Tag Archives: pinigai

Žemės drebėjimas Japonijoje ir jenos kursas

Štai jums ir prašom – šalyje košmaras, griūna namai, milijonai žmonių prarado būstus, nuostoliai nesuvokiami, atominė elektrinė susprogo, tukstančiai žuvusių, o baisybės tęsiasi, tačiau jenos kursas ėmė kilti, nepaisydamas jokių išsyk po drebėjimo pasigirdusių prognozių ir jokio sveiko proto. Sutrikusi prekyba automatiškai kuria japoniškų prekių deficitą, atitinkamai – kelia paklausą, o tai kelia jenos deficitą ir aukština kursą.

Citata iš Bloomberg Kovo 12 dienos pranešimo: The yen appreciated 1.4 percent to 81.84 per dollar at 5 p.m. in New York. Japan’s currency strengthened 0.6 percent to 113.76 per euro. The 17-nation common currency rose 0.8 percent to $1.3903, after falling as much as 0.3 percent.

Aišku, tas kurso pokytis nėra labai kardinalus – maždaug atitiktų 3-4 dienų jenos leidimąsi prieš žemės drebėjimą – toks kurso pakilimas gavosi maždaug per pusdienį. Galim dar pridėti ir metų tendenciją – vis mažiau jenų reikia už dolerį: kurso skirtumas, lyginant su 94,5 pernai Balandį – labai ryškus.

Bet taip ar anaip, reiškinys įdomus, ir panašiai vyksta jau ne pirmą kartą – šalį ištinka katastrofa, o jos valiuta sustiprėja. Sakyčiau, verčia dar kartą susimąstyti apie tai, kad pasaulis ne toks gražus, kaip norėtųsi.

Kaip vadinasi šis daiktas? Mįslė.

Čia, žinoma, klausimas ne kolekcionieriams (jei esat toks ir viską žinot – duokit kitiems pasireikšt). Tiesiog šiaip istorija ar finansais besidomintiems. Jei ką – paveiksliukai yra didesni, galima paspausti ir perskaityti visas smulkias raides. Taigi, kaip lietuviškai užsivadino šitas dalykas?

Žemiau – dar vienas paveiksliukas, kita lakšto pusė.

Continue reading →

Senas, nuvalkiotas uždavinėlis. Ar mokate skaičiuoti pinigus?

Berods ir pats rašiau jau kadaise apie tą uždavinį. Prieš kokius gal 4 metus. Senas jis, kildinamas berods iš Tolstojaus, bet tai neesmė. Esmė yra jūsų sugebėjime, jūsų žiniose, jūsų išsilavinime. Šį uždavinį nesusimąstidamas išsprendžia bet kuris buhalteris, pasirėmęs nulių dėsniu. Išties jis yra paprastas, kaip dvi kapeikos. Bet dauguma žmonių, ypač finansinio lavinimo neteikiančiose šalyse, pabandę šį uždavinį spręsti, tiesiog palūžta.

Taigi, turgus. Žmogėnas prekiauja kepurėmis. Po 50 litų. Ateina pirkėjas, duoda 100 litų, išsirenka kepurę. Ogi pardavėjas pamato, kad grąžos neturi. Nubėga pas kitą prekeivę, kaimynę ir paprašo iškeisti. Toji iškeičia. Prekeivis duoda pirkėjui kepurę ir grąžą, tas nueina. Po kiek laiko atbėga kaimynė ir ima rėkt, kad tasai 100 litų – padirbtas. Na, prekeivis, neturėdamas, ką daryt, duoda kaimynei 100 tikrų litų, o padirbtus pasilieka sau. Klausimas: koks prekeivio nuostolis?

Jokių ten filosofijų apie kepurių savikainas, maržas ir pan. – neimkit galvon, nes negautą pelną irgi galim nuostoliui priskirti. Esmė – net ne teisingame atsakyme (tiksliau – ne teisingame pataikyme), o mokėjime teisingai skaičiuoti. Garantuoju, kad daugiau, kaip pusė iš jūsų nesuskaičiuos, nors aš žinau, kad jei jau mano blogą skaitote, tai galvojate apie pinigus.

Tiesiog siūlau pasitikrinti, ar turite bent pačias minimaliausias finansų valdymo žinias, kurios leistų suskaičiuoti tokį finansiškai elementarų atvejį. Buhalteriai šitą uždavinį teisingai išsprendžia per pusę sekundės. Tol, kol neįjungia savo galvoje naiviai žmogiško, nebuhalterinio mąstymo.

Nagi?

Maxima pinigai ir konkurencija su valstybe

Kažkada jau berods rašiau apie tai, kas yra pinigai, bet dabar nesuradau, kur, tad paaiškinsiu trumpai iš naujo: pinigai – tai pirmiausiai skolinis pinigų leidėjo įsipareigojimas pinigų naudotojui. Kitaip tariant, kažkas išleidžia pinigus, už juos nusiperka kažkokio turto, o paskui turi tuos pinigus padengti kokiu nors turtu. Valstybė, išleisdama pinigus, daro milžinišką biznį: gauna nemokamą paskolą, kurią grąžinti gali tik praėjus nemažam laiko tarpui, o dar ir po tam tikros infliacijos, kuri, nuvertindama pinigus, leidžia grąžinti tiktai dalį realios paskolos. Valstybinės obligacijos, jei kam kils klausimas – tai tik labai įdomus būdas valstybei dar labiau atitolinti pirminės paskolos grąžinimą, kartu gaunant dar vieną paskolą.

Žinoma, panašūs dalykai veikia ir su paprastais skolos rašteliais, dovanų čekiais ir pan. – tai irgi tiesiog paskola, kuri dar ir beprocentė. Dovanų čekiai čia dar įdomesni – dalis jų gavėjų taip jų ir nepanaudoja. Įdomu dar ir tai, kad išleisdama dovanų čekius, įmonė ne tik gauna paskolą už dyką, bet ir apsisaugo nuo infliacijos.

Tačiau įprasti dovanų čekiai atlieka tik dalines pinigų funkcijas. Pilnavertės funkcijos, kur atsiranda realiai ilgalaikės paskolos, kurių dalies netenka padenginėti, o pinigų naudotojai tampa pririšti prie pinigų leidėjo (pvz., norom nenorom turi mokėti mokesčius ar pan.), atsiranda tada, kai pinigai ima vykdyti dar ir prekės, o ne tik paskolos funkciją, t.y., imami taikyti mainuose.

Kur link aš vedu – jau kelintą kartą išgirstu istorijas apie tai, kaip su vienais ar kitais žmonėmis atsiskaitoma Maximos pinigais. Tai ten už kokį darbą, tai už dar ką nors, teko netgi nugirsti istoriją, kaip kažkokia įmonė didžiąją dalį atlyginimo moka darbuotojams tais pačiais Maximos čekiais – žinoma, vokeliuose. Aš nežinau, ar Maxima atsiskaitinėja savo pinigais su savo tiekėjais – tai būtų ypatingai įdomus variantas. Tačiau taip ar anaip, tam tikri požymiai matomi akivaizdžiai: bent dalinai Maximos pinigai jau konkuruoja su litais, tapdami tegul ir nedidele, tačiau šešėline valiuta, tuo tarpu Maxima ima vykdyti tam tikras pinigus išleidžiančio banko funkcijas.

Nagi, prisipažinkit, kas esate gavę Maximos pinigų vietoj litų? Nesvarbu, už ką – ar kaip atlyginimą, ar už kokį daiktą, ar kaip skolą, etc.? Ir dar, būtų įdomu įvertinti, kokio dydžio sumos yra apyvartoje – ar negali būti jos sulyginamos su Lietuvos biudžeto deficitu?

Kaip keičiasi vartojimas

Neseniai buvau Klaipėdoje. Nuostabus miestas, bent jau senamiestis – fantastiškas. Absoliučiai nepanašus į Vilniaus senamiestį, tačiau, sakyčiau, žymiai geriau sutvarkytas. Į akis krenta ir daugybė mažų parduotuvėlių – Vilnius šiuo atžvilgiu, sakyčiau, smarkiai atsilieka. Yra vienas senas Klaipėdos skirtumas – čia Maxima ir Eko (dabar – Rimi) buvo labai silpni, ilgai išsilaikė alternatyvus tinklas – Naktigonė. Gal su tuo ir susiję bus…

Susitikau su vienu senu draugu – jis yra išskirtinis ekonomistas ir finansų valdymo specialistas. Papasakojo man vieną įdomų dalyką apie Klaipėdą: sovietmečio pabaigoje ten gyveno apie 200 tūkstančių gyventojų, dabar – apie 150 tūkstančių. Tačiau per 20 metų mažmeninės prekybos plotai išaugo 30 kartų. Pardavimų apimtys, reikia manyti, irgi sulyginamai. Klausimas – iš kur? Atsakymas akivaizdus: vartojame, kiek papuola. Perkame daiktus, kuriuos išmetame, išmetame ir pusę nusipirktų maisto produktų – auginame šiukšlynus. Visa ekonomika auga tiktai iš vartojimo skatinimo, o ne iš realių poreikių augimo. Klaipėda šiuo atžvilgiu – tik pavyzdys. Kituose miestuose vartojimas augo dar labiau.

Dar viena, iš pirmo žvilgsnio – lyg ir nesusijusi mintis: naftos kainų augimas. Iš kur jis? Per paskutinius porą dešimtmečių naftos pasiūla pasaulinėje rinkoje ne tik nesumažėjo, bet dar ir padidėjo. Konkurencija irgi turėtų didėti, nes atsiranda vis naujų žaidėjų. Tačiau naftos kainos kyla. Kodėl? Puikiausias pavyzdys – naftos gręžinio katastrofa JAV: per parą tas išmeta bene 5 tūkstančius barelių naftos. Tačiau jau dabar pasigirsta riksmai, kad dėl to turi kilti naftos kainos. Tačiau pasižiūrim į skaičius ir matom, kad JAV degalų suvartojimas siekia 9 milijonus barelių per dieną. Naftos kainos kyla ne dėl jos ribotos gavybos, o tiktai dėl pardavėjų.

Ekologiški ir taupūs hibridiniai automobiliai pasirodė tiktai dabar. Tačiau bandoma juos gaminti buvo dar 1990. Visos tai dariusios įmonės sustabdė jų gamybą. Kalifornijoje buvo bandyta platinti elektromobilius, valstybė investavo didžiulius pinigus, taupumas buvo nuostabus, tačiau viskas žlugo. Kodėl? Oj, ką čia apie tai, kas buvo prieš 20 metų, hibridinė pavara su savo privalumais puikiai žinoma jau šimtą metų – pradėta naudoti dar Pirmo pasaulinio karo povandeniniuose laivuose. Kai kurie iš Antrojo pasaulinio karo laikų vokiškų tankų naudojo būtent hibridinę pavarą – jai nereikia mechaninio diferencialo, ji leidžia buferizuoti galią, jai esant variklis neužgesta, nereikia pavarų, idealus daiktas, net jei negalvosime apie kuro taupymą. Hibridinės pavaros daug dešimtmečių naudojamos įvairiuose laivuose ir geležinkelyje. Kodėl lengvosiose mašinose jos imamos naudoti tik dabar?

Dar prieš 30 metų buvo gaminamos mašinos, kurios 100 kilometrų ėsdavo 5-6 litrus degalų. Jau ir tada 15 litrų degalų atrodė daug. Ką matome dabar? 15 litrų atrodo daug, o tobuliausios ir ekonomiškiausios mašinos ėda 5-6 litrus 100 kilometrų. KPŠ? Esmė labai paprasta: vartojimas. Naftos vartojimas.

O dabar truputis konspirologijos: į Vakarų Europą tiesiami nauji dujotiekiai. Jau po kokių 10 metų Vakarų Europa dujų galės gauti porą kartų daugiau. Klausimas – ar nepakanka dujų dabar? Ar Vakarų Europa dėl kažkokių priežasčių staigiai ir nežmoniškai smarkiai augins chemijos pramonę? Vargu. Nepaisant globalinio atšilimo kritikos, yra požymių, kad Arkties ledynai sparčiai tirpsta, o Golfo srovė jau rodo kaprizus. Šaltas tirpstančių ledynų vanduo pakeičia šiltųjų srovių kryptį, o tai reiškia, kad vos ne pusė Europos Sąjungos jau per artimiausią dešimtmetį dėl globalaus klimato atšilimo patirs nežmonišką lokalų atšalimą. Dujų reikia šildymui. O gal šiaip vartojimui? Elektros vartojimo apimtys auga stebėtinais tempais, o bene pagrindinė žaliava elektros gamybai – tos pačios dujos.

Krizė Europoje, kuri atrodo, kad jau praėjusi, išties tik prasideda: britai kalba apie tai, kad niekad neįsivedinės euro, nes jiems naudingiau turėti svarą, Vokietija ir iš dalies Prancūzija jau deda į kelnes, matydamos, kas darosi PIIGS (Portugal, Italy, Ireland, Greece, Spain), o čia dar ir HELL (Hungary, Estonia, Latvia, Lithuania) dvesia. Kalbama apie tai, kad bus stabilizacinis fondas – 400, o gal ir 700 milijardų eurų, tačiau ką jis pakeis? PIIGS ir HELL – neproporcingai išaugusio vartojimo aukos, ir ten, ir ten vartojimo burbulai pūtėsi visiškai neadekvačiai.

Nors į mokesčius žiūriu su pasibaisėjimu, akcizą degalams palaikau, bent iš dalies: jis reikalingas ne tiek tam, kad surinkt biudžeto lėšas, o visų pirma tam, kad mes išmoktume taupyti. Padidinti mokesčiai degalams garantuoja didesnius šansus vietiniams, aukštesnių technologijų gamintojams. Ir kartu mažina importą. Gal būt dėl panašių priežasčių ES remia ir GMO, nors gyventojai tam ir priešinasi. Bet ar tai padės?

O gal verta pagalvoti apie save: kai supermarkete perki maisto už 100 litų, ar tikrai jo tiek suvalgysi? O gal pakaks 30 litų? Atrodo sunku? Aš pabandžiau, man pavyko. Keli paprasti receptai jums: sudarinėkite sąrašus namie ir pirkite tiktai tai, kas sąraše. Į parduotuvę eikite tiktai sočiai prisivalgę – mes perkame dėl godumo, o godumas kyla iš alkio. Neikite į parduotuvę pakeliui iš darbo į namus – tai nesutaupys laiko. Užsukite namo, pavalgykite, o tada jau eikite apsipirkti. Laiko užims mažiau, nes ateisite ne piko metu, be to, nesišlaistysite, ieškodami kažko, ko gal būt reikia, o gal būt – ne. Ir tai sutaupys 60-70 procentų jūsų pinigų.