Category Archives: Semiotika

Įvairūs tekstai, susiję su semiotika ir metateorija

Semiotika – baziniai dalykai ir kai kurie asmeniniai pastebėjimai

Paradoksali figūraNegalvokit, kad semiotika yra paprasta. Taip, ji paprasta, kaip būtis. Todėl apie ją kalbėti labai keblu. Todėl ji nėra paprasta. Juk aš ne veltui pradėjau ne apie banalokas, nors kartais ir labai įdomias tekstų ar ženklinių sistemų interpretacijas ar dar kažką, o apie matematines ir filosofines semiotikos esmes. Uždavinėjau metateorijos klausimus, kurie atrodo neišsprendžiamais, o neretai išties ir yra neišsprendžiamais. Rašiau apie tai būtent tam, kad būtų galima pažvelgti iš visai kitos pusės į tokį paprastą nepaprastą dalyką – kalbą.

Aš jau rašiau apie bazines sąvokas. Įsisavinkim dar kartą: prasmė, reikšmė ir ženklas. Prasmė – tai abstraktas, egzistuojantis mūsų galvose. Reikšmės – tai realybės (nebūtinai realios, gali būti ir menamoji) atspindys,, kurį susiejame su prasmėmis. Ženklas – tai tas dalykas, kuris leidžia manipuliuoti reikšmių ekvivalentais pagal tam tikras prasmines taisykles. Iš duotojo išplaukia pvz., tokios išvados: ženklais mes galime aprašyti tam tikrą realybės ekvivalentą, kuris susiejimo su reikšmėmis dėka gali tam tikromis (ribotomis) sąlygomis atstoti realybę. Kaip pvz., ženklų seka „Lietuvos krepšininkai nugalėjo Ispanus“ gali tapti tam tikru realybėje pažiūrėtų rungtynių ekvivalentu.

Semiotika kelia dar kelias idėjas: pvz., kad kalba negali būti analizuojama savo pačios priemonėmis, o tam reikalinga metakalba arba jos ekvivalentas. Tai reiškia, kad sąvokos nėra literatūrinis-filologinis „blablabla“, o kategoriškos ir griežtos. Jei žmogus neskiria reikšmės nuo prasmės, apie semiotiką jis kalbėti negali lygiai taip pat, kaip ir žmogus, neskiriantis pliuso nuo lygygbės negali kalbėti apie aritmetiką. Dar gilesnė semiotikos idėja yra ta, kad tekstuose gali egzistuoti (ir neretai egzistuoja) tam tikros giluminės struktūros, atsekamos per tam tikrus paternus (izotopijas – prasmių ar reikšmių pasikartojimus).

Galime tarti, kad kalba yra absoliučiai neatskiriama mūsų mastymo ir pasaulio suvokimo dalis. Net jei mes nemokėtume kalbėti, mes pasaulį suvoktume, panaudodami tam tikrus šabloninius apibendrinimus (prasmes) ir susietume jas su realiu pasauliu per tam tikrus, tegul ir smegenyse tesančius identifikatorius (ženklus). Kitaip tariant, mastymas be kalbos – neįmanomas. Gal būt, teisinga ir atvirkštinė prielaida: bet kuri pilnavertė (prasmes, reikšmes ir ženklus naudojanti) kalba savaime suponuoja mastymą. Iš to, beje, kilęs ir Tiuringo dirbtinio intelekto testas: kompiuterio sugebėjimas bendrauti su žmogumi taip, lyg jis pats būtų žmogus – tai vienintelė formali priemonė, leidžianti įvertinti, ar kažkoks intelektas yra, ar ne. Geresnio testo kol kas niekas nesugalvojo.

Galime tarti ir kitaip: visa semiotika yra paremta elementaria prielaida, kad žmonės tėra tam tikri kalbos interpretatoriai, susiję tarpusavyje tam tikra bendra ženklų sistema, leidžiančia komunikuoti bei gyvenantys tam tikroje bent dalinai sutampančioje reikšminėje terpėje. Ir, matomai, turintys tam tikrą nedidelį įgimtą bazinių prasmių ir gramatinių taisyklių rinkinį, pakankamą naujų prasmių, ženklų ir gramatikų generacijai, įskaitant ir metaprasmes, metaženklus, metagramatikas. Negana to, tie patys žmonės interpretuoja ir generuoja ir patys save, panaudodami tos pačios metakalbos priemones. Vienas iš klausimų, kuriuos galime užduoti: o gal žmonės iš skirtingų kultūrų negali susikalbėti tiesiog dėl skirtingų kalbų, net jei ženklai yra vienodi – prasmės ir reikšmės skiriasi?

Nors struktūralizmas ir semiotika vystėsi (ir neretai pateikiama), kaip revoliucinga filologijos pakraipa, išties kardinalus pokytis ir teorinė bazė, kuria remiantis suformuluojamos esminės semiotikos idėjos, atėjo iš matematikos, t.y., fundamentalus semiotikos pagrindas yra ne filologinis, o išimtinai matematinis, savo gilumine esme (metateorija visame gražume) artimesnis fundamentalioms programavimo sritims (kompiliatorių, interpretatorių, AI sistemų ir pan. kūrimas), nei įprastinei filologijai. Gal būt todėl kiek juokingai atrodo, kai kažkoks ten VU semiotikos institutas, ar kaip ten jis vadinasi, priima į semiotikos magistro studijas tiktai turinčius filologinį išsilavinimą. Nežinau, gal juos ten ir moko matematikos. Bet kažkodėl abejoju. Jei kas žinote detalių – apšvieskit, įdomu būtų sužinoti 🙂

Kita vertus, semiotika yra ir paprasta: tai būdinga metateorijoms. Gana nedidelis taisyklių rinkinys leidžia atlikti ne tik pakankamai išsamias analizes, bet ir vykdyti generaciją (ką savo laiku ryškiausiai pademonstravo Umberto Eco). Kaip jau matėme, pakanka vos kelių komandų, norint suformuluoti visą matematinį aparatą, nesunkiai žmones apgaunančius dirbtinius intelektus, o taip pat – ir tokias dirbtines realybes, kaip pvz., Quake ar Starcraft, galų gale, berods ir patsai Greimas juk ne veltui kalbėjo apie naratyvines programas 🙂

Semiotika ir bebrai, tfu, elniai ir stiliagos

Kai rašiau klausimą-mįslę apie elnius ir semiotiką, negalvojau, kad bus taip sunku atspėti. Ir netgi kai komentaruose parašiau apie megztukus, jau galvojau, kad viskas, šakės, mane kas nors tikrai pavadins žioplu, nes nesugebu net klausimo suktesnio užduoti. Bet pasirodo, kad ne taip viskas paprasta visiems. Labai jau simptomatiškas čia buvo , ilgai ilgai bandęs krapštyti vieną ženklą, ieškodamas jo prasmių ir netgi kitų ženklų tame ženkle, nepaisant kartojimų, kad ieškotų kito. Gal aš tiesiog nepagalvojau, kad atskirti ženklą, prasmę ir reikšmę – ne taip jau paprasta?

Mada, noras išsiskirti iš minios, naujovių troškimas – paprasti dalykai, kurių turime savyje visi: juk tai tik paprasta saviraiška. Turėjo to ir žmonės, gyvenę Stalino laikais. Tik kad visi tokie bandymai buvo be gailesčio persekiojami. Reikalai kiek sušvelnėjo prie Chruščiovo, dar labiau sušvelnėjo prie Brežnevo, dar labiau – prie Gorbačiovo, tačiau ir dabar neretas pagyvenęs metaliūga ar pankas gali prisiminti, kaip netgi kokiais 1989 mentai galėjo supakuoti ir išsivežti mentūron, pasiremdami kažkokiu straipsniu apie netvarkingą išvaizdą: ilgi plaukai ar odinė striukė jau galėjo tapti tam pagrindu.

Filmukas – kažkokio dokumentinio filmo fragmentas iš Chruščiovo laikų. Švelnios užuominos suprantamos nesunkiai: nešioji spalvotą kaklaraištį, šoki fokstrotą, atrodai geriau, nei reikia – reiškia, kad tave reikia perauklėti. Kad neišsidirbinėtum su savo keistais šokiais, per gerais drabužiais ir nenoru dirbt kolchoze ar prie konvejerio.

Kaip beatrodytų absurdiškai – antraštė „Сегодня ты играешь джаз, а завтра родину продашь“ („šiandien tu groji džiazą, o ryt parduosi tėvynę“) – buvo visiškai reali ir nejuokinga. Ir tai – ne Stalino laikai, o jau įsivažiavęs Chruščiovo atšilimas, 1961 metai – šitokį straipsnį berods Izvestija išspausdino. Bugis-vugis, svingas, fokstrotas – tokie buvo draudžiamieji šokiai. Madingas kostiumas su plačiais pečiais ir siaurėjančiomis kelnėmis – priežastis išmetimui iš komsomolo. Ir jau neduokdie, jei apsivilksi spalvotus languotus marškinius ar užsiriši ryškų kaklaraištį – čia jau galima ir į mentūrą pataikyt.

Atvira kova prieš kitaip atrodančius prasidėjo apie 1949, kai vedantysis sovietinio „humoro“ žurnalas „Krokodil“ išspausdino straipsnį apie šokius-pokius ir naujas madas mėgstantį jaunimėlį. Straipsnis taip ir vadinosi – „Stiliagos“. Stalino laikais pradėta kova prieš mažorų išsikalinėjimus (taip tais laikais vadintas auksinis jaunimas) nebuvo sėkminga. O dar po kokio dešimtmečio, prasidėjus chruščioviniam atšilimui, ėmė rastis ir pogrindinės drabužių siuvyklos, ir srautas siuntinių iš užsienio, tada ir stiliagų pasidarė visai daug. Ir tai jau nebūdavo vien mažorai, greičiau atvirkščiai – tai būdavo tokie patys atskilėliai nuo oficialios tvarkos, kokie vėliau pradėti vadinti hipiais.

Būtent tie patys subkultūriniai atskilėliai – kontrkultūriniai stiliagos ir atnešė į rusų, o paskui ir į lietuvių žargonus tokius žodžius, kaip „mentas“, „našarom“, „brodas“, „farcovščikas“, „žlobas“, galų gale – ir „čiūčia“ 🙂 Taip, tas gabalas – „Chattanooga Choo Choo“ gavo netgi atskirą, žargoninį pavadinimą. Simbolizmas buvo labai ryškus – sėsti į traukinį, kuris išskraidins į gėrio kraštus – tai buvo simbolis, ženklas – reiškiantis ir pasilinksminimą, ir atitrūkimą nuo sovietinės realybės.

Būtent tais laikais atsirado vienas geras išradimas – gramofoninių įrašų prietaisai, skirti garsiniams atvirukams įrašinėti (ei, seniai, prisimenate tuos kioskelius, kur buvo galima įrašyti sveikinimą į specialų atviruką už keletą rublių?). Greitai kažkas pastebėjo, kad puikiausiai įrašus galima daryti plėvelėje, skirtoje rentgeno nuotraukoms. Šitaip atsirado pirmieji nelegalių įrašų platintojai Sovietų Sąjungoje – o jau juostiniai magnetofonai pasirodė vėliau.

O kur čia elniai? Tiesiog ant megztukų. Neaišku, kokiais keliais, gal irgi per filmus bei žurnalus, mada persimetė ir į megztinius bei jų raštus. Ir čia dominuoti ėmė elniai: sąlyginai nesudėtingas raštas, tačiau irgi simboliškas. Ir žinoma, kai drabužiai buvo pakankamai brangūs, tokie megztiniai tapo vienu iš prieinamiausių būdų tapti madingu, vienu iš tų ženklų, kurie tapo tiesiog neatskiriama stiliagų simbolizmų dalimi. Ir žinoma, kad nukentėti buvo galima net ir už tuos pačius ant megztukų pavaizduotus elnius…

Kur bėga tie elniai? Gal būt į kitą gyvenimą, o gal tiesiog nuo milicijos ir draugovininkų… Taip ar anaip, elnias – labai simboliškas, ryškus, ikoniškas simbolis.

O jau vėliau atsirado ir hipiai, ir montanos, o dar vėliau – ir pankai su metalistais… Tačiau šios subkultūros vystėsi žymiai trumpiau, palikdamos gerokai menkesnius pėdsakus, nesukurdamos tokios ryškios ženklų sistemos.

Chattanooga Choo Choo! Kur bėga elniai?

Taigi, kadangi jau nemažai prirašiau apie semiotiką ir artimas temas, tai štai jums truputis kultūrologinio, o gal tiksliau būtų pasakyti – kontekstologinio diskurso į gan specifinę, tačiau ganėtinai konkrečią, tegul ir primirštą ženklų sistemą:

Taigi, šitas gabalas – tai tikras topas, kadaise tapęs vienu iš esminių ženklų vienoje iš sistemų. Klausimas apie kitą ženklą – kur tie elniai? O jei jau taip, kur bėga jūsų elniai? 🙂

Ženklo daugiaprasmiškumas ir kunda-lakunda

Prieš kokį pusę šimtmečio nuskambėjo istorija, primenanti anekdotą: kažkoks arabas lėktuve bandė nužudyti kažkokį jankį. Kaip paaiškėjo, konfliktas kilo iš niekur – arabas nemokėjo anglų kalbos, amerikietis – nesuprato arabų, tad abu apie kažkokius niekus bandė susišnekėti gestais. Lemiančiu gestu tapo amerikono parodytas ženklas „Ok“ – štai tada arabas jį ir puolė.

Moteris rodo gestą "Ok"

Ženklas, vienai tautai reiškiantis vieną dalyką, kitai tautai gali reikšti visiškai kitą. Tačiau abu ženklai gali būti vienodai aiškiai identifikuojami. Anglosaksams puikiai žinomas ženklas „Victory“ kokiems nors Rusijos kaliniams gali reikšti „glaza vykoliu“. Ženklas „Ok“ arabui reiškė tiesioginį grąsinimą nužudyti. Šitas ženklas kai kuriuose kraštuose gali reikšti ir daugiau dalykų, pvz., nulį ar putę.

Prieš kokį dešimtmetį, apie kažką beblevyzgojant, Skirtumas suformulavo tokią mintį: įmanoma situacija, kai du kompiuteriai susijungia vienas su kitu tam tikru tinklo protokolu, kurį interpretuoja skirtingai, tačiau neturi priemonių, kurios jiems leistų tuos interpretacijos skirtumus identifikuoti. T.y., kompiuteriai gali tarpusavyje keistis informacija, nesuprasdami, kad kalbasi apie visiškai skirtingus dalykus. Panašus atvejis galimas ir žmonių kalboje. Ir žinoma, kad tokį atvejį labai įdomu būtų panagrinėti.

Kunda-lakunda – tai gan specifinis, greičiau hakeriškas priėjimas prie problematikos, kurią jau seniai narsto Čiomskis – ar yra tam tikros giluminės struktūros, ar nėra. Mintis elementari: ar įmanoma praktiniam kalbos vartotojui perduoti tam tikrą gan minimalią ženklų, prasmių ir reikšmių sistemą, kuri taptų bent minimaliu kalbos ekvivalentu ir leistų susikalbėti su kitais šios struktūros vartotojais, turinčiais tą pačią ženklų, tačiau visiškai kitą, nesusijusią prasmių ir reikšmių sistemą, su sąlyga, kad prasmių sistema yra struktūriškai identiška. Pvz., kad vienas žmogus kalbėtų apie pinigus, o kitas – apie religiją, tačiau abudu vienas kitą pilnai suprastų. Arba, gal greičiau, „suprastų“ kabutėse – t.y., galėtų laisvai susišnekėti, tačiau negautų priemonių, kurios leistų identifikuoti, jog abu naudoja visai skirtingas semantikas.

Žinoma, tai reiškia kalbos kūrimą ir, kas svarbiau – tai tam tikros metasistemos, leidžiančios generuoti ženklus ir semantikas, kūrimą. Praktikoje, pageidautina, kad metasistema būtų paprasta, o generuojamos kalbos – kiek įmanoma primityvesnės, pageidautina, perimant gyvos kalbos sintaksę ir kuo lengviau išmokstamus žodžius. Taigi, imame, pvz., kunda, munda ir lakunda lygmenis, jin ir jan energiją, kosminę kreatyvinę energiją, čakras, energijos koncentraciją, brahma-budą… Gal to ir pakanka? Iš esmės, gana nedidelio ženklų kiekio (apie 10), susieto tam tikrais loginiais ryšiais, tikrai pakanka praktiškai bet kam aprašyti. Ar pakanka dar mažesnio – pasakyti sunku, praktikoje tenka visgi didinti kiekį. Tačiau keliais praktiniais eksperimentais (įskaitant ir truputį kraupinančius) galim pamatyti, kad pvz., galima kalbėti šiais ženklais apie vadybą ir verslą su žmogumi, kuris kapstosi ezoterikose, šiam neįtariant apie prasmingumą ir, kas įdomu, netgi keliant problematikas ir jas sprendžiant abiejose prasmių sistemose vienu metu.
Esminis dalykas, kuris atsiskleidžia per tokį haką – tai, kad galimas praktinis metastruktūrų identifikavimas ir semantikų generacija gyvosioms kalboms. Kitaip tariant, kad Greimo įvardintos giluminės teksto struktūros – tai ne tik kažkokie natūralūs paternai, bet ir ganėtinai nesunkiai manipuliuojami daiktai, dar daugiau, jas analizuoti ir jomis manipuliuoti galima, taikant vienareikšmes ir griežtas taisykles, nepaliekant vietos jokiai literatūrologinei fantazijai. Tačiau kyla vėl tas pats senas klausimas: ar visgi sintaksė yra paskira nuo semantikos, ar visgi jos yra apjungtos? Dar įdomesni pragmatikos klausimai, kurie čia kyla: tai jau ne šiaip kažkoks kalbos nešėjo santykis su ženklais, kaip juos formulavo Pirsas, o metasinchroniškumo problemos.

Galime vėl grįžti prie metateorijos ir metakalbos paieškų gyvosiose kalbose: jeigu Jungas tiesiog pastebi archetipus, Čiomskis identifikuoja įgimtą kalbinį pagrindą, tai Greimas įvardina būtent tai, kad egzistuoja tam tikras metakalbinis interpretavimo ir generavimo mechanizmas, kuris yra mūsų galvose ir kuris palieka mūsų kuriamuose tekstuose savo paternus, kuriuos, savo ruožtu, mes galime atsekti ir, dar daugiau, patys galime tas struktūras generuoti ir jomis remiantis generuoti prasmių sistemas, nors pačios struktūros ir neneša prasmės. Kitaip tariant, objektyviai skylutė yra ir, skirtingai nuo Java mašinos Java mašinoje, mes galime prasikasti iki to, kas kuria mūsų kalbą pačia plačiausia ir giliausia prasme, t.y., to, kas kuria mūsų mastymą. Žinoma, išlieka vėl tas pats rekursijos klausimas: kiek tų lygių yra ir ar mes juos galime pamatyti bent kiek pilniau, ar tik fragmentiškai. Kitaip tariant, vėl susiduriame su pilnumo ir neprieštaringumo problematika, tik jau iš kitos pusės.

Tiuringinė metarekursija praktikoje

Panašu, kad nuo teorijos apie metateorijas reiktų truputį šoktelt link praktikos. Nes kaip bebūtų, man kažkodėl nesinori eiti link sudėtingesnės semiotikos dalies, nepraknaisiojus bazinės dalies, bent jau tos, kuri yra pagrindžiama formaliais metodais, t.y., per matematinį aparatą.

Kaip jau matėme iš tos teorijos apie metateorijas ir poros klausimų apie metateorijų tarpusavio santykius, pilnumą ir santykį tarp metakalbos ir natūralių kalbų, natūralioji kalba mažų mažiausiai gali būti panaudota, kaip metakalba visų matematinių teorijų aprašymui ir, sprendžiant iš Derida darbų, gali turėti net ir didesnį gilumą, t.y., ją naudojant, galima aprašyti Universalią Tiuringo Mašiną (UTM), tačiau naudojant UTM, nebūtinai galima, o gal būt ir negalima pilnai aprašyti natūralios kalbos. Pakankamai griežto pagrindimo, kuris būtų priimtinas matematikams, gal ir nėra, tačiau visgi daugybinė interpretacija kelia problemas.

Taigi, panagrinėkim nedidelį praktinį pavyzdį – tiesiog kompiuterį. Kaip žinia, kiekvienas mums įprastas kompiuteris yra pilnavertė UTM, kaip ir kiekviena programavimo kalba. Ir štai pavyzdys: koks nors Pentium grupės procesorius išties turi RISC branduolį, kuris emuliuoja i386 tipo CISC architektūrą, naudojant mikrokodą ir kai kurias aparatines priemones. T.y., viena Tiuringo mašina sukasi ant kitos. Jau ant tos emuliuojamos architektūros gali suktis kokia nors virtualių mašinų sistema. Ant šios – gali suktis kokia nors Java, ant kurios – vėl koks nors i386 emuliatorius, ant kurio – vėl kokia nors OS, virtualios mašinos, kita Java, ant kurios dar kas nors ir t.t., ir t.t. – kitaip tariant, turime krūvą kalbinių sluoksnių – kiekvienas su tam tikromis sintaksinės, semantinės ir pragmatinės analizės priemonėmis..

Iš matematinės pusės – viskas tvarkoje. Bet tiktai tol, kol visa ta daugiasluoksnė interpretatorių sistema nepradedama optimizuoti. Įsivaizduokime, kad, pvz., tiesiog turime Java mašiną, kuri sukasi ant kitos Java mašinos ir norime pagreitinti visą reikalą. Žinoma, paprasčiausias būdas – tai perkelti visas antrosios Java mašinos funkcijas į pirmąją ir antrosios programą vykdyti pirmojoje atskirai, tik pažymėtą, kaip emuliuojamą. Viskas labai gražu, kol neužduodi klausimo: o kaip nustatyti, ar emuliacija yra pilna, ar tik virtuali?

Kitaip tariant, klausimas gali būti suformuluotas ir kitaip: ar teksto/programos interpretatorius gali nustatyti, kad jo interpretacija yra pirminė, t.y., neįtakojama fundamentalesnių interpretacijų nustatomų apribojimų ar dėsnių? Galime įtarti, kad ne, nes įmanoma emuliacija, kuri neleidžia to nustatyti. Bet ar tai galioja praktiniams atvejams, t.y., ar pvz., gyvoji kalba gali būti emuliuojama taip, kad negalėtų nustatyti savo emuliavimo?

Dabar neprisimenu nei autoriaus, nei pavadinimo… Kadaise, prieš daugybę metų, buvo pakliuvusi į nagus nuostabi fantastinė knyga apie tai, kaip kažkokiame ateities pasaulyje iš kažkur atsirado virusinė kalba, ėmusi valdyti žmones. Autorius, kiek atsimenu, labai neblogai buvo susipažinęs su teoriniais semiotikos pagrindais. Ir nagrinėjo būtent panašų atvejį žmogaus galvoje. Žinoma, interpretacija buvo fantastinė, hipotetinė ir t.t., tačiau įdomi: o kas, jei tiesiog pasąmonė masto kita kalba, turi kitą prasmių, reikšmių ir ženklų sistemą?

Gerai, dar truputis iš formaliosios pusės: tie, kas giliau domėjosi senosios kartos virusais (tais, kurie plito dar DOS sistemoje), atsimena tokią virusų klasę, kaip polimorfikai. Tai buvo absoliučiai genialios programėlės, kurios generuodavo pačios save. Per kiekvieną tokio viruso pasidauginimą gaudavosi vis kitas kodas, kurio negalėdavo identifikuoti joks antivirusas pagal jokį šabloną – programa keisdavosi tiesiog neatpažįstamai, keisdama netgi ne tik pačią save, bet ir savo pačios generatorių. Ar tik neprimena tai natūraliųjų kalbų, kurios irgi nuolat keičiasi, mutuoja ir pasižymi išskirtiniu polimorfizmu visais požiūriais – ir semantiniu, ir pragmatiniu, ir sintaksiniu? Klausimas vėl: kaip atrasti tam tikrą pirminę struktūrą, jei ji išvis yra?