit, ar nustebau, kai man tai pasakė? Negalvokit, kad krušdami klientams protą, tapsit pelningesni. Palyginkit savo kad ir ūkinių prekių lentynas su konkurentų, gal suprasit savo problemas. Kai jūs siūlot pirkti „Xuyparishi“ markės plaukų feną už bene 60 litų, paskui padarot „nuolaidą“ iki kokių 30 litų, o Gariūnuose ar Norfoje panašus tekainuoja 15-20 litų, kai Maxima už kokius 25 litus pardavinėja normalaus gamintojo (berods Philips) fenus – joks pirkėjas jūsų nelaikys padoria kontora. O tik pročiakrušiais. Taip ir sėdėsit minuse. Palyginkit savo nomenklatūrą lentynose bent jau su Iki – ten pasirinkimas porą kart didesnis, o Norfa jus lenkia tiek, kad jūs kaip vargdienėliai, su jais palyginus. Palyginkit savo nomenklatūras su Maxima – kai kurie prekių segmentai pas jus net 10 kartų mažesni. Ir jūs, nesutvarkydami savo asortimento, tikitės išsigelbėti kažkokiomis kortelėmis? Nejuokinkit. Su tokiu darbu taip ir liksit minuse, kol parsiduosit kokiam sėkmingesniam tinklui. Žinau jūsų košmarus – jums baisiausia būtų, jei jus nupirktų Maxima, bet jums gali būti dar baisiau – Lietuvoje jus gali nupirkti Norfa. Netikit? Pasidarykit rimtesnį veiklos vertinimą – ne tik patikėsit, bet ir apsiverksit.

Iki, Norfa, Prisma, Lietkoopsąjunga, Aibė ir Cento

Iki irgi turi kažkokias nuolaidų korteles ir lipdukus, bet palyginkim, ką jie parduoda už lipdukus? Ogi puikiausius Berghoff puodus, kurie jau išties verti – tai ne iš lochatroninių prekių. Kaip matom, esmė yra ne tame, ką darai, o tame, kaip darai. Iki sugeba idėją realizuoti gerai, tuo tarpu Rimi gaunasi tik nykus pamėgdžiojimas. Feilas. Nors gal ir ne feilas. Aš puikiai suprantu, kad gal būt tuos Rimi akcijinius fufelius tiekia kokios nors firmos, kur gal būt kokie nors Rimi marketingistai turi kokių nors gerų draugų. Korupcija būna ir pas prekybininkus. Nežinau, kaip čia išties yra. O kaip jūs manot?

Norfa, kai pasigilini, paanalizuoji, palygini – padoriausias tinklas iš visų Maximos konkurentų, vertas pagarbos, nors ir orientuotas į labiausiai taupantį segmentą. Norfa nekruša proto lipdukais ir kitomis nesąmonėmis, o tiesiog siūlo mažiausias kainas. Tai realybė – atėjęs apsipirkti į Norfą, pirkdamas maždaug tą patį, aš išleidžiu pusantro karto mažiau. Ir skirtingai, nei apie Rimi, apie Norfą negirdėjau gandų, kad jie sėdėtų minuse.

Cento – kaip ir pretenduotų į kažką dar pigesnio, nei Norfa, bet porą kartų, kai pasitaikė užsukti – taip ir likau nesupratęs, kaip jie išvis gali egzistuot. Vieną kartą užsukau Šventojoje – tai ne parduotuvė, o kažkoks žmonių prisigrūdęs, puvenomis smirdantis bomžatnikas, kur prekės mėtosi ant grindų, kartu su sudužusiais alaus buteliais, o tarp lentynų žmonėms neįmanoma prasilenkti. Norite įsivaizduoti, kaip atrodė prabangiausias supermarketas sovietmečiu? Užsukit į Cento – tai kažkas sulyginamo.

Lietkoopsąjunga – mažai kam žinoma. Kaip jie iki šiol dar išgyveno, nesuprantu – tai viena iš tų kontorų, kur valdo kažkokie neaiškūs vadovai, atėję iš sovietinių laikų, bet kita vertus, valdymo modelis ten įdomesnis – kooperatinis, yra specifikų. Miestuose sovietinės Lietkoopsąjungos parduotuves suprivatizavo kiti tinklai, o štai kaimuose – lyg ir išliko. Prekių asortimentas ten – pasibaisėtinas, kainos – lyg ir pusėtinos, tačiau visgi yra specializacija – kitur gal ir nerasit visokių ūkinių prekių, o čia jų pilna, labai pigių.

Nesu tikras, bet Aibė – berods dar vienas tinklas, nežinau, kam priklausantis (ar tik ne Senukams?). Absoliučiai vidutiniškas, kaimo vietovėse yra. Primena Norfą, tačiau prasčiau organizuotą. Bet net ir iš Aibės Rimi galėtų labai daug ko išmokti. Ne tas žodis, kiek daug.

Galų gale Prizma – tai ne tinklas, o tik viena parduotuvė, esanti Ozo prekybos centre, tačiau tai išties geriausias supermarketas Lietuvoje. Jei neskaitysim to, kad visiškai neaišku, kaip į jį pakliūti. Nuvažiavęs prie Ozo, staiga suvoki, kad nežinai, kur įėjimas į parduotuvę. Jo tiesiog nėra. Kai paklaidžioji ir per kažkokius užkaborius ir tarnybines patalpas pakliūni į vidų – pamatai, kad šitas prekybcentris pustuštis. Matyt, kiti irgi neranda, kaip pakliūt. Prasiėjęs, supranti, kad nežinai, pro kur išeit ir ilgai klaidžioji vėl. Paskui nusprendi, kad daugiau ten lankytis neverta. Kita vertus… Jacobs kavos pusės kilogramo pokas už 9 litus, du kartus pigesni drabužiai, ir tarpai tarp lentynų du kartus didesni, nei Rimi – sakyčiau, tai pasako viską. Anksčiau ar vėliau visi išmoks susigaudyt tuose labirintuose ir štai tada jau Ozas nugalės Akropolį.

Maxima – viskas apgalvota

Nu tokio dalyko tai aišku nebuvo...Prieš kelias dienas nusipirkom kepsnių Akropolio Maximoje. Kad mažiau galvot reiktų ir išsikept išsyk būtų galima. Esu pirkęs paruoštų kepsnių Norfoje, esu pirkęs Iki, esu pirkęs Rimi – visur būdavo tvarkoj. Aišku, gal ir ne taip skanu, kaip paties pasidarytas, bet kas ten žiūri, kai tingesys kamuoja…

Maxima čia buvo unikali: mano antra pusė, paragavusi iškeptos mėsos, pareiškė, kad matomai ši jau bus pagedusi. Aš su ja nesutikau – druskos kiekis buvo toks, kad mėsą, jau iškeptą, reikėjo vandenyje praplaut, kad bent įmanoma būtų suvalgyti. Tiek persūdyta mėsa negali sugesti. Sprendžiant iš skonio, kilogramui mėsos pridėta buvo bent pusė kilogramo druskos. O gal ir daugiau.

Taip, žinau, kad pats pirkau, pats ir durnas. Bet tiesiog noriu pasakyti, kad užveikia tokie bajeriai. Ir gal būt, mano brangioji išties ir buvo teisi – kad druskos pridėta tiek dėl to, kad mėsa jau bepradedanti gesti. Nežinau, ką galvot.

Lyg ir nebuvo sugedusi. Tiktai neįsivaizduojamai, nesuvokiamai persūdyta. Žinoma, kad nebuvo nieko tokio baisaus, kaip fotkėje. Aš čia ją tiesiog pasipiktinimui išreikšt įdėjau. Savo emociniam įspūdžiui, staigiai surišusiam Maximos prekės ženklą su nuostabiai sparčiai populiarėjančiu panašių dalykų kultu. Viskas atrodė normaliai, nesmirdėjo. Tik tas pojūtis, kad vietoj mėsos valgai druską…

Norit įsivaizduoti? Paimkit šaukštą druskos ir suvalgykit – tai bus maždaug toks pat skonis, kaip Maximos kepsnio kąsnis. Taigi, mieli brangūs Maximos veikėjai, siunčiu jums diarėjos spindulį. O pirmadienį gal dar ir inspekcijai atitinkamai paskambinsiu, kad gautų džiaugsmo iš patikrinimų. Aišku, kas nors tuo tarpu gali ir pasidžiaugt, kad tas suknistas Rokiškis gavo malonumo…

Maxima pinigai ir konkurencija su valstybe

Kažkada jau berods rašiau apie tai, kas yra pinigai, bet dabar nesuradau, kur, tad paaiškinsiu trumpai iš naujo: pinigai – tai pirmiausiai skolinis pinigų leidėjo įsipareigojimas pinigų naudotojui. Kitaip tariant, kažkas išleidžia pinigus, už juos nusiperka kažkokio turto, o paskui turi tuos pinigus padengti kokiu nors turtu. Valstybė, išleisdama pinigus, daro milžinišką biznį: gauna nemokamą paskolą, kurią grąžinti gali tik praėjus nemažam laiko tarpui, o dar ir po tam tikros infliacijos, kuri, nuvertindama pinigus, leidžia grąžinti tiktai dalį realios paskolos. Valstybinės obligacijos, jei kam kils klausimas – tai tik labai įdomus būdas valstybei dar labiau atitolinti pirminės paskolos grąžinimą, kartu gaunant dar vieną paskolą.

Žinoma, panašūs dalykai veikia ir su paprastais skolos rašteliais, dovanų čekiais ir pan. – tai irgi tiesiog paskola, kuri dar ir beprocentė. Dovanų čekiai čia dar įdomesni – dalis jų gavėjų taip jų ir nepanaudoja. Įdomu dar ir tai, kad išleisdama dovanų čekius, įmonė ne tik gauna paskolą už dyką, bet ir apsisaugo nuo infliacijos.

Tačiau įprasti dovanų čekiai atlieka tik dalines pinigų funkcijas. Pilnavertės funkcijos, kur atsiranda realiai ilgalaikės paskolos, kurių dalies netenka padenginėti, o pinigų naudotojai tampa pririšti prie pinigų leidėjo (pvz., norom nenorom turi mokėti mokesčius ar pan.), atsiranda tada, kai pinigai ima vykdyti dar ir prekės, o ne tik paskolos funkciją, t.y., imami taikyti mainuose.

Kur link aš vedu – jau kelintą kartą išgirstu istorijas apie tai, kaip su vienais ar kitais žmonėmis atsiskaitoma Maximos pinigais. Tai ten už kokį darbą, tai už dar ką nors, teko netgi nugirsti istoriją, kaip kažkokia įmonė didžiąją dalį atlyginimo moka darbuotojams tais pačiais Maximos čekiais – žinoma, vokeliuose. Aš nežinau, ar Maxima atsiskaitinėja savo pinigais su savo tiekėjais – tai būtų ypatingai įdomus variantas. Tačiau taip ar anaip, tam tikri požymiai matomi akivaizdžiai: bent dalinai Maximos pinigai jau konkuruoja su litais, tapdami tegul ir nedidele, tačiau šešėline valiuta, tuo tarpu Maxima ima vykdyti tam tikras pinigus išleidžiančio banko funkcijas.

Nagi, prisipažinkit, kas esate gavę Maximos pinigų vietoj litų? Nesvarbu, už ką – ar kaip atlyginimą, ar už kokį daiktą, ar kaip skolą, etc.? Ir dar, būtų įdomu įvertinti, kokio dydžio sumos yra apyvartoje – ar negali būti jos sulyginamos su Lietuvos biudžeto deficitu?

E621 aka natrio gliutamatas ir dešros IKI parduotuvėje

Taigis, mielieji. Kažkaip su žmona užvažiavom šiandien į kažkokią „IKI“ parduotuvę Ukmergės gatvėje (čia Vilniuje, jei ką). Apsipirkti. Šiaip jau „IKI“ būnam retai, nes šalimais – „Rimi“ ir „Norfa“. Taigis. Ir kai ėmėm rinktis dešrą, supratom, kad nėra dešrų be E621, kitaip tariant, be natrio gliutamato. Nors kažkaip rasdavom begliutamatinių dešrų ir „Rimi“ ir „Norfa“ parduotuvėse. Bet tiesą sakant, dabar netgi pats savimi suabejojau – o gal lietuviški gamintojai visgi negamina dešrų be šitų chemikalų?

Prie dešrų prastovėjom gal 15 minučių, ieškodami bent vienos nechemizuotos. Peržiūrėjom visas. Ir nei vienos lietuviškos negliutamatinės dešros. Gallų gale baigėsi tuo, kad nusipirkom dvi ispaniškas – bent jose gliutamatų nebuvo. Tai vat man toks klausimas: ar mūsų gamintojai yra tokie debilavoti, kad deda gliutamatą visur, ar mūsų rinka tokia debilavota, kad tik pavieniai idijotai ieško maisto be chemikalų? Ar čia visgi IKI tokia debilavota, kad nei nesiaiškina, ką pirkėjai perka?

Pratęsiant apie gliutamatus – vienintelė begliutamatinė silkė, kurią radome – latviška „Rusne“. Anoj, jei gerai supratau, ir sorbitolio nėra (anas, žinia, acte išskiria kancarogenišką formaldehidą, ir jo irgi visose lietuviškose silkėse ten buvo). Tai ir vėl klausimas: ar čia mūsų gamintojai durnesni už latvių, ar ir vėl „IKI“ yra tokia parduotuvė?

Dėl „IKI“ – visgi vienas geras dalykas ten buvo: užtikau baltųjų pipirų, katrų jau senokai nerasdavau nei „Rimi“, nei „Norfa“, nei „Maxima“ parduotuvėse. Tai ir nusipirkau išsyk 10 pakelių.

Likusi pastraipa skirta ne įprastiems mano blogo skaitytojams, o kokiems nors maisto pramonės ir prekybos atstovams, kurie gal kada nors čia ir užsuks:
Negerbiami ir suknisti lietuviški maisto gamintojai ir pardavėjai. Jei jūs manot, kad aš aukosiu porą litų brangiau už perbrangintus lietuviškus produktus – tai gal ir taip. Esu nusistatęs už vietinį gamintoją. Bet jei jūs manote, kad vardan jūsų valgysiu gliutamatus ir sorbitolį, tai eikit jūs nx.