Category Archives: Mokslas ir technika

Straipsniai apie mokslą ir techniką

Lietuva gali turėti priešlėktuvinę gynybą. Jei panorėtų.

Prieš kažkiek laiko man kaip tai pasitaikė prasmukti į vieną tokią gamyklą įdomią. Žinot, yra tokių gamintojų Lietuvoje, apie kuriuos dauguma pas mus net neįtaria. Vat taip vat ir ši gamykla – daro radarus ir visokias oro valdymo sistemas. Ir beje, labai netgi nevaikiškas. Žodžiu, pasižiūrėjau, kaip atrodo visi virš Lietuvos ir aplink Lietuvą skraidantys lėkuvai – realiame laike, tiesiai iš radaro valdymo punkto. Gerai atrodo, daug skraido.

Čia jums superslaptas iš Rusijos žvalgybos pagrobtas žemėlapis, pagal kurį matosi, jog efektyviai ir atsparumą turinčiai oro kontrolei reikia ne trijų radarų, o kokių 30. Raudonai apibrėžta kiek maždaug matosi 200 metrų aukštyje, o fioletavai - kiek maždaug kilometro aukštyje. Prisimenate prieš kažkiek metų nukritusį Rusijos Su-27? Tai vat jis ir skrido tarp tų ratukų, žemame aukštyje. Jei nebūtų nukritęs, tai būtume ir nesužinoję, kad skrido per Lietuvą. Kilometriniame aukštyje Lietuva gal ir stebi savo teritoriją, bet penetraciniuose aukščiuose (200 metrų) mes turime tik kelis mažus stebimus ratukus: žemuose aukščiuose lėktuvus nuo radarų užstoja visokios kalvos ir tiesiog šiaip horizonto išsikreipimas.

Čia jums superslaptas iš Rusijos žvalgybos pagrobtas žemėlapis, pagal kurį matosi, jog efektyviai ir atsparumą turinčiai oro kontrolei reikia ne trijų radarų, o kokių 30. Raudonai apibrėžta kiek maždaug matosi 200 metrų aukštyje, o fioletavai – kiek maždaug kilometro aukštyje. Prisimenate prieš kažkiek metų nukritusį Rusijos Su-27? Tai vat jis ir skrido tarp tų ratukų, žemame aukštyje. Jei nebūtų nukritęs, tai būtume ir nesužinoję, kad skrido per Lietuvą. Kilometriniame aukštyje Lietuva gal ir stebi savo teritoriją, bet penetraciniuose aukščiuose (200 metrų) mes turime tik kelis mažus stebimus ratukus: žemuose aukščiuose lėktuvus nuo radarų užstoja visokios kalvos ir tiesiog šiaip horizonto išsikreipimas.

Dar ten visokių dalykų pasižiūrėjau ir prisiklausiau. Žodžiu, įdomu buvo, ale tik dabar kažkaip prisiruošiau parašyti. Ir supratau, kad ne taip paprasta – arba keliais sakiniais, arba labai jau daug bus, arba išvis kratinys. Vadinasi ta gamykla Litak-Tak ir yra viena iš tokių, kuriomis galėtume didžiuotis, tik vat kažkodėl pernelyg mažai tenka apie tai išgirst.

Continue reading

Bakteriologinis ginklas Lietuvoje

Vat čia jums senai kabantis ir matyt taip ir liksiantis nepabaigtu straipsnis. Nes tema tokia, kad spėlionių daugiau, nei faktų, o faktai – daugiau gandų lygio, nei kaip nors patikrinami ir netgi vargiai kaip nors sistematizuojami. Primeskit: bakteriologinio ginklo temos sovietmečiu buvo tokios įslaptintos, kad netgi tie, kas tiesiogiai su tuo dirbo, paprastai nieko nei neįtardavo.

Žodžiu, kažkas kažkur buvo, kažkas kažką girdėjo, tarpkais apie visokias biotechnologijas užuominų ir paminėjimų galima rasti – bet kur kas ir ką – visiškai neaišku. Būtent todėl išsyk sakau: skaitykite kaip truputį atrinktus ir su faktais permaišytus, tačiau gandus. Atskiru straipsniu šiuos gandus atskyriau nuo kitų visokių gandų apie sovietmetį, nes bakteriologinio ginklo tema daug platesnė, nei kitos – o kartu ir anksčiau mano kabinta.

Nuo senų seniausių laikų didžiausiu žmonijos prieš buvo ne žvėrys ir stichijos, o visokios ligos. Paskui žmonės atrado nuo ligų vaistus ir todėl ėmė kurti dar baisesnes ligas. Matyt, epidemijų pritrūko. Itin fantasmagoriškai tai atrodo Lietuvoje: kadaise mūsų tautą praktiškai sunaikino maras. O paskui mes užsiėmėm bakteriologiniais ginklais...

Nuo senų seniausių laikų didžiausiu žmonijos prieš buvo ne žvėrys ir stichijos, o visokios ligos. Paskui žmonės atrado nuo ligų vaistus ir todėl ėmė kurti dar baisesnes ligas. Matyt, epidemijų pritrūko. Itin fantasmagoriškai tai atrodo Lietuvoje: kadaise mūsų tautą praktiškai sunaikino maras. O paskui mes užsiėmėm bakteriologiniais ginklais…

Kai kurie gandai senais laikais sakė, kad Lietuvoje nebuvo nei tiriamos, nei kuriamos bakterijos, kurios žudytų žmones (nors tuo užsiimdinėjo ir galimai dar ir dabar užsiima ne taip toli esantis Baltarusijos Epidemiologijos ir Mikrobiologijos institutas), o tik buvo kuriamos kai kurios metodikos tų bakterijų auginimui ir tobulinimui. Kita vertus, čia irgi gandai – kad esą nekuriama buvo: kai neaišku, kas kuriama ir kokiomis apimtimis, tai ir lieka tik neaiškumai.

Iš senų laikų kai kurie atsimena apie bakterijas, kurios itin efektyviai galėtų naikinti visus naftos produktus, pradedant benzinu, dyzelinu bei tepalais ir baigiant netgi plastmasėmis ir guma. Tikslas – tiesiog supūdyti kurą vakarietiškiems tankams ir lėktuvams, o jei gaunasi – tai ir jų pačių kai kurias dalis supūdyt.

Kiek tie Lietuvoje vykdyti tyrimai buvo sėkmingi, o ir kokioje dalyje iš SSSR biologinio karo programų Lietuva dalyvavo – neaišku iki šiol, nes visa, kas buvo slapta, taip ir liko slapta, nes konkretūs faktai apie karinius reikalus, niekad nebuvo skelbiami, tad lieka tik spėlioti. Kita vertus, senas faktas, kad vienu iš tų tyrimų rezultatų tapo bakteriniai preparatai, kažkiek pasiteisinę, naikinant naftos užterštumą.

Kur tiksliai tos bakterijos buvo gaminamos – irgi neaišku (Kaune ar Kėdainiuose?), bet aišku tiek, kad su pusėtinais rezultatais jomis bandyta naikinti mazutą po Globe Asimi katastrofos – sako, smirdėdavo reikalas kaip reikiant, o dirbdavo žmonės su pilna apsauga -specialiais kostiumais ir dujokaukėmis, kaip skafandrais apsirengę. Ir tai nepaisant aiškinimų, kad niekuo tai žmonėms nepavojinga. Kurį laiką ir vėliau tos bakterijos buvo siūlomos užsienio rinkoms, irgi kovai su naftos produktų išsiliejimais. Gal ir dabar siūlomi tie biopreparatai iš Lietuvos – taip ar anaip, bent jau teoriškai turėtų būti neblogas dalykas.

Kai kurie kiti tyrimai buvę gerokai pavojingesni – susiję su specialios paskirties vakcinomis. Kaip žinia, bet kuris bakteriologinis ginklas gali tiek pat gerai išnaikinti ir savą kariuomenę, tad reikia turėti vakcinų, kurios padėtų ir nuo kovinių štamų. Kaip sako gandas, kai kurios tokios vakcinos bent jau vienu metu buvo gaminamos, o gal net ir kuriamos Lietuvoje – kažkur netoli Kauno buvusi kokia tai Biopreparat laboratorija su nuosavu gyvulių ūkiu, skirtu visokiems serumams gaminti, tik vat neaišku, ar nuo žmonių ligų, ar nuo galvijų. Beje, klausimas, ar nebuvo tenai kuriami ir kokie nors bakteriologiniai ginklai, skirti galvijų naikinimui – tai irgi svarbi biologinio karo sritis (ar žinote, kodėl tokį siaubą žemės ūkiui varo koks nors afrikinis kiaulių maras ar snukio ir nagų liga?).

Dar kai kurie kiti iš tyrimų buvo daug labiau komplikuoti, labai moksliniai ir mažiau susiję su tiesioginiais bakteriologinio ginklo reikalais, tačiau būtent Biopreparat sistemai skirti – esu kartą minėjęs, kad GMO tyrimai ir taikymas SSRS prasidėjo anksčiau, nei Vakaruose. Štai tais moksliniais tyrimais remiantis, Rusijos gilumoje buvo kuriami ir bandomi patys naujausi, visiškai nenormalūs bakterijų štamai (matyt, pagrindinai programa „Faktor“) – kaip tik tie, kur dar ir dabar atrodo kaip fantastika: visokie virusų ir bakterijų hibridai (taip, jūs teisingai supratote, nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip absurdas), užkrečiamieji vėžiukai, autoimunines reakcijas (ūminę sklerozę) sukeliantys legionelės štamai ir panašiai.

Continue reading

Energetika po 100 metų: protingi nanotinklai, vėjas ir pasaulinė energijos sistema

Kažkaip pamąsčiau apie tai, kaip vystosi pasaulinė energetika. Ir visokių čia man minčių kyla, nes mozaika dėliojasi iš gan įdomių faktų, tiktai labai jau nerišli. Ši sritis, nors ir atrodo nepaslanki (nes investicijos eina dešimtmečiams ar net ilgiau), išties vystosi neįtikėtinais tempais, tad sunku ją prognozuoti.

Mažas energijos gamybos tinkliukas pasižymi labai didele diversifikacija, dėl to atsiranda ir stabilumas, ir efektyvumas.

Mažas energijos gamybos tinkliukas pasižymi labai didele diversifikacija, dėl to atsiranda ir stabilumas, ir efektyvumas.

Dar ne taip seniai, prieš kokį šimtmetį, elektra buvo prabanga. Dabar be jos neįmanoma gyventi. Žmonija išbandė krūvas visokių elektros gamybos būdų – ir anglies elektrines, ir hidroelektrines, ir atomines, ir dar belenką. Kai kurios elektrinės, beje, yra kraštutinai efektyvios – pvz., Brazilijoje, kur vyksta cukraus gamyba (tam reikia daug šilumos), faktinis naudingo energijos panaudojimo lygis kartais pasiekia apie 98%. Bet energijos sąnaudos pasaulyje didėja, energijos šaltinių – greičiau jau mažėja, tad problemų tik daugėja, o kaip jos bus išspręstos – visiškai neaišku.

Neabejotina, kad energetiniai gigantai išliks, o ir šiaip, per artimiausius keliasdešimt metų jų išvengti nepavyks (prisiminkime, kodėl Lietuvai reikia atominės elektrinės ir kodėl paskutiniu metu išaugo Elektrėnų jėgainės), bet kai kurios kitos tendencijos irgi po truputį ryškėja.

Tiesiog pabandykime įsivaizduoti, kaip po kokio šimtmečio galėtų atrodyti pasaulio energetikos sistema ir kaip ji skirtųsi nuo dabartinės. Tik čia jau siūlau su fantazija pažiūrėti, nes be fantazijos – sunku kažką ir nuspėt.

Continue reading

Sugriuvo Maxima Rygoje, bet kaltų išties nėra

Šiek tiek jums gando apie tą Maxima pastato griuvimą Rygoje, kur žuvo virš pusės šimto žmonių: atrodo, kad ir vidiniuose sluoksniuose niekas neaišku iki šiol, kas reiškia, jog bėdos galėjo būti žymiai kompleksiškesnės, nei galima buvo spėti.

Maximos pastato projektas buvo tikrai gražus - projektinėje iliustracijoje matome, kad nuo pat pradžių jis kurtas, kaip galintis turėti apželdintą aikštę ant stogo. Bet matyt kažkas kažkur įvyko ne taip, kaip turėjo įvykti. (Latvijos architektų asociacijos iliustracija, pateikta čia jums be atsiklausimo jūsų informavimo tikslais)

Maximos pastato projektas buvo tikrai gražus – projektinėje iliustracijoje matome, kad nuo pat pradžių jis kurtas, kaip galintis turėti apželdintą aikštę ant stogo. Bet matyt kažkas kažkur įvyko ne taip, kaip turėjo įvykti. (Latvijos architektų asociacijos iliustracija, pateikta čia jums be atsiklausimo jūsų informavimo tikslais)

Sklando krūva versijų iš visokių internetų bei diskusijų, bet nei vienos tikrumas nėra labai aiškus:

  • Ant stogo sukrautos plytelės, kurių buvo apie 40 tonų – jų krūva turėtų sukelti gan lokalizuotą griuvimą (kažkokia stogo sekcija bumpteltų), o tuo tarpu griuvo viskas iš eilės, kas nesisieja su viena plytelių krūva.
  • Vandens perteklius, kuris susikaupė ant stogo, nes lijo lietus, o vandens nutekėjimas užsikimšo – čia ir vėl klausimas, ar tikrai stogas galėjo būti toks, kad neatlaikytų keliasdešimt centimetrų vandens?
  • Nekokybiškas betonas, paskaičiuotas gal būt tik tokioms apkrovoms, kaip pats pastatas – buvo gandų, kad kažkokie gelbėtojai tą pastebėjo. Bet čia ir vėl – po griuvimo gelžbetonis, ypač jei buvo statomos iš anksto įtempto gelžbetonio konstrukcijos, gali labai smarkiai susilpnėti. Kita vertus, jei silpnas betonas, tai pastatas turėjo skilinėti ir byrėti ilgai, bet to nebuvo?
  • Prasta hidroizoliacija, dėl kurios galėjo kažkur irti tas betonas ar galėjo būti paplauta kažkuri pamatų zona – gandai apie tai irgi pasirodė spaudoje. Kita vertus, paprastai paplauti pamatai ganėtinai lokalizuojasi – tikėtis būtų verta kokio nors nugriuvusio kampo, o ne stogo vidurio.
  • Konstrukciniai nepaskaičiavimai – tas irgi jau buvo įvardinta, kaip galima priežastis: jei kažkurios konstrukcijos pažeidžiamos vienoje vietoje, tie pažeidimai gali pradėti plisti taip, kad pastatas imtų griūti kaip koksai kortų namelis. Kita vertus, paprastai konstrukciniai pažeidimai linkę išaiškėti arba labai staigiai, arba per ilgą laiką ir iš lėto, o ne taip, kad stovėjo statinys du metus, o paskui tik bac ir subyrėjo.

Pats tas iki šiol liekantis neapibrėžtumas ir versijų kompleksas reiškia, kad griuvimo priežastimi galėjo tapti krūva susidėjusių faktorių vienu metu: gal būt kažkur betonas be perteklinės atsargos, gal kažkur kokie statybininkai paskubėjo ir armatūros nesuvirono, gal kažkur plytelės kažkokios ant stogo sukėlė lokalų pažeidimą, plius gal kažkur kitur vanduo nenutekėjo, o gal kokia nors kolona truputį paplauta ir pasikreipė, o kokias nors konstrukcijas skaičiuojant, neatsižvelgta į pažeidimų perdavimus, o plius gal dar eksploatacinių pažeidimų kažkokių – susidėjo viskas ir sugriuvo tiesiog dėl viskų poveikių sumos.

Taigi, preliminari išvada – kaltų nėra, nes kaltų tiesiog nėra.

Cheminis ginklas Baltijos jūroje

Aš manau, kad visi girdėjote apie tą cheminį ginklą Baltijos jūroje – bent jau apie tai, kad kažkas ten skandinta. Gal ne visi girdėjote tiktai tą, kad didžioji dalis nacių cheminio ginklo oficialiai skandinta prie Bornholmo, toli nuo SSRS teritorijų, o tuo pačiu – ir nuo Lietuvos. Skandinimus prie Bornholmo vykdė vokiečių karo belaisviai, net nesinaudodami apsaugos priemonėmis ir neretai patys žūdami – kad paskui sovietinė propaganda galėtų skelbti, kad ne SSRS skandino, o staiga susipratę ir socialistiškai nusiteikę vokiečiai patys viską į jūrą sumetė.

Ipritas turi vieną kariniu atžvilgiu labai gerą savybę: kai jis pažeidžia odą, žmogus ničnieko nepajunta. Netgi esant tragiškai sunkiems pažeidimams, pirmi simptomai atsiranda tik po 2-4 valandų. Bet netgi labai nedidelių iprito kiekių pakanka tam, kad po paros viskas pūslėmis nueitų. Tos pūslės paskui subliūkšta, išbėga, prasideda pūliavimas ir kol visa tai užgyja, praeina maždaug mėnuo laiko.

Ipritas turi vieną kariniu atžvilgiu labai gerą savybę: kai jis pažeidžia odą, žmogus ničnieko nepajunta. Netgi esant tragiškai sunkiems pažeidimams, pirmi simptomai atsiranda tik po 2-4 valandų. Bet netgi labai nedidelių iprito kiekių pakanka tam, kad po paros viskas pūslėmis nueitų. Tos pūslės paskui subliūkšta, išbėga, prasideda pūliavimas ir kol visa tai užgyja, praeina maždaug mėnuo laiko. Arba žmogus numiršta nuo cheminių nudegimų, išdegintų plaučių ir t.t..

Tačiau apie tai, kiek buvo paskandinta arčiau mūsų pakrančių, netoli Gotlando, per kokias 60 jūrmylių nuo Liepojos – apie tai kažką rasti sudėtinga, o jei minimi kokie nors skaičiai, tai paprastai būna maždaug 2000 bruto tonų, kas sudarytų mažiau, nei 1000 tonų nuodingųjų medžiagų. Aišku, tai yra labai daug (panašų kiekį pagal dabartinius duomenis turi Sirija), bet tai tėra maža dalelė visų III Reicho turėtų atsargų. Ir įdomu būtų pasiaiškinti, kas gi ten išties sumesta ir kokiais kiekiais.

Bet viskas nėra taip paprasta, kai pradedi aiškintis ir kapstyti – duomenų internetuose nėra labai jau daug, tačiau kvadratinėmis raidėmis iškasti įmanoma. Ir vat tada jau, kuo daugiau imi rasti, tuo keisčiau viskas ima atrodyti, nes visokie galai su galais nesusieina ir tarpusavy prieštarauja netgi labai rimti šaltiniai.

Ypač keista pasidaro, kai atrandi, kad vos pora tūkstančių tonų nacių cheminės ginkluotės, atrodo, buvo verčiamos į Baltijos jūrą net keletą metų, o paskui dar buvo komplektas kitų panašios jūrinės chemikalų utilizacijos periodų. Dar keisčiau pasidaro, kai paaiškėja, kad SSRS vadai dar Stalinui gyvam esant ėmė nagrinėti, kas bus, jei žvejai ir toliau bombas su ipritu savo tinklais trauks (incidentų su žvejų nusinuodijimu buvo ne vienas) ir kaip čia išspręst tą problemą, kad kariškiai krūvą metų verčia kažkokią atitarnavusią kovinę chemiją į jūrą ir negalvoja apie pasekmes. Ir visai jau keista pasidaro, kai atrandi, kad kažkoks cheminis ir netgi radioaktyvus šlamštas buvo verčiamas į Baltijos jūrą netgi prie Gorbačiovo.

Ir vat čia jau kažkaip prasideda klausimai, kur atsakymai paprasčiausiai neaiškūs. Ir mums reikia tik tikėtis, kad visgi tie 10000 bombų, kurias atrado per paskutines ekspedicijas – tai viskas, kas buvo paskandinta netoli nuo Lietuvos. Taigi, tikėkimės.

Continue reading