Tag Archives: reikšmė

Semiotika – baziniai dalykai ir kai kurie asmeniniai pastebėjimai

Paradoksali figūraNegalvokit, kad semiotika yra paprasta. Taip, ji paprasta, kaip būtis. Todėl apie ją kalbėti labai keblu. Todėl ji nėra paprasta. Juk aš ne veltui pradėjau ne apie banalokas, nors kartais ir labai įdomias tekstų ar ženklinių sistemų interpretacijas ar dar kažką, o apie matematines ir filosofines semiotikos esmes. Uždavinėjau metateorijos klausimus, kurie atrodo neišsprendžiamais, o neretai išties ir yra neišsprendžiamais. Rašiau apie tai būtent tam, kad būtų galima pažvelgti iš visai kitos pusės į tokį paprastą nepaprastą dalyką – kalbą.

Aš jau rašiau apie bazines sąvokas. Įsisavinkim dar kartą: prasmė, reikšmė ir ženklas. Prasmė – tai abstraktas, egzistuojantis mūsų galvose. Reikšmės – tai realybės (nebūtinai realios, gali būti ir menamoji) atspindys,, kurį susiejame su prasmėmis. Ženklas – tai tas dalykas, kuris leidžia manipuliuoti reikšmių ekvivalentais pagal tam tikras prasmines taisykles. Iš duotojo išplaukia pvz., tokios išvados: ženklais mes galime aprašyti tam tikrą realybės ekvivalentą, kuris susiejimo su reikšmėmis dėka gali tam tikromis (ribotomis) sąlygomis atstoti realybę. Kaip pvz., ženklų seka „Lietuvos krepšininkai nugalėjo Ispanus“ gali tapti tam tikru realybėje pažiūrėtų rungtynių ekvivalentu.

Semiotika kelia dar kelias idėjas: pvz., kad kalba negali būti analizuojama savo pačios priemonėmis, o tam reikalinga metakalba arba jos ekvivalentas. Tai reiškia, kad sąvokos nėra literatūrinis-filologinis „blablabla“, o kategoriškos ir griežtos. Jei žmogus neskiria reikšmės nuo prasmės, apie semiotiką jis kalbėti negali lygiai taip pat, kaip ir žmogus, neskiriantis pliuso nuo lygygbės negali kalbėti apie aritmetiką. Dar gilesnė semiotikos idėja yra ta, kad tekstuose gali egzistuoti (ir neretai egzistuoja) tam tikros giluminės struktūros, atsekamos per tam tikrus paternus (izotopijas – prasmių ar reikšmių pasikartojimus).

Galime tarti, kad kalba yra absoliučiai neatskiriama mūsų mastymo ir pasaulio suvokimo dalis. Net jei mes nemokėtume kalbėti, mes pasaulį suvoktume, panaudodami tam tikrus šabloninius apibendrinimus (prasmes) ir susietume jas su realiu pasauliu per tam tikrus, tegul ir smegenyse tesančius identifikatorius (ženklus). Kitaip tariant, mastymas be kalbos – neįmanomas. Gal būt, teisinga ir atvirkštinė prielaida: bet kuri pilnavertė (prasmes, reikšmes ir ženklus naudojanti) kalba savaime suponuoja mastymą. Iš to, beje, kilęs ir Tiuringo dirbtinio intelekto testas: kompiuterio sugebėjimas bendrauti su žmogumi taip, lyg jis pats būtų žmogus – tai vienintelė formali priemonė, leidžianti įvertinti, ar kažkoks intelektas yra, ar ne. Geresnio testo kol kas niekas nesugalvojo.

Galime tarti ir kitaip: visa semiotika yra paremta elementaria prielaida, kad žmonės tėra tam tikri kalbos interpretatoriai, susiję tarpusavyje tam tikra bendra ženklų sistema, leidžiančia komunikuoti bei gyvenantys tam tikroje bent dalinai sutampančioje reikšminėje terpėje. Ir, matomai, turintys tam tikrą nedidelį įgimtą bazinių prasmių ir gramatinių taisyklių rinkinį, pakankamą naujų prasmių, ženklų ir gramatikų generacijai, įskaitant ir metaprasmes, metaženklus, metagramatikas. Negana to, tie patys žmonės interpretuoja ir generuoja ir patys save, panaudodami tos pačios metakalbos priemones. Vienas iš klausimų, kuriuos galime užduoti: o gal žmonės iš skirtingų kultūrų negali susikalbėti tiesiog dėl skirtingų kalbų, net jei ženklai yra vienodi – prasmės ir reikšmės skiriasi?

Nors struktūralizmas ir semiotika vystėsi (ir neretai pateikiama), kaip revoliucinga filologijos pakraipa, išties kardinalus pokytis ir teorinė bazė, kuria remiantis suformuluojamos esminės semiotikos idėjos, atėjo iš matematikos, t.y., fundamentalus semiotikos pagrindas yra ne filologinis, o išimtinai matematinis, savo gilumine esme (metateorija visame gražume) artimesnis fundamentalioms programavimo sritims (kompiliatorių, interpretatorių, AI sistemų ir pan. kūrimas), nei įprastinei filologijai. Gal būt todėl kiek juokingai atrodo, kai kažkoks ten VU semiotikos institutas, ar kaip ten jis vadinasi, priima į semiotikos magistro studijas tiktai turinčius filologinį išsilavinimą. Nežinau, gal juos ten ir moko matematikos. Bet kažkodėl abejoju. Jei kas žinote detalių – apšvieskit, įdomu būtų sužinoti 🙂

Kita vertus, semiotika yra ir paprasta: tai būdinga metateorijoms. Gana nedidelis taisyklių rinkinys leidžia atlikti ne tik pakankamai išsamias analizes, bet ir vykdyti generaciją (ką savo laiku ryškiausiai pademonstravo Umberto Eco). Kaip jau matėme, pakanka vos kelių komandų, norint suformuluoti visą matematinį aparatą, nesunkiai žmones apgaunančius dirbtinius intelektus, o taip pat – ir tokias dirbtines realybes, kaip pvz., Quake ar Starcraft, galų gale, berods ir patsai Greimas juk ne veltui kalbėjo apie naratyvines programas 🙂

Ženklo daugiaprasmiškumas ir kunda-lakunda

Prieš kokį pusę šimtmečio nuskambėjo istorija, primenanti anekdotą: kažkoks arabas lėktuve bandė nužudyti kažkokį jankį. Kaip paaiškėjo, konfliktas kilo iš niekur – arabas nemokėjo anglų kalbos, amerikietis – nesuprato arabų, tad abu apie kažkokius niekus bandė susišnekėti gestais. Lemiančiu gestu tapo amerikono parodytas ženklas „Ok“ – štai tada arabas jį ir puolė.

Moteris rodo gestą "Ok"

Ženklas, vienai tautai reiškiantis vieną dalyką, kitai tautai gali reikšti visiškai kitą. Tačiau abu ženklai gali būti vienodai aiškiai identifikuojami. Anglosaksams puikiai žinomas ženklas „Victory“ kokiems nors Rusijos kaliniams gali reikšti „glaza vykoliu“. Ženklas „Ok“ arabui reiškė tiesioginį grąsinimą nužudyti. Šitas ženklas kai kuriuose kraštuose gali reikšti ir daugiau dalykų, pvz., nulį ar putę.

Prieš kokį dešimtmetį, apie kažką beblevyzgojant, Skirtumas suformulavo tokią mintį: įmanoma situacija, kai du kompiuteriai susijungia vienas su kitu tam tikru tinklo protokolu, kurį interpretuoja skirtingai, tačiau neturi priemonių, kurios jiems leistų tuos interpretacijos skirtumus identifikuoti. T.y., kompiuteriai gali tarpusavyje keistis informacija, nesuprasdami, kad kalbasi apie visiškai skirtingus dalykus. Panašus atvejis galimas ir žmonių kalboje. Ir žinoma, kad tokį atvejį labai įdomu būtų panagrinėti.

Kunda-lakunda – tai gan specifinis, greičiau hakeriškas priėjimas prie problematikos, kurią jau seniai narsto Čiomskis – ar yra tam tikros giluminės struktūros, ar nėra. Mintis elementari: ar įmanoma praktiniam kalbos vartotojui perduoti tam tikrą gan minimalią ženklų, prasmių ir reikšmių sistemą, kuri taptų bent minimaliu kalbos ekvivalentu ir leistų susikalbėti su kitais šios struktūros vartotojais, turinčiais tą pačią ženklų, tačiau visiškai kitą, nesusijusią prasmių ir reikšmių sistemą, su sąlyga, kad prasmių sistema yra struktūriškai identiška. Pvz., kad vienas žmogus kalbėtų apie pinigus, o kitas – apie religiją, tačiau abudu vienas kitą pilnai suprastų. Arba, gal greičiau, „suprastų“ kabutėse – t.y., galėtų laisvai susišnekėti, tačiau negautų priemonių, kurios leistų identifikuoti, jog abu naudoja visai skirtingas semantikas.

Žinoma, tai reiškia kalbos kūrimą ir, kas svarbiau – tai tam tikros metasistemos, leidžiančios generuoti ženklus ir semantikas, kūrimą. Praktikoje, pageidautina, kad metasistema būtų paprasta, o generuojamos kalbos – kiek įmanoma primityvesnės, pageidautina, perimant gyvos kalbos sintaksę ir kuo lengviau išmokstamus žodžius. Taigi, imame, pvz., kunda, munda ir lakunda lygmenis, jin ir jan energiją, kosminę kreatyvinę energiją, čakras, energijos koncentraciją, brahma-budą… Gal to ir pakanka? Iš esmės, gana nedidelio ženklų kiekio (apie 10), susieto tam tikrais loginiais ryšiais, tikrai pakanka praktiškai bet kam aprašyti. Ar pakanka dar mažesnio – pasakyti sunku, praktikoje tenka visgi didinti kiekį. Tačiau keliais praktiniais eksperimentais (įskaitant ir truputį kraupinančius) galim pamatyti, kad pvz., galima kalbėti šiais ženklais apie vadybą ir verslą su žmogumi, kuris kapstosi ezoterikose, šiam neįtariant apie prasmingumą ir, kas įdomu, netgi keliant problematikas ir jas sprendžiant abiejose prasmių sistemose vienu metu.
Esminis dalykas, kuris atsiskleidžia per tokį haką – tai, kad galimas praktinis metastruktūrų identifikavimas ir semantikų generacija gyvosioms kalboms. Kitaip tariant, kad Greimo įvardintos giluminės teksto struktūros – tai ne tik kažkokie natūralūs paternai, bet ir ganėtinai nesunkiai manipuliuojami daiktai, dar daugiau, jas analizuoti ir jomis manipuliuoti galima, taikant vienareikšmes ir griežtas taisykles, nepaliekant vietos jokiai literatūrologinei fantazijai. Tačiau kyla vėl tas pats senas klausimas: ar visgi sintaksė yra paskira nuo semantikos, ar visgi jos yra apjungtos? Dar įdomesni pragmatikos klausimai, kurie čia kyla: tai jau ne šiaip kažkoks kalbos nešėjo santykis su ženklais, kaip juos formulavo Pirsas, o metasinchroniškumo problemos.

Galime vėl grįžti prie metateorijos ir metakalbos paieškų gyvosiose kalbose: jeigu Jungas tiesiog pastebi archetipus, Čiomskis identifikuoja įgimtą kalbinį pagrindą, tai Greimas įvardina būtent tai, kad egzistuoja tam tikras metakalbinis interpretavimo ir generavimo mechanizmas, kuris yra mūsų galvose ir kuris palieka mūsų kuriamuose tekstuose savo paternus, kuriuos, savo ruožtu, mes galime atsekti ir, dar daugiau, patys galime tas struktūras generuoti ir jomis remiantis generuoti prasmių sistemas, nors pačios struktūros ir neneša prasmės. Kitaip tariant, objektyviai skylutė yra ir, skirtingai nuo Java mašinos Java mašinoje, mes galime prasikasti iki to, kas kuria mūsų kalbą pačia plačiausia ir giliausia prasme, t.y., to, kas kuria mūsų mastymą. Žinoma, išlieka vėl tas pats rekursijos klausimas: kiek tų lygių yra ir ar mes juos galime pamatyti bent kiek pilniau, ar tik fragmentiškai. Kitaip tariant, vėl susiduriame su pilnumo ir neprieštaringumo problematika, tik jau iš kitos pusės.

Dar viena šventa trejybė ir dar truputis chaoso pabirų

Alex Smith, Birmingham Universiteto studentas, prieš kelis metus sukūrė paprasčiausią Universaliąją Tiuringo Mašiną pasaulyje. Ši mašina vykdo 3 operacijas su dviem bitais, tačiau skirtingai nuo tiesiškai apriboto automato, vykdančio tiek pat, yra universali, t.y., galinti simuoliuoti kitas Tiuringo mašinas. Kitaip tariant, gali vykdyti visos matematinės aksiomatikos analizę ir teoremų įrodymus ar paneigimus (žinoma, per tą patį neribotą laiką ir su neribota atmintimi). Nuo linijinio automato Smito mašina skiriasi tik vienu dalyku: ji vykdo automatinį persikrovimą darbo metu, kitaip tariant, turi kontekstą. Kadangi yra žinoma, kad linijinis automatas negali veikti, kaip Universali Tiuringo Mašina, tuo kontekstiniu persikrovimu ir yra pereinama į naują lygmenį.

Taigi, štai jums dar trejybė: operacijos, duomenys ir kontekstas. Gali būti, kad natūralių kalbų interpretacija visgi turi didesnius reikalavimus, nei Universalioji Tiuringo Mašina. Tačiau UTM yra pakankama matematikos aksiomatikai. Ir kartu mes negalime pasakyti, kuo objektyviai natūralioji kalba gali būti galingesnė, už metakalbą, skirtą matematinio aparato analizei. Taigi, minimumas – tai UTM.

Prasmė, ženklas ir reikšmė – tai ryškiausia iš krūvos šventų trejybių. Analizuota kokį šimtmetį, kol nepatapo aišku, kad tai yra išties trejybė – ir pakankama, ir minimali. Klausimų ir analizių buvo gyvas velnias. Pavyzdžiui, ar gali būti ženklas be prasmės? Ar gali būti reikšmė be ženklo? Arba reikšmė be prasmės? Galim krypti dar toliau, į kitas trejybes: ar gali būti pranešimas be pranešimo siuntėjo? O pranešimo gavėjas be pranešimo? O informacija be perdavimo kanalo?

Prasmė – tai abstraktas, klasifikatorius, bendra funkcija. Reikšmė – konkretus dalykas. Mes žinome, kas yra blogas. Blogas – tai kažkoks tinklaraštis, kažkoksai ten internetas su kažkokiais tekstais. Konkretus blogas – tai, pvz., šitas, būtent šitas blogas. Arba kitas, tam tikras ir konkretus blogas. O žodis „blogas“ – tai tiktai ženklas. Ženklas susieja prasmę su reikšme. Ženklas gali būti kalbinis, architektūrinis, muzikinis, ar net neįvardintas – tik kažkoks mintyse tesantis ženklas, kurio net negalime ištarti. Nepaisant to, kaip tas ženklas bebūtų realizuojamas, jis visada atlieka konkrečią funkciją: susieja objektyvaus pasaulio reikšmę su mastymo pasaulio prasme.

Reikšmės gyvena savus gyvenimus: akmuo, gulintis laukuose, atsirado anksčiau už žmoniją ir, gal būt, išliks ilgiau, nei žmonija. O prasmės kiekvieno galvoje – vis skirtingos. Vienam akmuo atrodo apvalainas, kitam – pilkas. Trečiam – sunkus. Tačiau ženklas leidžia susieti tas prasmes su tikru akmeniu ir manipuoliuoti jomis taip, lyg tai būtų akmuo.

Grįžtant prie metateorijos: kažkodėl niekas nepabandė atsakyti į praeito straipsnio klausimus 🙂 Ar aš tikrai rašau bent kiek suprantamai? 🙂