Tag Archives: SSRS

Leninas su raudona vėliava

Antidotas nuo cheminio ginklo

O dabar vat jums bus teminis (ir šiuo atveju – neaiškaus patikimumo, užtat tiesiog smagus) praplėtimas tokios istorijos, kurią jau minėjau viename iš ankstesnių straipsnių, kai rašiau apie klaikias sovietmečio katastrofas. Ten buvo apie tokį laimingai pasibaigusį gaisrą Novočeboksarsko cheminio ginklo gamykloje. Bet tame fabrike incidentų buvo ir anksčiau. Ir per vieną iš jų SSRS susidūrė su faktu, kad iki tol nelabai teprabandytas fosforganinių cheminių ginklų antidotas veikia ne taip, kaip reikia.

Vat čia jums ir istorija: esmė tame, kad fosforo organiniai junginiai veikia organizmą labai staigiai, tačiau nuo jų padeda kai kurie cholinolitikai, įskaitant ir atropiną, skopolaminą ar netgi kažkiek ir nikotiną. Aišku, dauguma šitų nelabai naudojami, tik atropinas, kuris irgi toksai, kaip čia pasakius – ribotai veikiantis.

Leninas su raudona vėliava

Leninas į jus taip žiūri, kaip gyvas, tuoj ims kalbėti

Kita vertus, labai svarbus toksai momentas: kai žmogus apsinuodija kokiu nors dichlofosu, tai kartais prireikia kokių dešimties mirtinų atropino dozių, kad tas atsigautų, o ir tai tik kuriam laikui. O tai reiškia, kad jei koks cheminiu ginklu apnuodytas kareivis gaus pakankamą atropino dozę, tai bus labai dideli šansai, kad jis nuo to atropino numirs. Bet jei gaus kiek per mažą, tai numirs nuo cheminio ginklo.

Taigi, apie 1950-1960 įvairios pasaulio šalys labai aktyviai ieškojo ko nors, kas veiktų daug kartų smarkiau ir greičiau, tačiau būtų ne taip nuodinga. Ir vat tada sovietai atrado vieną preparatą – safoleną (jei tiksliau – safolen-21), kurio antidotinės savybės buvo tikrai puikios, o toksiškumas – bent kelis kartus mažesnis, nei analogišką efektą turinčių atropino dozių.

Bet kažkaip taip jau gavosi, kad pakankamai visapusiškai prabandyti jo neprabandė, tik vat štai ėmė ir prasidėjo klaikiai spartaus fosforganinių cheminių ginklų gaminimo programa, kurios metu ir buvo pastatytas tas pats Novočeboksarsko cheminio ginklo fabrikas, kaip ir krūva kitų. O darbuotojai ten juk irgi gali apsinuodyti cheminiu ginklu, tiesa, taigi ką daryt? Ogi gaminti tai, kas yra. Taigi, gavo anie ir krūvas antodoto, to paties safoleno. Tik vat kokios pasekmės bus, nepagalvojo…

Continue reading

Cheminio ginklo gamykla, Novočeboksarskas

Sovietinės katastrofos

Kadangi anuo straipsniu, kur rašiau apie ekologiją tarybiniais laikais, susidomėjo labai daug žmonių, tai ir šitas gal vienam-kitam bus įdomus. Nes visi juk žino, kaip valdžia rūpinosi žmonėmis tais laikais, visi turėjo darbą, ėdė apsirydami bulkutėmis po tris kapeikas, užsikąsdami jas natūraliomis dešromis (nes dabar tokių nėra, o vien tik chemikalai), ir visas maistas buvo švarus, be jokių priedų ar chemijos, gamtos tais laikais neteršė.

Taigi, jei jau galvojate, kad visgi teršė, o viskas buvo kažkaip kitaip, tai apie vieną-kitą ryškesnę sovietmečio katastrofą pašnekėkim. Aišku, ne apie visas, nes katastrofos buvo juk visiška kasdienybė. Netgi toksai anekdotas sklandė:

Atvyko amerikonas į SSRS. Vos atkeliavęs, išeina į gatvę ir po kelių žingsnių įkrenta į kanalizacijos liuką. Susilaužė kaulus, galvą susitrenkė, apsibrozdino visas. Atsibunda ligoninėje – visi daiktai pavogti, visas sulaužytas, sugipsuotas. Ateina gydytojas, o amerikonas jo ir klausia:
– Daktare, kur aš, kas man atsitiko?
– Į atvirą kanalizacijos liuką įkritot, nepastebėjęs.
– Pas mus Amerikoje, jei tik atidaro kanalizacijos liuką, tai jį aptveria, ir pažymi raudonomis vėliavėlėmis…
– Tai ir pas mus taip pat: kai atvykote, tai spygliuotas tvoras ir didelę raudoną vėliavą matėte?

Taigi, realiai ta raudona vėliava tą ir reiškė. Visas sovietmetis buvo ištisinis periodas, kur būdavo arba šiaip chaosas, arba avarijos, arba katastrofos. O kartais – ir visi šitie dalykai vienu metu. O kad užsieniečiams būtų saugu, tai ir visa šalis buvo spygliuotų vielų tvoromis aptverta.

SSRS kosmonautas - didvyris, plakatas

Apie kosmonautus ir kosmosą čia nebus, nors šioje srityje katastrofos ėjo viena po kitos. Kosmonautai SSRS ne veltui buvo vadinami didvyriais: jie žūdavo vienas po kito. Bet ir bendrai sovietmetį galima pavadinti didvyrišku periodu - tiktai todėl, kad reikėjo būti didvyriu, norint paprasčiausiai išgyventi. Ir dažniausiai didvyriais žmonės tapdavo visai ne savo noru.

Papasakosiu tik apie keletą įdomesnių ir mažiau žinomų dizasterių (nes kaip patys suprantate, katastrofos vyko tiesiog kasdien), o pradėsiu apie tas katastrofas nuo vienos – tokios, nuo kurios dabar Rusijoje švenčiama cheminės saugos diena, Balandžio 28-oji. Tas pats įvykis inspiravo ir Pasaulinę Sveikatos Organizaciją, kuri Balandžio 28-ąją paskelbė pasauline saugumo ir sveikatos darbe diena. Būtent tą dieną įvyko avarija, galėjusi tapti didžiausia technogenine katastrofa žmonijos istorijoje. Tokia, kad Černobylis pasirodytų kaip švelnutis atvejis.

Continue reading

Vaikų darželis sovietiniais laikais. Tomskas, Rusija, 1976 metai. Tarybinis išsilavinimas pats geriausias.

Tarybinis vaikų darželis – vaikams visa, kas geriausia

Aš jums vieną nuotrauką duosiu. Čia Tomskas, Rusijos miestas. 1976 metai, vaikų darželis. XXV Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos (aka TSKP, aka SSKP, aka KPSS) suvažiavimo nutarimai aiškinami darželio auklėtiniams, siekiant taip pakelti moralinį-politinį jaunosios kartos išsilavinimą.

Vaikų darželis sovietiniais laikais. Tomskas, Rusija, 1976 metai. Tarybinis išsilavinimas pats geriausias.

Tarybinis išsilavinimas pats geriausias, o valdžia rūpinasi jaunąja karta, jos politiniu-moraliniu veidu ir neteisingų socialinių atgyvenų išgyvendinimu. Užrašai ant transparantų: "TSKP XXV suvažiavimo sprendimus - įgyvendinsime!", "Visa, kas geriausia - vaikams!"

Taip, jūs teisingai supratote: TSKP suvažiavimo nutarimai aiškinami vaikams. Lietuvoje irgi, beje, tokiu vaikų švietimu rūpindavosi. Tik kažkodėl nuotraukų nelikę. Matyt, gėdindavosi netgi fotografuot.

Reikia pasakyti, kad sovietinė vaikų auklėjimo sistema buvo labai ideologizuota ir išvystyta. Aišku, nors nuo Nikitos Chruščiovo pradėto Atšilimo bent jau kažkiek imtas šalinti Antono Makarenkos palikimas (t.y., atsisakyta nuostatos, kad kolonija – tai geriausias vaiko auklėjimo metodas), bet bendras požiūris liko: valstybė turi reguliuoti, kaip vaikai auklėjami, o vaikai turi būti panaudojami ir kaip informacijos šaltiniai apie tėvus.

Tėvų kontrole užsiimdavo nepilnamečių reikalų inspekcijos, kurių inspektoriai, jei nuspręsdavo, galėdavo už kokią nors netinkamą priežiūrą ar blogą auklėjimą atimti vaiką iš šeimos, o paskui perduoti, priklausomai nuo visokių sprendimų, į koloniją, vaikų namus ar internatą (aišku, ne normalų internatą, kaip kad prie kokios Čiurlionkės, o į tokį, kaip čia pasakius, kiek kitokį).

Kolonijos buvo iš esmės nepilnamečiams nusikaltėliams skirtos, vaikų namai – ne nusikaltėliams, bet tiems, kur tėvų nėra arba iš tėvų atimtos tėvystės teisės. Internatai – visiems kitiems atvejams. Tiesą sakant, aiškios ribos tarp vienų ir kitų nebuvo, tas pats vaikas kartais kursuodavo tarp tų trijų rūšių įstaigų pirmyn-atgal.

Valstybė laikėsi nuostatos, kad ji geriau žino, kaip auklėti vaikus, tik kad valstybės taip auklėti vaikai vėliau neretai kraupindavo žmones nusikaltimais, sėsdavo į kalėjimus, patirdavo sunkiai suvokiamą smurtą, o jei kurie sugebėdavo tapti normaliais žmonėmis, tai visam gyvenimui išsaugodavo kraupius prisiminimus.

Kunda, Estija. Cemento gamyklos dūmai.

Apie ekologiją sovietmečiu

Kadangi matau, kad vis tos temos apie sovietmetį kažkam naudos duoda, tai šį bei tą papasakosiu apie sovietmečio ekologiją, kad visokie asilagalviai mažiau turėtų pagrindo pezėti apie tai, koks natūralus buvo tais laikais maistas, nebuvo tiek visokios chemijos ir gamta buvo neteršiama. Tiesiog pabiromis visokiomis, kad supratimo gautumėte. Nes be to supratimo paskui ir prasideda šnekos visokios, panašios į kliedesius apie tai, koks geras maistas buvo tarybiniais laikais ir gamta neteršiama. Kai kurie iš tokių durnių net nesuvokia, kad jie kliedi kaip LSD apsirijusios beždžionės.

Tačiau ekologijų atvejis nėra toks paprastas, kaip eiliniai sovietikų spangesiai. Problema tame, kad ekologijos problemos nėra būdingos tik totalitariniams režimams (skirtingai nuo, pvz., prekių parduotuvėse): savo laiku žmonija pergyveno tarpsnį, kai užterštumas būdavo sunkiai suvokiamas. Paskui, kai jau visi galutinai neapsikentė ir pradėjo piktintis, situacija ėmė keistis, tad Vakarų pasaulis tapo pakankamai švarus. Tik vat kadaise už tai kovoję žalieji nelabai susigaudo ir priešinasi kam papuola iki šiol, bet kai neranda prieš ką kovot, tai ir ima patys fantazuot – kas apie užnuodytą maistą, kas apie chemtreilus, kas apie psichotronus, o kas – apie globalinį atšilimą, nuo kurio cunamiai Vilnių užlies (taip, man net su tokiais puspročiais teko susidurt).

Aralo jūra

Gamtosauga SSRS veikė taip gerai, kad nepastebėjo, kaip ištisa Aralo jūra dingo

Realybė išties kitokia: Sovietų Sąjungoje valdžia ant tų ekologinių problemų dėjo taip, kad dabar kartais net sunku būtų patikėti, jog iš principo tai įmanoma. Beje, tai buvo vienintelė pasaulio valstybė, kuri savo ekologiniais žygdarbiais sugebėjo ištisą Aralo jūrą išdžiovint, tad galim įvardinti tiesiai: sovietinėje sistemoje ekologinės bėdos buvo tokios galios, kad veikė kaip sandauga iš šiaip sovietinio briedo ir pačių šlykščiausių ekologinių bjaurumų, kokie galėjo būti Vakaruose.

Ir negana to, tos ekologinės bėdos Sovietų Sąjungoje dėl totalinio atsilikimo užėjo vėliau, tad ne veltui matyt ir gavosi, kad buitiniai to meto žalieji tapo vienais iš svarbiausių sovietinio režimo griovėjų. Bėda, kad politinė atmintis pas visuomenę prasta, tad dauguma neatsimena, kas dėjosi tais laikais. O ir nuotraukų kažkaip maža – čia teko iliustruoti tuo, ką šiaip internetuose radau.

Žuvytės su kadmiu ir gyvsidabriu

Iki šiol atsimenu vienos gydytojos pasakojimą apie tai, kaip nustatydavo lėtinius apsinuodijimus sunkiaisiais metalais: juos šiaip diagnozuoti gan sunku, simptomai labai įvairūs, neretai primenantys kitas ligas. Tai ta gydytoja klausdavo pacientų, ar mėgsta žvejoti. Jei mėgsta, tai ar Neryje žuvį gaudo. O jei gaudo, tai ar valgo.

Vilniuje buvo kažkokia neaiški eksperimentinių elektrochemijos dangų gamykla, kuri savo atliekas pildavo tiesiai į upę. O darant tas elektrochemines dangas, susidarydavo atliekos – didžiuliai kiekiai visokių sunkiųjų metalų druskų tirpalų. Žuvys dvėsdavo, bet kai kurios visgi išlikdavo, bet jau kai jas kažkas suvalgydavo, tai gaudavo tokią koncentruotos chemijos (daugiausiai chromo, mangano, nikelio, kadmio, cinko ir pan. druskų, bet ir geresnių – irgi: arsenas, gyvsidabris, švinas, etc.) dozę, kad paskui ilgai kankindavosi. Kartais taip ir šeimos apsinuodydavo, kai koks smegenų pritrūkęs šeimos galva tas žuvis namo partempdavo.

Vienas iš pirmųjų pasiekimų Lietuvoje ir buvo tai, kad žalieji kartu su Sąjūdžio veikėjais sugebėjo išreikalauti, kad ta gamyklos veikla būtų užraukta. Kita vertus, net ir po poros dešimtmečių Neris neaišku, kiek išsivalė, tad žuvų iš jos visvien geriau nevalgyt.

Įprasta sovietinė praktika buvo elementari: jei yra užterštumas, tai nusispjaut, pakanka kad apie tai niekas nešnekėtų. O jei ir šneka, tai galima tuos šnekėtojus pasodint. Gerai žinomas (ir iki šiol galiojantis, tik kad su numeriu pakeistu) BK straipsnis už šmeižtą būtent tam ir buvo skirtas: kad už esą nepagrįstą kritiką galima būtų pasodinti kiekvieną, kas prasižios apie kokius nors valdiškus nusikaltėlius: juk jei teismas neįrodė, tai galima pasodinti ir viskas.

Apie tas katastrofas ir visą ekologinę būklę spauda nerašydavo, televizija nerodydavo, nebent jau įvykis būdavo tokio masto, kad jį iš palydovų amerikonai pamatytų ir pradėtų per kokį „Amerikos Balsą“ skelbt. Tad daugelis sovietmečio ekologinių katastrofų taip ir liko užmirštos. TV ir spauda nerašo – reiškia, kad viskas gerai.

Taigi, šiandien ir papasakosiu jums visokių fragmentų apie tą sovietmečio ekologinę situaciją. Kad iliuzijų neliktų.

Continue reading

Leonidas Brežnevas, SSRS plakatas

Sovietinė televizija

Pakalbėjom truputį apie tai, ko sovietmečiu pasigestų moterys, bet yra ir daugiau temų. Aš dar užkabinsiu ateity kai kurias intymesnes ir buitiškesnes, tačiau šiuo gabaliuku jums bus tema apie televiziją. Vėlgi ne todėl, kad labai ten būtų, ką pasakoti, o daugiau tam, kad gautųsi įvertinti, ko nebuvo.

Leonidas Brežnevas, SSRS plakatas

Visa sovietinė propaganda buvo tokia nyki, kad netgi gėda žiūrėt. Bet jūs pasižiūrėkit.

Nebuvo nieko padoraus toje televizijoje. Ir vienintelis sąlyginai geras dalykas, kurio buvo – tai tas, kad beveik nebuvo reklamų. Bet visa kita buvo taip nyku, kad dabar pabandykit dabar susikaupti ir pamedituoti apie tokį fenomeną: TV buvo tokia prasta, kad žmonės, pamatę klaikią, nykią ir pasibaisėjimą keliančią sovietinę televizinę reklamą, apsidžiaugdavo, nes tai buvo labai gražu, lyginant su kitu brudu.

Taip, ponai ir ponios. Ta sovietinė televizija buvo tokia baisi, kad netgi klaikiausios, realiai nykios sovietinės reklamos ją pagražindavo. Ir būtent todėl žmonės pirmus Nepriklausomybės metus į televizinę reklamą žiūrėjo, kaip į visai gerą reikalą. Jūs tai įsivaizduojate?

Continue reading