Tag Archives: Rusija

Politiniai ciklai, besikartojantys kas 25 metus

Kas kažkiek laiko vis kartojasi ir kartojasi tie patys įvykiai. Įvykiai, kurių mums visai nesinorėtų, nes nieko gero juose nėra. Istoriniai ciklai, su vis kylančiais karais ir konfliktais. Tie ciklai atsiranda dėl prastos atminties: maždaug per tiek metų užauga nauja žmonių karta, kuri ima gimdytis vaikus. Vaikai užauga ir neatsimena, todėl nebijo ir nesiruošia. Kiti gi užauga ir nekenčia, tapdami karo kurstytojais ar penktakolonininkais.

Vladimiras Putinas, 2008 metų nuotrauka. Tuo metu Rusija įsiveržė į Gruziją.

Vladimiras Putinas, 2008 metų nuotrauka. Tuo metu Rusija įsiveržė į Gruziją.

Lygiai taip pat per tiek metų pasikeičia ir politikų kartos: tie, kas pergyveno karą, nueina praeitin, o tuo pačiu praeitin nueina ir jų patirtis apie tai, kaip lengvai gali kilti karas. Į tų politikų vietą ateina nauji – vieni iš šių nemato karo grėsmės, kai ji kyla, o kiti tuo tarpu serga revanšizmais ir galvoja, kad karas tėra pergalinga eisena. Tie politikai neatsimena įvykių, nes nors istorija ir moko, nieko ji neišmoko.

  • 1914 metai. Prasidėjo I Pasaulinis karas. Įvykiai, nuo kurių viskas prasidėjo, buvo lyg ir pakankamai riboto masto – kokio tai erchercogo žmogžudystė. Austrija-Vengrija po to paskelbė karą Serbijai, o tada viskas ir įsisuko, nes į karą ėmė jungtis visi, kas papuola. Greitai Europa pamatė tokias žmonių skerdynes, kokių negalėjo net įsivaizduoti.
  • 1939 metai – kaip tik 25 metai po I Pasaulinio karo. Prasidėjo įvykiai, baigęsi tuo, kas vėliau pavadinta II Pasauliniu karu. Sudetai, Klaipėdos kraštas, Molotovo-Ribentropo paktas, Vokietijos ir SSRS įsiveržimas į Lenkiją, Baltijos šalių okupacija, o galų gale – skerdynės, savo mastais pralenkusios netgi I Pasaulinį karą.
  • 1962 metai, Kubos raketų krizė (branduolinė Karibų krizė), kurią objektyviai vertinant, galėtume tarti, kad tai buvo neįvykusio III Pasaulinio karo pradžia. Žmonija atsidūrė ant susinaikinimo ribos. Matyt susivokę, kuo viskas gali baigtis, Politbiuro nariai 1964 nušalino Nikitą Chruščiovą ir konfliktas peraugo į ilgą Šaltąjį karą. Tikras karas neįvyko, tačiau apie 1964 pasauliui pasidarė aišku, kad vienintelis atsakas Sovietų Sąjungai – tai neribotas karinės galios auginimas.
  • 1989 metai, kaip tik 25 metai prie to posūkio, kurį aukščiau minėjau. Varšuvos pakto byrėjimo pradžia, o tuo pačiu – ir krizės Sovietų Sąjungoje pradžia. Mes laimėjom. Jau po poros metų SSRS subyrėjo į gabalus. Atrodė, kad galų gale viskas baigsis, nes teroro imperija žlugo.
  • 2014 metai, dar 25 metai po aukščiau minėtos datos. Rusijos įsiveržimas į Ukrainą.

Mes to norime ar nenorime, tačiau Rusijos karinė galia auga, agresyvumas auga lygiai taip pat. Įsiverždamas į Ukrainą, Vladimiras Putinas paskelbė kažkokius „antiteroristinius“ mokymus, kuriuose dalyvauja ir kosminė kariuomenė – tenai taip vadinami daliniai, atsakingi už Pasaulio pabaigą, tarpžemynines branduolines raketas. Vladimiro Putino nesiskaitymas su pasauliu tampa neribotu, o ir jis pats ne taip jau seniai viename iš pareiškimų spėjo pripažinti, kad Šaltasis karas prasidėjo vėl – apie tai bene pirmu Lietuvoje ėmė kalbėti Vytautas Landsbergis. Taip, tai naujo Pasaulinio karo pradžia. Tikėkimės, kad visgi tik Šaltojo karo pradžia.

Atsimenate, kaip 1939 naciai ir bolševikai gabalais draskė Lenkiją? Tuo metu platintas Viačeslavo Molotovo pareiškimas apie Lenkiją buvo praktiškai toks pat, kaip Rusijos pareiškimai apie Ukrainą – esą valdžia tenai kokia tai neteisinga, nesuvaldanti kažko, o sovietinė kariuomenė kažką apgins, nes kitaip gali būti chaosas. Rusijoje šiuo metu jau rengiamos valdiškos demonstracijos karo palaikymui, o Internete įvedama cenzūra – nuo šios dienos visi tenykščiai blogeriai privalės registruoti savo puslapius. Kad nerašinėtų internetuose ko nereikia.

Lietuvoje irgi jau matome įvykius – penktakolonininkai ima veikti pilnais pajėgumais. Visokie iš šiknos išlindę politikos apžvalgininkai skelbia, kad Rusija neturi Ukrainoje jokių interesų ir nieko ten nedaro, kai kurios politinės šiukšlės jau skelbia pas save feisbukuose palaikymą Rusijai, dar kitos atliekos protestuoja prieš vienintelius Lietuvos saugumo garantus – Europos Sąjungą ir NATO. Rusijos propagandinė mašina dirba pilnais tempais – ir apmokami komentatoriai per visokius proksius (tokie, beje, jau ėmė eiti ir pas mane į blogą), ir Rusijos televizijų pilamas absoliučiai neadekvatus propagandinis mėšlas, ir absurdiški Rusijos ambasadoriaus kaltinimai Lietuvai dėl karo Ukrainoje. Pats muša – pats rėkia.

Prisiminkim, kad ir apie Sausio 13 tie atmatos taip rėkia, kad savi šaudė į savus. Ir lygiai taip pat rėkia apie Ukrainoje nužudytus protestuotojus, kuriuos Berkut ir neaiškios kilmės snaiperiai šaudė – beginklius. Nors tas beginklių žmonių žudymas buvo nufilmuotas, Rusijos propagandai tai nei motais – jie irgi rėkia, kad ten esą savi šaudė į savus. Rusijos propaganda nesiskaito su niekuo, jų tikslas tik vienas – ne pateikti kokias nors naujienas, o jas imituoti, plaunant smegenis žmonėms. Kad būtų užauginta kuo daugiau putinizmo rėmėjų, kad būtų užčiauptos burnos bet kam, kas turi sveiko proto.

Mums lieka tik melstis, kad karas bus panašus į Šaltąjį. Ilgas, kankinantis, tačiau vykstantis kažkur kitur, o ne pas mus, neužkabinantis tiesiogiai NATO šalių. Ne branduolinis, ne tiesioginiais kariniais veiksmais vykdomas, o kažkoks kitoks karas. Tačiau viltis – durnių motina. Rusijos karinės bazės – čia pat, kitoje Nemuno pusėje, propagandinės Rusijos TV transliacijos – kiekviename televizoriuje, o penktakolonininkai – aplinkui mus.

Įvykiai Ukrainoje ir Lietuvos problemos

Ukrainoje įsivažiavo Euromaidanas. Kuo jis baigsis – vis dar neaišku, nors akivaizdu, kad Viktoras Janukovyčius dreba dėl savo subinės, o Maidano rengėjai supranta, kad arba jie laimės, arba jie bus susodinti į kalėjimus tūkstančiais, o gal net ir dešimtimis tūkstančių.

Man nežinomo dailininko akvarelė apie Euromaidano susirėmimus - "Mūšis Gruševskio gatvėje".

Man nežinomo dailininko akvarelė apie Euromaidano susirėmimus – „Mūšis Gruševskio gatvėje“.

Euromaidanas kilo po to, kai Viktoras Janukovyčius paskelbė, kad neis link Europos Sąjungos. Ir tai parodė, kad valdžios interesai visai neatitinka tų, kuriuos turi žmonės: su Jaukovyčiumi susiję oligarchai visai nesuinteresuoti ES, nes didelė dalis jų pajamų siejama su Rusija. Tuo tarpu žmonės žiūri paprastai: ES yra daug daugiau demokratijos, nevyksta sistemingi kriminalinių su valdžia susijusių gaujų siautėjimai, o link ES pasukusių šalių gyventojai netgi uždirba keleriopai daugiau.

Tai krenta į akis visiems – kadaise, kai buvo sovietmetis, Ukraina gyveno ne ką prasčiau, nei Lietuva. Dabar gi praktinis pragyvenimo lygis Ukrainoje yra apie du-tris kartus mažesnis. Ypač prastai gyvena žmonės iš tų Viktorą Janukovyčių palaikančių regionų, kurie turtingi iškasenomis – gal tai ir paradoksas, bet iškasenos juos tiktai nustekena, o jie tada balsuoja už tuos, kas juos apvogė.

Visgi ne pats žemas pragyvenimo lygis ir ne pats demokratijos trūkumas tampa problema – tai greičiau simptomai. O problemos (visų tų matomų blogumų priežastys) yra kiek gilesnės. Todėl štai jums keletas dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

Continue reading

Rusijoje teroras, tačiau viskas tik blogės

Rusijoje vėl buvo teroro aktai, kaip tik ruošiantis Sočio olimpinėms žaidynėms, būsiančioms 2014 vasario 7-23 dienomis. Volgograde įvykę sprogimai – aiškus požymis, kad Rusijos valdžia negeba susitvarkyti su teroru, o gal netgi pati tampa teroro priežastimi. Pačiame Sočyje saugumas toks, kad žmonės bijo išeiti į gatvę, kad nepakliūtų į nagus teisėsaugai, bet abejonių tų žaidynių saugumu tiktai daugėja. Ir nei kiek tų abejonių nemažina demonstratyvus kariuomenės įvedimas į Volgogradą, nes visi supranta, kad nuo to saugiau nepasidarys.

Rusijos policija puikiai sugeba mušti bejėges moteris, išėjusias į politinę demonstraciją, tačiau būtent taip jie patys augina teroristus.

Rusijos policija puikiai sugeba mušti bejėges moteris, išėjusias į politinę demonstraciją, tačiau būtent taip jie patys augina teroristus.

Prastas Rusijos teisėsaugos darbas tiesiog bado akis visiems, kas bent minimaliai pasidomi ta tema – milžiniški pinigai skiriami tam, kad būtų įdarbinta kuo daugiau pareigūnų, tie grynai simboliškai pervadinami iš milicijos į policiją, skelbiant, kad tas pervadinimas juos stebuklingai pakeis, bet niekas nepasikeičia – chaoso tik daugėja, o valstybė po truputį darosi vis panašesnė į kažkokią 1984 metų Lotynų Amerikos šalį, kur nusikalstamumas ir teisėsauga tampa neatskiriamais.

Žmones kraupina OMON, stotyse daromi patikrinimai, o paskutiniu metu kai kurių kompanijų (kaip kad Gazprom) vidinės apsaugos tarnybos savo teisėmis prilyginamos tiems patiems policininkams, nes gauna teisę suimdinėti žmones ir prieš juos naudoti specialiąsias priemones – ašarines dujas, gumines lazdas, šaunamuosius ginklus. Nepaisant to, niekas negerėja – milicija kaip buvo kyšininkais, taip ir liko, vietiniai provincijų karaliukai – dar labiau stiprėja, o žmonės jaučiasi tiktai bejėgiškiau.

Ne veltui neapsikentę žmonės kartais netgi ima kelti sukilimus, kaip Maskvos Vakarinio Biriulevo rajone šių metų spalį, kur teisėsauga tiesiog dangstė nusikaltėlių gaujas. O po to, kai valdžiai teko susidurti su įsiutusių žmonių minia, buvo surengtas šleikštus, tiesiog vimdantis meksikietiško serialo lygio šou, kur nusikaltėlis (taip ir neaišku, ar tikrai tas) gabentas sraigtasparniu pas vidaus reikalų ministrą ir demonstruota, kaip tas ministras liepia jį išvesti – kad triumfuotų nomenklatūrinis teisingumas.

Tąkart išties triumfavo ne teisingumas, o pakazūcha – dar sovietmečiu suklestėjusi, o paskui užmiršta propagandinė realybės simuliacija, kur viskas rodoma taip, kad būtų kuo gražiau, nors realybėje vieni puvėsiai.

Continue reading

Truputis apie cheminį ginklą Sirijoje

Kadangi žiniasklaidoje triukšmo apie Siriją ir cheminį ginklą daug, tas triukšmas didelis, o daugelis nesigaudo, o jau visas būrelis skirtingų žmonių manęs prašė apšvietimo tais klausimais, tai aš jums tiesiog šiek tiek ir papasakosiu. Kad būtų truputis orientacijos – bus ir visiškai bazinių dalykų, nes kiek pastebėjau, daugeliui netgi pati ta sąvoka „cheminis ginklas“ kažkaip sunkiai suvokiama. O nuo to viskas ir prasideda.

Įprastame kare cheminis ginklas nėra labai efektyvus, nes kariškiai gali apsisaugoti. Tačiau jis idealiai tinka masiniam civilių gyventojų naikinimui. Nuotraukoje - 2013 Rugpjūčio 21 dienos zarino atakų Sirijoje padariniai.

Įprastame kare cheminis ginklas nėra labai efektyvus, nes kariškiai gali apsisaugoti. Tačiau jis idealiai tinka masiniam civilių gyventojų naikinimui. Nuotraukoje – 2013 Rugpjūčio 21 dienos zarino atakų Sirijoje rezultatas.

Pirmiausiai pradėkim nuo to, kad cheminis ginklas – tai pirmas iš žmonijos sukurtų masinio naikinimo ginklų. Jau paskui atsirado bakteriologinis ir branduolinis ginklai, bet pirmasis kuris buvo imtas riboti, reguliuoti ir drausti – tai cheminis. Ir ne šiaip sau jį drausti ėmė dar 1925 Ženevos konvencija, ir ne šiaip sau nepaisant milžiniškų turėtų atsargų cheminio ginklo nenaudojo II Pasaulinio karo šalys Europoje (kai kur kitur naudojo, bet tai atskira kalba): masinio naikinimo ginklai reiškia, kad karo metu gali būti ne šiaip didelis kiekis aukų, o totalinis ištisų valstybių sunaikinimas, ypač nukenčiant niekuo dėtiems civiliams gyventojams. Būtent todėl nuo 1993 metų tas cheminio ginklo draudimas tapo besąlygišku.

Čia yra tiesiog vienintelis, esminis ir giliausias dalykas, kurį reikia įsisavinti kiekvienam, kas nori ką nors spręsti apie bet kokius su masinio naikinimo ginklais susijusius reikalus: tai ne šiaip ginklai, o masinio naikinimo ginklai. T.y., tokie, kurie dėl išskirtinai stipraus poveikio bet kokį karą gali paversti totaliniu visų žmonių naikinimu. Kalbant konkrečiai apie Siriją ir Bašaro al Asado režimą – šios šalies turimos cheminio ginklo atsargos praktiškai leidžia išnaikinti visus šalies gyventojus keletą kartų per labai neilgą laiką. Ir tai ne teoriškai dalinant dozes, o praktiškai, pagal realų kovinį efektyvumą.

Continue reading

Vaikų darželis sovietiniais laikais. Tomskas, Rusija, 1976 metai. Tarybinis išsilavinimas pats geriausias.

Tarybinis vaikų darželis – vaikams visa, kas geriausia

Aš jums vieną nuotrauką duosiu. Čia Tomskas, Rusijos miestas. 1976 metai, vaikų darželis. XXV Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos (aka TSKP, aka SSKP, aka KPSS) suvažiavimo nutarimai aiškinami darželio auklėtiniams, siekiant taip pakelti moralinį-politinį jaunosios kartos išsilavinimą.

Vaikų darželis sovietiniais laikais. Tomskas, Rusija, 1976 metai. Tarybinis išsilavinimas pats geriausias.

Tarybinis išsilavinimas pats geriausias, o valdžia rūpinasi jaunąja karta, jos politiniu-moraliniu veidu ir neteisingų socialinių atgyvenų išgyvendinimu. Užrašai ant transparantų: "TSKP XXV suvažiavimo sprendimus - įgyvendinsime!", "Visa, kas geriausia - vaikams!"

Taip, jūs teisingai supratote: TSKP suvažiavimo nutarimai aiškinami vaikams. Lietuvoje irgi, beje, tokiu vaikų švietimu rūpindavosi. Tik kažkodėl nuotraukų nelikę. Matyt, gėdindavosi netgi fotografuot.

Reikia pasakyti, kad sovietinė vaikų auklėjimo sistema buvo labai ideologizuota ir išvystyta. Aišku, nors nuo Nikitos Chruščiovo pradėto Atšilimo bent jau kažkiek imtas šalinti Antono Makarenkos palikimas (t.y., atsisakyta nuostatos, kad kolonija – tai geriausias vaiko auklėjimo metodas), bet bendras požiūris liko: valstybė turi reguliuoti, kaip vaikai auklėjami, o vaikai turi būti panaudojami ir kaip informacijos šaltiniai apie tėvus.

Tėvų kontrole užsiimdavo nepilnamečių reikalų inspekcijos, kurių inspektoriai, jei nuspręsdavo, galėdavo už kokią nors netinkamą priežiūrą ar blogą auklėjimą atimti vaiką iš šeimos, o paskui perduoti, priklausomai nuo visokių sprendimų, į koloniją, vaikų namus ar internatą (aišku, ne normalų internatą, kaip kad prie kokios Čiurlionkės, o į tokį, kaip čia pasakius, kiek kitokį).

Kolonijos buvo iš esmės nepilnamečiams nusikaltėliams skirtos, vaikų namai – ne nusikaltėliams, bet tiems, kur tėvų nėra arba iš tėvų atimtos tėvystės teisės. Internatai – visiems kitiems atvejams. Tiesą sakant, aiškios ribos tarp vienų ir kitų nebuvo, tas pats vaikas kartais kursuodavo tarp tų trijų rūšių įstaigų pirmyn-atgal.

Valstybė laikėsi nuostatos, kad ji geriau žino, kaip auklėti vaikus, tik kad valstybės taip auklėti vaikai vėliau neretai kraupindavo žmones nusikaltimais, sėsdavo į kalėjimus, patirdavo sunkiai suvokiamą smurtą, o jei kurie sugebėdavo tapti normaliais žmonėmis, tai visam gyvenimui išsaugodavo kraupius prisiminimus.