Aš čia prieš kažkiek laiko norėjau parašyti, kaip gerai yra Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė ir kita valdžia, kuri skirtingai nuo begalės ankstesnių, bent jau laikosi kažkokios krypties ir išvengia totalinės vadovybės kaitos. Jie darė daug klaidų, aš juos už tai smarkiai keikiau, tačiau per ketverius metus jie nepadarė didžiausios klaidos, kai priimami sprendimai, o paskui priimami priešingi sprendimai ir taip toliau, ir taip toliau, vis trypčiojant ir tik švaistant resursus judesiui pirmyn, atgal ir į šonus.
Tai vienas iš Edward Deming įvardintų principų: kartais ne taip svarbu, kad būtų daromi geriausi sprendimai, o žymiai svarbiau, kad tie sprendimai būtų nuolat ir kryptingai diegiami, kad būtų stabilumas ir ilgalaikis judėjimas aiškia kryptimi.
Bet paskui supratau, kad nieko gero man čia kažkodėl nesigauna parašyti, todėl parašysiu apie tai, kodėl tie sprendimai yra tokie sunkūs. Kodėl visa ta valdžia, kelis metus besikapstydama, vis neįstengia perlaužti stuburo stagnacinei valdininkijai. Kodėl biurokratinė sistema laikosi taip, lyg visi reformų bandymai tebūtų kažkokie uodo įkandimai. Taip, valdžios keičiasi, keičiasi ministrai ir prezidentai, o biurokratinė sistema elgiasi su reformatoriais, kaip su uodais – juos arba priploja, arba, blogiausiu atveju, tiesiog iškenčia ir visvien nepasikeičia.
Uodas gali būti netgi ne paprastas, o tobulas, mechanizuotas ir gigantiškas, bet jis visvien tiktai uodas. Biurokratinė mašina, kuriai toksai uodas kąs, apima visą Lietuvą. Joje dirba keli šimtai tūkstančių viešojo sektoriaus darbuotojų, dešimtys tūkstančių valdininkų, ją remia bene milijonas pensininkų ir pašalpų gavėjų, ji yra tokia galinga, kad pakeisti ją - beveik neįmanoma. Stebuklas yra tai, kad visgi pokyčių įvyko.
Kai NK-95 pasakoja, kad mes įgrimzdę į totalitarinę, stagnacinę, laisvės neduodančią sistemą, jie iki galo nesuvokia, apie ką kalba, nes paliečia tiktai kraštelį tiesos. Kai anarchistai su Darium Pocevičium priešaky pareiškia, kad valstybė beviltiška ir telieka parazituoti – jie irgi savaip teisūs, bet ir čia abejoju, ar jie suvokia visą reikalą iki galo. Kai emigrantai kalba apie sistemą, kuri jiems neduoda gyventi, todėl tiesiog ištremia iš Lietuvos, jie irgi kalba apie tą patį reiškinį, bet nesuvokia, kokia ta problema kebli. Ir kai verslininkai sako, kad juos spaudžia ir terorizuoja, tai dažnai irgi ne viską iki galo supranta. Ir netgi visokios bobutės, šnekančios, kad valdžia yra vagys ir viskas blogai – sako tą patį, bet ir vėl negali įvardinti, kur ta tikroji bėda.
Aš irgi nežinau, ar sugebėsiu įvardinti. Bet bent jau pabandysiu.
