Tag Archives: zarinas

Cheminis ir bakteriologinis ginklas SSRS

Cheminis ir bakteriologinis ginklas Lietuvoje – tai tokia tema, kur spėlionių yra daug daugiau, negu faktų, o informacijos apie tai rasti – pakankamai sudėtinga: tėra tik kažkokie įvairaus senumo ir labai neaiškūs gandai, šiokia tokia bendra sisteminė informacija bei viena-kita neaiški užuomina sunkiasvoriuose šaltiniuose. Būtent todėl dabar čia nieko nerašysiu apie Lietuvą, o patariu tiesiog pagalvoti ir patiems paieškoti kokių nors galų. Bet užtat supažindinsiu jus su šiuo bei tuo apie SSRS bakteriologinio ir cheminio ginklo programas.

Nepaisant dar 1972 pasirašytų tarptautinių sutarčių, draudžiančių kurti bakteriologinį ginklą ir nuolat skelbiamų aiškinimų, kad SSRS cheminio ginklo nėra, ši šalis ir kūrė, ir gamino abi šias masinio naikinimo ginklų rūšis. Negana to, kiekvieną tarptautinę sutartį SSRS nagrinėjo tiktai kaip galimybę apriboti kitų šalių tyrimus ir taip gauti privalumų sau. Taigi, vos tik SSRS įsipareigodavo kokiais nors ginklais neužsiimdinėti, išsyk dar labiau sustiprindavo tos rūšies ginklų kūrimą. Būtent todėl pačioje sovietmečio pabaigoje prasidėjo didžiuliai skandalai.

Cheminis karas visiems sovietiniams kareiviams asociavosi su kankinančiais lakstymais, užsimovus dujokaukę ir priešcheminę aprangą. Kai kurie nuo tokių lakstymų mirdavo - dėl šiluminio šoko.

Cheminis karas visiems sovietiniams kareiviams asociavosi su kankinančiais lakstymais, užsimovus dujokaukę ir priešcheminę aprangą. Kai kurie nuo tokių lakstymų mirdavo – dėl šiluminio šoko.

Cheminio ginklo programas SSRS, tiksliau jau Rusija, pristabdė tik po to, kai 1992 kilo klausimas, ar JAV nepradės naujo šaltojo karo etapo: tada Rusijos mokslininkas Vil Mirzajanov, anksčiau dirbęs cheminio ginklo srityje, paskelbė, kad SSRS cheminio ginklo programa ne tik nestoja, o tik dar labiau vystoma. Ėmė aiškėti, kad JAV pinigai, skirti SSRS cheminio ginklo programos uždarymui, naudojami perkant įrangą, skirtą naujos kartos cheminio ginklo „Novičok“ gamybai. Mirzajanovas buvo staigiai pasodintas į kalėjimą, tačiau vėliau įsikišo Borisas Jelcinas, supratęs, kad karinis-pramoninis kompleksas dėl savo interesų gali sukelti antrą Šaltąjį Karą ir taip visiškai sužlugdyti Rusiją. Ilja Mirzajanovas paleistas į laisvę, tačiau gana greitai emigravo į JAV.

Nepaisant skandalų, cheminius ginklus kūręs GosNIIOHT, kuriame dirbo Mirzijanovas, taip ir nebuvo išformuotas, o toliau dirba su nuodingosiomis medžiagomis, oficialiai užsiimdamas cheminio ginklo naikinimu, o kartu ir prisipažindamas, kad tyrinėja kažkokių ten junginių toksines savybes. 2012 pabaigoje Rusijos cheminės kariuomenės vadas generolas majoras Jevgenijus Starkovas pareiškė, kad nepaisant cheminį ginklą draudžiančių konvencijų, jo atsisakyti neįmanoma. Tokios kalbos šį bei tą sako.

Su bakteriologiniu ginklu gavosi nesmarkiai kitaip – šį kūrusių ir gaminusių įmonių ir institutų buvo bent kelis kartus daugiau, o slaptumas buvo tiesiog nesulyginamai didesnis, tad valdžia kartais net ir pati nesusigaudydavo, kad skirdama lėšas kokių nors pašarų gamybai, finansuoja kokią nors bakteriologinio ginklo šaką. Tad nepaisant paties Boriso Jelcino bandymų, daugelis įmonių išliko išvis tokios pat uždaros, kaip sovietmečiu. Dar blogiau: atėjus Vladimirui Putinui, situacija vėl pasikeitė, buvo vėl sukurta ir imta finansuoti programa, skirta esą apsisaugojimui nuo bakteriologinio ginklo, o kalbos apie šio gamybą imtos vėl slopinti, kartu vėl pradedant skleisti dezinformaciją. Kita vertus, dėl to, kad bakterioloinis ginklas kainuoja daug brangiau, kai kurie institutai visgi užsilenkė dėl pinigų trūkumo, o programa tiesiog kažkiek susitraukė, atsisakydama paralelinių padalinių.

Centrinis mikrobiologų padalinys – „Vektor“, ten puikiai sukasi ir dabar, skelbdamas, kad jokiais bakteriologiniais ginklais jie niekad neužsiimdinėjo. Būtent toks neigimas, nors visi įrodymai yra, leidžia įtarti, kad senos biologinio ginklavimosi programos nėra peržiūrėtos, pripažintos ir panaikintos.

Paradoksaliu būdu gavosi netgi taip, kad JAV, po SSRS įsipareigojimų dėl bakteriologinio ginklo, buvo priversta sustiprinti dar 1969-1973 beveik pilnai sustabdytas karines programas, susijusias su bakteriologiniu ginklu – tiesiog tam, kad būtų sukurta naujų antibiotikų. Nes paaiškėjo, kad norint apsisaugoti nuo grėsmių, esamų antibiotikų absoliučiai nepakanka, o Rusijos turima bakteriologinė ginkluotė yra tokia išvystyta ir taip įsitvirtinusi, kad sutartimis pasitikėti negalima.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Kunda, Estija. Cemento gamyklos dūmai.

Apie ekologiją sovietmečiu

Kadangi matau, kad vis tos temos apie sovietmetį kažkam naudos duoda, tai šį bei tą papasakosiu apie sovietmečio ekologiją, kad visokie asilagalviai mažiau turėtų pagrindo pezėti apie tai, koks natūralus buvo tais laikais maistas, nebuvo tiek visokios chemijos ir gamta buvo neteršiama. Tiesiog pabiromis visokiomis, kad supratimo gautumėte. Nes be to supratimo paskui ir prasideda šnekos visokios, panašios į kliedesius apie tai, koks geras maistas buvo tarybiniais laikais ir gamta neteršiama. Kai kurie iš tokių durnių net nesuvokia, kad jie kliedi kaip LSD apsirijusios beždžionės.

Tačiau ekologijų atvejis nėra toks paprastas, kaip eiliniai sovietikų spangesiai. Problema tame, kad ekologijos problemos nėra būdingos tik totalitariniams režimams (skirtingai nuo, pvz., prekių parduotuvėse): savo laiku žmonija pergyveno tarpsnį, kai užterštumas būdavo sunkiai suvokiamas. Paskui, kai jau visi galutinai neapsikentė ir pradėjo piktintis, situacija ėmė keistis, tad Vakarų pasaulis tapo pakankamai švarus. Tik vat kadaise už tai kovoję žalieji nelabai susigaudo ir priešinasi kam papuola iki šiol, bet kai neranda prieš ką kovot, tai ir ima patys fantazuot – kas apie užnuodytą maistą, kas apie chemtreilus, kas apie psichotronus, o kas – apie globalinį atšilimą, nuo kurio cunamiai Vilnių užlies (taip, man net su tokiais puspročiais teko susidurt).

Aralo jūra

Gamtosauga SSRS veikė taip gerai, kad nepastebėjo, kaip ištisa Aralo jūra dingo

Realybė išties kitokia: Sovietų Sąjungoje valdžia ant tų ekologinių problemų dėjo taip, kad dabar kartais net sunku būtų patikėti, jog iš principo tai įmanoma. Beje, tai buvo vienintelė pasaulio valstybė, kuri savo ekologiniais žygdarbiais sugebėjo ištisą Aralo jūrą išdžiovint, tad galim įvardinti tiesiai: sovietinėje sistemoje ekologinės bėdos buvo tokios galios, kad veikė kaip sandauga iš šiaip sovietinio briedo ir pačių šlykščiausių ekologinių bjaurumų, kokie galėjo būti Vakaruose.

Ir negana to, tos ekologinės bėdos Sovietų Sąjungoje dėl totalinio atsilikimo užėjo vėliau, tad ne veltui matyt ir gavosi, kad buitiniai to meto žalieji tapo vienais iš svarbiausių sovietinio režimo griovėjų. Bėda, kad politinė atmintis pas visuomenę prasta, tad dauguma neatsimena, kas dėjosi tais laikais. O ir nuotraukų kažkaip maža – čia teko iliustruoti tuo, ką šiaip internetuose radau.

Žuvytės su kadmiu ir gyvsidabriu

Iki šiol atsimenu vienos gydytojos pasakojimą apie tai, kaip nustatydavo lėtinius apsinuodijimus sunkiaisiais metalais: juos šiaip diagnozuoti gan sunku, simptomai labai įvairūs, neretai primenantys kitas ligas. Tai ta gydytoja klausdavo pacientų, ar mėgsta žvejoti. Jei mėgsta, tai ar Neryje žuvį gaudo. O jei gaudo, tai ar valgo.

Vilniuje buvo kažkokia neaiški eksperimentinių elektrochemijos dangų gamykla, kuri savo atliekas pildavo tiesiai į upę. O darant tas elektrochemines dangas, susidarydavo atliekos – didžiuliai kiekiai visokių sunkiųjų metalų druskų tirpalų. Žuvys dvėsdavo, bet kai kurios visgi išlikdavo, bet jau kai jas kažkas suvalgydavo, tai gaudavo tokią koncentruotos chemijos (daugiausiai chromo, mangano, nikelio, kadmio, cinko ir pan. druskų, bet ir geresnių – irgi: arsenas, gyvsidabris, švinas, etc.) dozę, kad paskui ilgai kankindavosi. Kartais taip ir šeimos apsinuodydavo, kai koks smegenų pritrūkęs šeimos galva tas žuvis namo partempdavo.

Vienas iš pirmųjų pasiekimų Lietuvoje ir buvo tai, kad žalieji kartu su Sąjūdžio veikėjais sugebėjo išreikalauti, kad ta gamyklos veikla būtų užraukta. Kita vertus, net ir po poros dešimtmečių Neris neaišku, kiek išsivalė, tad žuvų iš jos visvien geriau nevalgyt.

Įprasta sovietinė praktika buvo elementari: jei yra užterštumas, tai nusispjaut, pakanka kad apie tai niekas nešnekėtų. O jei ir šneka, tai galima tuos šnekėtojus pasodint. Gerai žinomas (ir iki šiol galiojantis, tik kad su numeriu pakeistu) BK straipsnis už šmeižtą būtent tam ir buvo skirtas: kad už esą nepagrįstą kritiką galima būtų pasodinti kiekvieną, kas prasižios apie kokius nors valdiškus nusikaltėlius: juk jei teismas neįrodė, tai galima pasodinti ir viskas.

Apie tas katastrofas ir visą ekologinę būklę spauda nerašydavo, televizija nerodydavo, nebent jau įvykis būdavo tokio masto, kad jį iš palydovų amerikonai pamatytų ir pradėtų per kokį „Amerikos Balsą“ skelbt. Tad daugelis sovietmečio ekologinių katastrofų taip ir liko užmirštos. TV ir spauda nerašo – reiškia, kad viskas gerai.

Taigi, šiandien ir papasakosiu jums visokių fragmentų apie tą sovietmečio ekologinę situaciją. Kad iliuzijų neliktų.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter