Gerbiamo pono Pauliaus teikimu už savą tautietį pabalsuokim rinkimuose į BMW apmokamą vietą – einam ir balsuojam. Nes reikia tai padaryti. Nes lietuvis lietuviui lietuvis – kad ir piktas, bet vis visur savus prastumiantis, o tai, sakyčiau, yra puikiausias mūsų tautos bruožas.
Taigi, spaudžiam ant nuorodos ir atiduodam balsą BMW rinkimuose – http://endrasbmw.com/ultimateblogger/e36ak86
Sako, dar paskui rinkimai tęsis, tad neužmirškim šio reikalo, ir kitiems paplatinkim.
Man atrodo, politikai vis dar nesusimąsto apie savo įvaizdį. Vienas draugas mestelėjo mintį, kuriai neturiu, ką paprieštarauti. Minedas, jei balotiruotųsi į Seimą, turi labai didelius šansus būti išrinktu. Faktiškai, tokius didelius, kad galima būti užtikrintu, jog jis taptų Seimo nariu. Dar ir pralenkdamas kai kuriuos politikos senbuvius, tokius, kaip Artūras Paulauskas ar Kazimira Prunskienė.
Sakyčiau, tai simptomatiška. Minedas valdo.
Norit sužinoti, už ką balsavau aš? 🙂
Labai daugelį nustebino (mane – irgi) faktas, kad Voldemaro Tomaševskio grupuotė (15.06%) prasimušė į antrą vietą po Artūro Zuoko (17.75%). Kita vertus, truputį pagalvojus, man jau atrodo, kad tai nenuostabu. Greičiau priešingai – rezultatas, kurio reikėjo laukti. Tiesiog mes gal iki šiol negalim patikėti tuo, kaip viskas keičiasi.
Visi seniai ir puikiai žino, kad lenkai Lietuvoje faktiškai yra prasčiausiai išsivysčiusi visuomenės grupė. Priežastys – paprastos: daugelis jų, prastokai mokėdami lietuvių kalbą, nesugeba integruotis į visuomenę, atitinkamai, gauna prastesnius darbus, mažesnius atlyginimus, etc.. Tas pat ir su vyresnio amžiaus lenkais – per visą sovietmetį tęsėsi lygiai tas pat. O juk natūralu, kad jei išsilavinimo neturi tėvai, sunkiau išsilavinimą gauti jų vaikams, tad bėdos tiktai tęsiasi.
O dabar turime tai, ką turime – visokie tomaševskiai knisa lenkams protą apie tai, esą visur prieš juos vykdoma tikslinga diskriminacija, o jie tuo ir tiki. Bet net ne tame esmė. Vilniuje apie pusę milijono gyventojų, iš jų gera pusė turi kompiuterius su internetu. O dabar pabandykime subjektyviai įvertinti, kokia dalis tarp šių žmonių yra lenkai, kokia – lietuviai, kokia – rusai? Spėju, kad lietuviai ir rusai pasiskirstys panašiai, tačiau internetizuotų lenkų dalis bus porą kartų mažesnė.
Banalu, bet eilinis Vilniaus lietuvis, prieš ruošdamasis rinkimams, nueina į Google.lt, pasiieško kažko apie kandidatus ir atranda. Ir natūralu (nors vargu, ar normalu), kad eilinis Vilniaus lenkas neturi interneto, o jei ir turi, tai lenkiškai teranda lenkiškų populistų platinamas klejones. Štai ir rinkimų rezultatai: Vilniuje laimi grupė, kuri aktyviausiai veikia internete (faktiškai – vienintelė, kuri išvis žino, ką internete veikti) – Zuoko koalicija. O gyventojai, kurie visiškai nežino tų jūsų internetų, balsuoja už politines atmatas, efektingai naudojančias senus agitpropo metodus – Tomaševskio bloką (15.06%), Darbo partiją (11.60%), Pakso tvarkiečius (6.00%). Beje, Rusų sąjunga (1.78%) surinko labai menkai balsų – tą ir galim spėti, turėdami omeny labai artimas socialines rusų ir lietuvių struktūras.
Liūdnokai atrodo ir tradicinių partijų rezultatai – konservatoriai liko vienintele partija, sugebėjusia kažką išlaikyti (13,92%). Ir visa tai – nepaisant nevykusių reformų ar apsitaškiusio mero Navicko.
Išties tenoriu pasakyti vieną paprastą dalyką: internetas mus paverčia kaimu. Tie, kas į jį įsijungia, žino apie valdžią tiek, kiek apie savo kaimynus. Ir netgi įtakoja (prisiminkim, kaip internetinis triukšmas apie Navicko bajeriukus ir bandymus prastumt sutartį su Rubicon 35 metams baigėsi to paties Navicko išmetimu). Tuo tarpu politikų kliedesiais tikintys – tiesiog neturi interneto. Jiems telieka tikėti tuo, ką jie gauna per politikų apmokamus kanalus.
Pažvelkim į skaičius: 3,19 proc. negaliojančių (t.y., sugadintų) biuletenių Vilniuje – tai beveik tiek pat, kiek surinko liūdnai pagarsėję Liberalų Sąjūdis (3,57%) bei Liberalų ir Centro sąjunga (3,27%) ir vos porą kartų mažiau, nei surinko socialdemokratai (7,08%) ar paksuoliai (6,00%).
Kadangi reikia ir kažką gero pridėt - šiame pastate sovietmečiu buvo geras beliašų kioskas, deja, daugiau ko nors teigiamo apie Lietuvos Geležinkelius nesugalvoju.
Ponas Maliboo atkasė puikų, nuostabų pavyzdėlį – Lietuvos Geležinkeliai (įmonė, jau seniai garsi, kaip fenomenas), surengia reklamos konkursą. Penktadienį (vakar) konkursas yra paskelbiamas. Pirmadienį (poryt) – jau turi būti dalyvių paraiškos.
Kiek sako mano paprastas supratimas, atviram konkursui skiriamas laikas turi būti ne mažiau 52 dienų. Jei konkursas ribotas – ne mažiau 40 dienų. Bet matomai, arba Lietuvos Geležinkeliams Viešųjų pirkimų įstatymas negalioja, arba jie ten suranda dar geresnių gudrybių.
Aišku, galėčiau dar kartą priminti Viešųjų pirkimų agentūrą, dėl kurios bandoma nušalinti ištisą ministrą, ir kuri tokiems bajeriukams negalėtų duot galimybių. Bet labiau noriu priminti, kad Lietuvos Geležinkeliai – plačiai žinomi, kaip įvairių politikų poilsinė: prisidirbai – keliauk ten pailsėt.
Kaip sakė ponas Landsbergis, kas galėtų paneigti? Kas galėtų paneigti, kad PR firmos, darančios politikams rinkimus, nelaimės kokių nors konkursų?
Trumpai tariant, laukiu, kada STT jais užsiims. O beje, ponas Eligijus Masiulis, susisiekimo ministras, berods jokių reformų tenai dar nei nepradėjo? Ryškus kontrastas tarp kai kurių valdžios veikėjų…
Upd.: komentaras iš Lietuvos Geležinkelių apie tai, kad viskas yra kitaip:
Informuojame, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ siųstas kvietimas bendradarbiauti nebuvo nei konkursas, nei apklausa, todėl straipsnyje „Kaip plaunami pinigai“ pateikta informacija yra klaidinanti.
Tiesiog paprašėme kūrybos žmonių, turinčių kompetencijos reklamos ir viešinimo paslaugų sferoje, pateikti idėjas kviesdami bendradarbiauti.
Patvirtiname, kad tai nebuvo ir negali būti pirkimas, nes nebuvo prašoma pateikti jokių pirkimą liudijančių dokumentų, o tik prašoma pateikti idėjas koncepciniame lygmenyje, kaip Lietuvos geležinkeliai galėtų atrodyti parodų metu pagal pateiktus svarbiausius įmonei aspektus.
Pasiūlytas terminas esant poreikiui taip pat gali būti koreguotinas atsižvelgiant į įmonių pateiktus pageidavimus.
Toliau, išsirinkus geriausias idėjas, kviestume bendradarbiauti dėl šių idėjų įgyvendinimo viešųjų pirkimų įstatymu numatyta tvarka.
Aš jau rašiau, kur link einama su minimalių atlyginimų didinimu. Du metus besitęsęs konservatyviausias ekonomikos reguliavimo procesas, kurio metu buvo bandoma sumažinti darbo jėgos kainą, sukuriant bent jau šiokį tokį Lietuvos konkurencingumą, t.y., vykdant vidinę devalvaciją vietoj išorinės, dabar turėtų virsti fiasko. Visos pastangos – šuniui ant uodegos.
Kodėl? Ogi todėl, kad artėja rinkimai į savivaldybes. Ir priversti dabartinę valdžią padidinti minimalius atlyginimus – kaip tik idealus momentas. Nes valdantieji nedrįs nedidinti. Dar daugiau – jie nedrįs padaryti to, ką seniai reikėjo padaryti – išvis atsisakyti minimalaus atlyginimo reguliavimo. O kas daro šitai? Labai įdomios jėgos – trišalės tarybos atstovai. Profsąjungos ir kelios turtingiausių magnatų grupuotės.
Pastebėkim, kad vadinamieji „darbdaviai“, esą susitarę dėl atlyginimų didinimo ir net menamai tai palaikantys – tėra visiška darbdavių mažuma. Ta grupė vargu ar atstovauja nedidelius verslininkus, tesamdančius vos po keletą žmonių, nei didžiausius Lietuvos darbdavius, tokius, kaip, pvz., Maxima. Taip, aš esu kritiškai Maximos grupės atžvilgiu, bet tai išties didžiausias Lietuvos darbdavys, tad būkim teisingais – Trišalėje taryboje atstovaujami neaišku, kokių grupių interesai. Ir tas „nacionalinis susitarimas“, kuriuo kadais buvo mosuotas – neaišku, kieno susitarimas su kuo.
Niekas nevaržo jokio darbdavio didinti atlyginimus. Įdomu tada, kodėl kažkokios ten verslo konfederacijos, atstovaujančios kažkokias specifines verslo grupes, nori ne pačios didinti atlyginimus, o prašo, kad tai padarytų valdžia? Aš jau nekalbu apie profsąjungas, taip įdomiai apsireiškusias kadais per Sausio 16. Aš jau nekalbu apie tai, kad tas mūsų profsąjunginis tęstinumas – dar iš sovietmečio.
Profsąjungos nori padidinti minimalius atlyginimus – tuos, kuriuos gauna blogiausiai, neretai – dar ir tingiausiai dirbantys, tie, kurie ir yra verti pačios mažiausios algos. Nori padidinti atlyginimus kaip tik tiems, kam ir taip sunkiausia rasti darbą, tiems, kurių ir taip minios. Neverta abejoti – pinigai neatsiranda iš oro, tad ir šiuo atveju jie neatsiras. Prievartaujami verslininkai tiesiog sumažins darbuotojų skaičių. Tie, kurie negalės sumažinti – bankrutuos. Ko siekia tos profsąjungos? Dar didesnės bedarbystės? Jau ir taip bedarbystė muša visus rekordus, kokie tik yra Lietuvoje buvę. Norim dar daugiau?
Aš turiu kitą klausimą: pvz., kokios nors šildymo kainos. Vieta, kur išties nesuvokiama kainodara ir visiškai nepaaiškinami pelnai. Kai kas iš pažįstamų sako, kad net šalčiausią žiemą, net su visomis kapitalinėmis išlaidomis krosnies pirkimui, teišleidžia porą šimtų litų ištiso namo apšildymui. Kai daugelis vilniečių šaltesniais mėnesiais sumoka 800 litų ar netgi dar daugiau – o prisiminkim, kad išorinių daugiabučio namo sienų plotas, tenkantis šeimai – bent keletą kartų mažesnis, nei individualiame name. Tad logiškai mastant, buto šildymo kaina vargu, ar turėtų viršyti 100 litų. Na, gerai, 200. Bet realybėje gauname 800. Iš kur tokios sumos atsiranda, pas kažkokią Vilniaus Energiją, kuri tą šilumą dar ir gamina elektrinėje, t.y., kaip elektros energijos gamybos atliekas?
Užduokim klausimą, kodėl profsąjungos nekovoja prieš šilumenininkus? Jei bent pora šimtų litų sumažėtų eilinio piliečio išlaidos šildymui, galutinis efektas žmogui būtų gerokai didesnis, nei tuo atveju, jei jam pora šimtų litų padidėtų kiekvieno žmogaus atlyginimas. Kiekvieno, o ne tik minimalią algą gaunančio. Ir tai būtų išlošimas be bedarbystės didinimo, be infliacijos auginimo, dėl to džiaugtųsi ne tik dirbantieji, bet ir pensininkai. Bet ar tai įdomu profsąjungoms bei kažkokiems neaiškiems darbdaviams, kišantiems planą, kuris dar kartą kirs per jau ir taip katastrofiškai nukentėjusią Lietuvos ekonomiką?
Yra ne sykį tekę girdėti, kad Vakaruose labiausiai korumpuotomis organizacijomis laikomos būtent didžiosios profsąjungos. O pas mus?
